I'm five years old, and I am very proud. My father has just built the best outhouse in our little village in Ukraine. Inside, it's a smelly, gaping hole in the ground, but outside, it's pearly white formica and it literally gleams in the sun. This makes me feel so proud, so important, that I appoint myself the leader of my little group of friends and I devise missions for us. So we prowl from house to house looking for flies captured in spider webs and we set them free. Four years earlier, when I was one, after the Chernobyl accident, the rain came down black, and my sister's hair fell out in clumps, and I spent nine months in the hospital. There were no visitors allowed, so my mother bribed a hospital worker. She acquired a nurse's uniform, and she snuck in every night to sit by my side. Five years later, an unexpected silver lining. Thanks to Chernobyl, we get asylum in the U.S. I am six years old, and I don't cry when we leave home and we come to America, because I expect it to be a place filled with rare and wonderful things like bananas and chocolate and Bazooka bubble gum, Bazooka bubble gum with the little cartoon wrappers inside, Bazooka that we'd get once a year in Ukraine and we'd have to chew one piece for an entire week. So the first day we get to New York, my grandmother and I find a penny in the floor of the homeless shelter that my family's staying in. Only, we don't know that it's a homeless shelter. We think that it's a hotel, a hotel with lots of rats. So we find this penny kind of fossilized in the floor, and we think that a very wealthy man must have left it there because regular people don't just lose money. And I hold this penny in the palm of my hand, and it's sticky and rusty, but it feels like I'm holding a fortune. I decide that I'm going to get my very own piece of Bazooka bubble gum. And in that moment, I feel like a millionaire. About a year later, I get to feel that way again when we find a bag full of stuffed animals in the trash, and suddenly I have more toys than I've ever had in my whole life. And again, I get that feeling when we get a knock on the door of our apartment in Brooklyn, and my sister and I find a deliveryman with a box of pizza that we didn't order. So we take the pizza, our very first pizza, and we devour slice after slice as the deliveryman stands there and stares at us from the doorway. And he tells us to pay, but we don't speak English. My mother comes out, and he asks her for money, but she doesn't have enough. She walks 50 blocks to and from work every day just to avoid spending money on bus fare. Then our neighbor pops her head in, and she turns red with rage when she realizes that those immigrants from downstairs have somehow gotten their hands on her pizza. Everyone's upset. But the pizza is delicious. It doesn't hit me until years later just how little we had. On our 10 year anniversary of being in the U.S., we decided to celebrate by reserving a room at the hotel that we first stayed in when we got to the U.S. The man at the front desk laughs, and he says, "You can't reserve a room here. This is a homeless shelter." And we were shocked. My husband Brian was also homeless as a kid. His family lost everything, and at age 11, he had to live in motels with his dad, motels that would round up all of their food and keep it hostage until they were able to pay the bill. And one time, when he finally got his box of Frosted Flakes back, it was crawling with roaches. But he did have one thing. He had this shoebox that he carried with him everywhere containing nine comic books, two G.I. Joes painted to look like Spider-Man and five Gobots. And this was his treasure. This was his own assembly of heroes that kept him from drugs and gangs and from giving up on his dreams. I'm going to tell you about one more formerly homeless member of our family. This is Scarlett. Once upon a time, Scarlet was used as bait in dog fights. She was tied up and thrown into the ring for other dogs to attack so they'd get more aggressive before the fight. And now, these days, she eats organic food and she sleeps on an orthopedic bed with her name on it, but when we pour water for her in her bowl, she still looks up and she wags her tail in gratitude. Sometimes Brian and I walk through the park with Scarlett, and she rolls through the grass, and we just look at her and then we look at each other and we feel gratitude. We forget about all of our new middle-class frustrations and disappointments, and we feel like millionaires. Thank you. (Applause)
