These are simple objects: clocks, keys, combs, glasses. They are the things the victims of genocide in Bosnia carried with them on their final journey. We are all familiar with these mundane, everyday objects. The fact that some of the victims carried personal items such as toothpaste and a toothbrush is a clear sign they had no idea what was about to happen to them. Usually, they were told that they were going to be exchanged for prisoners of war.
Tai yra kasdieniški daiktai: laikrodžiai, raktai, šukos, akiniai. Tai daiktai, priklausę genocido aukoms Bosnijoje, kuriuos jos su savimi nešėsi į savo paskutinę kelionę. Mes visi puikiai pažįstame šiuos paprastus kasdienius daiktus. Pats faktas, jog žmonės su savimi turėjo tokius asmeninius daiktus kaip dantų šepetėlis ar dantų pasta, yra aiškus ženklas, jog jie nė nenutuokė, kas jiems nutiks. Dažniausiai jiems buvo pasakyta, jog jie bus iškeisti į karo belaisvius.
These items have been recovered from numerous mass graves across my homeland, and as we speak, forensics are exhuming bodies from newly discovered mass graves, 20 years after the war. And it is quite possibly the largest ever discovered. During the four years of conflict that devastated the Bosnian nation in the early '90s, approximately 30,000 citizens, mainly civilians, went missing, presumed killed, and another 100,000 were killed during combat operations. Most of them were killed either in the early days of the war or towards the end of the hostilities, when U.N. safe zones like Srebrenica fell into the hands of the Serb army.
Šie daiktai buvo atrasti masinėse kapavietėse mano gimtojoje šalyje ir netgi mums kalbant ekspertai iškasinėja kūnus iš naujai atrastų masinių kapaviečių, 20 metų po įvykusio karo. Ir atrodo, jog tai - didžiausios kada nors atrastos kapavietės. Per ketverius kruvino konflikto, suniokojusio Bosnijos tautą devyniasdešimtųjų pradžioje, metus, apie 30 000 gyventojų, daugiausia civiliai, dingo ir buvo laikomi mirusiais, o dar 100 000 buvo nužudyti per karines operacijas. Dauguma jų buvo nužudyti arba karo pradžioje, arba prieš karinių veiksmų baigtį, kai Jungtinių Tautų saugiomis paskelbtos teritorijos, tokios kaip Srebrenikas, pateko į Serbijos armijos rankas.
The international criminal tribunal delivered a number of sentences for crimes against humanity and genocide. Genocide is a systematic and deliberate destruction of a racial, political, religious or ethnic group. As much as genocide is about killing. It is also about destroying their property, their cultural heritage, and ultimately the very notion that they ever existed. Genocide is not only about the killing; it is about the denied identity. There are always traces — no such thing as a perfect crime. There are always remnants of the perished ones that are more durable than their fragile bodies and our selective and fading memory of them.
Tarptautinis Baudžiamasis Teismas paskyrė keletą bausmių už nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą. Genocidas yra sisteminis ir sąmoningas rasinės, politinės, religinės ar etninės grupės naikinimas. Genocidas susijęs ne tik su žmonių žudymu, tačiau ir su jų nuosavybės, jų kultūrinio paveldo, ir, galų gale, pačios idėjos, kad jie kada nors egzistavo, naikinimu. Genocidas susijęs ne tik su žudymu: jis susijęs su žmonių tapatybės neigimu. Visada išliks pėdsakų - nėra tobulų nusikaltimų. Visada išliks mirusiųjų pėdsakų, kurie yra patvaresni nei trapūs jų kūnai ar mūsų lengvai išblėstantys prisiminimai.
