Good morning. How are you?
Labas rytas. Kaip gyvuojate? Buvo puiku, tiesa?
(Audience) Good.
It's been great, hasn't it? I've been blown away by the whole thing. In fact, I'm leaving.
Visa tai mane tiesiog pakerėjo. Tad gal jau ir eisiu... (Juokas)
(Laughter)
Šiai konferencijai būdingi trys aspektai,
There have been three themes running through the conference, which are relevant to what I want to talk about. One is the extraordinary evidence of human creativity in all of the presentations that we've had and in all of the people here; just the variety of it and the range of it. The second is that it's put us in a place where we have no idea what's going to happen in terms of the future. No idea how this may play out.
susiję su tuo, apie ką ketinu kalbėti. Pirma, tai išskirtinis žmogaus kūrybiškumas, kurį matėme visų dalyvių kalbose ir pasirodymuose. Kokia įvairovė, koks spektras! Antra, visi mes esame nežinios būsenoje, kai kalbame apie ateitį. Sunku nuspėti, kaip viskas gali klostytis.
I have an interest in education. Actually, what I find is, everybody has an interest in education. Don't you? I find this very interesting. If you're at a dinner party, and you say you work in education -- actually, you're not often at dinner parties, frankly.
Mane domina švietimas, tiesą sakant, pastebiu, kad švietimas domina visus. Negi jūsų nedomina? Ir tai labai įdomu. Jeigu dalyvauji kviestiniuose pietuose ir pasakai, kad dirbi švietimo srityje... ...nors, tiesą sakant, ne taip jau dažnai dalyvauji tokiuose pietuose, jeigu dirbi švietimo srityje. (juokas)
(Laughter)
If you work in education, you're not asked.
Tavęs niekas nekviečia.
(Laughter)
Įdomu ir tai, kad vieną kartą pakviestas, antrą kartą jau nebūni kviečiamas. Man tai keista.
And you're never asked back, curiously. That's strange to me. But if you are, and you say to somebody, you know, they say, "What do you do?" and you say you work in education, you can see the blood run from their face. They're like, "Oh my God. Why me?"
Bet jeigu jau esi, ir jeigu kažkas pasiteirauja: "Kuo užsiimate?" ir atsakai, kad dirbi švietimo srityje, tada regi, kaip pašnekovo veidas ima blykšti. Mintyse galvoji:
(Laughter)
"O Dieve, kodėl tai nutinka man!? Vienintelį savaitės vakarą, kurį galėjai skirti pramogai." (Juokas)
"My one night out all week."
(Laughter)
Tačiau kai paklausi apie jų išsilavinimą,
But if you ask about their education, they pin you to the wall, because it's one of those things that goes deep with people, am I right? Like religion and money and other things. So I have a big interest in education, and I think we all do. We have a huge vested interest in it, partly because it's education that's meant to take us into this future that we can't grasp. If you think of it, children starting school this year will be retiring in 2065. Nobody has a clue, despite all the expertise that's been on parade for the past four days, what the world will look like in five years' time. And yet, we're meant to be educating them for it. So the unpredictability, I think, is extraordinary.
jie ima tave kalti prie sienos. Nes tai yra viena iš tų temų, kurioms žmonės giliai neabejingi, tiesa? Kaip religija, pinigai ir pan. Mane švietimas domina labai, ir, manau, jis domina mus visus. Mums švietimas yra ypatingos svarbos sritis, iš dalies dėl nuostatos, kad būtent švietimas veda į ateitį, - ...kurios nesame pajėgūs įžvelgti. Susimąstykime: vaikai, kurie šiemet pradėjo eiti į mokyklą, į pensiją išeis 2065 metais. Pastarąsias keturias dienas klausėmės ekspertinių vertinimų, tačiau niekas negali pasakyti, koks bus pasaulis po penkerių metų. Ir vis dėlto manoma, kad vaikus mokome ateičiai. Manau, kad ateities nenuspėjamumas yra didesnis nei bet kada.
And the third part of this is that we've all agreed, nonetheless, on the really extraordinary capacities that children have -- their capacities for innovation. I mean, Sirena last night was a marvel, wasn't she? Just seeing what she could do. And she's exceptional, but I think she's not, so to speak, exceptional in the whole of childhood. What you have there is a person of extraordinary dedication who found a talent. And my contention is, all kids have tremendous talents, and we squander them, pretty ruthlessly.
Trečiasis bendras dalykas yra tas, kad, kaip bebūtų, visi mes sutariame, kad vaikai turi ypatingų gebėjimų inovacijoms. Kalbu apie vakarykštį Sairenos pasirodymą, - ji buvo nepakartojama. Tiesa? Kvapą gniaužė stebint jos meistriškumą. Ji nepakartojama, tačiau, vertinant vaikystės kontekste, ji nėra išskirtinė. Matėme pasišventusį žmogų, kuris atrado talentą. Teigčiau, kad visi vaikai turi milžiniškus talentus. Kuriuos mes gana negailestingai paleidžiame vėjais.
