This is Tim Ferriss circa 1979 A.D. Age two. You can tell by the power squat, I was a very confident boy -- and not without reason. I had a very charming routine at the time, which was to wait until late in the evening when my parents were decompressing from a hard day's work, doing their crossword puzzles, watching television. I would run into the living room, jump up on the couch, rip the cushions off, throw them on the floor, scream at the top of my lungs and run out because I was the Incredible Hulk. (Laughter) Obviously, you see the resemblance. And this routine went on for some time.
Tai dvejų metų Tim Ferriss, maždaug 1979 m. Iš pritūpimo galite pasakyti, kad buvau labai pasitikintis berniukas ir ne be priežasties. Tuo metu mano rutina buvo labai žavinga. Laukdavau iki vėlaus vakaro, kai mano tėvai ilsėdavosi po sunkios darbo dienos spręsdami kryžiažodžius, žiūrėdami televiziją. Aš įbėgdavau į svetainę, užšokdavau ant sofos, nuplėšdavau pagalves, numesdavau jas ant grindų, surėkdavau iš visų plaučių ir išbėgdavau, nes buvau Nerealusis Halkas. (Juokas) Akivaizdu, matote panašumą. Ir tai tęsėsi kurį laiką.
When I was seven I went to summer camp. My parents found it necessary for peace of mind. And at noon each day the campers would go to a pond, where they had floating docks. You could jump off the end into the deep end. I was born premature. I was always very small. My left lung had collapsed when I was born. And I've always had buoyancy problems. So water was something that scared me to begin with. But I would go in on occasion. And on one particular day, the campers were jumping through inner tubes, They were diving through inner tubes. And I thought this would be great fun. So I dove through the inner tube, and the bully of the camp grabbed my ankles. And I tried to come up for air, and my lower back hit the bottom of the inner tube. And I went wild eyed and thought I was going to die. A camp counselor fortunately came over and separated us. From that point onward I was terrified of swimming. That is something that I did not get over. My inability to swim has been one of my greatest humiliations and embarrassments. That is when I realized that I was not the Incredible Hulk.
Kai buvau septynerių išvykau į vasaros stovyklą. Mano tėvams to reikėjo dėl dvasinės ramybės. Ir kasdien per pietus stovyklautojai eidavo prie tvenkinio kur jie turėjo lieptą. Nuo liepto galo galėdavai šokinėti į gilumą. Aš gimiau prieš laiką. Visuomet buvau labai mažiukas. Mano kairysis plautis suiro kai gimiau. Ir visuomet turėjau plūduriavimo problemų. Taigi vanduo mane gąsdino nuo pat pradžių. Bet kartais įlipdavau. Ir vieną dieną stovyklautojai šokinėjo pro gelbėjimosi ratus. Jie nardė pro gelbėjimosi ratus ir pamaniau, būtų labai smagu pabandyti. Taigi aš panėriau pro gelbėjimo ratą ir stovyklos peštukas pagriebė man už kulkšnų. Bandžiau išnerti, kad galėčiau įkvėpti ir tada mano nugaros apačia atsitrenkė į gelbėjmosi rato dugną. Ir aš plačiai atsimerkiau ir pagalvojau, kad mirsiu. Laimei pasirodė stovyklos vadovas ir išskyrė mus. Nuo tada aš neįtikėtinai bijojau plaukti. Tai yra tai, ko aš negalėjau įveikti. Mano negalėjimas plaukti buvo vienas iš mano didžiausių pažeminimų. Tai buvo momentas, kai supratau, jog nesu Nerealusis Halkas.
But there is a happy ending to this story. At age 31 -- that's my age now -- in August I took two weeks to re-examine swimming, and question all the of the obvious aspects of swimming. And went from swimming one lap -- so 20 yards -- like a drowning monkey, at about 200 beats per minute heart rate -- I measured it -- to going to Montauk on Long Island, close to where I grew up, and jumping into the ocean and swimming one kilometer in open water, getting out and feeling better than when I went in. And I came out, in my Speedos, European style, feeling like the Incredible Hulk.
