I want to introduce you to an amazing woman. Her name is Davinia. Davinia was born in Jamaica, emigrated to the US at the age of 18, and now lives just outside of Washington, DC. She's not a high-powered political staffer, nor a lobbyist. She'd probably tell you she's quite unremarkable, but she's having the most remarkable impact. What's incredible about Davinia is that she's willing to spend time every single week focused on people who are not her: people not her in her neighborhood, her state, nor even in her country -- people she'd likely never meet.
Aš noriu supažindinti jus su nuostabia moterimi. Jos vardas Davinia. Davinia gimė Jamaikoje ir imigravo į JAV būdama 18-os. Dabar ji gyvena šalia Vašingtono miesto. Ji nėra įtakinga politinė darbuotoja ar lobistė. Ji tikriausiai jums pasakytų, kad ji niekuo neišsiskirianti, bet ji daro labai svarbią įtaką. Davinia nuostabi tuo, jog ji kiekvieną savaitę noriai leidžia laiką susitelkdama ties žmonėmis, kurie nėra jos kaiminystėje, jos valstijoje, netgi jos šalyje, žmonėmis, kurių ji turbūt niekada nesutiks.
Davinia's impact started a few years ago when she reached out to all of her friends on Facebook, and asked them to donate their pennies so she could fund girls' education. She wasn't expecting a huge response, but 700,000 pennies later, she's now sent over 120 girls to school. When we spoke last week, she told me she's become a little infamous at the local bank every time she rocks up with a shopping cart full of pennies.
Davinia pradėjo daryti poveikį prieš kelis metus, kai ji susisiekė su visais savo Facebook draugais ir paprašė jų paaukoti savo centus, kad ji galėtų finansuoti mergaičių išsilavinimą. Ji nesitikėjo sulaukti didelio atsako, bet surinkusi 700,000 centų ji išsiuntė daugiau nei 120 mergaičių į mokyklą. Kai kalbėjomės praeitą savaitę, ji man papasakojo, kad šiek tiek liūdnai pagarsėjo vietiniame banke, nes kas kartą pasirodydavo su prekybos vežimėliu pilnu centų.
Now -- Davinia is not alone. Far from it. She's part of a growing movement. And there's a name for people like Davinia: global citizens. A global citizen is someone who self-identifies first and foremost not as a member of a state, a tribe or a nation, but as a member of the human race, and someone who is prepared to act on that belief, to tackle our world's greatest challenges. Our work is focused on finding, supporting and activating global citizens. They exist in every country and among every demographic.
Ir Davinia nėra vienintelė. Toli gražu. Ji yra augančio judėjimo dalis. Ir tokie žmonės kaip ji yra vadinami pasaulio piliečiais. Pasaulio pilietis yra ne tas, kuris save priskiria prie šalies, genties ar tautybės, bet tas, kuris save save priskiria žmonijai, ir yra pasirengęs veikti ties tuo, kuo tiki, kad įveiktų svarbiausius pasaulio iššūkius. Mūsų darbas yra sutelktas ties pasaulio piliečių atradimu parama ir jų aktyvinimu. Jų yra kiekvienoje šalyje ir visuose sluoksniuose.
I want to make the case to you today that the world's future depends on global citizens. I'm convinced that if we had more global citizens active in our world, then every single one of the major challenges we face -- from poverty, climate change, gender inequality -- these issues become solvable. They are ultimately global issues, and they can ultimately only be solved by global citizens demanding global solutions from their leaders.
Šiandien aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, jog pasaulio ateitis priklauso nuo pasaulio piliečių. Esu tikras, kad jei mūsų pasaulyje būtų daugiau aktyvių pasaulio piliečių tuomet visi didieji iššūkiai su kuriais mes susiduriame, nuo skurdo ir klimato kaitos iki lyčių nelygybės, visi šie iššūkiai taptų įveikiami. Galų gale tai yra globalios problemos ir jos galiausiai gali būti išspręstos kai pasaulio piliečiai pradės reikalauti visuotinių sprendimų iš savo lyderių.
