If I should have a daughter, instead of "Mom," she's going to call me "Point B," because that way she knows that no matter what happens, at least she can always find her way to me.
Jeigu kada turėsiu dukrą, ji vadins mane ne mama, o tašku "B". Taip ji žinos, jog kad ir kas atsitiktų, ji visad suras kelią pas mane.
And I'm going to paint solar systems on the backs of her hands so she has to learn the entire universe before she can say, "Oh, I know that like the back of my hand."
Ir aš išpiešiu saulės sistemas ant jos pirštų tam, kad ji turėtų išmokti viską apie visatą prieš sakydama "O, žinau tai kaip penkis savo pirštus".
And she's going to learn that this life will hit you hard in the face, wait for you to get back up just so it can kick you in the stomach. But getting the wind knocked out of you is the only way to remind your lungs how much they like the taste of air. There is hurt, here, that cannot be fixed by Band-Aids or poetry.
Ir ji išmoks, kad šis gyvenimas trenks tau į veidą, palauks, kol atsikelsi vien tam, kad spirtų tau į pilvą. Tačiau negalėjimas kvėpuoti yra vienintelis būdas priminti savo plaučiams, kaip labai jiems patinka oras. Čia yra skausmo, kuris negali būti užgydytas Band-Aids grupe ar poezija.
So the first time she realizes that Wonder Woman isn't coming, I'll make sure she knows she doesn't have to wear the cape all by herself, because no matter how wide you stretch your fingers, your hands will always be too small to catch all the pain you want to heal. Believe me, I've tried. "And, baby," I'll tell her, don't keep your nose up in the air like that. I know that trick; I've done it a million times. You're just smelling for smoke so you can follow the trail back to a burning house, so you can find the boy who lost everything in the fire to see if you can save him. Or else find the boy who lit the fire in the first place, to see if you can change him. But I know she will anyway, so instead I'll always keep an extra supply of chocolate and rain boots nearby, because there is no heartbreak that chocolate can't fix. Okay, there's a few that chocolate can't fix.
Taigi, kai ji pirmą kartą suvoks, kad Supermoteris neatskris, aš įsitikinsiu, kad ji žino, jog neprivalo viena dėvėti stebuklingo apsiausto. Nes kad ir kaip smarkiai ištempsi pirštus, tavo rankos visvien bus per mažos apimti visą skausmą, kurį nori numalšinti. Patikėk manimi, aš bandžiau. "Vaikeli", sakysiu jai, nekelk nosies į viršų. Žinau, ką tu darai. Pati tai dariau tūkstančius kartų. Tu tiesiog nori užuosti dūmus, kad galėtum pagal juos surasti degantį namą, kad galėtum surasti berniuką, kuris viską prarado ugnyje, kad pažiūrėtum, ar gali jį išgelbėti. Arba kad rastum berniuką, kuris padegė namą, tam, kad pažiūrėtum, ar gali jį pakeisti. Bet aš žinau, kad ji vis tiek tai darys, todėl visada šalia turėsiu papildomų šokolado ir guminių batų atsargų, nes nėra atvejo, kai sudaužytos širdies neišgydo šokoladas. Gerai, yra keletas atvejų, kai sudaužytos širdies šokoladas neišgydo.
But that's what the rain boots are for, because rain will wash away everything, if you let it. I want her to look at the world through the underside of a glass-bottom boat, to look through a microscope at the galaxies that exist on the pinpoint of a human mind, because that's the way my mom taught me. That there'll be days like this.
Bet tam ir reikalingi guminiai batai. Nes lietus nuplaus viską, jei tik jam leisi. Aš noriu, kad ji žiūrėtų į pasaulį per laivo permatomu dugnu stiklą, kad pro mikroskopą matytų visatas, kurios egzistuoja net mažiausioje žmogaus proto dalyje, nes taip mama mokė mane. Kad bus tokių dienų.
(Singing) There'll be days like this, my momma said. When you open your hands to catch and wind up with only blisters and bruises; when you step out of the phone booth and try to fly and the very people you want to save are the ones standing on your cape; when your boots will fill with rain, and you'll be up to your knees in disappointment. And those are the very days you have all the more reason to say thank you.
