In half a century of trying to help prevent wars, there's one question that never leaves me: How do we deal with extreme violence without using force in return? When you're faced with brutality, whether it's a child facing a bully on a playground or domestic violence -- or, on the streets of Syria today, facing tanks and shrapnel, what's the most effective thing to do? Fight back? Give in? Use more force?
Pusę amžiaus bandant užkirsti kelią karams, vienas klausimas man vis neduoda ramybės: Kaip spręsti žiauraus smurto problemą nenaudojant prievartos? Kai susiduri su brutualumu, ar tai būtų vaikas, kenčiantis patyčias žaidimų aikštelėje, ar smurtas šeimoje, ar smurtas Sirijos gatvėse šiandien, kai susiduriama su tankais ar šrapneliais, ką efektyviausia daryti? Priešintis? Pasiduoti? Naudoti daugiau jėgos?
This question: "How do I deal with a bully without becoming a thug in return?" has been with me ever since I was a child. I remember I was about 13, glued to a grainy black and white television in my parents' living room as Soviet tanks rolled into Budapest, and kids not much older than me were throwing themselves at the tanks and getting mown down. And I rushed upstairs and started packing my suitcase.
Šis klausimas: „Kaip elgtis su smurtaujančiu pačiam netampant žudiku?“ lydi mane nuo vaikystės. Prisimenu, kai man buvo maždaug 13 metų, buvau prilipusi prie neryškaus nespalvoto televizoriaus tėvų svetainėje, kai sovietų tankai įsiveržė į Budapeštą ir vaikai, ne ką vyresni už mane, gulėsi po tankais ir buvo jų traiškomi. Aš nuskubėjau laiptais aukštyn ir pradėjau krautis lagaminą.
And my mother came up and said, "What on Earth are you doing?"
Mama atėjo ir paklausė: „Ką, po galais, tu čia darai?“
And I said, "I'm going to Budapest."
Ir aš atsakiau: „Aš važiuoju į Budapeštą.“
And she said, "What on Earth for?"
Tada jis paklausė: „Ko tau ten po galais?“
And I said, "Kids are getting killed there. There's something terrible happening."
O aš atšoviau: „Ten žudomi vaikai. Ten vyksta kažkas siaubingo.“
And she said, "Don't be so silly." And I started to cry. And she got it, she said, "Okay, I see it's serious. You're much too young to help. You need training. I'll help you. But just unpack your suitcase."
Tada ji tarė: „Nebūk kvaila.“ Aš pradėjau verkti. Ji suprato mane ir pasakė: „Gerai, suprantu, kad tai rimta. Tu esi per jauna, kad padėtum jiems. Tau reikia pasiruošti. Aš tau padėsiu. Tik išpakuok savo lagaminą.“
And so I got some training and went and worked in Africa during most of my 20s. But I realized that what I really needed to know I couldn't get from training courses. I wanted to understand how violence, how oppression, works. And what I've discovered since is this: Bullies use violence in three ways. They use political violence to intimidate, physical violence to terrorize and mental or emotional violence to undermine. And only very rarely in very few cases does it work to use more violence.
Taigi, aš mokiausi ir nuvykusi į Afriką dirbau ten beveik visą trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Bet aš supratau, kad to, ką man iš tiesų reikia žinoti, apmokymuose negausiu. Aš norėjau suprasti, kaip veikia smurtas ir priespauda. Ir nuo tada supratau tai: Priekabiautojai smurtą naudoja trimis būdais. Politinį smurtą naudoja, kad įbaugintų, fizinį smurtą, kad terorizuotų, psichologinį smurtą naudoja, norėdami sumenkinti. Ir tik itin retais atvejais verta panaudoti daugiau smurto.
Nelson Mandela went to jail believing in violence, and 27 years later he and his colleagues had slowly and carefully honed the skills, the incredible skills, that they needed to turn one of the most vicious governments the world has known into a democracy. And they did it in a total devotion to non-violence. They realized that using force against force doesn't work.
