So, this happy pic of me was taken in 1999. I was a senior in college, and it was right after a dance practice. I was really, really happy. And I remember exactly where I was about a week and a half later. I was sitting in the back of my used minivan in a campus parking lot, when I decided I was going to commit suicide. I went from deciding to full-blown planning very quickly. And I came this close to the edge of the precipice. It's the closest I've ever come. And the only reason I took my finger off the trigger was thanks to a few lucky coincidences. And after the fact, that's what scared me the most: the element of chance.
Ši nuotaikinga mano nuotrauka daryta 1999-aisiais. Aš buvau paskutinio kurso studentas, buvo ką tik po šokių pamokos. Buvau labai, labai laimingas. Ir tiksliai prisimenu, kur atsidūriau po savaitės su puse. Aš sėdėjau galinėje savo naudoto miniveno sėdynėje, universiteto stovėjimo aikštelėje, kuomet nusprendžiau – aš nusižudysiu. Nuo sprendimo iki nuoseklaus plano kūrimo perėjau itin greit. Atėjau taip arti prie bedugnės krašto. Arčiausiai, nei kada nors buvau. Ir vienintelė priežastis, kodėl aš nenuspaudžiau gaiduko, buvo keleto laimingų atsitiktinimų dėka. Po šio įvykio, tai mane gąsdino labiausiai – atsitiktinumo galia.
So I became very methodical about testing different ways that I could manage my ups and downs, which has proven to be a good investment. (Laughs) Many normal people might have, say, six to 10 major depressive episodes in their lives. I have bipolar depression. It runs in my family. I've had 50-plus at this point, and I've learned a lot. I've had a lot of at-bats, many rounds in the ring with darkness, taking good notes. So I thought rather than get up and give any type of recipe for success or highlight reel, I would share my recipe for avoiding self-destruction, and certainly self-paralysis.
Taigi, aš ėmiau itin metodiškai testuoti būdus, kurie padėtų man suvaldyti savo sėkmes ir nesėkmes. Kas, laikas patvirtino, buvo gera investicija. (Juokas.) Dauguma žmonių susiduria su galbūt 6-10 itin stiprių depresijos epizodų, per visą gyvenimą. Aš sergu maniakine depresija. Ją paveldėjau. Šiuo metu, aš jau turėjau daugiau nei 50 epizodų, ir daug ko išmokau. Turėjau daug smūgių, daugybę raundų ringe su tamsa, rinkdamas naudingas pastabas. Taigi, pamaniau, kad vietoj to, jog pateikčiau vieną receptą į sėkmę, ar pabrėžčiau esmines detales, geriau pasidalinsiu savo receptu nuo savidestrukcijos, ir neveiksnumo.
And the tool I've found which has proven to be the most reliable safety net for emotional free fall is actually the same tool that has helped me to make my best business decisions. But that is secondary. And it is ... stoicism. That sounds boring.
Įrakis, kurį atradau kaip patį patikimiausią apsauginį tinklą emociniam nuosmūkiui, iš tiesų yra tas pats įrankis, kuris man padėjo priimti geriausius verslo sprendimus. Bet ne tai svarbiausia. Tai yra... stoicizmas. Skamba nuobodžiai.
(Laughter)
(Juokas.)
You might think of Spock, or it might conjure and image like this --
Jūs galbūt galvojate apie Spoką, o galbūt apie kažką panašaus į šį vaizdinį.
(Laughter)
(Juokas.)
a cow standing in the rain. It's not sad. It's not particularly happy. It's just an impassive creature taking whatever life sends its way.
Karvė, stovinti lietuje. Ji nėra liūdna. Ji nėra ir ypatingai laiminga. Tiesiog abejingas padaras, priimantis viską, ką atsiunčia gyvenimas.
You might not think of the ultimate competitor, say, Bill Belichick, head coach of the New England Patriots, who has the all-time NFL record for Super Bowl titles. And stoicism has spread like wildfire in the top of the NFL ranks as a means of mental toughness training in the last few years. You might not think of the Founding Fathers -- Thomas Jefferson, John Adams, George Washington to name but three students of stoicism. George Washington actually had a play about a Stoic -- this was "Cato, a Tragedy" -- performed for his troops at Valley Forge to keep them motivated.