Bet ši istorija turi laimingą pabaigą. Būdamas 31, tiek man yra dabar, rugpjūtį turėjau dvi savaites iš naujo išnagrinėti plaukimui ir ištirti visus galimus plaukimo aspektus. Pradėjau nuplaukdamas vieną ratą, 18 metrų, kaip skęstanti beždžionė, širdies ritmas beveik 200 dūžių per minutę – aš tai išmatavau – baigiau plaukimu nuo Montoko, Long Ailande, šalia ten, kur užaugau: įšokau į vandenyną ir plaukiau vieną kilometrą atvirame vandenyje išlipau ir jaučiausi geriau, nei kai įlipau. Išlipau dėvėdamas savo europietiškus Speedos. Jaučiausi kaip Nerealusis Halkas.
And that's what I want everyone in here to feel like, the Incredible Hulk, at the end of this presentation. More specifically, I want you to feel like you're capable of becoming an excellent long-distance swimmer, a world-class language learner, and a tango champion. And I would like to share my art. If I have an art, it's deconstructing things that really scare the living hell out of me. So, moving onward.
Štai kaip noriu, kad kiekvienas esantis čia pasijaustų, Nerealiusis Halkas. Šios prezentacijos pabaigoje. Konkrečiau noriu, kad pasijustumei galintis tapti puikiu ilgųjų distancijų plaukiku, pasaulinio lygio kalbų mokiniu ir tango čempionu. Ir noriu pasidalinti savo sugebėjimu. Jei turiu sugebėjimą, tai yra sunaikinimas to, kas mane velniškai gąsdina. Taigi, tęskime.
Swimming, first principles. First principles, this is very important. I find that the best results in life are often held back by false constructs and untested assumptions. And the turnaround in swimming came when a friend of mine said, "I will go a year without any stimulants" -- this is a six-double-espresso-per-day type of guy -- "if you can complete a one kilometer open water race." So the clock started ticking. I started seeking out triathletes because I found that lifelong swimmers often couldn't teach what they did. I tried kickboards. My feet would slice through the water like razors, I wouldn't even move. I would leave demoralized, staring at my feet. Hand paddles, everything. Even did lessons with Olympians -- nothing helped. And then Chris Sacca, who is now a dear friend mine, had completed an Iron Man with 103 degree temperature, said, "I have the answer to your prayers." And he introduced me to the work of a man named Terry Laughlin who is the founder of Total Immersion Swimming. That set me on the road to examining biomechanics.
Plaukimas, pagrindinės taisyklės. Pagrindinės taisyklės yra labai svarbios. Manau, kad geriausi rezultatai gyvenime yra sulaikomi klaidingų vaizdinių ir nepatikrintų prielaidų. Ir posūkis plaukime įvyko, kai draugas man pasakė: „Aš išbūsiu metus be jokių stimuliatorių“, – tai šešis dvigubus espreso per dieną išgeriantis vaikinas – „jei sugebėsi įveikti 1 km atvirame vandenyje varžybas“. Taigi laikrodis ėmė tiksėti. Pradėjau ieškoti triatlonininkų, nes, supratau, jog visą gyvenimą plaukioję plaukikai dažniausiai negali išmokyti to, ką jie darė. Išbandžiau plaukiojimo lenteles. Mano pėdos pjaustytų vandenį kaip skustuvai, aš net nejudėčiau. Išeičiau praradęs viltį žiūrėdamas į savo pėdas. Plaukimo lopetėles, viską. Netgi turėjau pamokų su olimpiečiais, niekas nepadėjo. Ir tada Chris Sacca, kuris dabar yra mano geras draugas, įveikęs Iron Man triatloną su 39 ºC temperatūra, pasakė: „Turiu atsakymą tavo maldoms“. Ir jis supažindino mane su Total Immersion Swimming įkūrėjo Terry Laughlin'o darbais. Tai pastūmėjo mane iš naujo ištirti biomechaniką.
So here are the new rules of swimming, if any of you are afraid of swimming, or not good at it. The first is, forget about kicking. Very counterintuitive. So it turns out that propulsion isn't really the problem. Kicking harder doesn't solve the problem because the average swimmer only transfers about three percent of their energy expenditure into forward motion. The problem is hydrodynamics. So what you want to focus on instead is allowing your lower body to draft behind your upper body, much like a small car behind a big car on the highway. And you do that by maintaining a horizontal body position. The only way you can do that is to not swim on top of the water. The body is denser than water. 95 percent of it would be, at least, submerged naturally.