Now, some people's immediate reaction to this idea is that it's either a bit utopian or even threatening. So I'd like to share with you a little of my story today, how I ended up here, how it connects with Davinia and, hopefully, with you.
Kai kurie žmonės į šią idėją sureaguoja tarsi į šiek tiek utopinę ar netgi gasdinančią. Taigi aš norėčiau šiandien su jumis truputį pasidalinti savo istorija apie tai kaip aš čia atsidūriau, kaip tai susiję su Davinia ir, tikiuosi, su jumis.
Growing up in Melbourne, Australia, I was one of those seriously irritating little kids that never, ever stopped asking, "Why?" You might have been one yourself. I used to ask my mum the most annoying questions. I'd ask her questions like, "Mum, why I can't I dress up and play with puppets all day?" "Why do you want fries with that?" "What is a shrimp, and why do we have to keep throwing them on the barbie?"
Augdamas Melburne, Australijoje aš buvau vienas iš tų labai erzinačių mažų vaikų, kurie niekada nenustoja klausti: „Kodėl?“ Galbūt tu irgi buvai toks. Aš klausdavau savo mamos labiausiai erzinančius klausimus. Aš jos klausčiau: „Mama, kodėl aš negaliu persirengti ir žaisti su lėlėmis visą dieną?“ „Kodėl tu nori bulvyčių su šituo?“ „Kas yra krevetė ir kodėl mes turime mėtyti jas į barbę?“
(Laughter)
(Juokas.)
"And mum -- this haircut. Why?"
„Ir, mama, šita šuokuosena. Kodėl?“
(Laughter)
(Juokas.)
The worst haircut, I think. Still terrible.
Pati blogiausia šukuosena, mano manymu. Vis dar klaiku.
As a "why" kid, I thought I could change the world, and it was impossible to convince me otherwise. And when I was 12 and in my first year of high school, I started raising money for communities in the developing world. We were a really enthusiastic group of kids, and we raised more money than any other school in Australia. And so I was awarded the chance to go to the Philippines to learn more. It was 1998. We were taken into a slum in the outskirts of Manila. It was there I became friends with Sonny Boy, who lived on what was literally a pile of steaming garbage. "Smoky Mountain" was what they called it. But don't let the romance of that name fool you, because it was nothing more than a rancid landfill that kids like Sonny Boy spent hours rummaging through every single day to find something, anything of value.
Būdamas „kodėlčiukas“, maniau, kad galiu pakeisti pasaulį ir buvo neįmanoma mane įtikinti kitaip. Kai man buvo 12, pirmoje gimnazijos klasėje pradėjau rinkti pinigus bendruomenėms besivystančiose šalyse. Mes buvome labai entuziastinga vaikų komanda ir mes surinkdavome daugiau pinigų negu bet kokia kita Australijos mokykla. Ir taigi aš buvau apdovanotas galimybe vykti į Filipinus, jog sužinočiau daugiau Tai buvo 1998-ieji. Mus nuvežė į lušnyną Manilos priemestyje. Ten tapau draugu su Sonny Boy, kuris gyveno ten, kas tiesiogine to žodžio prasme buvo krūva pūvančių šiukšlų. Jie tai vadino „Garuojančiu kalnu“. Bet nesileiskite būti apkvailinti šio vardo romantiškumu, nes tai buvo niekas kitas kaip apkartęs sąvartynas kur vaikai tokie kaip Sonny Boy praleisdavo valandas knaisiodamiesi kiekvieną dieną tam, kad surastų ką nors vertinga.
That night with Sonny Boy and his family changed my life forever, because when it came time to go to sleep, we simply laid down on this concrete slab the size of half my bedroom with myself, Sonny Boy, and the rest of his family, seven of us in this long line, with the smell of rubbish all around us and cockroaches crawling all around. And I didn't sleep a wink, but I lay awake thinking to myself, "Why should anyone have to live like this when I have so much? Why should Sonny Boy's ability to live out his dreams be determined by where he's born, or what Warren Buffett called 'the ovarian lottery?'" I just didn't get it, and I needed to understand why.