Man penkeri ir aš labai savimi didžiuojuosi. Mano tėvas ką tik pastatė geriausią išvietę mūsų mažame kaime Ukrainoje. Viduje - smirdanti skylė, bet išorėje - baltas plastikas, kuriame, tiesiogine to žodžio prasme, žaidžia saulės spinduliai. Aš jaučiuosi labai išdidi ir svarbi, todėl aš paskiriu save vaikų grupės lydere ir skiriu užduotis. Mes klaidžiojame iš namų į namus, ieškodami musių, įstrigusių voratinkliuose, ir jas išlaisviname. Prieš keturis metus, kai man buvo vieneri, po Černobilio katastrofos lietus tapo juodas. Mano seseriai pluoštais slinko plaukai, o aš devynis mėnesius praleidau ligoninėje. Ten lankytojai buvo neįleidžiami, todėl mano mama papirko ligoninės darbuotoją. Ji įsigijo slaugės uniformą ir kiekvieną vakarą įsmukdavo pasėdėti prie manęs. Po penkerių metų mums nusišypsojo netikėta sėkmė. Černobilio dėka mes gauname prieglobstį Jungtinėse Valstijose. Man šešeri ir aš visiškai neverkiu, kai mes paliekame namus ir atvažiuojame į Ameriką, kadangi tikiuosi, kad tai bus vieta pripildyta retais ir nuostabiais dalykais, tokiais kaip bananai, šokoladas ar Bazooka kramtomoji guma. Bazooka kramtomoji guma su įvyniotais lipdukais viduje. Bazooka, kurios mes Ukrainoje gaudavome kartą per metus, todėl kramtydavome tą vienintelį gabalėlį ištisą savaitę. Taigi, pirmą dieną, kai mes atvykome į Niujorką, mano močiutė ir aš radome centą, gulėjusį ant grindų benamių prieglaudoje, kurioje mūsų šeima buvo apsistojusi. Tiesa, mes nežinojome, kad tai benamių prieglauda. Galvojome, kad tai viešbutis. Viešbutis su daug žiurkių. Taigi, mes radome seną centą ant grindų ir pamanėme, kad jį pamesti galėjo tik turitingas žmogus, nes paprasti žmonės juk nepameta pinigų. Laikiau tą centą savo delne. Jis buvo lipnus ir aprūdijęs, bet nepaisant to, jaučiausi lyg laikydama didžiausią turtą. Nusprendžiau nusipirkti tik sau vienai Bazooka gumos gabalėlį. Tuo momentu aš jaučiausi lyg milijonierė. Maždaug po metų, aš vėl galėjau pasijausti taip pat, kai tarp šiukšlių radome pilną maišą pliušinių gyvūnų. Staiga aš gavau daugiau žaislų, negu esu turėjusi per visą savo gyvenimą. Ir dar kartą tas jausmas mane aplankė, kai į mūsų duris Brukline kažkas pasibeldė ir aš su seserimi atidariusios duris pamatėme picos išvežiotoją su pica, kurios mes neužsisakėme. Mes pasiėmime picą, mūsų pačią pirmąją picą gyvenime, ir prarijome gabaliuką po gabaliuko žiūrint picų išvežiotojui, stovinčiam tarpduryje. Jis mums liepė susimokėti, bet mes nemokėjome angliškai. Tada atėjo mama ir išvežiotojas paprašė pinigų iš jos, bet ji neturėjo pakankamai. Ji kiekvieną dieną vaikščiodavo po 50 kvartalų į darbą, kad nereikėtų leisti pinigų važinėjimui autobusu. Tada pasirodė mūsų kaimynė ir iš pykčio paraudonavo, nes suprato, kad tie imigrantai iš apačios kažkokiu tai būdu pasisavino jos picą. Visi nusiminė, bet pica buvo labai skani. Tik po metų supratau, kiek mažai mes turėjome. Per mūsų dešimtąsias metines Jungtinėse Valstijose, mes nusprendėme užsisakyti kambarį viešbutyje, kuriame apsistojome vos tik atvykę į Valstijas. Žmogus, stovėjęs priešais, pradėjo juoktis ir tarė: jūs negalite čia užsisakyti kambario. Juk čia benamių prieglauda. Mes buvome šokiruoti. Mano vyras Brian taip pat buvo benamis vaikystėje. Jo šeima visko neteko, kai jam buvo vienuolika metų. Jis buvo priverstas gyventi moteliuose kartu su savo tėčiu. Motelių darbuotojai pasisavindavo visą jų maistą ir laikydavo jį iki tol, kol jie galėdavo apmokėti sąskaitą. Vieną kartą, pagaliau atgavęs savo dribsnių dėžutę, jis pamatė, kad joje pilna tarakonų. Bet jis turėjo vieną ypatingą daiktą. Jis turėjo batų dėžę, kurią nešiodavosi visur su savimi. Joje buvo devynios komiksų knygelės,dvi žaislines figūrėlės, kurios buvo nudažytos taip, kad atrodytų kaip Žmogus Voras, ir penki žaisliniai Gobots transformeriai. Tai buvo visas jo turtas. Tai buvo jo nuosavų herojų būrys, kuris saugojo jį nuo narkotikų, gaujų ir padėjo siekti savo svajonių. Aš jums ketinu papasakoti apie dar vieną mūsų šeimos narį, kuris praeityje taip pat buvo benamis. Tai Scarlett. Anksčiau Scarlett buvo naudojama kaip masalas šunų kovose. Ji būdavo surišama ir įmetama į ringą tam, kad kiti šunys ją pultų ir prieš kovą taptų labiau agresyvūs. Dabar ji valgo organišką maistą, miega ortopedinėje lovelėje su savo vardu ant jos, bet, kai mes pilame vandenį į jos dubenėlį, ji vis dar pažiūri į mus ir vizgina uodegą iš dėkingumo. Kartais Brian ir aš vaikščiojame po parką su Scarlett. Ji voliojasi žolėje, o mes tiesiog žiūrime į ją. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, mes jaučiame jos dėkingumą. Mes pamirštame visas mus slegiančias viduriniosios klasės bėdas bei nusivylimus ir tiesiog jaučiamės milijonieriais. Ačiū. (plojimai)