So I want to talk about education, and I want to talk about creativity. My contention is that creativity now is as important in education as literacy, and we should treat it with the same status.
Taigi, norėčiau kalbėti apie švietimą ir apie kūrybiškumą. Mano teiginys yra toks: dabar švietime kūrybiškumas yra ne mažiau svarbus, negu raštingumas, ir į jį turime žvelgti kaip į lygiavertės svarbos dalyką. (Plojimai)
(Applause)
Ačiū. Beje, tiek ir tenorėjau pasakyti.
Thank you.
(Applause)
That was it, by the way. Thank you very much.
Labai ačiū. (Juokas) Taigi, liko 15 minučių...
(Laughter)
So, 15 minutes left.
Ką gi, gimiau tūkstantis devyni šimtai... Na gerai. (Juokas)
(Laughter)
"Well, I was born ... "
(Laughter)
Neseniai nugirdau nuostabią istoriją - mėgstu ją perpasakoti -
I heard a great story recently -- I love telling it -- of a little girl who was in a drawing lesson. She was six, and she was at the back, drawing, and the teacher said this girl hardly ever paid attention, and in this drawing lesson, she did. The teacher was fascinated. She went over to her, and she said, "What are you drawing?" And the girl said, "I'm drawing a picture of God." And the teacher said, "But nobody knows what God looks like." And the girl said, "They will in a minute."
apie mažą mergaitę piešimo pamokoje. Ji buvo šešerių. Klasėje, sėdėdama paskutiniame suole, ji piešė. Mokytoja pasakojo, kad jai būdavo sunku sutelkti dėmesį, tačiau šioje piešimo pamokoje ji buvo susikaupusi. Pakerėta mokytoja priėjo prie mergaitės ir paklausė: "Ką tu pieši?" Ji atsakė: "Piešiu Dievą." Mokytoja tarė: "Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas." Mergaitė atsakė: "Netrukus sužinos."
(Laughter)
(Juokas)
When my son was four in England -- actually, he was four everywhere, to be honest.
Kai mano sūnui buvo ketveri metai Anglijoje - tiesą sakant, tuomet jam buvo ketveri visur. (Juokas)
(Laughter)
Tikslumo labui turiu pasakyti, kad tais metais, kur bekeliautų, jis buvo ketverių.
If we're being strict about it, wherever he went, he was four that year. He was in the Nativity play. Do you remember the story?
Jis vaidino spektaklyje apie Kristaus gimimą. Ar atsimenate tą siužetą? Didingas siužetas.
(Laughter)
No, it was big, it was a big story. Mel Gibson did the sequel, you may have seen it.
Didinga istorija. Melas Gibsonas ekranizavo jos tęsinį. Galbūt matėte jį - "Kristaus gimimas II". Taigi, Džeimsas gavo Juozapo vaidmenį,
(Laughter)
"Nativity II." But James got the part of Joseph, which we were thrilled about. We considered this to be one of the lead parts. We had the place crammed full of agents in T-shirts: "James Robinson IS Joseph!" (Laughter) He didn't have to speak, but you know the bit where the three kings come in? They come in bearing gifts, gold, frankincense and myrrh. This really happened. We were sitting there, and I think they just went out of sequence, because we talked to the little boy afterward and said, "You OK with that?" They said, "Yeah, why? Was that wrong?" They just switched. The three boys came in, four-year-olds with tea towels on their heads. They put these boxes down, and the first boy said, "I bring you gold." And the second boy said, "I bring you myrrh." And the third boy said, "Frank sent this."
ir mes dėl to labai džiaugėmės ir jaudinomės. Žinojome, kad tai vienas iš pagrindinių vaidmenų. Salė mirgėjo nuo gausybės žmonių, ant kurių marškinėlių puikavosi užrašas: "Džeimsas Robinsonas YRA Juozapas!" (Juokas) Spektaklyje sūnui nereikėjo kalbėti. Ir štai prasidėjo epizodas, kada atvyksta trys karaliai: įeina su dovanomis, atnešdami aukso, miros ir smilkalų. Viskas taip ir vyko. Mes sėdėjome ir žiūrėjome; ir man pasirodė, kad jie susipainiojo; todėl po spektaklio vieno berniuko paklausiau: "Ar taip viskas ir turėjo vykti?" Jis atsakė: "Taip, o kodėl klausiatė? Ar kažkas buvo blogai?" Tik truputį pakeitė žodį. Taigi, įėjo trys berniukai, keturmečiai, su rankšluoščiais ant galvų, ir ant žemės padėjo dėžutes. Pirmasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau aukso." Antrasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau miros."