Taigi, čia yra naujos plaukimo taisyklės, jei, kuris nors iš jūsų bijo plaukti, ar nėra geras plaukime. Pirma, pamirškite apie spardymą. Labai neintuityvu. Taigi, pasirodo, kad stūmimasis pirmyn iš tiesų nėra problema. Stipresnis spyrimas neišsprendžia problemos, nes vidutinis plaukikas perduoda tik apie tris procentus savo energijos sąnaudų judėjimui pirmyn. Problema yra hidrodinamika. Taigi, į ką iš tiesų nori sutelkti dėmesį – leisti savo apatinei kūno daliai sekti viršutinę kūno dalį, panašiai kaip maža mašina seka didelę mašiną greitkelyje. Ir tai yra daroma išlaikant horizontalią kūno padėtį. Vienintelis būdas tai padaryti yra neplaukti vandens paviršiumi. Kūnas yra tankesnis už vandenį. Bent 95 procentai kūno panyra savaime.
So you end up, number three, not swimming, in the case of freestyle, on your stomach, as many people think, reaching on top of the water. But actually rotating from streamlined right to streamlined left, maintaining that fuselage position as long as possible. So let's look at some examples. This is Terry. And you can see that he's extending his right arm below his head and far in front. And so his entire body really is underwater. The arm is extended below the head. The head is held in line with the spine, so that you use strategic water pressure to raise your legs up -- very important, especially for people with lower body fat. Here is an example of the stroke. So you don't kick. But you do use a small flick. You can see this is the left extension. Then you see his left leg. Small flick, and the only purpose of that is to rotate his hips so he can get to the opposite side. And the entry point for his right hand -- notice this, he's not reaching in front and catching the water. Rather, he is entering the water at a 45-degree angle with his forearm, and then propelling himself by streamlining -- very important. Incorrect, above, which is what almost every swimming coach will teach you. Not their fault, honestly. And I'll get to implicit versus explicit in a moment. Below is what most swimmers will find enables them to do what I did, which is going from 21 strokes per 20-yard length to 11 strokes in two workouts with no coach, no video monitoring. And now I love swimming. I can't wait to go swimming. I'll be doing a swimming lesson later, for myself, if anyone wants to join me.
Taigi galiausiai, numeris trys, neplaukti, laisvo stiliaus atveju, ant pilvo, kaip dauguma galvoja, siekiant vandens viršaus. Bet iš tiesų besisukant nuo supaprastintos dešinės ant supaprastintos kairės, išlaikant tokią liemens poziciją kiek galima ilgiau. Taigi pažvelkime į kelis pavyzdžius. Tai Terry. Galite matyti, jog jis tiesia savo dešinę ranką žemiau galvos ir į tolį. Šitaip visas jo kūnas tikrai yra po vandeniu. Ir ranka ištiesta žemiau galvos. Galva yra išlaikoma vienoje linijoje su nugara, taigi taip gali panaudoti strateginį vandens slėgį pakelti kojoms- labai svarbu, ypač žmonėms turintiems riebalų apatinėje kūno dalyje. Štai mosto pavyzdys. Taigi, nespiri stipriai. Bet naudoji mažą legvą spyrį. Matote tai yra kairysis ištiesimas. Tuomet matote jo kairę koją. Mažas lengvas spyris ir vienintelis to tikslas yra pasukti klubus, taigi jis gali pasisukti į kitą pusę. Ir pradinis taškas jo dešinei rankai – pastebėkite tai, jis nesiekia priekio ir negaudo vandens. Vietoj to jis plaukia dilbiu 45 laipsnių kampu ir tuomet išstumia save judėdamas palei srovę – tai labai svarbu. O čia neteisingai, taip jus išmokys beveik kiekvienas plaukimo treneris. Tai ne jų kaltė, jei atvirai. Ir aš tuoj paaiškinsiu. Apačioje yra tai kas daugumai plaukikų padėtų padaryti tai, ką padariau aš. Tai būtų perėjimas nuo 21-o mojo per 18 metrų iki 11-os mojų per dvi treniruotes be trenerio ir jokių video įrašymų. Ir dabar aš dievinu plaukimą. Negaliu sulaukti kada vėl plauksiu. Vėliau aš turėsiu plaukimo pamoką sau, jei kas nors norite prisijungti.
