There's so many of you.
Kiek jūsų daug.
(Laughter)
When I was a kid, I hid my heart under the bed, because my mother said, "If you're not careful, someday someone's going to break it." Take it from me: Under the bed is not a good hiding spot. I know because I've been shot down so many times, I get altitude sickness just from standing up for myself. But that's what we were told. "Stand up for yourself." And that's hard to do if you don't know who you are. We were expected to define ourselves at such an early age, and if we didn't do it, others did it for us. Geek. Fatty. Slut. Fag.
Kai buvau mažas, slėpiau savo širdį po lova, nes man mama pasakė: „Jeigu būsi neatsargus, vieną dieną kas nors ją sudaužys“. Patikėkit manim. Po lova yra ne pati geriausia slaptavietė. Žinau tai, nes mane pašovė tiek daug kartų, kad man atsiranda aukščio baimė vien bandant už save pastovėti. Bet taip mums sakydavo. Pastovėk už save. O tai yra sunku, kai nežinai, kas esi. Iš mūsų buvo norima, kad atrastume save būdami tokie jauni, o jeigu ne, kiti tai padarydavo už mus. Moksliukas. Storulis. Kekšė. Pedikas.
And at the same time we were being told what we were, we were being asked, "What do you want to be when you grow up?" I always thought that was an unfair question. It presupposes that we can't be what we already are. We were kids.
Ir tuo pat metu, kai buvo sakoma, kas mes esam, mūsų klausdavo: „Kuo nori būti užaugęs?“ Visada maniau, kad tai nesąžiningas klausimas. Jis iš anksto nurodo, kad mes negalime būti tuo, kas esame dabar. Mes buvome vaikai.
When I was a kid, I wanted to be a man. I wanted a registered retirement savings plan that would keep me in candy long enough to make old age sweet.
Kai buvau vaikas, norėjau būti vyru. Norėjau turėti pensijos kaupimo fondą, kad turėčiau tiek saldainių, jog užtektų mano saldžiai senatvei.
(Laughter)
Kai buvau vaikas, norėjau skustis.
When I was a kid, I wanted to shave. Now, not so much.
Dabar – nelabai.
(Laughter)
When I was eight, I wanted to be a marine biologist. When I was nine, I saw the movie "Jaws," and thought to myself, "No, thank you."
Kai man buvo aštuoneri, norėjau būti jūrų biologas. Kai man buvo devyneri, pamačiau filmą „Nasrai“, ir pagalvojau: „Ne, ačiū“.
(Laughter)
Kai man buvo 10, man pasakė, kad tėvai išvyko, nes manęs nenorėjo.
And when I was 10, I was told that my parents left because they didn't want me. When I was 11, I wanted to be left alone. When I was 12, I wanted to die. When I was 13, I wanted to kill a kid. When I was 14, I was asked to seriously consider a career path.
Kai man buvo 11, norėjau būti vienas. Kai buvau dvylikos, norėjau mirti. Kai buvau trylikos, norėjau nužudyti vieną vaikiščią. Kai buvau keturiolikos, man liepė rimtai apmąstyti savo būsimą profesiją.
I said, "I'd like to be a writer."
Aš atsakiau, kad norėčiau būti rašytoju.
And they said, "Choose something realistic."
O jie atsakė: „Išsirink ką nors tikroviškesnio“.
So I said, "Professional wrestler."
Tada aš pasakiau: „Profesionalus imtynininkas“.
And they said, "Don't be stupid."
O jie pasakė: „Nebūk kvailas“.
See, they asked me what I wanted to be, then told me what not to be.
Taigi, jie manęs klausė, kuo norėčiau būti, o tada pasakė kuo nebūti.
And I wasn't the only one. We were being told that we somehow must become what we are not, sacrificing what we are to inherit the masquerade of what we will be. I was being told to accept the identity that others will give me.
Ir aš ne vienintelis. Mums buvo liepiama kažkaip tapti tuo, kuo nesame, paaukojant tai, kas esame, ir taip suvaidinti kažką, kuo tapsime. Man buvo liepta priiimti tapatybę, kurią man suteiks kiti.
And I wondered, what made my dreams so easy to dismiss? Granted, my dreams are shy, because they're Canadian.