♫ Bus tokių dienų, sakė mano mama ♫ Kai ištiesi rankas tam, kad pagautum, o jos tik nubrozdinamos ir nusėjamos mėlynėmis; kai išlendi iš telefono būdelės ir bandai skristi, o žmonės, kuriuos nori išgelbėti, yra tie patys žmonės, stovintys ant tavo stebuklingo apsiausto; Kai tavo batai peršlaps kiaurai, o tu būsi iki kelių paskendusi nusivylime. Tokiomis dienomis tu turi dar daugiau priežasčių dėkoti.
Because there's nothing more beautiful than the way the ocean refuses to stop kissing the shoreline, no matter how many times it's sent away. You will put the wind in win some, lose some. You will put the star in starting over, and over. And no matter how many land mines erupt in a minute, be sure your mind lands on the beauty of this funny place called life. And yes, on a scale from one to over-trusting, I am pretty damn naive. But I want her to know that this world is made out of sugar. It can crumble so easily, but don't be afraid to stick your tongue out and taste it.
Nes nėra nieko gražiau už tai, kaip vandenynas nesiliauja bučiuoti pakrantės, nesvarbu, kiek kartų jos buvo atstumtas. Tu pridėsi vėjo ir žodžiui žaviausias, ir pralaimėjimas. Tu pridėsi žvaigždę žodžiams pradėti iš pradžių, ir dar kartą. Ir nesvarbu, kiek minų sprogsta per minutę, būk tikra, kad tavo galva sprogsta nuo šito juokingo dalyko, kurį vadiname gyvenimu, grožio. Ir taip, skalėje nuo vieno iki per didelio pasitikėjimo, aš esu tikrai naivi. Bet aš noriu, kad ji žinotų, jog šis pasaulis yra cukrinis. Jis gali subyrėti labai lengvai, bet nebijok iškišti liežuvio ir jį lyžtelti.
"Baby," I'll tell her, "remember, your momma is a worrier, and your poppa is a warrior, and you are the girl with small hands and big eyes who never stops asking for more." Remember that good things come in threes and so do bad things. Always apologize when you've done something wrong, but don't you ever apologize for the way your eyes refuse to stop shining. Your voice is small, but don't ever stop singing. And when they finally hand you heartache, when they slip war and hatred under your door and offer you handouts on street-corners of cynicism and defeat, you tell them that they really ought to meet your mother.
"Vaikuti," sakysiu jai, "Prisimink, kad tavo mama - nerimauja, tėtis - kariauja, o tu esi mergytė mažomis rankomis ir didelėmis akimis, kuri niekad nesiliauja norėti ko nors daugiau." Prisimink, kad geri dalykai vieni nevaikšto, nelaimės taip pat. Ir visada atsiprašyk, jei padarei ką nors blogai. Bet niekada neatsiprašinėk už tai, kaip švyti tavo akys. Tavo balsas silpnas, bet niekada nenustok dainuoti. Ir kai jie pagaliau tau įteiks širdies skausmą, kai po durimis pakiš karą ir neapykantą, o gatvių pakampėse dalins cinizmą ir pralaimėjimą, pasakyk, kad jie tikrai turėtų susipažinti su tavo mama.
(Applause)
Ačiū jums. Ačiū jums.
Thank you. Thank you.
(Applause)
(Plojimai)
Thank you.
Ačiū jums.
(Applause)
(Plojimai)
Thanks.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)
Thank you.
Ačiū jums.
(Applause)
(Plojimai)
All right, so I want you to take a moment, and I want you to think of three things that you know to be true. They can be about whatever you want -- technology, entertainment, design, your family, what you had for breakfast. The only rule is don't think too hard. Okay, ready? Go. Okay.
Gerai, dabar aš noriu, kad minutelę pagalvotumėte ir sumąstytumėte tris dalykus, kurie tikrai yra teisingi. Jie gali būti kokie jūs tik norite : apie technologijas, pramogas, dizainą, jūsų šeimą, ką valgėte pusryčių. Vienintelė taisyklė - negalvokite per daug. Pasiruošę? Pradėkite. Gerai.