Last thing, breathing. A problem a lot of us have, certainly, when you're swimming. In freestyle, easiest way to remedy this is to turn with body roll, and just to look at your recovery hand as it enters the water. And that will get you very far. That's it. That's really all you need to know.
Paskutinis dalykas, kvėpavimas. Problema, kurią daug kas iš mūsų tikrai turime, kai plaukiame. Laisvame stiliuje lengviausias būdas tai pataisyti yra pasisukti kūnu ir tiesiog pažiūrėti į sugrįžtančią ranką kai ji leidžiasi į vandenį. Ir tokiu būdų nusigausite labai toli. Štai ir viskas. Tai tikrai viskas, ką jums reikia žinoti.
Languages. Material versus method. I, like many people, came to the conclusion that I was terrible at languages. I suffered through Spanish for junior high, first year of high school, and the sum total of my knowledge was pretty much, "Donde esta el bano?" And I wouldn't even catch the response. A sad state of affairs. Then I transferred to a different school sophomore year, and I had a choice of other languages. Most of my friends were taking Japanese. So I thought why not punish myself? I'll do Japanese. Six months later I had the chance to go to Japan. My teachers assured me, they said, "Don't worry. You'll have Japanese language classes every day to help you cope. It will be an amazing experience." My first overseas experience in fact. So my parents encouraged me to do it. I left.
Kalbos. Medžiaga prieš metodą. Aš, kaip ir dauguma žmonių, padariau išvadą, jog esu siaubingai negabus kalboms. Aš kentėjau ispanų pamokas vidurinėje, pirmais metais vidurinėje mokykloje ir galutinis mano žinių rezultatas buvo daugiau mažiau: „Kur yra tualetas?“ Ir aš net nesuprasčiau atsakymo. Liūdna padėtis. Tuomet aš persikėliau į kitą mokyklą antrame kurse ir aš turėjau galimybę rinktis kitas kalbas. Dauguma mano draugų mokėsi japonų. Taigi, pagalvojau kodėl nenubausti savęs? Aš mokysiuos japonų. Po šešių mėnesių gavau galimybę išvykti į Japoniją. Mano mokytojai mane užtikrino, sakė: „Nesijaudink. Turėsi japonų kalbos pamokas kasdien padėsiančias tau susidoroti. Tai bus nuostabi patirtis“. Mano pirmoji patirtis užsienyje iš tikrųjų. Taigi mano tėvai paskatino mane važiuoti. Aš išvykau.
I arrived in Tokyo. Amazing. I couldn't believe I was on the other side of the world. I met my host family. Things went quite well I think, all things considered. My first evening, before my first day of school, I said to my mother, very politely, "Please wake me up at eight a.m." So, (Japanese) But I didn't say (Japanese). I said, (Japanese). Pretty close. But I said, "Please rape me at eight a.m." (Laughter) You've never seen a more confused Japanese woman. (Laughter)
Atvykau į Tokijų. Nuostabu. Negalėjau patikėti, jog buvau kitoje pasaulio pusėje. Susitikau su mane priimančia šeima. Viskas ėjosi gana sklandžiai, manau, viską apmąsčius. Mano pirmąjį vakarą prieš mano pirmąją dieną mokykloje aš pasakiau savo mamai, labai mandagiai, „Prašau pažadinkite mane 8 val. ryte“. Taigi, (japoniškai) Bet aš nesakiau (Japoniškai). Aš pasakiau (Japoniškai). Panašiai. Bet aš pasakiau: „Prašau išprievartaukite mane 8 val. ryto“. (Juokas) Jūs niekada nematėte labiau sutrikusios japonės. (Juokas)
I walked in to school. And a teacher came up to me and handed me a piece of paper. I couldn't read any of it -- hieroglyphics, it could have been -- because it was Kanji, Chinese characters adapted into the Japanese language. Asked him what this said. And he goes, "Ahh, okay okay, eehto, World History, ehh, Calculus, Traditional Japanese." And so on. And so it came to me in waves. There had been something lost in translation. The Japanese classes were not Japanese instruction classes, per se. They were the normal high school curriculum for Japanese students -- the other 4,999 students in the school, who were Japanese, besides the American. And that's pretty much my response. (Laughter)