Jūs tikriausiai negalvojate apie nuolatinį laimėtoją, pavyzdžiui, Billą Belichicką, vyriausiąjį Naujosios Anglijos Patriotų trenerį, pasiekusį visų laikų NFL Supertaurės rekordą. Stoicizmas išplito kaip gaisras NFL viršūnėse, kaip psichikos stiprinimo priemonė, per praėjusius keletą metų. Jūs tikriausiai negalvojate apie JAV Tėvus-įkūrėjus – Thomą Jeffersoną, Johną Adamsą, Georgą Washingtoną, tik keletą iš stoicizmo studentų. Georgas Washingtonas, iš tiesų, turėjo pjesę apie Stoiką, tai – „Cato, Tragedija“, kurią jo kariuomenė atliko Forge slėnyje, motyvacijai palaikyti.
So why would people of action focus so much on an ancient philosophy? This seems very academic. I would encourage you to think about stoicism a little bit differently, as an operating system for thriving in high-stress environments, for making better decisions. And it all started here, kind of, on a porch.
Taigi, kodėl veiksmo žmonės skiria tiek daug dėmesio antikinei filosofijai? Tai atrodo itin akademiškai. Bet aš raginčiau jus galvoti apie stoicizmą šiek tiek kitaip. Kaip apie operacinę sistemą, padedančią itin įtemptoje aplinkoje priimti geresnius sprendimus. Visa tai prasidėjo čia, kaip ir, verandoje.
So around 300 BC in Athens, someone named Zeno of Citium taught many lectures walking around a painted porch, a "stoa." That later became "stoicism." And in the Greco-Roman world, people used stoicism as a comprehensive system for doing many, many things. But for our purposes, chief among them was training yourself to separate what you can control from what you cannot control, and then doing exercises to focus exclusively on the former. This decreases emotional reactivity, which can be a superpower.
Apytiksliai 300 metų prieš Kristų, Atėnuose, asmuo, vardu Zenas iš Citiumo, skaitė daugybę paskaitų, vaikščiodamas po dažytą verandą – „stoa“. Vėliau tai tapo „stoicizmu“. O graikų ir romėnų pasaulyje, žmonės naudojo stoicizmą kaip suvokimo sistemą daugybei dalykų atlikti. Bet tarp kitų tikslų, aukščiausias jų buvo – mokyti save atskirti tai, ką gali kontroliuoti, nuo to, ko kontroliuoti negali. Ir tuomet treniruotis, susitelkiant tik į ankstesnįjį. Tai mažina emocinį reaktyvumą, o tai gali būti supergalia.
Conversely, let's say you're a quarterback. You miss a pass. You get furious with yourself. That could cost you a game. If you're a CEO, and you fly off the handle at a very valued employee because of a minor infraction, that could cost you the employee. If you're a college student who, say, is in a downward spiral, and you feel helpless and hopeless, unabated, that could cost you your life. So the stakes are very, very high.
Ir atvirkščiai, sakykime, esate gynėjas. Jūs praleidžiate perdavimą. Nirštate ant savęs. Tai gali jums kainuoti žaidimą. Jei jūs generalinis direktorius ir praran- -date savitvardą prieš gerą darbuotoją dėl mažo nusižengimo. Tai gali jums kainuoti darbuotoją. O jeigu jūs studentas, kuriam viskas eina tik blogyn. Jaučiatės bejėgis ir praradęs viltį. Tai gali jums kainuoti gyvybę. Taigi, rizika yra didžiulė.
And there are many tools in the toolkit to get you there. I'm going to focus on one that completely changed my life in 2004. It found me then because of two things: a very close friend, young guy, my age, died of pancreatic cancer unexpectedly, and then my girlfriend, who I thought I was going to marry, walked out. She'd had enough, and she didn't give me a Dear John letter, but she did give me this, a Dear John plaque.
Tačiau yra daugybė įrankių, galinčių jums padėti. Aš papasakosiu apie vieną, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, 2004-aisais. Jis mane surado dėl dviejų priežasčių: artimas draugas, jaunas vaikinas, mano metų, netikėtai mirė nuo kasos vėžio, o tuomet ir mano mergina, kurią ketinau vesti, išėjo. Jai visko buvo per daug, ir ji nepaliko man „Mielas Johnai“ laiško, bet ji man davė šią Mielo Johno plokštę.
(Laughter)
(Juokas.)