(Laughter)
O trečiasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau smilgų." (Juokas)
What these things have in common is that kids will take a chance. If they don't know, they'll have a go. Am I right? They're not frightened of being wrong. I don't mean to say that being wrong is the same thing as being creative. What we do know is, if you're not prepared to be wrong, you'll never come up with anything original -- if you're not prepared to be wrong. And by the time they get to be adults, most kids have lost that capacity. They have become frightened of being wrong. And we run our companies like this. We stigmatize mistakes. And we're now running national education systems where mistakes are the worst thing you can make. And the result is that we are educating people out of their creative capacities.
Abu pasakojimus vienija idėja, kad vaikai nesutriks, jie pasinaudos galimybe. Jeigu jie ko nežino, pabandys rasti išeitį. Tiesa? Jie nebijo suklysti. Nenoriu pasakyti, kad klysti yra tas pats, kas būti kūrybiškam. Bet tikrai žinome, kad jei nesi pasiruošęs suklysti, tuomet niekad nesukursi kažko originalaus. Jei nesi pasiruošęs suklysti. Ilgainiui vaikai suaugs, ir daugelis iš jų šitą gebėjimą praras. Jie bijos suklysti. Beje, šis principas būdingas visoms mūsų įstaigoms ir įmonėms. Mes pasmerkiame klaidas. Dabartinėje nacionalinėje švietimo sistemoje klaidos yra pats blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti. Pasekmė ta, kad taip belavindami žmogų numariname jo kūrybinius gebėjimus. Pikaso kartą pasakė,
Picasso once said this, he said that all children are born artists. The problem is to remain an artist as we grow up. I believe this passionately, that we don't grow into creativity, we grow out of it. Or rather, we get educated out of it. So why is this?
kad visi vaikai yra gimę menininkais. Problema yra išlikti menininku beaugant. Karštai tuo tikiu - mes neužaugame iki kūrybiškumo, mes išaugame iš jo. Arba veikiau - mus išlavina iš jo. Tad kodėl taip yra? Prieš penkerius metus gyvenau Stratforde prie Eivono.
I lived in Stratford-on-Avon until about five years ago. In fact, we moved from Stratford to Los Angeles. So you can imagine what a seamless transition this was.
Iš Stratfordo mes persikėlėme į Los Andželą. Tad galite įsivaizduoti, koks "menkutis" tai buvo persikraustymas. (Juokas) Tiesą sakant,
(Laughter)
Actually, we lived in a place called Snitterfield, just outside Stratford, which is where Shakespeare's father was born. Are you struck by a new thought? I was. You don't think of Shakespeare having a father, do you? Do you? Because you don't think of Shakespeare being a child, do you? Shakespeare being seven? I never thought of it. I mean, he was seven at some point. He was in somebody's English class, wasn't he?
gyvenome greta Stratfordo - Sniterfilde. Tai vietovė, kurioje gimė Šekspyro tėvas. Ar jūsų nepribloškė ši nauja mintis? Mane pribloškė: juk nepagalvojome, kad Šekspyras turėjo tėvą, tiesa? Nes apie Šekspyrą negalvojate kaip apie vaiką, ar ne? Septynmetį Šekspyrą... Ir aš niekad negalvojau. Bet juk kažkada jam buvo septyneri. Pas kažką jis eidavo mokytis anglų kalbos... Turėdavo išklausyti pamokymus:
(Laughter)
How annoying would that be?
"Turi labiau stengtis." (Juokas) O tėtis varydavo miegoti,
(Laughter)
"Must try harder."
(Laughter)
Being sent to bed by his dad, to Shakespeare, "Go to bed, now!" To William Shakespeare. "And put the pencil down!"
šaukdamas Šekspyrui: "Eik gulti, tučtuojau!" Viljamui Šekspyrui... "Ir padėk šalin pieštuką. Ir baik šitaip kalbėti. Kvaršini visiems galvą!"
(Laughter)
"And stop speaking like that."
(Laughter)
"It's confusing everybody."