Ta naktis su Sonny Boy ir jo šeima pakeitė mano gyvenimą visam laikui, nes kai atėjo laikas miegoti mes tiesiog sugulėme ant betono plokštės, kuri buvo pusės mano miegamojo dydžio, ir ten gulėjau aš, Sonny Boy ir jo šeima. Septyni mūsų vienoje ilgoje eilėje su šiukšlių kvapu aplink mus ir tarakonais visur aplink. Ir aš nemiegojau nė trupučio, bet galvojau gulėdamas: „Kodėl kas nors turi gyventi štai taip kai aš turiu tiek daug? Kodėl Sonny Boy galimybė gyventi savo svajones turi būti nulemta to, kur jis gimė ar kaip Warren Buffet tai pavadino „kiaušidžių loterija“?“ Aš tiesiog to nesupratau ir man reikėjo laiko suprasti kodėl.
Now, I only later came to understand that the poverty I'd seen in the Philippines was the result of decisions made or not made, man-made, by a succession of colonial powers and corrupt governments who had anything but the interests of Sonny Boy at heart. Sure, they didn't create Smoky Mountain, but they may as well have. And if we're to try to help kids like Sonny Boy, it wouldn't work just to try to send him a few dollars or to try to clean up the garbage dump on which he lived, because the core of the problem lay elsewhere. And as I worked on community development projects over the coming years trying to help build schools, train teachers, and tackle HIV and AIDS, I came to see that community development should be driven by communities themselves, and that although charity is necessary, it's not sufficient. We need to confront these challenges on a global scale and in a systemic way. And the best thing I could do is try to mobilize a large group of citizens back home to insist that our leaders engage in that systemic change.
Tik vėliau supratau, kad skurdas, kurį mačiau Filipinuose buvo pasekmė sprendimų, priimtų ar nepriimtų, žmogaus sukurtų, eilės kolonijinių valstybių ir korumpuotų vyrausybių, kurioms rūpėjo bet kas, tik ne Sonny Boy interesai. Žinoma, jie nesukūrė „Garuojančio kalno“, bet tikrai galėjo. Ir jei mes bandytume padėti tokiems vaikams kaip Sonny Boy, neužtektų tiesiog nusiųsti jam kelis dolerius ar bandyti sutvarkyti šiukšlių sąvartyną, kuriame jis gyvena, nes problemos esmė slypi kai kur kitur. Ir dirbdamas bendruomenių vystimo projektuose per ateinačius metus bandydamas padėti statyti mokyklas, lavinti mokytojus ir kovoti su ŽIV ir AIDS, pradėjau suprasti, kad bendruomenių vystimasis turi būti skatinamas pačių bendruomenių ir, kad net jeigu labdaros reikia, to negana. Mes turime kovoti su šiais iššūkiais pasauliniu mąstu ir sistematiškai. Ir geriausias dalykas, ką aš galiu padaryti yra bandyti suorganizuoti didelę piliečių grupę savo šalyje ir atkakliai reikalauti savo lyderių įsitraukti į tą sistemingą pokytį.
That's why, a few years later, I joined with a group of college friends in bringing the Make Poverty History campaign to Australia. We had this dream of staging this small concert around the time of the G20 with local Aussie artists, and it suddenly exploded one day when we got a phone call from Bono, the Edge and Pearl Jam, who all agreed to headline our concert. I got a little bit excited that day, as you can see.
Štai kodėl, po kelių metų, aš prisijungiau prie grupės koledžo draugų pradedančių „Make Poverty History“ kampaniją Australijoje. Svajojome suorganizuoti mažą koncertą su vietiniais australų atlikėjais tada, kai vyko G20 viršūnių susitikimas ir vieną dieną tai staiga išaugo kai gavome skambutį iš Bono, the Edge ir Pearl Jam, kurie visi sutiko reklamuoti mūsų koncertą. Truputėlį susijaudinau tą dieną, kaip matote.
