I'm going to tell you about an affliction I suffer from. And I have a funny feeling that quite a few of you suffer from it as well. When I'm walking around an art gallery, rooms and rooms full of paintings, after about 15 or 20 minutes, I realize I'm not thinking about the paintings. I'm not connecting to them. Instead, I'm thinking about that cup of coffee I desperately need to wake me up. I'm suffering from gallery fatigue.
Papasakosiu apie vieną bėdą, kuri mane kankina. Ir man kažkas kužda, kad jus ši bėda kankina taip pat. Kai vaikštau po meno galeriją, kambarį po kambario, pilną paveikslų, po maždaug 15 ar 20 minučių man topteli, kad visai negalvoju apie paveikslus. Su jais nesijungiu. Vietoje to galvoju apie kavos puodelį, kurio mirtinai reikia, kad prabusčiau. Kenčiu nuo galerijų nuovargio.
How many of you out there suffer from -- yes. Ha ha, ha ha! Now, sometimes you might last longer than 20 minutes, or even shorter, but I think we all suffer from it. And do you have the accompanying guilt? For me, I look at the paintings on the wall and I think, somebody has decided to put them there, thinks they're good enough to be on that wall, but I don't always see it. In fact, most of the time I don't see it.
Kiek iš jūsų kenčia nuo -- taip. Cha cha, cha cha! Kartais, aišku, galite laikytis ilgiau nei 20 minučių, ar net trumpiau, bet manau, kad visi nuo to kenčiame. Ir ar jums irgi būna tas palydintis kaltės jaumas? Man būna taip: žiūriu į paveikslus ant sienų, ir galvoju, kažkas nusprendė juos čia pakabinti, kažkas mano, kad jie pakankamai geri būti ant tos sienos, bet ne visada tai matau. Iš tikrųjų, dažniausiai to nematau.
And I leave feeling actually unhappy. I feel guilty and unhappy with myself, rather than thinking there's something wrong with the painting, I think there's something wrong with me. And that's not a good experience, to leave a gallery like that.
Ir išeinu besijaudama tikrai nelaiminga. Jaučiu kaltę ir nesu savimi patenkinta, vietoje to, kad galvočiau, kad kažas negerai su tuo paveikslu, galvoju, kad kažkas negerai su manimi. Ir tikrai nėra gera taip išeiti iš galerijos.
(Laughter)
(Juokas)
The thing is, I think we should give ourselves a break. If you think about going into a restaurant, when you look at the menu, are you expected to order every single thing on the menu? No! You select. If you go into a department store to buy a shirt, are you going to try on every single shirt and want every single shirt? Of course not, you can be selective. It's expected. How come, then, it's not so expected to be selective when we go to an art gallery? Why are we supposed to have a connection with every single painting?
Aš manau, kad mums reiktų nurimti. Kai galvoji apie ėjimą į restoraną, ar peržvelgęs meniu turėtum užsisakyti kiekvieną jame esantį patiekalą? Ne! Tu renkiesi. Jei eini į parduotuvę nusipirkti marškinėlius, ar pasimatuosi visus marškinėlius ir visų jų norėsi? Aišku, kad ne, tu gali būti išrankus. Tai normalu. Kodėl tada nėra normalu, būti išrankiems meno galerijoje? Kodėl privalome atrasti ryšį su kiekvienu paveikslu?
Well I'm trying to take a different approach. And there's two things I do: When I go into a gallery, first of all, I go quite fast, and I look at everything, and I pinpoint the ones that make me slow down for some reason or other. I don't even know why they make me slow down, but something pulls me like a magnet and then I ignore all the others, and I just go to that painting. So it's the first thing I do is, I do my own curation. I choose a painting. It might just be one painting in 50. And then the second thing I do is I stand in front of that painting, and I tell myself a story about it.
Na, aš bandau kitokį būdą. Ir darau du dalykus: kai einu į galeriją, visų pirma apeinu gana greitai, ir žiūriu į viską, ir atsimenu tuos, kurie privertė mane sulėtinti ėjimą, dėl vienos ar kitos priežasties. Net nežinau, kodėl jie privertė mane sulėtinti tempą, bet kažkas traukia mane kaip magnetas ir aš ignoruoju visus kitus, ir nueinu tik prie to paveikslo. Taigi tai yra pirmasis dalykas, kuravimas sau. Pasirenku paveikslą. Tai gali būti tik vienas iš 50. Ir antras dalykas, yra šis: aš stoviu prieš tą paveikslą, ir papasakoju sau istoriją apie jį.