(Juokas)
(Laughter)
Taigi, mes persikėlėme iš Stratfordo į Los Andželą, -
Anyway, we moved from Stratford to Los Angeles, and I just want to say a word about the transition. Actually, my son didn't want to come. I've got two kids; he's 21 now, my daughter's 16. He didn't want to come to Los Angeles. He loved it, but he had a girlfriend in England. This was the love of his life, Sarah. He'd known her for a month.
noriu kelis žodžius pasakyti apie šį persikėlimą. Mano sūnus nenorėjo važiuoti. Iš viso turiu du vaikus. Dabar sūnui 21-eri, dukrai - 16. Jis nenorėjo vykti į Los Andželą. Nors miestas jam patiko, tačiau Anglijoje jis turėjo merginą. Tai buvo jo gyvenimo meilė, Sara. Jie buvo susipažinę prieš mėnesį. Jie buvo atšventę savo pažinties keturių savaičių sukaktį, -
(Laughter)
Mind you, they'd had their fourth anniversary, because it's a long time when you're 16. He was really upset on the plane. He said, "I'll never find another girl like Sarah." And we were rather pleased about that, frankly --
tai ilgas laikotarpis, kai esi 16-kos metų. Taigi, lėktuve jis buvo labai nusiminęs, jis pasakė: "Niekad nerasiu tokios merginos kaip Sara." Tiesą pasakius, mes dėl to visai džiaugėmės, nes ji ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios išvykome iš šalies.
(Laughter)
because she was the main reason we were leaving the country.
(Juokas)
(Laughter)
Tačiau jautiesi šokiruotas, kai atvyksti į Ameriką,
But something strikes you when you move to America and travel around the world: every education system on earth has the same hierarchy of subjects. Every one. Doesn't matter where you go. You'd think it would be otherwise, but it isn't. At the top are mathematics and languages, then the humanities. At the bottom are the arts. Everywhere on earth. And in pretty much every system, too, there's a hierarchy within the arts. Art and music are normally given a higher status in schools than drama and dance. There isn't an education system on the planet that teaches dance every day to children the way we teach them mathematics. Why? Why not? I think this is rather important. I think math is very important, but so is dance. Children dance all the time if they're allowed to, we all do. We all have bodies, don't we? Did I miss a meeting?
kai apkeliauji po pasaulį ir pamatai, kad visos švietimo sistemos šioje planetoje turi tokią pačią dalykų hierarchiją. Visos. Kur benuvyktum. Manai, kad turėtų būti kitaip, bet kitaip nėra. Hierarchijos viršuje yra matematika ir kalbos, po to eina humanitariniai dalykai, ir apačioje - menai. Visur šioje Žemėje. Beveik kiekvienoje sistemoje yra ir menų hierarchija. Mokyklose dailei ir muzikai paprastai suteikiamas aukštesnis statusas, negu teatrui ir šokiui. Planetoje nėra tokios švietimo sistemos, kurioje vaikai kiekvieną dieną būtų mokomi šokio taip, kaip dabar yra mokomi matematikos. Kodėl? O kodėl gi ne? Manau, kad tai gana svarbu. Matematika yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbus ir šokis. Vaikai šoka visą laiką, jeigu jiems tik leidžiama; mes visi šokame. Visi mes turime kūnus, argi ne? ...Ar nepraleidau susirinkimo? (Juokas) Iš tiesų vyksta štai kas:
(Laughter)
Truthfully, what happens is, as children grow up, we start to educate them progressively from the waist up. And then we focus on their heads. And slightly to one side.
vaikams augant mes juos pradedame lavinti nuo juosmens į viršų, o paskui apsistojame ties galvomis, ir labiau - ties viena galvos puse. Jeigu būtumėte ateivis ir norėtumėte sužinoti,
If you were to visit education as an alien and say "What's it for, public education?" I think you'd have to conclude, if you look at the output, who really succeeds by this, who does everything they should, who gets all the brownie points, who are the winners -- I think you'd have to conclude the whole purpose of public education throughout the world is to produce university professors. Isn't it? They're the people who come out the top. And I used to be one, so there.
koks yra viešojo švietimo tikslas, tuomet žvelgdamas į švietimo "produktus", - tuos, kurie yra laikomi pažangiais, kurie padaro viską kas liepiama, kurie surenka maksimalų taškų skaičių už gerą darbą, kurie yra nugalėtojai - tuomet, manau, padarytumėte išvadą, kad pagrindinis viešojo švietimo tikslas visame pasaulyje yra ruošti universiteto profesorius. Tiesa? Būtent jais ir tampa tie mokiniai, kurie pasiekia aukštumų. Ir aš kažkada toks buvau! (Juokas)
(Laughter)
Man patinka universiteto profesoriai,
And I like university professors, but, you know, we shouldn't hold them up as the high-water mark of all human achievement. They're just a form of life. Another form of life. But they're rather curious. And I say this out of affection for them: there's something curious about professors. In my experience -- not all of them, but typically -- they live in their heads. They live up there and slightly to one side. They're disembodied, you know, in a kind of literal way. They look upon their body as a form of transport for their heads.
tačiau nereikia jų laikyti žmonijos pasiekimų viršūne. Tai tik gyvenimo būdas, kitoks gyvenimo būdas. Jie gana smalsūs, ir aš jaučiu jiems palankumą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad profesoriai - ne visi, bet dauguma - kažkuo išsiskiria: jie gyvena savo galvose. Jie gyvena viršutinėje kūno dalyje, ir kiek labiau - vienoje galvos pusėje. Vaizdingai išsireiškiant, jie "nukūninti". Į savo kūną jie žiūri kaip į transporto priemonę galvai. (Juokas)
(Laughter)
Don't they? It's a way of getting their head to meetings.