Nelsonas Mandela, pasodintas į kalėjimą, tikėjo smurtu, tačiau po 27 metų jis ir jo kolegos lėtai ir atsargiai tobulino savo įgudžius, tuos nuostabius sugebėjimus, kurių jiems reikėjo, kad vieną ydingiausių pasaulio vyriausybių paverstų demokratiška. Jie tai padarė atsidavę idėjai, kad smurto negalima naudoti. Jie suvokė, kad smurto naudojimas kovai su smurtu yra neefektyvu.
So what does work? Over time I've collected about a half-dozen methods that do work -- of course there are many more -- that do work and that are effective. And the first is that the change that has to take place has to take place here, inside me. It's my response, my attitude, to oppression that I've got control over, and that I can do something about.
O kas yra efektyvu? Laikui bėgant, aš surinkau pusę tuzino metodų, kurie yra efektyvūs -- žinoma, jų yra ir daugiau, tų, kurie veikia ir yra veiksmingi. Pirmasis yra tai, kad pokytis turi vykti čia, manyje. Tai mano reakcija, mano požiūris į priespaudą, kurią aš galiu suvaldyti ir galiu kažką pakeisti šioje situacijoje.
And what I need to develop is self-knowledge to do that. That means I need to know how I tick, when I collapse, where my formidable points are, where my weaker points are. When do I give in? What will I stand up for? And meditation or self-inspection is one of the ways -- again it's not the only one -- it's one of the ways of gaining this kind of inner power.
Norint tai padaryti, reikia vystyti savižiną, kaip tai daryti. Tai reiškia, kad reikia žinoti, kaip tipiškai elgiuosi, kada pargriūnu, kokios yra mano stipriosios pusės, kokios yra mano silpnosios vietos. Kada aš pasiduodu? Už ką aš kovosiu? Meditacija arba savikontrolė taip pat yra vienas iš būdų, bet vėlgi - tai ne vienintelis būdas - tai vienas iš būdų tokiai vidinei jėgai pasiekti.
And my heroine here -- like Satish's -- is Aung San Suu Kyi in Burma. She was leading a group of students on a protest in the streets of Rangoon. They came around a corner faced with a row of machine guns. And she realized straight away that the soldiers with their fingers shaking on the triggers were more scared than the student protesters behind her. But she told the students to sit down. And she walked forward with such calm and such clarity and such total lack of fear that she could walk right up to the first gun, put her hand on it and lower it. And no one got killed.
Mano didvyrė čia - kaip ir Satish'os yra Aung San Suu Čyi Birmoje. Ji vadovavo grupei studentų Rangūno gatvių protestuose. Kai jie pasuko už kampo, susidūrė su eile kulkosvaidžių. Ji tuoj pat suprato, kad kareiviai, kurie drebančiais pirštais spaudė gaidukus, bijojo labiau nei už jos esantys protestuojantys studentai. Ji liepė studentams atsisėsti. Ji nužingsniavo pirmyn taip ramiai bei apsišarvavusi tokiu aiškumu ir visiškai be baimės, kad sugebėjo prieiti prie pat pirmo ginklo ir padėjusi ranką ant jo, nuleisti jį žemėn. Ir niekas nežuvo.
So that's what the mastery of fear can do -- not only faced with machine guns, but if you meet a knife fight in the street. But we have to practice. So what about our fear? I have a little mantra. My fear grows fat on the energy I feed it. And if it grows very big it probably happens.
Štai ką gali padaryti gebėjimas valdyti baimę -- ne tik susidurus su kulkosvaidžiais, bet ir gatvės muštynėse su peiliais. Mes turime treniruotis. Kodėl gi mes bijome? Turiu vieną trumpą mantrą. Mano baimė semiasi peno iš energijos, kuria aš ją maitinu. Ir kai ji labai užauga, ji greičiausiai ir atsiranda.
So we all know the three o'clock in the morning syndrome, when something you've been worrying about wakes you up -- I see a lot of people -- and for an hour you toss and turn, it gets worse and worse, and by four o'clock you're pinned to the pillow by a monster this big. The only thing to do is to get up, make a cup of tea and sit down with the fear like a child beside you. You're the adult. The fear is the child. And you talk to the fear and you ask it what it wants, what it needs. How can this be made better? How can the child feel stronger? And you make a plan. And you say, "Okay, now we're going back to sleep. Half-past seven, we're getting up and that's what we're going to do."