Why a story? Well, I think that we are wired, our DNA tells us to tell stories. We tell stories all the time about everything, and I think we do it because the world is kind of a crazy, chaotic place, and sometimes stories, we're trying to make sense of the world a little bit, trying to bring some order to it. Why not apply that to our looking at paintings? So I now have this sort of restaurant menu visiting of art galleries.
Kodėl istoriją? Na, aš manau, kad esame taip sukurti, mūsų DNR liepia mums pasakoti istorijas. Mes pasakojame istorijas visada, ir manau todėl, kad pasaulis yra gana pamišęs ir chaotiškas ir kartais istorijomis mes bandome jame truputį susivokti, bandydami įnešti šiek tiek tvarkos. Kodėl to nepritaikius žiūrėjimui į paveikslus? Taigi dabar po galerijas vaikštau kaip per restorano meniu.
There are three paintings I'm going to show you now that are paintings that made me stop in my tracks and want to tell stories about them. The first one needs little introduction -- "Girl with a Pearl Earring" by Johannes Vermeer, 17th-century Dutch painter. This is the most glorious painting. I first saw it when I was 19, and I immediately went out and got a poster of it, and in fact I still have that poster. 30 years later it's hanging in my house. It's accompanied me everywhere I've gone, I never tire of looking at her.
Parodysiu jums tris paveikslus, dėl kurių sustojau galerijoje ir noriu pasakoti istorijas apie juos. Pirmajam nereikia daug pristatymų -- "Mergaitė su perlo auskaru", nutapytas Johaneso Vermeerio, 17-to amžiaus olandų tapytojo. Tai yra nuostabiausias paveikslas. Pirmąkart jį pamačiau, kad buvau 19-kos, ir iškart nuėjau nusipirkti jo plakato, ir, iš tikro, vis dar turiu šį plakatą. Po 30 metų jis kabo mano namuose. Jis visur keliavo kartu su manimi, niekada nepavargatu į jį žiūrėti.
What made me stop in my tracks about her to begin with was just the gorgeous colors he uses and the light falling on her face. But I think what's kept me still coming back year after year is another thing, and that is the look on her face, the conflicted look on her face. I can't tell if she's happy or sad, and I change my mind all the time. So that keeps me coming back.
Tai dėl ko sustojau prie paveikslo, visų pirma buvo puikios tapytojo naudojamos spalvos ir šviesa krintanti ant jos veido. Bet manau, kad tai, dėl ko vis prie jo grįžtu po daugelio metų, yra kitas dalykas, tai yra jos žvilgsnis, tas prieštaravimo kupinas žvilgsnis jos veide. Nežinau ar ji linksma, ar liūdna, ir dėl to vis persigalvoju. Tai verčia mane sugrįžti.
One day, 16 years after I had this poster on my wall, I lay in bed and looked at her, and I suddenly thought, I wonder what the painter did to her to make her look like that. And it was the first time I'd ever thought that the expression on her face is actually reflecting how she feels about him. Always before I'd thought of it as a portrait of a girl. Now I began to think of it as a portrait of a relationship. And I thought, well, what is that relationship?
Vieną dieną, 16 metų po to, kai pasikabinau šį paveikslą ant sienos, gulėjau lovoje ir žiūrėjau į ją, ir staiga pagalvojau, kažin ką tapytojas jai padarė, kad ji turėtų tokį žvilgsnį. Ir tai buvo pirmasis kartas, kai pagalvojau, kad jos veido išraiškia iš tikrųjų atspindi, ką ji galvoja apie jį. Visada iki tol aš jį mačiau kaip mergaitės portretą. Dabar ėmiau matyti kaip santykį tarp dviejų žmonių. Ir pagalvojau, na, koks yra santykis?
So I went to find out. I did some research and discovered, we have no idea who she is. In fact, we don't know who any of the models in any of Vermeer's paintings are, and we know very little about Vermeer himself. Which made me go, "Yippee!" I can do whatever I want, I can come up with whatever story I want to.
Taigi aš išsiruošiau sužinoti. Šiek tiek patyrinėjau ir atradau, kad mes net nežinome, kas ji tokia. Iš tiesų, mes nežinome nė vieno modelio Vermeerio paveiksluose, ir žinome labai nedaug apie patį Vermeerį. Dėl ko aš sušukau 'Valio!' Aš galiu padaryti ką tik noriu. Galiu sugalvoti kokią tik noriu istoriją.