Tai būdas nugabenti savo galvas į susirinkimus.
(Laughter)
Beje, jeigu norite pamatyti akivaizdų "bekūniškumo" įrodymą,
If you want real evidence of out-of-body experiences, by the way, get yourself along to a residential conference of senior academics and pop into the discotheque on the final night.
atvykite į metinę konferenciją, į kurią susirenka garbaus amžiaus profesūra, ir nueikite į baigiamojo vakaro diskoteką. (Juokas)
(Laughter)
Tenai pamatysite suaugusius vyrus ir moteris,
And there, you will see it. Grown men and women writhing uncontrollably, off the beat.
kurie kraiposi padrikai, nepataikydami į ritmą, negalėdami sulaukti,
(Laughter)
kada pagaliau viskas baigsis ir jie galės eiti namo ir sėsti rašyti apie tai pranešimą.
Waiting until it ends, so they can go home and write a paper about it.
Dabar mūsų švietimo sistema paremta akademinių gebėjimų idėja.
(Laughter)
Our education system is predicated on the idea of academic ability. And there's a reason. Around the world, there were no public systems of education, really, before the 19th century. They all came into being to meet the needs of industrialism. So the hierarchy is rooted on two ideas.
Ir tam yra priežastis. Ši sistema buvo sukurta... Iki XIX amžiaus pasaulyje nebuvo viešojo švietimo sistemų. Jos atsirado tam, kad patenkintų industrializmo poreikius. Taigi, mokomųjų dalykų hierarchija paremta dviem idėjomis.
Number one, that the most useful subjects for work are at the top. So you were probably steered benignly away from things at school when you were a kid, things you liked, on the grounds you would never get a job doing that. Is that right? "Don't do music, you're not going to be a musician; don't do art, you won't be an artist." Benign advice -- now, profoundly mistaken. The whole world is engulfed in a revolution.
Pirmoji: dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, turi būti viršuje. Tikėtina, kad mokyklos laikais, jus geranoriškai stengdavosi atkalbėti nuo tų dalykų, kurie jums patiko, tačiau nežadėjo geros darbo vietos. Tiesa? "Neužsiimk muzika - juk nebūsi muzikantas". "Mesk šalin piešimą - juk nebūsi dailininkas"... Šiais laikais toks geranoriškas patarimas būtų iš esmės klaidingas. Visas pasaulis išgyvena revoliuciją.
And the second is academic ability, which has really come to dominate our view of intelligence, because the universities design the system in their image. If you think of it, the whole system of public education around the world is a protracted process of university entrance. And the consequence is that many highly talented, brilliant, creative people think they're not, because the thing they were good at at school wasn't valued, or was actually stigmatized. And I think we can't afford to go on that way.
Antroji idėja: akademiniai gebėjimai yra tapę vyraujančiu intelekto rodikliu, nes universitetai lavinimo sistemą sukūrė pagal savo pačių paveikslą. Gerai pagalvojus, visame pasaulyje visa viešojo švietimo sistema yra pailgintas stojimo į universitetą procesas. Ir pasekmė yra ta, kad daug labai gabių, puikių, kūrybingų žmonių mano, kad jie tokie nėra, nes tie dalykai, kurie jiems gerai sekėsi mokykloje, nebuvo vertinami arba netgi buvo slopinami. Manau, kad negalime sau leisti toliau eiti tokiu keliu.
In the next 30 years, according to UNESCO, more people worldwide will be graduating through education than since the beginning of history. More people. And it's the combination of all the things we've talked about: technology and its transformational effect on work, and demography and the huge explosion in population.
Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių, negu nuo žmonijos istorijos pradžios. Daugiau žmonių! Ir tai dėka visų tų dalykų, apie kuriuos buvo kalbėta - dėl technologijų ir jų įtakos darbui, dėl demografijos - milžiniško Žemės gyventojų pagausėjimo.
Suddenly, degrees aren't worth anything. Isn't that true? When I was a student, if you had a degree, you had a job. If you didn't have a job, it's because you didn't want one. And I didn't want one, frankly.