I'm not making this up. I've kept it. "Business hours are over at five o'clock." She gave this to me to put on my desk for personal health, because at the time, I was working on my first real business. I had no idea what I was doing. I was working 14-plus hour days, seven days a week. I was using stimulants to get going. I was using depressants to wind down and go to sleep. It was a disaster. I felt completely trapped. I bought a book on simplicity to try to find answers.
Aš neišsigalvoju. Išsaugojau ją. „Darbo valandos baigiasi penktą valandą.“ Ji tai padarė, kad pasidėčiau ant darbo stalo, dėl asmeninės sveikatos, kadangi tuo metu aš dirbau prie pirmo tikro savo verslo. Aš nežinojau, ką darau. Dirbau po 14 valandų per parą ir daugiau. Septynias dienas per savaitę. Kad ištverčiau, vartojau stimuliuojančias medžiagas. Kad atsipalaiduočiau ir užmigčiau, vartojau antidepresantus. Tai buvo košmaras. Jaučiausi visiškai įkalintas. Nusipirkau knygą apie paprastumą, kad pamėginčiau rasti atsakymus.
And I did find a quote that made a big difference in my life, which was, "We suffer more often in imagination than in reality," by Seneca the Younger, who was a famous Stoic writer. That took me to his letters, which took me to the exercise, "premeditatio malorum," which means the pre-meditation of evils. In simple terms, this is visualizing the worst-case scenarios, in detail, that you fear, preventing you from taking action, so that you can take action to overcome that paralysis. My problem was monkey mind -- super loud, very incessant. Just thinking my way through problems doesn't work. I needed to capture my thoughts on paper. So I created a written exercise that I called "fear-setting," like goal-setting, for myself. It consists of three pages. Super simple.
Ir radau citatą, kuri pakeitė mano gyvenimą, „Vaizduotėje mes kenčiame kur kas dažniau, nei realybėje“ rašė Seneka Jaunesnysis, garsus stoikų rašytojas. Tai nuvedė mano prie jo laiškų, kurie nuvedė mane prie pratimų, „premeditatio malorum“, tai reiškia – išankstinis blogybių planavimas. Paprastai tariant, tai reiškia detalizuotą, blogiausių atvejų, kurių bijai, įsivaizdavimą, kurie tau trukdo imtis veiksmų, tam, kad galėtum nugalėti tą neveiksnumą. Mano problema buvo nerišlios mintys – garsios, nepaliaujančios neramios mintys. Tiesiog galvoti apie problemų sprendimą man nepadėjo. Man reikėjo užfiksuoti mintis popieriuje. Taigi aš sukūriau sau pratimą raštu, pavadinau jį „baimių įvardijimas“, visai kaip tikslo įvardijimas. Jį sudaro trys puslapiai. Labai paprasta.
The first page is right here. "What if I ...?" This is whatever you fear, whatever is causing you anxiety, whatever you're putting off. It could be asking someone out, ending a relationship, asking for a promotion, quitting a job, starting a company. It could be anything. For me, it was taking my first vacation in four years and stepping away from my business for a month to go to London, where I could stay in a friend's room for free, to either remove myself as a bottleneck in the business or shut it down.
Pirmas puslapis yra čia. „O kas jeigu man ...?“ Čia surašomos baimės, viskas, kas sukelia nerimą, ką atidėliojate. Galbūt tai kvietimas į pasimatymą, santykių nutraukimas, prašymas paaukštinti, išėjimas iš darbo, ar verslo įkūrimas. Tai gali būti bet kas. Mano atveju, tai buvo pirmos atostogos per ketverius metus ir atsitraukimas nuo verslo, mėnesiui išvykus į Londoną. Kur galėčiau apsistoti draugų namuose, už dyką, ir, arba pašalinti save, kaip versto kliūtį, arba nutraukti verslą.
In the first column, "Define," you're writing down all of the worst things you can imagine happening if you take that step. You want 10 to 20. I won't go through all of them, but I'll give you two examples. One was, I'll go to London, it'll be rainy, I'll get depressed, the whole thing will be a huge waste of time. Number two, I'll miss a letter from the IRS, and I'll get audited or raided or shut down or some such.