So here's how I came up with the story. First of all, I thought, I've got to get her into the house. How does Vermeer know her? Well, there've been suggestions that she is his 12-year-old daughter. The daughter at the time was 12 when he painted the painting. And I thought, no, it's a very intimate look, but it's not a look a daughter gives her father. For one thing, in Dutch painting of the time, if a woman's mouth was open, it was indicating sexual availability. It would have been inappropriate for Vermeer to paint his daughter like that.
Štai kaip aš sukūriau istoriją. Visų pirma pagalvojau, kad turiu ją atgabenti į tuos namus. Iš kur Vermeeris ją pažįsta? Na, būta minčių, kad ji yra jo dvylikametė dukra. Dukra buvo 12, kai jis nutapė šį paveikslą. Ir pagalvojau, ne, tai labai intymus žvilgsnis, bet tai nėra toks žvilgsnis, kokiu dukra žiūrėtų į tėvą. Pirma, tų laikų olandų tapyboje atvira moters burna reiškė seksualinį potraukį. Vermeeriui nebūtų derėję taip nutapyti savo dukrą.
So it's not his daughter, but it's somebody close to him, physically close to him. Well, who else would be in the house? A servant, a lovely servant. So, she's in the house. How do we get her into the studio? We don't know very much about Vermeer, but the little bits that we do know, one thing we know is that he married a Catholic woman, they lived with her mother in a house where he had his own room where he -- his studio. He also had 11 children. It would have been a chaotic, noisy household. And if you've seen Vermeer's paintings before, you know that they're incredibly calm and quiet.
Tai ne jo dukra, bet kažkas jam artima, fiziškai artima. Na, kas dar galėjo būti namuose? Tarnaitė, miela tarnaitė. Taigi, ji namuose. Kaip ji atsiranda studijoje? Apie Vermeerį žinome nedaug, bet žinome vieną konkretų dalyką: jis vedė katalikę moterį ir jie gyveno kartu su jos mama name, kur jis turėjo savo kambarį, kur jis -- jo studiją. Jis tiap pat turėjo 11 vaikų. Tai turėjo būti chaotiški ir triukšmingi namai. Ir jei esate matę Vermeerio paveikslų, žinote, kad jie stebėtinai ramūs ir tylūs.
How does a painter paint such calm, quiet paintings with 11 kids around? Well, he compartmentalizes his life. He gets to his studio, and he says, "Nobody comes in here. Not the wife, not the kids. Okay, the maid can come in and clean." She's in the studio. He's got her in the studio, they're together. And he decides to paint her.
Kaip tapytojas nutapo tokius ramius, tylius darbus su 11 vaikų namuose? Na, jis suskirsto savo gyvenimą į dalis. Jis nueina į savo studiją ir sako: "Čia niekas neis. Nei žmona, nei vaikai. Gerai, tarnaitė gali įeiti ir išvalyti." Taigi ji studijoje. Jis ją įleido į studiją, jie ten kartu. Ir jis nusprendžia ją nutapyti.
He has her wear very plain clothes. Now, all of the women, or most of the women in Vermeer's other paintings wore velvet, silk, fur, very sumptuous materials. This is very plain; the only thing that isn't plain is her pearl earring. Now, if she's a servant, there is no way she could afford a pair of pearl earrings. So those are not her pearl earrings. Whose are they? We happen to know, there's a list of Catharina, the wife's clothes. Amongst them a yellow coat with white fur, a yellow and black bodice, and you see these clothes on lots of other paintings, different women in the paintings, Vermeer's paintings. So clearly, her clothes were lent to various different women. It's not such a leap of faith to take that that pearl earring actually belongs to his wife.
Jis nori kad ji dėvėtų labai paprastus rūbus. Atkreipkite dėmesį, kad visos ar dauguma moterų jo paveiksluose dėvi aksomą, šilką, kailį, labai prabangias medžiagas. O čia rūbai labai paprasti. Vienintelis nepaprastas dalykas yra jos perlo auskaras. Jeigu ji tarnaitė, ji niekaip negalėtų įpirkti porą perlo auskarų. Tad tai nėra jos auskarai. Kieno jie? Mes žinome, kad yra Katarinos sąrašas, jo žmonos rūbai. Tarp jų - geltonas paltas su baltu kailiu, geltona ir juoda liemenė, ir šie rūbai matomi daugelyje jo paveikslų, juos dėvi skirtingos moterys, pavaizduotos Vermeerio paveiksluose. Aišku, kad jos rūbai buvo skolinami kitoms moterims. Nėra neįtikėtina, kad tie perlo auskarai iš tikrųjų priklauso jo žmonai.