Akimirksniu akademiniai laipsniai tampa nieko verti. Tiesa? Tais laikais, kai buvau studentas, jeigu turėjai laipsnį - turėjai ir darbą. Jeigu darbo neturėjai, vadinasi jo nenorėjai. Aš, tiesą sakant, jo nenorėjau. (Juokas) Bet dabar jaunuoliai su laipsniu dažnai traukia namo
(Laughter)
But now kids with degrees are often heading home to carry on playing video games, because you need an MA where the previous job required a BA, and now you need a PhD for the other. It's a process of academic inflation. And it indicates the whole structure of education is shifting beneath our feet. We need to radically rethink our view of intelligence.
žaisti kompiuterinių žaidimų, nes dabar jau reikia magistro ten, kur anksčiau užteko bakalauro, o kitam darbui reikės jau daktaro laipsnio. Tai akademinės infliacijos procesas. Jis parodo, kad visa švietimo struktūra ima svyruoti po mūsų kojomis. Turime radikaliai permąstyti savo požiūrį į išsilavinimą.
We know three things about intelligence. One, it's diverse. We think about the world in all the ways that we experience it. We think visually, we think in sound, we think kinesthetically. We think in abstract terms, we think in movement. Secondly, intelligence is dynamic. If you look at the interactions of a human brain, as we heard yesterday from a number of presentations, intelligence is wonderfully interactive. The brain isn't divided into compartments. In fact, creativity -- which I define as the process of having original ideas that have value -- more often than not comes about through the interaction of different disciplinary ways of seeing things.
Apie išsilavinimą žinome tris dalykus. Pirma, jis yra įvairiapusiškas. Apie pasaulį mąstome visais būdais, kuriais jį patiriame. Mąstome vizualiai, mąstome akustiškai, mąstome kinestetiškai, mąstome abstrakčiomis sąvokomis, mąstome judėdami. Antra, išsilavinimas yra dinamiškas. Pažvelgus į žmogaus smegenų sąveiką, apie kurią vakar girdėjome iš kelių profesorių, matyti, kad lavinimasis yra nepaprastai sąveikus procesas. Smegenys nėra padalintos į skyrius. Tiesą sakant, kūrybiškumas - kurį apibrėžiu kaip originalių, vertę turinčių idėjų kūrimo procesą - dažniau pasireiškia jungiant ir gretinant skirtingas disciplinas, kurioms būdingi skirtingi požiūriai.
By the way, there's a shaft of nerves that joins the two halves of the brain, called the corpus callosum. It's thicker in women. Following off from Helen yesterday, this is probably why women are better at multitasking. Because you are, aren't you? There's a raft of research, but I know it from my personal life. If my wife is cooking a meal at home, which is not often ... thankfully.
Smegenys tikslingai... Beje, yra nervų šaka, kuri jungia abu pusrutulius, ji vadinama corpus callosum. Moterų organizme ši jungtis storesnė. Tęsiant vakarykštę Helenos mintį, manau, tai gali paaiškinti, kodėl moterys vienu metu daugiau užduočių atlieka geriau. Juk tai tiesa, ar ne? Yra begalė tyrimų, tačiau aš tai žinau iš asmeninio patyrimo. Jeigu mano žmona namuose gamina valgį - kas, tiesą sakant, būna ne taip dažnai... (Juokas) ...ji yra įgudusi kituose dalykuose.
(Laughter)
Taigi, kai ji gamina maistą,
No, she's good at some things. But if she's cooking, she's dealing with people on the phone, she's talking to the kids, she's painting the ceiling --
ji kalbasi su žmonėmis telefonu, kalbasi su vaikais, dažo lubas,
(Laughter)
atlieka atvirą širdies operaciją...
she's doing open-heart surgery over here. If I'm cooking, the door is shut, the kids are out, the phone's on the hook, if she comes in, I get annoyed. I say, "Terry, please, I'm trying to fry an egg in here."
Jeigu gaminu aš, tuomet durys užtrenktos, vaikai lauke, telefonas išjungtas, o jei užsuka žmona - susierzinu ir sakau: "Tere, prašau, aš čia bandau iškepti kiaušinienę. Duok man susikaupti." (Juokas)
(Laughter)
"Give me a break."
(Laughter)
Ar žinote tą seną filosofinį klausimą:
Actually, do you know that old philosophical thing, "If a tree falls in a forest, and nobody hears it, did it happen?" Remember that old chestnut? I saw a great T-shirt recently, which said, "If a man speaks his mind in a forest, and no woman hears him, is he still wrong?"
Jeigu miške nuvirsta medis ir niekas to neišgirsta, ar tai iš tikrųjų įvyko? Atsimenate? Neseniai mačiau marškinėlius su užrašu: "Jeigu miške vyras pasako savo nuomonę ir nė viena moteris jo neišgirsta, ar jis vis tiek neteisus?" (Juokas)
(Laughter)
And the third thing about intelligence is, it's distinct. I'm doing a new book at the moment called "Epiphany," which is based on a series of interviews with people about how they discovered their talent. I'm fascinated by how people got to be there. It's really prompted by a conversation I had with a wonderful woman who maybe most people have never heard of, Gillian Lynne. Have you heard of her? Some have. She's a choreographer, and everybody knows her work. She did "Cats" and "Phantom of the Opera." She's wonderful. I used to be on the board of The Royal Ballet, as you can see.