Pirmame stulpelyje, „Apibūdink“, įrašykite visus baisiausius dalykus, kuriuos įsivaizduojate nutinkant, jeigu žengsite šį žingsnį. Užrašykite nuo 10 iki 20. Aš neaptarsiu jų visų, bet pateiksiu jums du pavyzdžius. Pirmas, jeigu išvyksiu į Londoną, ten lis, ir aš jausiuosi prislėgtas. Tai bus tik visiškas laiko švaistymas. Antras, aš praleisiu laišką iš vidaus pajamų tarnybos, ir jie atliks vidaus auditą, reidą, ar uždarys mano verslą, ar kažkas panašaus.
And then you go to the "Prevent" column. In that column, you write down the answer to: What could I do to prevent each of these bullets from happening, or, at the very least, decrease the likelihood even a little bit? So for getting depressed in London, I could take a portable blue light with me and use it for 15 minutes in the morning. I knew that helped stave off depressive episodes. For the IRS bit, I could change the mailing address on file with the IRS so the paperwork would go to my accountant instead of to my UPS address. Easy-peasy.
Tuomet judame į „Užkirsk kelią“ stulpelį. Šiame stulpelyje įrašykite atsakymąį klausimą: Ką galiu padaryti, kad užkirsčiau šiems įvykiams kelią, ar bent šiek tiek sumažinčiau šių įvykių tikimybę? Taigi, kad nesijausčiau prislėgtas Londone, galėčiau pasiimti nešiojamą mėlyną lempą ir užsiimti šviesos terapija, 15 min ryte. Žinau, kad tai padeda atitolinti depresinius epizodus. Dėl vidaus pajamų tarnybos, aš galėčiau pakeisti adresą, kad dokumentus siųstų mano apskaitininko, o ne mano adresu. Paprasta.
Then we go to "Repair." So if the worst-case scenarios happen, what could you do to repair the damage even a little bit, or who could you ask for help? So in the first case, London, well, I could fork over some money, fly to Spain, get some sun -- undo the damage, if I got into a funk. In the case of missing a letter from the IRS, I could call a friend who is a lawyer or ask, say, a professor of law what they would recommend, who I should talk to, how had people handled this in the past. So one question to keep in mind as you're doing this first page is: Has anyone else in the history of time less intelligent or less driven figured this out? Chances are, the answer is "Yes."
Tuomet judame į „Ištaisyk“. Jeigu blogiausi atvejai iš tiesų įvyks, kaip galėčiau tai ištaisyti, ar bent šiek tiek sumažinti žalą, arba ko galėčiau paprašyti pagalbos? Taigi, pirmuoju atveju Londone, galėčiau skirti šiek tiek pinigų skrydžiui į Ispaniją, gauti saulės, ištaisyti žalą, jeigu taps taip blogai. Jeigu praleisiu laišką iš vidaus pajamų tarnybos, galėčiau paskambinti draugui advokatui, arba paprašyti, pavyzdžiui, teisės profesoriaus rekomendacijos, kur galėčiau kreiptis, kaip kiti žmonės išsprendė tai praeityje. Vienas klausimas, kurio nereikėtų pamiršti, pildant pirmą puslapį: Ar kas nors kitas, kada nors praeityje, mažiau protingas, ar mažiau veržlus, išsprendė šią problemą? Didelė tikimybė, atsakymas yra „Taip“.
(Laughter)
(Juokas.)
The second page is simple: What might be the benefits of an attempt or a partial success? You can see we're playing up the fears and really taking a conservative look at the upside. So if you attempted whatever you're considering, might you build confidence, develop skills, emotionally, financially, otherwise? What might be the benefits of, say, a base hit? Spend 10 to 15 minutes on this.
Antrasis puslapis nesudėtingas: Kokią naudą gali suteikti bandymas, arba dalinė sėkmė? Taip apžaidžiame baimes, ir pažvelgiame į jas kitu kampu. Taigi, jeigu pamegintumėte imtis to, ko norite, galbūt taip sustiprintumėte pasitikėjimą savimi ir lavintumėte emocinius, finansinius ir kitus įgūdžius? Kokia būtų kad ir pati mažiausia nauda? Skirkite tam 10-15 minučių.
Page three. This might be the most important, so don't skip it: "The Cost of Inaction." Humans are very good at considering what might go wrong if we try something new, say, ask for a raise. What we don't often consider is the atrocious cost of the status quo -- not changing anything. So you should ask yourself, if I avoid this action or decision and actions and decisions like it, what might my life look like in, say, six months, 12 months, three years? Any further out, it starts to seem intangible. And really get detailed -- again, emotionally, financially, physically, whatever.