Atėjau į mokyklą. Ir mokytoja priėjo prie manęs ir įdavė man popieriaus lapą. Negalėjau perskaityti nieko – tai galėjo būti hieroglifai – nes tai buvo Kanji, kinų simboliai pritaikyti japonų kalboje. Paklausiau jo kas ten parašyta. Ir jis sako: „A. Gerai gerai. pasaulio istorija, matematika, tradicinė japonų“. Ir taip toliau. Ir taigi tai atėjo bangomis. Kažkas buvo prarasta vertime. Japonų pamokos nebuvo japonų mokymo pamokos, savaime. Jos buvo normalios vidurinės mokyklos programos klasės japonų mokiniams – kitiems 4 999 mokiniams mokykloje, kurie buvo japonai, neskaitant amerikiečių. Ir mano atsakymas buvo beveik štai toks. (Juokas)
And that set me on this panic driven search for the perfect language method. I tried everything. I went to Kinokuniya. I tried every possible book, every possible CD. Nothing worked until I found this. This is the Joyo Kanji. This is a Tablet rather, or a poster of the 1,945 common-use characters as determined by the Ministry of Education in 1981. Many of the publications in Japan limit themselves to these characters, to facilitate literacy -- some are required to. And this became my Holy Grail, my Rosetta Stone.
Tai užvedė mane paniškai ieškoti tobulo kalbos metodo. Aš išbandžiau viską. Aš nuėjau į Kinokuniyą. Aš išmėginau kiekvieną galimą knygą, kiekvieną galimą CD. Niekas nepadėjo iki kol aš atradau šitai. Tai yra Joyo Kanji. Tiksliau, lentelė. Tai 1 945 dažniausiai naudojamų ženklų plakatas sudarytas Švietimo ministerijos 1981-iais. Dauguma leidinių Japonijoje apsiriboja šiais hieroglifais, tam, kad palengvintų raštingumą – kai kurie net privalo. Ir tai tapo mano Šventuoju Graliu, mano Rozetės akmeniu.
As soon as I focused on this material, I took off. I ended up being able to read Asahi Shinbu, Asahi newspaper, about six months later -- so a total of 11 months later -- and went from Japanese I to Japanese VI. Ended up doing translation work at age 16 when I returned to the U.S., and have continued to apply this material over method approach to close to a dozen languages now. Someone who was terrible at languages, and at any given time, speak, read and write five or six. This brings us to the point, which is, it's oftentimes what you do, not how you do it, that is the determining factor. This is the difference between being effective -- doing the right things -- and being efficient -- doing things well whether or not they're important.
Kai tik aš susitelkiau ties šia medžiaga, man pavyko. Galiausiai aš galėjau skaityti Aashi Shinbu, Aashi laikraštį po šešių mėnesių – taigi iš viso po 11 mėnesių – aš perėjau nuo japonų I iki japonų VI. Galiausiai būdamas 16-os pradėjau vertėjauti kai sugrįžau į JAV ir tęsiau šios medžiagos panaudojimą ir pritaikau šį metodą jau beveik tuzinui kalbų. Kažkas, kas buvo siaubingai negabus kalboms, dabar bet kuriuo metu gali kalbėti, skaityti ir rašyti penkiomis ar šešiomis. Tai atveda mus prie to, kad dažnai tai ką tu darai, o ne tai kaip tu tai darai, yra lemtingas faktorius. Tai yra skirtumas tarp buvimo efektyviu – darant teisingus dalykus – ir buvimo našiu – darant dalykus gerai nesvarbu, jie svarbūs ar ne.
You can also do this with grammar. I came up with these six sentences after much experimentation. Having a native speaker allow you to deconstruct their grammar, by translating these sentences into past, present, future, will show you subject, object, verb, placement of indirect, direct objects, gender and so forth. From that point, you can then, if you want to, acquire multiple languages, alternate them so there is no interference. We can talk about that if anyone in interested. And now I love languages.