Na ir trečiasis dalykas dėl išsilavinimo yra tas, kad išsilavinimas yra individualus. Šiuo metu rengiu naują knygą, kuri vadinsis "Trys Karaliai". Knygą sudaro interviu rinkinys - pokalbiai su žmonėmis apie tai, kaip jie atrado savo talentą. Neįtikėtina, kokius vingius žmonėms tekdavo įveikti. Šios knygos idėja kilo pasikalbėjus su nuostabia moterimi, apie kurią galbūt dauguma nesate girdėję, - tai Džiliana Lyn, esat girdėję? Kai kurie yra. Ji yra choreografė. Tačiau jos pastatymus žino visi. Jos darbai - "Katės" ir "Operos fantomas". Ji nepakartojama. Kai Anglijoje buvau Karališkojo Baleto valdybos narys, apie ką galite nuspėti -
(Laughter)
kartą su Džiliana pietavome, ir jos paklausiau:
Gillian and I had lunch one day. I said, "How did you get to be a dancer?" It was interesting. When she was at school, she was really hopeless. And the school, in the '30s, wrote to her parents and said, "We think Gillian has a learning disorder." She couldn't concentrate; she was fidgeting. I think now they'd say she had ADHD. Wouldn't you? But this was the 1930s, and ADHD hadn't been invented at this point. It wasn't an available condition.
"Džiliana, kaip tu tapai šokėja?" Ji atsakė, kad labai įdomiai. Kai mokėsi mokykloje, ji buvo beviltiškas vaikas. Tai buvo ketvirtasis dešimtmetis. Mokyklos administracija jos tėvams išsiuntė laišką, kuriame buvo rašoma: "Mūsų nuomone, Džiliana turi mokymosi sutrikimų". Ji negalėjo susikaupti, nenustygdavo vietoje. Manau, šiandien jie parašytų: ADHD (dėmesio sutrikimas, hiperaktyvumas). Ar neparašytumėte? Tačiau tai buvo 1930-ieji, ir ADHD dar nebuvo išrastas. Tai dar nebuvo priežastis, kuria galima buvo pasiremti. (Juokas)
(Laughter)
Žmonės dar nežinojo, kad tokią priežastį gali turėti po ranka.
People weren't aware they could have that.
Kaip bebūtų, mergaitę nuvedė pas specialistą.
(Laughter)
Anyway, she went to see this specialist. So, this oak-paneled room, and she was there with her mother, and she was led and sat on this chair at the end, and she sat on her hands for 20 minutes, while this man talked to her mother about all the problems Gillian was having at school, because she was disturbing people, her homework was always late, and so on. Little kid of eight. In the end, the doctor went and sat next to Gillian and said, "I've listened to all these things your mother's told me. I need to speak to her privately. Wait here. We'll be back. We won't be very long," and they went and left her.
Ąžuolo apdailos kambaryje kartu su mergaite buvo jos mama; kol mama su gydytoju kalbėjosi apie mergaitės problemas, užgriuvusias ją mokykloje, Džiliana apie 20 minučių sėdėjo kėdėje, ant savo delnų. Mokytojai skundėsi, kad mergaitė trukdo kitiems, kad visad vėluoja atlikti namų darbus ir t.t. Aštuonerių metų vaikelis... Pasibaigus pokalbiui gydytojas priėjo prie Džilianos, atsisėdo greta ir pasakė: "Džiliana, aš išklausiau tavo mamą, turiu su ja pasikalbėti asmeniškai. "Pabūk čia, mes netrukus grįšime" - ir jiedu išėjo, palikdami kambaryje mergaitę vieną.
But as they went out of the room, he turned on the radio that was sitting on his desk. And when they got out of the room, he said to her mother, "Just stand and watch her." And the minute they left the room, she was on her feet, moving to the music. And they watched for a few minutes, and he turned to her mother and said, "Mrs. Lynne, Gillian isn't sick. She's a dancer. Take her to a dance school."
Prieš išeidamas gydytojas įjungė radijo imtuvą, stovėjusį ant jo stalo. Išėjęs iš kambario gydytojas pasakė mamai: "Iš tolo stebėkite ją." Kai tik suaugusieji išėjo, Džiliana pašoko ant kojų ir ėmė suktis pagal muziką. Jie stebėjo ją kelias minutes. Gydytojas atsisuko į mamą ir pasakė: "Ponia Lyn, Džilianos sveikata nėra sutrikusi, ji yra šokėja. Veskite ją į šokių mokyklą."