Trečiasis puslapis. Šis puslapis bene pats svarbiausias, todėl nepraleiskite jo. „Neveiksnumo kaina“. Mes puikiai gebame apsvarstyti, kas blogo gali nutikti, jei pamėginsime kažką naujo, pavyzdžiui, paprašysime pakelti algą. Bet pamirštame apsvarstyti, ką prarasime nemėgindami nieko naujo, ir nieko nekeisdami. Taigi paklauskite savęs, Jei aš vengsiu šio veiksmo ar sprendimo, bei panašių veiksmų ir sprendimų, kaip mano gyvenimas atrodys po 6-ių mėnesių, 12-os mėnesių, trejų metų? Žiūrint toliau, tai atrodo pernelyg neapčiuopiama. Būkite detalūs, apibūdinkite visas sritis – emocinę, finansinę, fizinę, ir kitas.
And when I did this, it painted a terrifying picture. I was self-medicating, my business was going to implode at any moment at all times, if I didn't step away. My relationships were fraying or failing. And I realized that inaction was no longer an option for me.
Kai aš tai padariau, pamačiau siaubingą ateities viziją. Aš nuodijau pats save, o mano verslas galėjo sprogti bet kurią akimirką, jei nebūčiau atsitraukęs. Mano santykiai silpo arba buvo benutrūkstantys. Ir aš supratau, kad neveiksnumas daugiau nebegalėjo būti mano pasirinkimu.
Those are the three pages. That's it. That's fear-setting. And after this, I realized that on a scale of one to 10, one being minimal impact, 10 being maximal impact, if I took the trip, I was risking a one to three of temporary and reversible pain for an eight to 10 of positive, life-changing impact that could be a semi-permanent. So I took the trip. None of the disasters came to pass. There were some hiccups, sure. I was able to extricate myself from the business. I ended up extending that trip for a year and a half around the world, and that became the basis for my first book, that leads me here today.
Šie trys puslapiai. Tai viskas. Tai baimių įvardijimas. Po to supratau, kad skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 - minimalus poveikis, o 10 - maksimalus, Išvykdamas atostogų, rizikavau iškeisti 1-3 stiprumo trumpalaikį ir panaikinamą skausmą, į 8-10 teigiamą, gyvenimą keičiantį poveikį, kuris galėtų būti ilgalaikis. Taigi, aš išvykau. Nei viena iš mano baimių neišsipildė. Žinoma, buvo menkų problemų. Aš sugebėjau atsitraukti nuo verslo, ir netgi prailginau savo kelionę, iki pusantrų metų aplink pasaulį. Tai tapo mano pirmos knygos pagrindu, kuri atvedė mane čia, šiandien.
And I can trace all of my biggest wins and all of my biggest disasters averted back to doing fear-setting at least once a quarter. It's not a panacea. You'll find that some of your fears are very well-founded.
Ir aš galiu atsekti visus didžiausius savo laimėjimus ir visus kartus, kai išvengiau didelių nelaimių, atgal į šį baimių įvardijimo pratimą, kurį atlikdavau bent kartą per 3 mėn. Tai nėra panacėja. Atrasite, kad kai kurios jūsų baimės, turi labai geras priežastis.
(Laughter)
(Juokas.)
But you shouldn't conclude that without first putting them under a microscope. And it doesn't make all the hard times, the hard choices, easy, but it can make a lot of them easier.
Bet neturėtumėte to nuspręsti, prieš tai nepadėję jų po mikroskopu. Tai nepadarys visų sunkmečių ar sudėtingų sprendimų lengvais. Tačiau gali palengvinti daugumą jų.
I'd like to close with a profile of one of my favorite modern-day Stoics. This is Jerzy Gregorek. He is a four-time world champion in Olympic weightlifting, political refugee, published poet, 62 years old. He can still kick my ass and probably most asses in this room. He's an impressive guy.
Norėčiau užbaigti trumpu, vienu iš mėgiamiausių mano Stoikų, apibūdinimu. Tai Jerzis Gregorekas. Jis – keturiskart pasaulio sunkiosios atletikos čempionas, politinis pabėgėlis, poetas, 62-ejų metų amžiaus. Jis vis dar pajėgtų mane nugalėti, o tikriausiai ir daugelį jūsų. Jis – puikus žmogus.