These items are recovered from numerous mass graves, and the main goal of this collection of the items is a unique process of identifying those who disappeared in the killings, the first act of genocide on European soil since the Holocaust. Not a single body should remain undiscovered or unidentified. Once recovered, these items that the victims carried with them on their way to execution are carefully cleaned, analyzed, catalogued and stored. Thousands of artifacts are packed in white plastic bags just like the ones you see on CSI. These objects are used as a forensic tool in visual identification of the victims, but they are also used as very valuable forensic evidence in the ongoing war crimes trials. Survivors are occasionally called to try to identify these items physically, but physical browsing is extremely difficult, an ineffective and painful process. Once the forensics and doctors and lawyers are done with these objects, they become orphans of the narrative. Many of them get destroyed, believe it or not, or they get simply shelved, out of sight and out of mind.
Šie daiktai buvo iškasti iš daugybės kapaviečių, ir pagrindinis šių daiktų rinkimo tikslas yra unikalus procesas nustatant tapatybes žmonių, dingusių per žudynes per pirmajį genocidą Europoje po Holokausto. Mūsų tikslas yra, jog nė vienas kūnas neliktų neatpažintas. Nuo to laiko, kai jie atrandami, daiktai, kuriuos aukos nešėsi su savimi į egzekucijos vietą, yra atsargiai išvalomi, išanalizuojami, įtraukiami į sąrašą ir saugomi. Tūkstančiai liekanų yra supakuojamos į baltus plastikinius maišelius, lygiai tokius, kokius jūs matote "CSI". Ekspertai šiuos daiktus naudoja kaip įrankį aukoms atpažinti, tačiau taip pat jie naudojami kaip itin vertingi įkalčiai šiuo metu nagrinėjamose karo nusikaltimų bylose. Išlikę gyvieji kartais yra prašomi nustatyti, kam šie daiktai priklausė, juos apžiūrint, tačiau tai yra nepaprastai sudėtingas, neveiksmingas ir skausmingas procesas. Po to, kai teismo ekspertai, daktarai bei advokatai nebesinaudoja jais, jie tampa mūsų istorijoje paliktais našlaičiais. Sunku patikėti, bet daugelis jų sunaikinami ar tiesiog yra sandėliuojami, pašalinami iš mūsų akiračio bei minčių.
I decided a few years ago to photograph every single exhumed item in order to create a visual archive that survivors could easily browse. As a storyteller, I like to give back to the community. I like to move beyond raising awareness. And in this case, someone may recognize these items or at least their photographs will remain as a permanent, unbiased and accurate reminder of what happened. Photography is about empathy, and the familiarity of these items guarantee empathy. In this case, I am merely a tool, a forensic, if you like, and the result is a photography that is as close as possible of being a document.
Prieš keletą metų aš nusprendžiau nufotografuoti kiekvieną iškastą daiktą, norėdamas sukurti vaizdinį archyvą, kurį lengvai galėtų peržiūrėti išgyvenusieji. Kaip šios istorijos pasakotojas, aš norėčiau atsidėkoti bendruomenei. Aš norėčiau informuoti žmones kur kas plačiau. Ir galbūt šiuo būdu kas nors atpažins šiuos daiktus, ar bent jau jų fotografijos išliks kaip nuolatinis, nešališkas ir tikslus priminimas apie tai, kas nutiko. Šios fotografijos yra apie mūsų tarpusavio supratimą, ir šių daiktų pažinimas garantuos, jog mes šiek tiek daugiau suprasime vienas kitą. Šiuo atveju aš esu tik įrankis, galima sakyti "teismo ekspertas", ir to rezultatas yra fotografija, kuri yra mums visiems artima, kiek gali būti artimas dokumentas.
Once all the missing persons are identified, only decaying bodies in their graves and these everyday items will remain. In all their simplicity, these items are the last testament to the identity of the victims, the last permanent reminder that these people ever existed.
Vieną dieną, kai visi asmenys bus atpažinti, išliks tik jų kapuose dūlantys kūnai ir šie kasdieniniai daiktai. Kad ir kokie paprasti jie bebūtų, šie daiktai yra paskutinis žuvusiųjų palikimas, primenantis apie tų žmonių tapatybę, paskutinis priminimas, jog šie žmonės kada nors egzistavo.
Thank you very much.
Ačiu jums labai.
(Applause)
(Plojimai)