Tai galima daryti ir su gramatika. Aš sudariau šiuos šešis sakinius po daug eksperimentavimo. Turint gimtakalbį žmogų galima dekonstruoti gramatiką išverčiant šiuos sakinius būtuoju, esamuoju ir būsimuoju laiku parodant veiksnio, papildinio, tarinio, netiesioginio ir tiesioginio papildinio, giminės ir viso kito vietą sakinyje. Nuo tada, galite, jei norite, išmokti daug kalbų, kaityti jas ir nėra jokių trukdžių. Galime apie tai pasikalbėti, jei kam įdomu. Ir dabar aš dievinu kalbas.
So ballroom dancing, implicit versus explicit -- very important. You might look at me and say, "That guy must be a ballroom dancer." But no, you'd be wrong because my body is very poorly designed for most things -- pretty well designed for lifting heavy rocks perhaps. I used to be much bigger, much more muscular. And so I ended up walking like this. I looked a lot like an orangutan, our close cousins, or the Incredible Hulk. Not very good for ballroom dancing.
Taigi, pramoginiai šokiai (numanomas prieš aiškų) - labai svarbu. Galite pažvelgti į mane ir pasakyti: „Šis vaikinas privalo būti pramoginių šokių šokėjas“. Bet ne, jūs klystumėte, nes mano kūnas yra labai prastai sutvertas daugumai dalykų – puikiai sutvertas sunkiems akmenims kelti, galbūt. Aš buvau daug didesnis, daug raumeningesnis. Taigi aš ėmiau vaikščioti štai taip. Atrodžiau kaip orangutangas, mūsų artimi giminės, arba kaip Nenugalimasis Halkas.
I found myself in Argentina in 2005,
Nelabai tinkamas pramoginiams šokiams.
decided to watch a tango class -- had no intention of participating. Went in, paid my ten pesos, walked up -- 10 women two guys, usually a good ratio. The instructor says, "You are participating." Immediately: death sweat. (Laughter) Fight-or-flight fear sweat, because I tried ballroom dancing in college -- stepped on the girl's foot with my heel. She screamed. I was so concerned with her perception of what I was doing, that it exploded in my face, never to return to the ballroom dancing club. She comes up, and this was her approach, the teacher. "Okay, come on, grab me." Gorgeous assistant instructor. She was very pissed off that I had pulled her from her advanced practice. So I did my best. I didn't know where to put my hands. And she pulled back, threw down her arms, put them on her hips, turned around and yelled across the room, "This guy is built like a god-damned mountain of muscle, and he's grabbing me like a fucking Frenchman," (Laughter) which I found encouraging. (Laughter) Everyone burst into laughter. I was humiliated. She came back. She goes, "Come on. I don't have all day." As someone who wrestled since age eight, I proceeded to crush her, "Of Mice and Men" style. And she looked up and said, "Now that's better." So I bought a month's worth of classes. (Laughter)
2005-aisiais atsidūriau Argentinoje, nusprendžiau pasižiūrėti tango pamoką – neturėjau jokio noro dalyvauti. Įėjau, sumokėjau 10 pesų, priėjau – 10 moterų 2 vyrai, dažniausiai geras santykis. Mokytoja sako: „Tu dalyvauji“. Iš karto – mirties prakaitas. (Juokas) Kautis ar skristi – baimės prakaitas, nes bandžiau pramoginius šokius koledže, užmyniau merginai ant pėdos su savo kulnu. Ji suriko. Aš buvau toks susirūpines ką ji galvoja apie tai ką aš darau, jog viena man tapo aišku – niekada negrįšiu į pramoginių šokių klubą. Ji prieina ir tai buvo jos kreipimasis, mokytojos. „Gerai, ateik, griebk mane“. Nuostabi mokytoja – asistentė. Ji buvo labai nelaiminga, kad atitraukiau ją nuo jos profesionalios treniruotės. Taigi aš pasistengiau padaryti viską. Aš nežinojau, kur uždėti rankas. Ir ji atsitraukė, nuleido savo rankas, užsidėjo jas ant klubų, apsisuko ir sušuko per visą kambarį: „Šis vyrukas sudėtas kaip dievo prakeiktas raumenų kalnas, ir jis graibo mane kaip prakeiktas prancūzas“. (Juokas) Mane tai paskatino. (Juokas) Visi prapliupo juokais. Aš buvau pažemintas. Ji sugrįžo. Ji sako: „Nagi. Aš neturiu visos dienos“. Kaip tas, kuris imtyniavo nuo aštuonerių, aš tęsiau ją graibyti „Of Mice and Men“ stiliumi. Ir ji pasižiūrėjo ir pasakė: „Dabar geriau“. Taigi įsigijau pamokas mėnesiui. (Juokas)