So here are three things I know to be true. I know that Jean-Luc Godard was right when he said that, "A good story has a beginning, a middle and an end, although not necessarily in that order." I know that I'm incredibly nervous and excited to be up here, which is greatly inhibiting my ability to keep it cool.
Taigi, trys, mano nuomone, teisingi dalykai. Žinau, kad Žanas Lukas Godaras buvo teisus, sakydamas, kad "gera istorija turi pradžią, dėstymą ir pabaigą, tačiau nebūtinai šia tvarka". Žinau, kad labai jaudinuosi ir džiaugiuosi būdama čia, o tai smarkiai trukdo man išlikti ramiai.
(Laughter)
(Juokas)
And I know that I have been waiting all week to tell this joke.
Ir žinau, kad visą savaitę laukiau, kol galėsiu papasakoti šį anekdotą.
(Laughter)
(Juokas)
Why was the scarecrow invited to TED? Because he was out standing in his field.
Kodėl kaliausė buvo pakviesta į TED? Nes ji buvo pati geriausia savo lauke.
(Laughter)
(Juokas)
I'm sorry. Okay, so these are three things I know to be true. But there are plenty of things I have trouble understanding. So I write poems to figure things out. Sometimes the only way I know how to work through something is by writing a poem. Sometimes I get to the end of the poem, look back and go, "Oh, that's what this is all about," and sometimes I get to the end of the poem and haven't solved anything, but at least I have a new poem out of it.
Atsiprašau. Taigi, šie trys dalykai yra tikri man. Bet yra daug dalykų, kuriuos man suprasti sunku. Tam, kad išsiaiškinčiau juos, aš rašau eilėrašius. Kartais vienintelis būdas, kuriuo galiu viską išspręsti yra eilėraščio kūrimas. Ir kartais aš pabaigiu eilėraštį, pažiūriu į pradžią ir sakau "O, tai štai kame esmė". O kartais aš pabaigiu eilėraštį ir neišsprendžiu nieko, bet bent jau parašau naują eilėraštį.
Spoken-word poetry is the art of performance poetry. I tell people it involves creating poetry that doesn't just want to sit on paper, that something about it demands it be heard out loud or witnessed in person.
Sakytinė poezija yra atliekamosios poezijos menas. Aš sakau žmonėms, kad tokia poezija nenori likti popieriuje. Ji kažkaip reikalauja būti padeklamuota ar išgirsta asmeniškai.
When I was a freshman in high school, I was a live wire of nervous hormones. And I was underdeveloped and over-excitable. And despite my fear of ever being looked at for too long, I was fascinated by the idea of spoken-word poetry. I felt that my two secret loves, poetry and theater, had come together, had a baby, a baby I needed to get to know. So I decided to give it a try. My first spoken-word poem, packed with all the wisdom of a 14-year-old, was about the injustice of being seen as unfeminine. The poem was very indignant, and mainly exaggerated, but the only spoken-word poetry that I had seen up until that point was mainly indignant, so I thought that's what was expected of me.
Kai buvau devintokė, buvau kupina nervų ir hormonų. Buvau nepakankamai išsivysčiusi ir per daug entuziastinga. Tačiau nepaisydama baimės, kuri mane apninka, kai kas nors ilgai į mane žiūri, aš pamaniau, kad sakytinė poezija - nuostabi. Man atrodė, kad du dalykai, kuriuos myliu, peozija ir teatras, susiėjo draugėn ir susilaukė kūdikio. Kūdikio, kurį aš tiesiog privalėjau pažinti. Todėl nusprendžiau pabandyti. Pirmasis mano sakytinės poezijos eilėraštis, prigrūstas 14-metės išminties, buvo apie neįvertintą moteriškumą. Eilėraštis išreiškė mano pasipiktinimą ir buvo smarkiai perdėtas, bet sakytinė poezija, kurią aš buvau mačiusi iki to laiko, buvo daugiausiai kuo nors besipiktinanti, taigi galvojau, kad to tikimasi ir iš manęs.