Aš susimąsčiau, kodėl mano svajonės tokios nesvarbios? Nes mano svajonės nedrąsios, nes jos kanadietiškos. (Juokas)
(Laughter)
My dreams are self-conscious and overly apologetic. They're standing alone at the high school dance, and they've never been kissed. See, my dreams got called names too. Silly. Foolish. Impossible. But I kept dreaming. I was going to be a wrestler. I had it all figured out. I was going to be The Garbage Man.
Mano svajonės drovios ir pernelyg baikščios. Jos stovi vienos mokyklos šokiuose, dar niekada nebučiuotos. Kaip matot, mano svajones taip pat pravardžiavo. Nerimtos. Kvailos. Neįmanomos. Bet aš vistiek svajojau. Tapsiu imtynininku. Jau buvau viską sugalvojęs. Turėjau vadintis „Šiukšliavežiu“.
(Laughter)
Mano baigiamasis smūgis būtų vadinęsis „Šiukšlių Presas“
My finishing move was going to be The Trash Compactor. My saying was going to be, "I'm taking out the trash!"
Mano posakis būtų buvęs: „Aš išnešiu šiukšles!“
(Laughter)
(Juokas) (Aplodismentai)
(Applause)
Bet tada kažkoks vyrukas, Duke'as „Šiukšliadėžė“ Droese,
And then this guy, Duke "The Dumpster" Droese, stole my entire shtick.
pavogė mano visą triuką.
(Laughter)
I was crushed, as if by a trash compactor.
Tai mane sugniuždė, kaip su šiukšlių presu.
(Laughter)
Galvojau: „Ką daryti? Kur man pasukti?“
I thought to myself, "What now? Where do I turn?"
Poetry.
Poezija.
(Laughter)
Like a boomerang, the thing I loved came back to me. One of the first lines of poetry I can remember writing was in response to a world that demanded I hate myself. From age 15 to 18, I hated myself for becoming the thing that I loathed: a bully.
Kaip bumerangas, mano mylimas dalykas pas mane sugrįžo. Vienos mano pirmųjų parašytų eilučių, kurias prisimenu, buvo atsakas pasauliui, kuris liepė man savęs nekęsti. Nuo 15-kos iki 18-kos aš savęs nekenčiau už tai, kad tapau tuo, ko pats nekenčiau – priekabiautoju.
When I was 19, I wrote, "I will love myself despite the ease with which I lean toward the opposite."
Kai man buvo 19, aš rašiau „Mylėsiu save nepaisydamas to, kaip lengvai aš linkstu į priešingą tam pusę“.
Standing up for yourself doesn't have to mean embracing violence.
Apginti save nereiškia pasirinkti smurtą.
When I was a kid, I traded in homework assignments for friendship, then gave each friend a late slip for never showing up on time, and in most cases, not at all. I gave myself a hall pass to get through each broken promise. And I remember this plan, born out of frustration from a kid who kept calling me "Yogi," then pointed at my tummy and said, "Too many picnic baskets." Turns out it's not that hard to trick someone, and one day before class, I said, "Yeah, you can copy my homework," and I gave him all the wrong answers that I'd written down the night before. He got his paper back expecting a near-perfect score, and couldn't believe it when he looked across the room at me and held up a zero. I knew I didn't have to hold up my paper of 28 out of 30, but my satisfaction was complete when he looked at me, puzzled, and I thought to myself, "Smarter than the average bear, motherfucker."
Kai buvau vaikas, mainydavau namų darbus į draugystę, tada duodavau kiekvienam draugui pateisinimo raštelį, už nepasirodymą laiku, o dažniausiai ir už nepasirodymą iš viso. Daviau sau leidimą praeiti per kiekvieną netesėtą pažadą. Prisimenu vieną planą, gimusį iš nusivylimo vienu vaikigaliu, kuris vadindavo mane „Meškinu Jogiu“, tada, pirštu parodydavo man į pilvą ir sakydavo: „Per daug iškylos pintinėlių“. Pasirodo apgauti žmones ne taip sunku, ir vieną dieną prieš pamokas, aš pasakiau: „Jo, gali nuo manęs nusirašyti namų darbus“, visi mano atsakymai buvo neteisingi, juos parašiau naktį prieš. Kai grąžino darbus, jis tikėjosi beveik tobulo rezultato, ir negalėjo patikėti, iš kito klasės galo man rodydamas parašytą nulį. Žinojau, kad man nereikia rodyti savo darbo, įvertinto 28 iš 30, aš buvau visiškai patenkintas jo suglumimu, ir pagalvojau: „Gudresnis, negu paprastas meškinas, šikniau“
(Laughter)
(Juokas) (Aplodismentai)
(Applause)
Tai esu aš.