And proceeded to look at -- I wanted to set competition so I'd have a deadline -- Parkinson's Law, the perceived complexity of a task will expand to fill the time you allot it. So I had a very short deadline for a competition. I got a female instructor first, to teach me the female role, the follow, because I wanted to understand the sensitivities and abilities that the follow needed to develop, so I wouldn't have a repeat of college. And then I took an inventory of the characteristics, along with her, of the of the capabilities and elements of different dancers who'd won championships. I interviewed these people because they all taught in Buenos Aires. I compared the two lists, and what you find is that there is explicitly, expertise they recommended, certain training methods. Then there were implicit commonalities that none of them seemed to be practicing. Now the protectionism of Argentine dance teachers aside, I found this very interesting. So I decided to focus on three of those commonalities. Long steps. So a lot of milongueros -- the tango dancers will use very short steps. I found that longer steps were much more elegant. So you can have -- and you can do it in a very small space in fact. Secondly, different types of pivots. Thirdly, variation in tempo. These seemed to be the three areas that I could exploit to compete if I wanted to comptete against people who'd been practicing for 20 to 30 years.
Ir tęsiau laikytis – norėjau sudalyvauti konkurse, taigi turėčiau terminą – Parkinsono dėsnis, numanomas užduoties sudėtingumas prasitęs tam, kad užpildyti laiką, kurį tam skiri. Taigi aš turėjau labai trumpą galutinį terminą konkursui. Pirma gavau moterį trenerę, tam, kad ji išmokytų mane moteriškosios rolės, sekimo, nes norėjau suprasti jautrumą ir sugebėjimus, kuriuos sekantysis turėjo išsiugdyti, kad nekartočiau koledžo. Ir tuomet aš apžvelgiau aprašą charakteristikų kartu su ja, skirtingų šokėjų, kurie nugalėjo konkursuose, sugebėjimus. Aš apklausiau visus tuos žmones, nes jie visi mokė Buenos Aires. Aš palyginau du sąrašus ir atradau, kad buvo minimas konkretus įgūdis kurį jie rekomendavo, ir tam tikri treniravimo metodai. Tuomet ten buvo numanomi panašumai, kurių nei vienas iš jų nesipraktikavo. Dabar padedant Argentinos šokių mokytojų protekcionizmą į šoną, tai buvo labai įdomu. Taigi nusprendžiau susitelkti ties trimis iš tų panašumų. Ilgi žingsniai. Taigi dauguma milongueros – tango šokėjai, naudoja labai trumpus žingsnius. Bet aš supratau, kad ilgi žingsniai yra daug elegantiškesni. Taigi, gali turėti - ir gali daryti tai labai mažoje erdvėje iš tikrųjų. Antra, skirtingų tipų apsisukimai. Trečia, greičio variacija. Tai atrodė, tos trys sritys, kurias aš galėjau išnaudoti besivaržant, jei norėjau varžytis su žmonėmis, kurie treniravosi nuo 20 iki 30 metų.
That photo is of the semi-finals of the Buenos Aires championships, four months later. Then one month later, went to the world championships, made it to the semi-final. And then set a world record, following that, two weeks later. I want you to see part of what I practiced. I'm going to jump forward here. This is the instructor that Alicia and I chose for the male lead. His name is Gabriel Misse. One of the most elegant dancers of his generation, known for his long steps, and his tempo changes and his pivots. Alicia, in her own right, very famous. So I think you'll agree, they look quite good together. Now what I like about this video is it's actually a video of the first time they ever danced together because of his lead. He had a strong lead. He didn't lead with his chest, which requires you lean forward. I couldn't develop the attributes in my toes, the strength in my feet, to do that. So he uses a lead that focuses on his shoulder girdle and his arm. So he can lift the woman to break her, for example. That's just one benefit of that. So then we broke it down. This would be an example of one pivot. This is a back step pivot. There are many different types. I have hundreds of hours of footage -- all categorized, much like George Carlin categorized his comedy. So using my arch-nemesis, Spanish, no less, to learn tango.