Taigi, visi žinome apie trečios valandos ryto sindromą, kai kažkas, kas tave neramina, verčia pabusti iš miego. Matau čia daug tokių žmonių -- kokią valandą blaškaisi ir vartaisi, darosi vis blogiau ir blogiau, o ketvirtą valandą ryto jau esi prispaustas prie pagalvės štai tokios didžiulės pabaisos. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, yra atsikelti, pasidaryti arbatos, ir pasisodinti baimę šalia lyg pasisodintum vaiką. Tu esi suaugęs. Baimė yra vaikas. Ir tu kalbiesi su baime, klausi, ko ji nori, ko jai reikia. Ką daryti, kad būtų geriau? Kaip vaikui pasijausti stipresniam? Tada, sukuri planą ir sakai: „Gerai, dabar mes grįšime į lovą. Pusė aštuonių atsikelsime ir štai ką darysime.“
I had one of these 3 a.m. episodes on Sunday -- paralyzed with fear at coming to talk to you. (Laughter) So I did the thing. I got up, made the cup of tea, sat down with it, did it all and I'm here -- still partly paralyzed, but I'm here.
Vienas toks 3 valandos ryto atvejis buvo sekmadienį -- mane paralyžavo baimė, ateiti čia ir kalbėti su jumis. (Juokas) Taigi, aš taip ir padariau. Atsikėliau, pasidariau arbatos, atsisėdau su ja, visa tai padariau ir štai aš esu čia - vis dar šiek tiek paralyžuota, tačiau aš čia.
(Applause)
(Plojimai)
So that's fear. What about anger? Wherever there is injustice there's anger. But anger is like gasoline, and if you spray it around and somebody lights a match, you've got an inferno. But anger as an engine -- in an engine -- is powerful. If we can put our anger inside an engine, it can drive us forward, it can get us through the dreadful moments and it can give us real inner power.
Taigi, tai yra baimė. O kaip gi dėl pykčio? Bet ten kur, kur yra neteisybė, kartu yra ir pyktis. Bet pyktis yra lyg benzinas, jeigu tu jį pilstai aplink ir kas nors uždega degtuką, atsiduri pragare. Tačiau, jeigu pyktis yra lyg variklis kitame variklyje -- jis yra galingas. Jeigu sugebėsime savo pyktį įmontuoti variklyje, jis mus veš pirmyn. Jis gali mus pernešti per baisias akimirkas ir gali mums suteikti tikros vidinės galios.
And I learned this in my work with nuclear weapon policy-makers. Because at the beginning I was so outraged at the dangers they were exposing us to that I just wanted to argue and blame and make them wrong. Totally ineffective. In order to develop a dialogue for change we have to deal with our anger. It's okay to be angry with the thing -- the nuclear weapons in this case -- but it is hopeless to be angry with the people. They are human beings just like us. And they're doing what they think is best. And that's the basis on which we have to talk with them.
Aš to išmokau dirbdama su branduolinio ginklo politikos kūrėjais. Kadangi pradžioje aš buvau taip pasipiktinusi tais pavojais, į kuriuos jie mus statė, kad norėjosi tik ginčytis, kaltinti juos ir parodyti, kad jie klysta. Visiškai neveiksminga. Tam, kad sukurtume dialogą pokyčiams, turime kovoti su savo pykčiu. Galima pykti dėl įvairių dalykų -- šiuo atveju dėl branduolinių ginklų -- tačiau beprasmiška pykti ant žmonių. Jie yra tokie patys žmonės kaip ir mes. Jie daro tai, kas jiems atrodo geriausia. Tai yra išeities taškas, nuo kurio turime pradėti kalbą su jais.
So that's the third one, anger. And it brings me to the crux of what's going on, or what I perceive as going on, in the world today, which is that last century was top-down power. It was still governments telling people what to do. This century there's a shift. It's bottom-up or grassroots power. It's like mushrooms coming through concrete. It's people joining up with people, as Bundy just said, miles away to bring about change.