The first time that I performed, the audience of teenagers hooted and hollered their sympathy, and when I came off the stage, I was shaking. I felt this tap on my shoulder, and I turned around to see this giant girl in a hoodie sweatshirt emerge from the crowd. She was maybe eight feet tall and looked like she could beat me up with one hand, but instead she just nodded at me and said, "Hey, I really felt that. Thanks." And lightning struck. I was hooked.
Kai pirmą kartą pasirodžiau paauglių auditorijai, jie rėkavo ir šūkavo, išreikšdami simpatiją, o kai nulipau nuo scenos - visa drebėjau. Pajutau plekšnojimą per petį, o kai atsisukau, pamačiau didelę merginą, dėvinčią džemperį su kapišonu, išnyrančią iš minios. Jos ūgis buvo apie du su puse metro ir atrodė, kad ji galėtų mane sumušti viena ranka, bet vietoj to ji tik linktelėjo man ir pasakė: "Ei, aš tikrai pajutau tai. Ačiū." Ir mane it trenkė žaibas. Aš užsikabinau.
I discovered this bar on Manhattan's Lower East Side that hosted a weekly poetry open Mic, and my bewildered, but supportive, parents took me to soak in every ounce of spoken word that I could. I was the youngest by at least a decade, but somehow the poets at the Bowery Poetry Club didn't seem bothered by the 14-year-old wandering about. In fact, they welcomed me.
Radau barą Manhattan'o Lower East Side, kur kiekvieną savaitę vyko atviri poezijos vakarai, ir mano sumišę, bet palaikantys tėvai mane ten nuvedė kad prisisunkčiau tiek sakytinės poezijos, kiek tik galiu. Buvau jaunesnė už visus mažiausiai dešimčia metų, bet kažkodėl Bowery poezijos klubo nariai neatrodė suglumę, kai pamatydavo aplink šmirinėjančią keturiolikmetę -- tiesą pasakius, jie priėmė mane.
And it was here, listening to these poets share their stories, that I learned that spoken-word poetry didn't have to be indignant, it could be fun or painful or serious or silly. The Bowery Poetry Club became my classroom and my home, and the poets who performed encouraged me to share my stories as well. Never mind the fact that I was 14. They told me, "Write about being 14." So I did and stood amazed every week when these brilliant, grown-up poets laughed with me and groaned their sympathy and clapped and told me, "Hey, I really felt that too."
Ir būtent ten, klausydama poetų, besidalinančių savo istorijomis, aš supratau, kad sakytinė poezija neprivalėjo nieko kritikuoti. Ji galėjo būti linksma ar skausminga ar rimta ar kvaila. Bowery poezijos klubas tapo mano mokykla ir mano namais. O poetai, kurie lipdavo ant scenos, padrąsino mane taip pat dalintis savo istorijomis. Nesvarbu, kad man buvo 14 -- jie sakė man: "Rašyk apie tai, ką reiškia būti 14." Taigi, aš tai padariau ir kiekvieną savaitę stovėdavau sužavėta, kai tie nuostabūs, suaugę poetai juokėsi su manimi ir išreikšdavo savo supratimą ir plodavo ir sakė man: "Ei, aš tikrai taip pat tai pajutau."
Now I can divide my spoken-word journey into three steps. Step one was the moment I said, "I can. I can do this." And that was thanks to a girl in a hoodie. Step two was the moment I said, "I will. I will continue. I love spoken word. I will keep coming back week after week." And step three began when I realized I didn't have to write indignant poems, if that's not what I was. There were things that were specific to me, and the more that I focused on those things, the weirder my poetry got, but the more that it felt like mine. It's not just the adage "Write what you know." It's about gathering up all of the knowledge and experience you've collected up to now to help you dive into the things you don't know. I use poetry to help me work through what I don't understand, but I show up to each new poem with a backpack full of everywhere else that I've been.