(Laughter)
(Juokas.)
But to our amazement, the Australian government heard our collective voices, and they agreed to double investment into global health and development -- an additional 6.2 billion dollars. It felt like --
Mūsų nuostabai Australijos valdžia išgirdo mūsų vieningus balsus ir sutiko padvigubinti indėlį į pasaulinę sveikatą ir vystymą – papildomi 6,2 milijardai dolerių. Tai buvo tarsi
(Applause)
(Plojimai.)
It felt like this incredible validation. By rallying citizens together, we helped persuade our government to do the unthinkable, and act to fix a problem miles outside of our borders.
Tai buvo tarsi šis nepakartojamas pripažinimas. Suburdami piliečius kartu, mes padėjome įtikinti savo vyriausybę padaryti kai ką neįmanomo ir pradėti spręsti problemas toli nuo mūsų šalies ribų.
But here's the thing: it didn't last. See, there was a change in government, and six years later, all that new money disappeared. What did we learn? We learned that one-off spikes are not enough. We needed a sustainable movement, not one that is susceptible to the fluctuating moods of a politician or the hint of an economic downturn. And it needed to happen everywhere; otherwise, every individual government would have this built-in excuse mechanism that they couldn't possibly carry the burden of global action alone.
Bet kai kas svarbaus: tai netruko ilgai. Matote, valdžia pasikeitė ir po šešerių metų visi tie nauji pinigai pradingo. Ką mes išmokome? Mes išmokome, kad vienkartinių šuolių nepakanka. Mums reikėjo darnaus judėjimo, ne tokio, kuris būtų pasiduodantis besikeičiančiom politikų nuotaikoms ar ekonominio nuosmukio aliuzijai. Ir tai turėjo įvykti visur, nes kitaip kiekviena vyriausybė turėtų šį įtvirtintą pasiteisinimų mechanizmą, kad jie negali pakelti pasaulinių veiksmų naštos vieni.
And so this is what we embarked upon. And as we embarked upon this challenge, we asked ourselves, how do we gain enough pressure and build a broad enough army to win these fights for the long term? We could only think of one way. We needed to somehow turn that short-term excitement of people involved with the Make Poverty History campaign into long-term passion. It had to be part of their identity. So in 2012, we cofounded an organization that had exactly that as its goal. And there was only one name for it: Global Citizen.
Taigi štai, ko mes griebemės. Kai ėmėmės šio įššūkio, paklausėme savęs, kaip įgauti užtektinai pagreičio ir suburti plačią kariuomenę ir ilgam laikui laimėti tuos mūšius? Buvo tik vienas kelias, apie kurį galėjom pagalvoti. Kažkokiu būdu, turėjome paversti tą trumpalaikį azartą, žmonių, susijusių su „Make Poverty History“ kampanija į ilgalaikę aistrą. Tai turėjo būti dalimi jų tapatybės. Taigi 2012-aisiais, kartu įkūrėme organizaciją, su būtent šiuo tikslu. Vieninteliu vardu: „Pasaulio Pilietis“.
But this is not about any one organization. This is about citizens taking action. And research data tells us that of the total population who even care about global issues, only 18 percent have done anything about it. It's not that people don't want to act. It's often that they don't know how to take action, or that they believe that their actions will have no effect. So we had to somehow recruit and activate millions of citizens in dozens of countries to put pressure on their leaders to behave altruistically.
Bet tai ne apie bet kokią organizaciją. Tai apie piliečius, kurie imasi veiksmų. Tyrimo duomenys rodo, jog iš visos populiacijos, kuriai rūpi globalinės problemos, tik 18 procentų, aktyviai prie to prisidėjo. Taip yra ne dėl to, jog žmonės nenori prisidėti. Dažniausiai jie nežino kaip prie to prisidėti, arba jie mano, kad jų veiksmai neturės jokio poveikio. Taigi, kažkokiu būdu turėjome priimti ir aktyvinti milijonus piliečių daugybėje šalių daryti spaudimą jų lyderiams elgtis altruistiškai.