Taigi, trečiasis - pyktis. Tai atveda mane prie esmės to, kas vyksta, arba ką aš įžvelgiu vykstant šiandieniniame pasaulyje, ir tai yra kad praeitame amžiuje valdoma buvo iš viršaus žemyn. Vyriausybės vis dar nurodinėjo žmonėms, ką daryti. Šiame amžiuje vyksta pokytis. Valdoma iš apačios aukštyn, tai yra valdžia kyla iš liaudies. Tai lyg grybai augantys ant betono dangos. Tai žmonės besivienijantys su kitais žmonėmis. Kaip ką tik sakė Bundy, juos skiria mylios,
And Peace Direct spotted quite early on that local people in areas of very hot conflict know what to do. They know best what to do. So Peace Direct gets behind them to do that. And the kind of thing they're doing is demobilizing militias, rebuilding economies, resettling refugees, even liberating child soldiers. And they have to risk their lives almost every day to do this. And what they've realized is that using violence in the situations they operate in is not only less humane, but it's less effective than using methods that connect people with people, that rebuild.
bet jie vienijasi, siekdami pokyčių. Peace Direct gan anksti pastebėjo, kad vietiniai, gyventantys labai „karšto“ konflikto zonose, žino, ką daryti. Jie tai žino geriausiai. Taigi, Peace Direct palaiko juos. Jų darbų sąraše yra karinių grupių demobilizacija, ekonomikos atstatymas, pabėgėlių įkurdinimas, netgi vaikų karių išlaisvinimas. Jie turi rizikuoti savo gyvybėmis kone kasdien, kad tai padarytų. Jie suprato, kad smurto naudojimas jų vadovaujamose situacijose yra net tik mažiau humaniškas, bet ir mažiau efektyvus nei priemonės, kurios suburia žmones,
And I think that the U.S. military is finally beginning to get this. Up to now their counter-terrorism policy has been to kill insurgents at almost any cost, and if civilians get in the way, that's written as "collateral damage." And this is so infuriating and humiliating for the population of Afghanistan, that it makes the recruitment for al-Qaeda very easy, when people are so disgusted by, for example, the burning of the Koran.
priemones, kurios atkuria tai, kas sugriauta. Aš manau, kad JAV kariuomenė pagaliau pradeda tai suvokti. Iki šiol jų antiterorizmo politika buvo žudyti sukilėlius beveik bet kokia kaina, ir, jei pasipainioja civiliai, tai įvardijama kaip „šalutinė žala.“ Tai labai siutina ir žemina Afganistano gyventojus. Todėl al-Qaeda gali užverbuoti žmones labai lengvai, kai žmonės labai pasipiktinę, pavyzdžiui, sudeginus Koraną.
So the training of the troops has to change. And I think there are signs that it is beginning to change. The British military have always been much better at this. But there is one magnificent example for them to take their cue from, and that's a brilliant U.S. lieutenant colonel called Chris Hughes. And he was leading his men down the streets of Najaf -- in Iraq actually -- and suddenly people were pouring out of the houses on either side of the road, screaming, yelling, furiously angry, and surrounded these very young troops who were completely terrified, didn't know what was going on, couldn't speak Arabic. And Chris Hughes strode into the middle of the throng with his weapon above his head, pointing at the ground, and he said, "Kneel." And these huge soldiers with their backpacks and their body armor, wobbled to the ground. And complete silence fell. And after about two minutes, everybody moved aside and went home.
Todėl kariuomenės mokymai turi pasikeisti. Ir atrodo yra ženklų, kad tai ima keistis. Britų kariuomenė visada buvo pranašesnė šiuo aspektu. Bet yra vienas nuostabus pavyzdys, kuriuo Britų kariuomenė turėtų pasekti. Tai genialusis JAV papulkininkis vardu Chris Hughes. Jis vedė savo kariškius Najafo gatvėmis -- Irake -- ir staiga žmonės pradėjo plūsti iš namų į gatvę, įnirtingai piktai šaukdami, klykdami, įsiutę ir pikti. Jie apsupo tuos jaunus kariškius, kurie labai išsigando, nesuvokė, kas vyksta, nemokėjo kalbėti arabiškai. Chris Hughes įžingsniavo į minią su savo ginklu virš galvos, taikydamas žemėn, ir pasakė : „Klauptis.“ Tie milžinai kariškiai su savo kuprinėmis ir neperšaunamomis liemenėmis, drebėdami nusileido ant žemės. Stojo visiška tyla. Po maždaug dviejų minučių visi atšlijo ir grįžo namo.