Ta nuotrauka yra iš pusfinalių Buenos Aires čempionatuose, po keturių mėnesių. Tuomet po vieno mėnesio, nuvykome į pasaulio čempionatus, patekome į pusfinalį. Ir tada pasiekemė pasaulio rekordą, po dviejų savaičių. Noriu, kad pamatytumėte dalį to, ką mokiausi. Aš peršoksiu į priekį čia. Tai yra treneris, kurį Alicia ir aš išsirinkome vyro pagrindiniam vaidmeniui. Jo vardas yra Gabriel Misse. Vienas iš pačių elegantiškiausių savo kartos šokėjų žinomas savo ilgais žingsniais ir tempo pokyčiais, ir apsisukimais. Alicia, savo pačios dešinėje, labai garsi. Taigi, manau, sutiksite, jog jie atrodo gana gerai kartu. Taigi, kas man patinka šiame video yra tai, jog tai video, kuriame jie šoka kartu pirmą kartą. Dėl jo vedimo. Jis turėjo stiprų vedimą. Jis nevedė su savo krūtine, kas reikalauja palinkimo į priekį. Aš negalėjau to išsiugdyti savo kojų pirštuose, jėgos savo pėdose, kad tai sugebėčiau. Taigi jis naudoja vedimą, kuriame dėmesys sutelktas ties jo pečių linija ir jo ranka. Taigi jis gali pakelti moterį tam, kad ją sustabdytų. Tai tik vienas to privalumas. Taigi tuomet mes tai išskirtstėme. Tai būtų vieno apsisukimo pavyzdys. Tai yra atgalinio žingsnio apsisukimas. Yra daug skirtingų tipų. Aš turiu šimtus valandų juostos – viskas surūšiuota, panašiai kaip George Carlin surūšiuoja savo komedijas. Taigi, naudojau savo didžiausią baimę, ispanų kalbą, kad išmokčiau tango.
So fear is your friend. Fear is an indicator. Sometimes it shows you what you shouldn't do. More often than not it shows you exactly what you should do. And the best results that I've had in life, the most enjoyable times, have all been from asking a simple question: what's the worst that can happen? Especially with fears you gained when you were a child. Take the analytical frameworks, the capabilities you have, apply them to old fears. Apply them to very big dreams.
Taigi baimė yra tavo draugas. Baimė yra indikatorius. Kartais ji parodo, ko tu neturėtum daryti. Bet dažniau ji parodo būtent tai, ką turėtum daryti. Ir geriausi rezultatai, kuriuos pasiekiau gyvenime, patys maloniausi momentai, buvo tuomet, kai paklausdavau paprasto klausimo: kas blogiausia gali nutikti? Ypač su baimėmis, kurias įgavote, kai buvote vaikas. Panaudokite analitinę struktūrą, gebėjimus, kuriuos turite, pritaikykite juos senoms baimėms. Pritaikykite juos labai didelėms svajonėms.
And when I think of what I fear now, it's very simple. When I imagine my life, what my life would have been like without the educational opportunities that I had, it makes me wonder. I've spent the last two years trying to deconstruct the American public school system, to either fix it or replace it. And have done experiments with about 50,000 students thus far -- built, I'd say, about a half dozen schools, my readers, at this point. And if any of you are interested in that, I would love to speak with you. I know nothing. I'm a beginner. But I ask a lot of questions, and I would love your advice. Thank you very much. (Applause)
Ir kai aš pagalvoju, ko aš bijau dabar, tai labai paprasta. Kai įsivaizduoju savo gyvenimą, koks mano gyvenimas būtų buvęs be mokymosi galimybių, kurias turėjau, tai priverčia mane domėtis. Aš praleidau du metus bandydamas dekonstruoti Amerikos valstybinės mokyklos sistemą tam, kad ją pataisyčiau arba pakeisčiau. Ir atlikau eksperimentus su beveik 50 000 mokinių – pastačiau, sakyčiau, apie pusę tuzino mokyklų, tai mano skaitytojai. Ir jei kuris nors iš jūsų esate tuo susidomėjęs, norėčiau su jumis pasikalbėti. Aš nežinau nieko. Aš pradedantysis. Bet aš užduodu daug klausimų ir norėčiau išgirsti jūsų patarimus. Labai ačiū. (Plojimai)