So we've got all the elements for our story. She's in the studio with him for a long time. These paintings took a long time to make. They would have spent the time alone, all that time. She's wearing his wife's pearl earring. She's gorgeous. She obviously loves him. She's conflicted. And does the wife know? Maybe not. And if she doesn't, well -- that's the story.
Taigi turime visus istorijos elementus. Ji su juo studijoje labai ilgai. Šiems paveikslams nutapyti reikėjo daug laiko. Jie būtų tą laiką praleidę vienu, visą tą laiką. Ji dėvi jo žmonos perlo auskarus. Ji žavi. Ji aiškiai jį myli. Ji jaučia prieštaravimą. Ir ar žino žmona? Turbūt ne. Ir jei ne, na -- štai istorija.
(Laughter)
(Juokas)
The next painting I'm going to talk about is called "Boy Building a House of Cards" by Chardin. He's an 18th-century French painter best known for his still lifes, but he did occasionally paint people. And in fact, he painted four versions of this painting, different boys building houses of cards, all concentrated. I like this version the best, because some of the boys are older and some are younger, and to me, this one, like Goldilocks's porridge, is just right.
Kitas paveikslas, apie kurį kalbėsiu, vadinasi "Berniukas, statantis kortų namelį" ir nutapytas Chardino. Jis 18 amžiaus prancūzų tapytojas, geriausiai žinomas dėl savo natiurmortų, bet jis retkarčiais tapė ir žmones. Iš tiesų jis nutapė keturis šio paveikslo variantus; skirtingi berniukai, statantys kortų namelį, visi susikaupę. Man šis variantas patinka labiausiai, nes kiti berniukai yra vyresni, ar jaunesni, ir man būtent šitas kaip Auksakasės košė pasakoje, yra tinkamas.
He's not quite a child, and he's not quite a man. He's absolutely balanced between innocence and experience, and that made me stop in my tracks in front of this painting. And I looked at his face. It's like a Vermeer painting a bit. The light comes in from the left, his face is bathed in this glowing light. It's right in the center of the painting, and you look at it, and I found that when I was looking at it, I was standing there going, "Look at me. Please look at me." And he didn't look at me. He was still looking at his cards, and that's one of the seductive elements of this painting is, he's so focused on what he's doing that he doesn't look at us. And that is, to me, the sign of a masterpiece, of a painting when there's a lack of resolution. He's never going to look at me.
Jis jau nebe vaikas, bet dar ne vyras. Jis puikiame balanse tarp nekaltumo ir patirties, ir dėl to aš sustojau prieš šį paveikslą. Ir pažvelgiau į jo veidą. Jis šiek tiek primena Vermeerio paveikslą. Šviesa krinta iš kairės, veidas paniręs į šį švytėjimą. Tai pačiame paveikslo centre, ten kur jūs žūrite; ir pastebėjau, kad kai į jį pažiūrėjau, stovėjau galvodama "Pažiūrėk į mane, prašau pažiūrėk." Ir jis nepažvelgė. Jis vis dar žiūrėjo į kortas, ir vienas iš gundančių paveikslo elementų yra tai, kad jis toks susikaupęs, kad visai nežiūri į mus. Ir tai man yra šedevro ženklas, tai paveikslas, kuriame netrūksta ryžtingumo. Jis niekada į mane nepažvelgs.
So I was thinking of a story where, if I'm in this position, who could be there looking at him? Not the painter, I don't want to think about the painter. I'm thinking of an older version of himself. He's a man, a servant, an older servant looking at this younger servant, saying, "Look at me. I want to warn you about what you're about to go through. Please look at me." And he never does.
Taigi galvojau apie istoriją, jei aš būčiau ten, kur jis, kas į jį galėtų žiūrėti? Ne tapytojas, nenoriu galvoti apie tapytoją. Galvojau apie jį patį, tik vyresnį. Jis vyras, tarnas, vyresnis tarnas, žiūrintis į šį jaunesnį tarną, sakantis, "Pažiūrėk į mane, noriu perspėti tave apie tai, ką tau teks išgyventi. Prašau, pažiūrėk į mane." Ir jis nepažiūri.