This is who I am. This is how I stand up for myself.
Šitaip aš ginu save.
When I was a kid, I used to think that pork chops and karate chops were the same thing. I thought they were both pork chops. My grandmother thought it was cute, and because they were my favorite, she let me keep doing it. Not really a big deal. One day, before I realized fat kids are not designed to climb trees, I fell out of a tree and bruised the right side of my body. I didn't want to tell my grandmother because I was scared I'd get in trouble for playing somewhere I shouldn't have been. The gym teacher noticed the bruise, and I got sent to the principal's office. From there, I was sent to another small room with a really nice lady who asked me all kinds of questions about my life at home. I saw no reason to lie. As far as I was concerned, life was pretty good. I told her, whenever I'm sad, my grandmother gives me karate chops.
Kai buvau vaikas, maniau, kad kiaulienos muštiniai ir karatė smūgiai yra tas pats. Maniau, kad jie abu reiškia kiaulienos muštinius. Dėl to, kad mano senelei tai atrodė miela, ir dėl to, kad muštinius labai mėgau, ji leido ir toliau juos taip vadinti. Iš tiesų, nieko baisaus. Vieną dieną, prieš suprasdamas, kad storuliai nėra sukurti laipioti po medžius, nukritau ir susimušiau dešinį šoną. Nenorėjau to sakyti senelei, nes bijojau pakliūti į bėdą, kad žaidžiau, kur negalima. Po kelių dienų kūno kultūros mokytojas pastebėjo sumušimą ir nusiuntė mane pas direktorių. Iš ten, buvau nusiųstas į kitą mažą kambarėlį, kur labai maloni teta manęs manęs daug klausinėjo apie gyvenimą namuose. Nemačiau priežasties meluoti. Man atrodė, kad gyvenimas labai puikus. Ir aš jai pasakiau, kad kai man liūdna, senelė duoda man karatė smūgių.
(Laughter)
(Juokas)
This led to a full-scale investigation, and I was removed from the house for three days, until they finally decided to ask how I got the bruises. News of this silly little story quickly spread through the school, and I earned my first nickname: Porkchop. To this day, I hate pork chops.
Dėl to prasidėjo didelis tyrimas, mane trims dienoms paėmė iš namų, kol galiausiai jie nusprendė paklausti, kaip aš susimušiau. Žinia apie šį mažą kvailą nutikimą greitai pasklido mokykloje, taip gavau savo pirmą pravardę: Kiaulienos muštinis. Iki šiol nekenčiu kiaulienos muštinių.
I'm not the only kid who grew up this way, surrounded by people who used to say that rhyme about sticks and stones, as if broken bones hurt more than the names we got called, and we got called them all. So we grew up believing no one would ever fall in love with us, that we'd be lonely forever, that we'd never meet someone to make us feel like the sun was something they built for us in their toolshed. So broken heartstrings bled the blues, and we tried to empty ourselves so we'd feel nothing. Don't tell me that hurts less than a broken bone, that an ingrown life is something surgeons can cut away, that there's no way for it to metastasize; it does.
Aš ne vienintelis taip užaugau, apsuptas žmonių, kurie kartodavo tą eilėraštuką apie lazdas ir akmenis, lyg sulaužyti kaulai skaudintų labiau, negu pravardės kuriomis visomis mus vadino. Todėl mes užaugom tikėdami, kad mūsų niekas neįsimylės, kad amžinai būsime vieniši, kad niekad nesutiksime nei vieno, kuris priverstų manyti, kad saulę jie sumeistravo mums sandėliuke. Todėl sutraukytos širdies stygos kraujavo bliuzu, kol mes stengėmės ištuštėti tiek, kad nejaustume nieko. Nesakykit, kad tai skaudėjo mažiau, negu sulaužytas kaulas, kad įaugusį gyvenimą gali pašalinti chirurgas ir kad jis neišplis po visą kūną; nes taip atsitinka. Jai buvo aštuoneri,
She was eight years old, our first day of grade three when she got called ugly. We both got moved to the back of class so we would stop getting bombarded by spitballs. But the school halls were a battleground. We found ourselves outnumbered day after wretched day. We used to stay inside for recess, because outside was worse. Outside, we'd have to rehearse running away, or learn to stay still like statues, giving no clues that we were there. In grade five, they taped a sign to the front of her desk that read, "Beware of dog."