And as we did so, we discovered something really thrilling, that when you make global citizenship your mission, you suddenly find yourself with some extraordinary allies. See, extreme poverty isn't the only issue that's fundamentally global. So, too, is climate change, human rights, gender equality, even conflict. We found ourselves shoulder to shoulder with people who are passionate about targeting all these interrelated issues.
Ir kai tai darėme, atradome kai ką labai jaudinančio, jog, kai padarai pasaulinę pilietybę savo misija, netikėtai atrandi save su nepaprastais sąjungininkais. Matote, ekstremalus skurdas nėra vienintelė problema, esanti globali. Taip pat yra ir klimato kaita žmonių teisės, lyčių lygybė, netgi konfliktai. Mes dirbome petys petin su žmonėmis, kurie užsidegę orientuojasi į visas susijusias problemas.
But how did we actually go about recruiting and engaging those global citizens? Well, we used the universal language: music. We launched the Global Citizen Festival in the heart of New York City in Central Park, and we persuaded some of the world's biggest artists to participate. We made sure that these festivals coincided with the UN General Assembly meeting, so that leaders who need to hear our voices couldn't possible ignore them.
Bet kaip mes veikėme norėdami rekrutuoti ir įtraukti tuos pasaulio piliečius? Na, mes naudojome universalią kalbą: muziką. Mes įsteigėme „Pasaulio Piliečių“ festivalį pačioje Niujorko miesto širdyje, Centriniame parke, ir įkalbėjome pasirodyti vienus garsiausių pasaulio artistų. Mes pasirūpinome, kad festivaliai sutaptų su JT Generalinės Asamblėjos susitikimu, kad lyderiai, kurie turėjo išgirsti mūsų balsus negalėtų jų ignoruoti.
But there was a twist: you couldn't buy a ticket. You had to earn it. You had to take action on behalf of a global cause, and only once you'd done that could you earn enough points to qualify. Activism is the currency. I had no interest in citizenship purely as some sort of feel-good thing. For me, citizenship means you have to act, and that's what we required. And amazingly, it worked. Last year, more than 155,000 citizens in the New York area alone earned enough points to qualify. Globally, we've now signed up citizens in over 150 countries around the world. And last year, we signed up more than 100,000 new members each and every week of the whole year.
Bet buvo viena gudrybė: tu negalėjai nusipirkti bilieto. Tu turėjai jį užsidirbti. Turi imtis veiksmų, susijusių su globaliu reikalu ir tik kai esi tai padaręs/iusi gali užsidirbti taškų kvalifikacijai. Aktyvizmas yra valiuta. Aš neturėjau jokio domėjimosi pilietybe, tik kaip ''geros sąžinės'' reikalu. Man, pilietybė reiškia, jog turi imtis veiksmų ir tai buvo mūsų reikalavimas. Ir, neįtikėtina, tai suveikė. Praeitais metais, daugiau nei 155 000 piliečių vien tik Niujorko apylinkėse užsidirbo pakankamai taškų kvalifikacijai. Globaliai, esame užregistravę piliečius iš daugiau nei 150 šalių aplink pasaulį. Praeitais metais, užregistravome daugiau nei 100 000 naujų narių kiekvieną metų savaitę.
See, we don't need to create global citizens from nothing. We're already everywhere. We just need to be organized and motivated to start acting. And this is where I believe we can learn a lot from Davinia, who started taking action as a global citizen back in 2012. Here's what she did. It wasn't rocket science. She started writing letters, emailing politicians' offices. She volunteered her time in her local community. That's when she got active on social media and started to collect pennies -- a lot of pennies.