And that lack of resolution, the lack of resolution in "Girl with a Pearl Earring" -- we don't know if she's happy or sad. I've written an entire novel about her, and I still don't know if she's happy or sad. Again and again, back to the painting, looking for the answer, looking for the story to fill in that gap. And we may make a story, and it satisfies us momentarily, but not really, and we come back again and again.
Ir tas ryžto nebuvimas, ryžto nebuvimas "Merginoje su perlo auskaru" -- mes nežinome, ar ji laiminga, ar liūdna. Apie ją parašiau ištisą knygą, ir vistiek nežinau, ar ji laiminga, ar liūdna. Vėl ir vėl grįžtu prie to paveikslo ieškodama atsakymo, ieškodama istorijos, kuri užpildytų tą spragą. Ir mes sukuriame istoriją, ir jis mus laikinai patenkina, bet iš tikrųjų ne, ir mes grįžtame vėl ir vėl .
The last painting I'm going to talk about is called "Anonymous" by anonymous. (Laughter)
Paskutinis paveikslas, apie kurį kalbėsiu, vadinasi "Anonimas", nutapytas anonimo. (Juokas)
This is a Tudor portrait bought by the National Portrait Gallery. They thought it was a man named Sir Thomas Overbury, and then they discovered that it wasn't him, and they have no idea who it is.
Tai Tudoro portretas, nupirktas Nacionalinės portretų galerijos. Jie galvojo, kad tai žmogus vardu Seras Tomas Overbury, ir tada sužinojo, kad tai ne jis, ir jie nežino, kad jis.
Now, in the National Portrait Gallery, if you don't know the biography of the painting, it's kind of useless to you. They can't hang it on the wall, because they don't know who he is. So unfortunately, this orphan spends most of his time in storage, along with quite a number of other orphans, some of them some beautiful paintings.
O Nacionalinėje portretų galerijoje, jei nežinai paveikslo biografijos, jis yra beveik bevertis. Jie negali jo kabinti ant sienos, nes nežino, kas jis. Taigi, deja šis našlaitis didžiąją laiko dalį praleidžia sandėlyje, su nemažu skaičiumi kitų paveikslų našlaičių, kurių nemaža dalis yra gražūs paveikslai.
This painting made me stop in my tracks for three reasons: One is the disconnection between his mouth that's smiling and his eyes that are wistful. He's not happy, and why isn't he happy? The second thing that really attracted me were his bright red cheeks. He is blushing. He's blushing for his portrait being made! This must be a guy who blushes all the time. What is he thinking about that's making him blush? The third thing that made me stop in my tracks is his absolutely gorgeous doublet. Silk, gray, those beautiful buttons. And you know what it makes me think of, is it's sort of snug and puffy; it's like a duvet spread over a bed.
Sustojau prie šio paveikslo dėl trijų dalykų: Pirma, tas atsiskyrimas tarp jo burnos, kuri šypsosi ir jo ilgesingų akių. Jis nėra laimingas, ir kodėl ne? Antra, kas mane patraukė yra jo skaisčiai raudoni skruostai. Jis gėdijasi. Gedijasi, kad daromas jo paveikslas! Tai turėtų būti žmogus, kuris visada raudonuoja. Ką jis galvoja apie žmogų, dėl kurio raudonuoja? Trečiasis dalykas, dėl ko sustojau, yra jo absoliučiai žavinga liemenė. Šilkinė, pilka, tos gražios sagos. Ir žinote, ką man tai primena, ji jauki ir išsipūtusi; tai kaip pūkinė antklodė užmesta ant lovos.
I kept thinking of beds and red cheeks, and of course I kept thinking of sex when I looked at him, and I thought, is that what he's thinking about? And I thought, if I'm going to make a story, what's the last thing I'm going to put in there? Well, what would a Tudor gentleman be preoccupied with? And I thought, well, Henry VIII, okay. He'd be preoccupied with his inheritance, with his heir. Who is going to inherit his name and his fortune? You put all those together, and you've got your story to fill in that gap that makes you keep coming back. Now, here's the story. It's short.