I said, "What happened?" She said, "She did. I can't tell you how wonderful it was. We walked in this room, and it was full of people like me -- people who couldn't sit still, people who had to move to think." Who had to move to think. They did ballet, they did tap, jazz; they did modern; they did contemporary. She was eventually auditioned for the Royal Ballet School. She became a soloist; she had a wonderful career at the Royal Ballet. She eventually graduated from the Royal Ballet School, founded the Gillian Lynne Dance Company, met Andrew Lloyd Webber. She's been responsible for some of the most successful musical theater productions in history, she's given pleasure to millions, and she's a multimillionaire. Somebody else might have put her on medication and told her to calm down.
Paklausiau: "Ir kas nutiko paskui?" Ji atsakė: "Mane ir nuvedė. Negaliu apsakyti, koks nuostabus buvo jausmas. Įėjome į patalpą, kuri buvo pilna žmonių - tokių kaip aš. Žmonių, kurie negalėjo ramiai nustygti vietoje. Žmonių, kuriems reikėjo judėti, kad galėtų galvoti." Judėti, kad galėtų galvoti. Jie šoko baletą, čečiotką, džiazą, jie šoko moderną, šiuolaikinius šokius. Galų gale ji perėjo Karališkosios baleto mokyklos atranką, ten tapo soliste, susikūrė puikią karjerą Karališkajame balete. Vėliau baigė Karališkąją baleto mokyklą ir įkūrė nuosavą įstaigą "Džilianos Lyn šokio namus", sutiko Endriu Loidą Veberį. Buvo atsakinga už kai kuriuos muzikinio teatro istorijoje sėkmingiausius pastatymus; savo darbu ji suteikė džiaugsmo milijonams žmonių, ir ji - multimilijonierė.
(Applause)
Kitas gydytojas galėjo jai paskirti vaistus ir priversti ją nurimti.
What I think it comes to is this: Al Gore spoke the other night about ecology and the revolution that was triggered by Rachel Carson. I believe our only hope for the future is to adopt a new conception of human ecology, one in which we start to reconstitute our conception of the richness of human capacity. Our education system has mined our minds in the way that we strip-mine the earth for a particular commodity. And for the future, it won't serve us. We have to rethink the fundamental principles on which we're educating our children.
Manau, kad dabar... (Plojimai) Savo mintį galiu išsakyti taip: Alas Goras aną vakarą kalbėjo apie ekologiją ir revoliuciją, kuriai pradžią davė Rachelė Karson. Tikiu, kad vienintelė mūsų ateities viltis yra naujas požiūris į žmogaus ekologiją, - kitoks supratimas apie žmogaus gebėjimus, pripažįstantis jų įvairovę ir spalvingumą. Mūsų švietimo sistema iškasė šachtas mūsų protuose taip pat, kaip mes jas kasame žemėje - dėl tam tikros vienos prekės. Ateityje šis požiūris mums nebus naudingas. Turime permąstyti pamatinius principus, kuriais grindžiame savo vaikų lavinimą.
There was a wonderful quote by Jonas Salk, who said, "If all the insects were to disappear from the Earth, within 50 years, all life on Earth would end. If all human beings disappeared from the Earth, within 50 years, all forms of life would flourish." And he's right.
Yra puiki Jono Salko citata: "Jeigu Žemėje išnyktų visi vabzdžiai, po 50 metų planetoje neliktų gyvybės. Jeigu žemėje išnyktų visi žmonės, po 50 metų visos rūšys Žemėje suklestėtų." Ir jis teisus.
What TED celebrates is the gift of the human imagination. We have to be careful now that we use this gift wisely, and that we avert some of the scenarios that we've talked about. And the only way we'll do it is by seeing our creative capacities for the richness they are and seeing our children for the hope that they are. And our task is to educate their whole being, so they can face this future. By the way -- we may not see this future, but they will. And our job is to help them make something of it.
Tai, ką TED puoselėja, - tai žmogaus vaizduotės gebėjimai. Turime juos naudoti apdairiai ir išmintingai, kad išvengtume kai kurių minėtų scenarijų. Vienintelis būdas tai padaryti - tai pripažinti savo neišsemiamas kūrybines galias, kokios jos ir yra, ir viltį įžvelgti mūsų vaikuose. Mūsų užduotis - visapusiškai lavinti jų esybę, kad jie sugebėtų įžengti į ateitį. Beje, mes galime šios ateities ir nepamatyti, tačiau jie pamatys. Mūsų darbas - padėti jiems šioje ateityje gyventi prasmingai. Nuoširdžiai dėkoju už dėmesį.
Thank you very much.
(Applause)