Matote, mums nereikia kurti pasaulio piliečių nuo pradžių. Mes jau esame visur. Mums tereikia būti organizuotiems ir motyvuotiems pradėti imtis veiksmų Ir štai čia, tikiu, galime daug ko išmokti iš Davinios, kuri pradėjo imtis veiksmų kaip pasaulio pilietė dar 2012-aisias. Štai, ką ji nuveikė. Tai nebuvo raketų mokslas. Ji pradėjo rašyti laiškus, adresuodama politikų darbovietėms. Ji padovanojo savo laiką vietinei bendruomenei. Ir taip ji tapo aktyvi socialiniuose tinkluose ir pradėjo rinkti centus labai daug centų.
Now, maybe that doesn't sound like a lot to you. How will that achieve anything? Well, it achieved a lot because she wasn't alone. Her actions, alongside 142,000 other global citizens', led the US government to double their investment into Global Partnership for Education. And here's Dr. Raj Shah, the head of USAID, making that announcement. See, when thousands of global citizens find inspiration from each other, it's amazing to see their collective power. Global citizens like Davinia helped persuade the World Bank to boost their investment into water and sanitation. Here's the Bank's president Jim Kim announcing 15 billion dollars onstage at Global Citizen, and Prime Minister Modi of India affirmed his commitment to put a toilet in every household and school across India by 2019. Global citizens encouraged by the late-night host Stephen Colbert launched a Twitter invasion on Norway. Erna Solberg, the country's Prime Minister, got the message, committing to double investment into girls' education. Global citizens together with Rotarians called on the Canadian, UK, and Australian governments to boost their investment into polio eradication. They got together and committed 665 million dollars.
Galbūt dabar Jums tai neatrodo daug. Kaip tai pasieks kažką? Na, tai pasiekė daug, nes ji nebuvo viena. Jos veiksmai, šalia kitų 142 000 pasaulio piliečių, paskatino JAV vyriausybę padvigubinti investicijas į Pasaulinę Švietimo Partnerystę. Ir štai Dr. Raj Shah, USAID vadovas, pristatydamas pranešimą. Matote, kai tūkstančiai pasaulio piliečių randa įkvėpimą vienas kitame yra nuostabu matyti jų sutelktą galią. Pasaulio piliečiai kaip Davinia padėjo įtikinti Pasaulio Banką padidinti investicijas į vandenį ir sanitarines sąlygas. Štai Banko prezidentas Jim Kim, pristato 15 mlrd. dolerių ant scenos „Pasaulio Pilietis“ organizacijoje, ir Indijos Ministras Pirmininkas Modi patvirtino savo įsipareigojimą pastatyti tualetą kiekviename namų ūkyje ir mokyklose visoje Indijoje iki 2019. Pasaulio piliečiai paraginti vakarinės laidos vedėjo Stephen Colbert sukūrė Twitter'io invaziją Norvegijai. Erna Solberg, valstybės Ministrė Pirmininkė, gavo šią žinią, ir įsipareigojo skirti dvigubą investavimą merginų išsilavinimui. Pasaulio piliečiai, kartu su Rotary klubo nariais, kreipėsi į Kanados, Jungtinės Karalystės ir Australijos vyriausybes siekiant padidinti jų investicijas į poliomelito likvidavimą. Jie susirinko kartu ir įsipareigojo duoti 665 milijonais dolerių.
But despite all of this momentum, we face some huge challenges. See, you might be thinking to yourself, how can we possibly persuade world leaders to sustain a focus on global issues? Indeed, the powerful American politician Tip O'Neill once said, "All politics is local." That's what always got politicians elected: to seek, gain and hold onto power through the pursuit of local or at very best national interests.
Bet nepaisant šios visos varomosios jėgos, mes susiduriame su didžiuliais įššūkiais. Galbūt jūs galvojate, kaip mes galime įtikinti pasaulio lyderius sustiprinti dėmesį globalinėms problemoms? Iš tiesų, galingasis amerikiečių politikas Tip O'Neill'as kartą pasakė, „Visa politika yra lokali“. Tai, kas visada padeda politikams būti išrinktiems: siekti, pelnyti ir laikyti galią bandant pasiekti lokalius ar geriau, nacionalinius interesus.