Vis galvojau apie lovas ir raudonus skruostus, ir, aišku, į jį žiūrėdama galvojau apie seksą, ir galvojau, ar apie tai jis galvoja? Ir sumaniau sukurti istoriją, kokį dalyką ten įdėsiu paskutinį? Na, kokiomis mintimis būtų užimtas Tudorų džentelmentas? Ir pagalvojau, na, Henris VII, gerai. Jis rūpintųsi savo palikimu, savo paveldėtoju. Kam atiteks jo vardas ir turtai? Sudėk visa tai kartu ir turi savo istoriją, užpildančią tai, dėl ko vis sugrįžti. Ir štai istorija. Ji trumpa.
"Rosy"
"Raudonskruostis"
I am still wearing the white brocade doublet Caroline gave me. It has a plain high collar, detachable sleeves and intricate buttons of twisted silk thread, set close together so that the fit is snug. The doublet makes me think of a coverlet on the vast bed. Perhaps that was the intention. I first wore it at an elaborate dinner her parents held in our honor. I knew even before I stood up to speak that my cheeks were inflamed. I have always flushed easily, from physical exertion, from wine, from high emotion.
Aš vis dar dėviu balto brokato liemenę, kurią davė Karolina. Ji turi aukštą paprastą apykaklę, atsegamas rankoves ir įmantrias susukto šilko sagas, susiūtas taip, kad rūbas būtų aptemptas. Liemenė verčia galvoti apie užtiesalą and didžiulės lovos. Galbūt toks ir buvo ketinimas. Pirmąkart liemenę dėvėjau pas jos tėvus per ištaigingus pietus mūsų garbei. Dar prieš atsistojant kalbėti žinojau, kad mano skruostai raudoni. Visada rausdavau nuo menkiausių dalykų: fizinio įsitempimo, vyno ar stiprių emocijų.
As a boy, I was teased by my sisters and by schoolboys, but not by George. Only George could call me Rosy. I would not allow anyone else. He managed to make the word tender. When I made the announcement, George did not turn rosy, but went pale as my doublet. He should not have been surprised. It has been a common assumption that I would one day marry his cousin. But it is difficult to hear the words aloud. I know, I could barely utter them.
Kai buvau vaikas, iš manęs šaipydavosi sesės ir berniukai mokykloje, bet niekada Džordžas. Tik Džordžas galėjo vadinti mane Raudonskruosčiu. Niekam kitam neleisdavau. Jis sugebėjo tą žodį paversti švelniu. Kai padariau pranešimą Džordžas neparaudo, jis išbalo kaip mano liemenė. Jam nereikėjo nustebti. Jau buvo visų numanoma, kad vieną dieną aš vesiu jo pusseserę. Bet sunku girdėti tuos žodžius pasakytus garsiai. Žinau, vos galėjau tai pasakyti.
Afterwards, I found George on the terrace overlooking the kitchen garden. Despite drinking steadily all afternoon, he was still pale. We stood together and watched the maids cut lettuces. "What do you think of my doublet?" I asked.
Po to radau Džordžą terasoje, žiūrintį į virtuvės sodą. Nepaisant to, kad gėrė visą popietę, jis vis dar buvo išbalęs. Mes stovėjome kartu ir žiūrėjome kaip tarnaitės pjauna salotas. "Ką manai apie liemenę?" paklausiau.
He glanced at me. "That collar looks to be strangling you."
Jis pažvelgė į mane. "Atrodo, kad apykaklė tave smaugia."
"We will still see each other," I insisted. "We can still hunt and play cards and attend court. Nothing need change." George did not speak. "I am 23 years old. It is time for me to marry and produce an heir. It is expected of me."
"Mes vistiek galėsime matytis" primygtinai pasakiau. "Vistiek galėsime medžioti ir žaisti kortomis, ar eiti į teismą. Niekas neturi pasikeisti." Džordžas nieko nesakė. "Man 23. Laikas vesti ir turėti palikuonį. To iš manęs tikimasi."
George drained another glass of claret and turned to me. "Congratulations on your upcoming nuptials, James. I'm sure you'll be content together." He never used my nickname again.
Džordžas iki dugno išgėrė dar vieną raudono vyno taurę ir atsisuko į mane. "Sveikinu su ateinančiomis sutuoktuvėmis, Džeimsai. Esu tikras, kad būsite laimingi kartu." Jis niekada daugiau nepasakė man tos pravardės.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)