Now that to me is wisdom in action. In the moment, that's what he did. And it's happening everywhere now. You don't believe me? Have you asked yourselves why and how so many dictatorships have collapsed over the last 30 years? Dictatorships in Czechoslovakia, East Germany, Estonia, Latvia, Lithuania, Mali, Madagascar, Poland, the Philippines, Serbia, Slovenia, I could go on, and now Tunisia and Egypt. And this hasn't just happened. A lot of it is due to a book written by an 80-year-old man in Boston, Gene Sharp. He wrote a book called "From Dictatorship to Democracy" with 81 methodologies for non-violent resistance. And it's been translated into 26 languages. It's flown around the world. And it's being used by young people and older people everywhere, because it works and it's effective.
Aš įžvelgiu išmintį šiame veiksme. Tuo momentu jis padarė būtent taip. Tai vyksta visur dabar. Netikite manimi? Ar kada klausėte savęs, kodėl ir kaip tiek daug diktatūrų žlugo per pastaruosius 30 metų ? Diktatūros Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Malyje, Madagaskare, Lenkijoje, Filipinuose, Serbijoje, Slovėnijoje, aš galėčiau vardinti ir vardinti, dabar - Tunise, Egipte. Ir tai neįvyko šiaip sau. Daug ko priežastimi buvo knyga, parašyta 80-mečio vyro Bostone vardu Gene Sharp. Knygoje, kuri vadinasi „Nuo diktatūros iki demokratijos“, aprašyta 81 metodika nesmurtiniam pasipriešinimui Knyga išversta į 26 kalbas. Ji išplito pasaulyje. Ją naudoja jauni ir vyresni žmonės visame pasaulyje, nes tai veikia ir tai yra efektyvu.
So this is what gives me hope -- not just hope, this is what makes me feel very positive right now. Because finally human beings are getting it. We're getting practical, doable methodologies to answer my question: How do we deal with a bully without becoming a thug? We're using the kind of skills that I've outlined: inner power -- the development of inner power -- through self-knowledge, recognizing and working with our fear, using anger as a fuel, cooperating with others, banding together with others, courage, and most importantly, commitment to active non-violence.
Tai suteikia man vilties -- ne tik vilties, dėl jos aš dabar esu labai optimistiška. Nes žmonės pagaliau pradeda tai suprasti. Praktinėmis, įvykdomomis metodikomis atsakome į klausimą: „Kaip elgtis su priekabiautojais patiems netampant niekšais?“ Naudojamės įgūdžiais, kuriuos išvardinau: vidinę jėgą - vidinės jėgos vystymą - per savęs pažinimą, atpažįstant ir dirbant su savo baime, naudojant pyktį kaip kurą, bendradarbiaujant su kitais, susiburiant su kitais, drąsa, ir svarbiausia, įsipareigojant aktyviai skleisti nesmurtą.
Now I don't just believe in non-violence. I don't have to believe in it. I see evidence everywhere of how it works. And I see that we, ordinary people, can do what Aung San Suu Kyi and Ghandi and Mandela did. We can bring to an end the bloodiest century that humanity has ever known. And we can organize to overcome oppression by opening our hearts as well as strengthening this incredible resolve.
Aš ne tik tikiu nesmurtinių veiksmų galia. Man nebereikia tuo tikėti. Aš visur matau įrodymus, kaip tai veikia. Matau, kad mes, eiliniai žmonės, galime padaryti tai, ką padarė Aung San Su Čyi, Gandi bei Mandela. Mes galime užbaigti kruviniausią amžių, kurį kada nors matė žmonija. Galime organizuotai nugalėti priespaudą atverdami savo širdis bei sustiprindami šį neįtikėtiną pasiryžimą.
And this open-heartedness is exactly what I've experienced in the entire organization of this gathering since I got here yesterday. Thank you.
Būtent tokį atviraširdiškumą aš ir jaučiau visame šio susitikimo organizavime nuo pat mano atvykimo vakar. Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)