I experienced this for the first time when I was 21 years old. I took a meeting with a then-Australian Foreign Minister who shall remain nameless --
Pirmąkart su tuo susidūriau būdamas 21-erių. Susitikau su buvusiu Australijos užsienio reikalų ministru, kuris išliks nežinomas
[Alexander Downer]
[Alexander Downer]
(Laughter)
(Juokas.)
And behind closed doors, I shared with him my passion to end extreme poverty. I said, "Minister -- Australia has this once-in-a-lifetime opportunity to help achieve the Millennium Development Goals. We can do this." And he paused, looked down on me with cold, dismissive eyes, and he said, "Hugh, no one gives a funk about foreign aid." Except he didn't use the word "funk." He went on. He said we need to look after our own backyard first.
Ir už uždarų durų, aš pasidalinau su juo savo aistra užbaigti ekstremalų skurdą. Aš pasakiau, „Ministre, Australija turi galimybę, kuri pasitaiko tik kartą padėti pasiekti Tūkstantmečio Vystymosi Tikslus. Mes galime tai padaryti.“ Jis patylėjo, pažiūrėjo žemyn į mane šaltu, atmestu žvilgsniu, ir pasakė, „Hugai, niekam nė kiek neįdomi pagalba užsieniui“. Tik jis pasakė ne “kiek“. Jis kalbėjo toliau. Jis pasakė jog pirmiausia turime prižiūrėti savo pačių kiemą.
This is, I believe, outdated, even dangerous thinking. Or as my late grandfather would say, complete BS. Parochialism offers this false dichotomy because it pits the poor in one country against the poor in another. It pretends we can isolate ourselves and our nations from one another. The whole world is our backyard, and we ignore it at our peril. See, look what happened when we ignored Rwanda, when we ignore Syria, when we ignore climate change. Political leaders ought to give a "funk" because the impact of climate change and extreme poverty comes right to our shore.
Tai, mano manymu, yra pasenęs, netgi pavojingas mąstymas. Arba, kaip mano, amžiną atilsį, senelis pasakytų, visiška nesąmonė. Siauras mąstymas, sukelia klaidingą konfliktą, nes tai supriešina menkumą vienoje šalyje, su menkumu kitoje. Klaidingai parodo, jog galime izoliuoti save, savo šalis, vienas nuo kitų. Visas pasaulis yra mūsų kiemas, ir statydami save į pavojų, mes tai ignoruojame. Pažiūrėkite kas nutiko, kai ignoravome Ruandą, kai ignoruojame Siriją, kai ignoruojame klimato kaitą. Politikos lyderiai turėtų susirūpinti nes klimato kaitos ir ekstremalaus skurdo poveikis atkeliauja tiesiai į mūsų krantus.
Now, global citizens -- they understand this. We live in a time that favors the global citizen, in an age where every single voice can be heard. See, do you remember when the Millennium Development Goals were signed back in the year 2000? The most we could do in those days was fire off a letter and wait for the next election. There was no social media. Today, billions of citizens have more tools, more access to information, more capacity to influence than ever before. Both the problems and the tools to solve them are right before us. The world has changed, and those of us who look beyond our borders are on the right side of history.
Dabar, pasaulio piliečiai tai supranta. Gyvename laikais, palankiais pasaulio piliečiui, laikotarpyje, kuriame kiekvienas balsas gali būti išgirstas. Ar prisimenate, kai dar 2000-aisiais buvo pasirašyti Tūkstantmečio Vystymosi Tikslai? Daugiausia, ką galėjome padaryti tais laikais, buvo išsiųsti laišką, ir laukti kitų rinkimų. Nebuvo jokių socialinių tinklų. Šiandien, milijardai gyventojų turi daugiau įrankių, daugiau priėjimo prie informacijos, daugiau galimybių įtakoti, nei kada nors anksčiau. Tiek problemos, tiek įrankiai joms spręsti, yra tiesiai prieš mus. Pasaulis pasikeitė, ir tie iš mūsų, kurie žiūri toliau nei savos sienos yra teisingoje istorijos pusėje.