pačią pirmą mūsų trečios klasės dieną ją pavadino bjauria. Mus abu perkėlė sėdėti į klasės galą, kad į mus nustotų spjaudyti. Bet mokyklos koridoriai buvo tikras karo laukas. Mes jautėmės nurungti diena po baisios dienos. Per pertraukas, likdavome viduje, nes lauke būdavo dar baisiau. Lauke mes turėjome repetuoti pabėgimą arba sustingti kaip statulos ir neišsiduoti egzistuojantys. Penktoje klasėje prie jos suolo priklijavo užrašą: „Atsargiai – piktas šuo“.
To this day, despite a loving husband, she doesn't think she's beautiful, because of a birthmark that takes up a little less than half her face. Kids used to say, "She looks like a wrong answer that someone tried to erase, but couldn't quite get the job done." And they'll never understand that she's raising two kids whose definition of beauty begins with the word "Mom," because they see her heart before they see her skin, because she's only ever always been amazing.
Iki šios dienos, net ir turėdama mylintį vyrą, ji nemano esanti graži dėl apgamo, kuris užima šiek tiek mažiau nei pusę jos veido. Vaikai sakydavo, kad ji atrodo kaip „Neteisingas atsakymas, kurio kažkas neištrynė iki galo“. Jie niekada nesupras, kad ji augina du vaikus, kurių grožio sąvoka prasideda žodžiu „Mama“, nes jie pirma mato jos širdį, o ne veidą, nes ji visados buvo tik nuostabiausia.
He was a broken branch grafted onto a different family tree, adopted, not because his parents opted for a different destiny. He was three when he became a mixed drink of one part left alone and two parts tragedy, started therapy in eighth grade, had a personality made up of tests and pills, lived like the uphills were mountains and the downhills were cliffs, four-fifths suicidal, a tidal wave of antidepressants, and an adolescent being called "Popper," one part because of the pills, 99 parts because of the cruelty. He tried to kill himself in grade 10 when a kid who could still go home to Mom and Dad had the audacity to tell him, "Get over it." As if depression is something that could be remedied by any of the contents found in a first-aid kit.
Jis buvo nulaužta šaka, įskiepyta į kitos šeimos medį, įvaikintas, ne dėl to, kad jo tėvai pasirinko kitą likimą. Jam buvo trys metai, kai jis virto vienos dalies vienatvės ir dviejų dalių tragedijos kokteiliu, pradėjo psichoterapiją aštuntoje klasėje, jo asmenybė buvo sudaryta iš tyrimų ir piliulių, jis gyveno lyg gyvenimo įkalnės būtų kalnai, o nuokalnės – skardžiai, keturi penktadaliai savižudžio, antidepresantų cunamis, ir paauglystė, kurioje buvo vadinamas „Niūchu“, vienas procentas dėl tablečių, 99 procentai dėl žiaurumo. Jis bandė nusižudyti 10 klasėjė, kai vaikas, galintis grįžti namo pas Mamą ir Tėtį išdrįso jam pasakyti: „Atsipeikėk“. Lyg depresija būtų pagydoma pirmosios pagalbos rinkiniu.
To this day, he is a stick of TNT lit from both ends, could describe to you in detail the way the sky bends in the moment before it's about to fall, and despite an army of friends who all call him an inspiration, he remains a conversation piece between people who can't understand sometimes being drug-free has less to do with addiction and more to do with sanity.
Iki šiol jis yra dinamito lazdelė, deganti iš abiejų galų, jis galėtų smulkiai nupasakoti, kaip dangus išsilenkia prieš pat nugriūnant, ir nepaisant būrio draugų, kurie jį laiko įkvėpėju, jį vis dar apkalba tie, kurie nesupranta, kad kartais gyvenimas be narkotikų mažiau susijęs su priklausomybe, negu su sveiku protu.
We weren't the only kids who grew up this way. To this day, kids are still being called names. The classics were "Hey, stupid," "Hey, spaz." Seems like every school has an arsenal of names getting updated every year. And if a kid breaks in a school and no one around chooses to hear, do they make a sound? Are they just background noise from a soundtrack stuck on repeat, when people say things like, "Kids can be cruel." Every school was a big top circus tent, and the pecking order went from acrobats to lion tamers, from clowns to carnies, all of these miles ahead of who we were. We were freaks -- lobster-claw boys and bearded ladies, oddities juggling depression and loneliness, playing solitaire, spin the bottle, trying to kiss the wounded parts of ourselves and heal, but at night, while the others slept, we kept walking the tightrope. It was practice, and yes, some of us fell.