I spent a lot of time on his stoa, his porch, asking life and training advice. He was part of the Solidarity in Poland, which was a nonviolent movement for social change that was violently suppressed by the government. He lost his career as a firefighter. Then his mentor, a priest, was kidnapped, tortured, killed and thrown into a river. He was then threatened. He and his wife had to flee Poland, bounce from country to country until they landed in the US with next to nothing, sleeping on floors.
Aš praleidau daug laiko jo „stoa“ – verandoje, prašydamas gyvenimo ir mokymosi patarimų. Jis buvo „Solidarumo“ Lenkijoje dalimi. Tai – neprievartinis, socialinių pokyčių siekiantis judėjimas, kurį grubiai nuslopino vyriausybė. Jis prarado ugniagesio karjerą, Jo mentorius, kunigas, buvo pagrobtas, kankintas, nužudytas, ir įmestas į upę. Jis sulaukė grasinimų. Jam ir jo žmonai teko bėgti iš Lenkijos, blaškytis iš šalies į šalį, kol pasiekė JAV neturėdami nieko, miegodami ant grindų.
He now lives in Woodside, California, in a very nice place, and of the 10,000-plus people I've met in my life, I would put him in the top 10, in terms of success and happiness. And there's a punchline coming, so pay attention. I sent him a text a few weeks ago, asking him: Had he ever read any Stoic philosophy? And he replied with two pages of text. This is very unlike him. He is a terse dude.
Šiandien jis gyvena Woodside, Kalifornijoje, gražioje vietoje, ir iš daugiau nei 10 000 žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime, jį priskirčiau prie 10-ties geriausių, sėkmės ir laimės požiūriu. Įdomiausia vieta artėja, sutelkite dėmesį. Prieš kelias savaites, nusiunčiau jam žinutę. paklausiau: Ar kada nors skaitei Stoikų filosofiją? Jo atsakymas užėmė du puslapius. Jam tai nebūdinga, jis – tiesmukas bičas.
(Laughter)
(Juokas.)
And not only was he familiar with stoicism, but he pointed out, for all of his most important decisions, his inflection points, when he stood up for his principles and ethics, how he had used stoicism and something akin to fear-setting, which blew my mind.
Ir jis ne tik, kad žinojo apie stoicizmą, bet ir pabrėžė, kaip visuose svarbiausiuose savo sprendimuose, lūžio taškuose, užstodamas savo moralės normas ir principus, jis naudojo stoicizmą ir kažką panašaus į baimių įvardijimą. Tai mane ypač nustebino.
And he closed with two things. Number one: he couldn't imagine any life more beautiful than that of a Stoic. And the last was his mantra, which he applies to everything, and you can apply to everything:
Pabaigoje jis paminėjo du dalykus. Pirma, jis negalėjo įsivaizduoti gražesnio gyvenimo, nei stoikų. Antra buvo jo mantra, kurią jis naudoja visur, kurią ir jūs galite pritaikyti visur:
"Easy choices, hard life. Hard choices, easy life."
„Lengvi sprendimai – sunkus gyvenimas. Sunkūs sprendimai – lengvas gyvenimas.“
The hard choices -- what we most fear doing, asking, saying -- these are very often exactly what we most need to do. And the biggest challenges and problems we face will never be solved with comfortable conversations, whether it's in your own head or with other people.
Sunkūs sprendimai, tai, ką dauguma mūsų bijo padaryti, paklausti, pasakyti, dažniausiai yra būtent tai, ką mums labiausiai reikia padaryti. O didžiausių iššūkių ir problemų, su kuriais susiduriame, niekuomet neišspręsime patogiais pašnekesiais, ar tai būtų su žmonėmis, ar tik savo galvose.
So I encourage you to ask yourselves: Where in your lives right now might defining your fears be more important than defining your goals? Keeping in mind all the while, the words of Seneca: "We suffer more often in imagination than in reality."
Taigi, raginu jus paklausti savęs: Kur šiuo metu jūsų gyvenime įvardinti baimes galbūt yra svarbiau, nei įvardinti tikslus? Nepamirškite Senekos žodžių: „Vaizduotėje mes kenčiame kur kas dažniau, nei realybėje.“
Thank you very much.
Labai jums ačiū.
(Applause)
(Plojimai.)