So where are we? So we run this amazing festival, we've scored some big policy wins, and citizens are signing up all over the world. But have we achieved our mission? No. We have such a long way to go.
Taigi kur esame mes? Taigi vykdome šį nuostabų festivalį, mes pasiekėme didelių politikos laimėjimų, ir piliečiai prisideda iš viso pasaulio. Bet ar pasiekėme savo misiją? Ne. Mes dar turime labai ilgą kelią prieš akis.
But this is the opportunity that I see. The concept of global citizenship, self-evident in its logic but until now impractical in many ways, has coincided with this particular moment in which we are privileged to live. We, as global citizens, now have a unique opportunity to accelerate large-scale positive change around the world. So in the months and years ahead, global citizens will hold world leaders accountable to ensure that the new Global Goals for Sustainable Development are tracked and implemented. Global citizens will partner with the world's leading NGOs to end diseases like polio and malaria. Global citizens will sign up in every corner of this globe, increasing the frequency, quality and impact of their actions. These dreams are within reach. Imagine an army of millions growing into tens of millions, connected, informed, engaged and unwilling to take no for an answer.
Bet tai yra galimybė, kurią aš matau. „Pasaulio piliečio“ konceptas, savaime aiškus, bet iki dabar daugeliu būdų nepraktiškas sutapo su šiuo ypatingu laiku kuriame esame privilegijuoti gyventi. Mes, kaip pasaulio piliečiai, dabar turim unikalią galimybę paspartinti didelio masto pozityvius pokyčius visame pasaulyje. Taigi ateinančius mėnesius ir metus, pasaulio piliečiai laikys pasaulio lyderius atsakingais užtikrinti jog naujieji Globaliniai Tikslai Darniam Vystymuisi būtų stebimi ir įgyvendinti. Pasaulio piliečiai dirbs su pasaulinėmis ne pelno organizacijomis jog išnaikintų ligas kaip poliomelitas ir maliarija. Pasaulio piliečiai, iš kiekvieno Žemės kampelio, prisijungs, didindami dažnumą, kokybę ir poveikį jų veiksmų. Šios svajonės yra pasiekiamos. Įsivaizduokite milijoninę armiją augančią į dešimtis milijonų, susijusi, informuota, susidomėjusi ir nepriimanti „ne“ už atsakymą.
Over all these years, I've tried to reconnect with Sonny Boy. Sadly, I've been unable to. We met long before social media, and his address has now been relocated by the authorities, as often happens with slums. I'd love to sit down with him, wherever he is, and share with him how much the time I spent on Smoky Mountain inspired me. Thanks to him and so many others, I came to understand the importance of being part of a movement of people -- the kids willing to look up from their screens and out to the world, the global citizens. Global citizens who stand together, who ask the question "Why?," who reject the naysayers, and embrace the amazing possibilities of the world we share.
Per visus tuos metus, aš bandžiau vėl susisiekti su Sonny Boy. Deja, man nepavyko. Mes susipažinome prieš socialines medijas, o jo adresą pakeitė vietos savivaldybė, kaip dažnai nutinka su lūšnynais. Labai norėčiau kartu su juo prisėsti, kur jis bebūtų, ir pasidalinti, kaip stipriai mane įkvėpė laikas, praleistas „Garuojančiame kalne“. Dėka jo ir daugelio kitų, supratau svarbumą, buvimo dalimi žmonių judėjimo vaikai, norintys pakelti galvas virš ekranų į pasaulį pasaulio piliečiai. Pasaulio piliečiai stovintys kartu, klausiantys „Kodėl?“ nepripažįstantys tų, kurie sako „ne“, ir išnaudojantys nuostabias galimybes pasaulio, kuriuo dalinamės
I'm a global citizen.
Aš esu pasaulio pilietis.
Are you?
Ar esi tu?
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai.)