Mes ne vieninteliai taip užaugome. Iki šiol vaikus pravardžiuoja. Klasikiniai būdavo: „Ei, durniau“, „Ei, spazme“. Atrodo, kad kiekviena mokykla turi pravardžių arsenalą, kuris kas metai atnaujinamas ir jeigu vaikas palūžta mokykloje, bet visi pasirenka to negirdėti, ar jį kas nors išgirs? Ar jis lieka tik foniniu užstrigusio garso takelio triukšmu, kol žmonės sako: „Vaikai moka būti žiaurūs“. Kiekviena mokykla buvo didžiulė cirko palapinė, hierarchija siekė nuo akrobatų iki liūtų dresuotojų, nuo klounų iki karnavalo darbuotojų, bet visi jie buvo daug aukščiau, negu mes. Mes buvome išsigimėliai – berniukai krabo plaštakomis ir barzdotos merginos, keistuoliai, žongliruojantys depresija ir vienatve, žaidžiantys pasiansą, butelį, bandantys pabučiuoti savo sužalotas vietas ir pasveikti, bet naktimis, kai visi miegojo, mes vaikščiojome lynu. Tai buvo treniruotė, ir taip, kai kurie kritome.
But I want to tell them that all of this is just debris left over when we finally decide to smash all the things we thought we used to be, and if you can't see anything beautiful about yourself, get a better mirror, look a little closer, stare a little longer, because there's something inside you that made you keep trying despite everyone who told you to quit. You built a cast around your broken heart and signed it yourself, "They were wrong." Because maybe you didn't belong to a group or a clique. Maybe they decided to pick you last for basketball or everything. Maybe you used to bring bruises and broken teeth to show-and-tell, but never told, because how can you hold your ground if everyone around you wants to bury you beneath it? You have to believe that they were wrong. They have to be wrong. Why else would we still be here?
Bet aš noriu pasakyti, kad visa tai yra tik nuolaužos likę nuo tada, kai mes pagaliau nusprendėme sudaužyti viską, kuo mes manėme esą, ir jei tu nematai savyje nieko gražaus, susirask geresnį veidrodį, pažiūrėk iš arčiau, žiūrėk šiek tiek ilgiau, nes kažkas tavo viduje vertė tave stengtis toliau, nors visi liepė nustoti. Tu nulipdei gipso tvarstį savo sudaužytai širdžiai ir pats ant jo parašei. Tu parašei: „Jie klydo“. Galbūt dėl to, kad tu nepriklausei grupei arba gaujai. Gal jie tave išrinkdavo paskutinį žaidžiant krepšinį ar visur kitur. Gal tu atsinešdavai savo sumušimus ir išmuštus dantis į pamokas, bet niekad apie tai nepasakodavai, nes kaip tu gali tvirtai stovėti ant žemės, kai visi bando tave užkasti? Tu privalai patikėti, kad jie klydo. Jie turėjo būti neteisūs. Kaipgi kitaip tu vis dar čia būtum?
We grew up learning to cheer on the underdog because we see ourselves in them. We stem from a root planted in the belief that we are not what we were called. We are not abandoned cars stalled out and sitting empty on some highway, and if in some way we are, don't worry. We only got out to walk and get gas. We are graduating members from the class of We Made It, not the faded echoes of voices crying out, "Names will never hurt me." Of course they did.
Mes užaugome besimokydami šaipytis iš silpnesnių, nes juose matome save. Mes užaugome iš tikėjimo, jog esame ne tokie, kokiais mus vadina. Mes nesame apleisti užgesę automobiliai palikti tušti kažkokiame greitkelyje ir net jeigu kokiu nors būdu mes tokie esame, nesijaudink. Mums reikia tik išeiti parsinešti degalų. Mes esame „Mums pavyko“ klasės absolventai, ne blankūs aidai virkaujantys: „Pravardės manęs neskaudina“. Aišku, jos žeidė.
But our lives will only ever always continue to be a balancing act that has less to do with pain and more to do with beauty.
Bet mūsų gyvenimai visada bus balansavimas ant lyno, kuris yra ne toks skausmingas, koks jis yra gražus.
(Applause)
(Aplodismentai)