Šiandien aš galiu padalinti kelią, kurį nuėjau link sakytinės poezijos į tris dalis Pirmas žingsnis - akimirka, kai pasakiau: "Aš galiu. Aš galiu tai padaryti." Už tai turiu dėkoti mergaitei su kapišonu. Antrasis žingsnis - akimirka, kai pasakiau: "Aš tai darysiu ir toliau. Man patinka sakytinė poezija. Aš grįšiu čia kiekvieną savaitę." O trečią žingsnį žengiau, kai supratau, kad man nebereikia rašyti kritikuojančių eilėraščių, jei to nenoriu. Buvo dalykų, svarbių man ir kuo labiau aš susitelkiau į juos, tuo keistesnė tapo mano poezija, tačiau tuo labiau ji man atrodė sava. Tai nėra vien klišė "rašyk apie tai, ką žinai", tai - sutelkti visas savo žinias ir patirtį kurią įgijote iki šiol tam, kad galėtumėte leistis į dalykus, kurių dar nežinote. Mano poezija padeda man išspręsti dalykus, kurių nesuprantu, bet prie kiekvieno eilėraščio aš sėdu su pilna kuprine patirčių iš visur, kur kada nors buvau.
When I got to university, I met a fellow poet who shared my belief in the magic of spoken-word poetry. And actually, Phil Kaye and I coincidentally also share the same last name. When I was in high school I had created Project V.O.I.C.E. as a way to encourage my friends to do spoken word with me. But Phil and I decided to reinvent Project V.O.I.C.E., this time changing the mission to using spoken-word poetry as a way to entertain, educate and inspire. We stayed full-time students, but in between we traveled, performing and teaching nine-year-olds to MFA candidates, from California to Indiana to India to a public high school just up the street from campus.
Kai pradėjau eiti į universitą, sutikau kitą poetą, su kuriuo dalinomės bendru tikėjimu, kad sakytinė poezija - stebuklinga. Ir tiesą pasakius, Filas Kei ir aš atsitiktinai turime tokią pačią pavardę. Kai mokiausi mokykloje, sukūriau projektą V.O.I.C.E. tam, kad paskatinčiau savo draugus kartu kurti sakytinę poeziją. O su Filu nusprendėme dar kartą pradėti V.O.I.C.E -- šįkart pakeisdami tikslą ir pristatydami sakytinę poeziją kaip vieną iš būdų linksmintis, mokyti ir įkvėpti. Mes mokėmės dieniname skyriuje, o tarp mokslų - keliaudavome, pasirodydavome ant scenos ir mokėme visus: nuo devynmečių iki kandidatų į meno magistro studijas, nuo Kalifornijos iki Indijanos iki Indijos, valstybinėje mokykloje visai šalia studentų miestelio.
And we saw over and over the way that spoken-word poetry cracks open locks. But it turns out sometimes, poetry can be really scary. Turns out sometimes, you have to trick teenagers into writing poetry. So I came up with lists. Everyone can write lists. And the first list that I assign is "10 Things I Know to be True." And here's what happens, you would discover it too if we all started sharing our lists out loud. At a certain point, you would realize that someone has the exact same thing, or one thing very similar, to something on your list. And then someone else has something the complete opposite of yours. Third, someone has something you've never even heard of before. Fourth, someone has something you thought you knew everything about, but they're introducing a new angle of looking at it. And I tell people that this is where great stories start from -- these four intersections of what you're passionate about and what others might be invested in.
Ir mes nuolat matėme, kaip sakytinė poezija atrakina duris. Bet kartais pasirodo, kad poezija gali gąsdinti. Kartais pasirodo, kad turi apgauti paauglius, kad jie pradėtų rašyti eiles. Taigi aš sugalvojau daryti sąrašus. Kiekvienas gali padaryti sąrašą. Ir pirmas sąrašas, kurį aš užduodavau padaryti, yra "Dešimd dalykų, kurie tikrai yra teisingi". Ir štai kas nutinka, ir štai ką jūs taip pat atrastumėte, jei pradėtume garsiai dalintis savo sąrašais. Vienu metu jūs suprastumėte, kad kažkas užrašė tą patį ar labai panašų dalyką į tą, kurį jūs turite savo sąraše. O tada kas nors užrašė ką nors visiškai priešinga jūsų užrašytam dalykui. Trečia - kažkas užrašė tai, ko jūs niekada nebuvote girdėję. Ir ketvirta - kažkas užrašė ką nors, apie ką jūs manėte, kad žinote viską, bet jie žiūri į tą dalyką iš visai kitos pusės. Ir aš sakau žmonėms, kad čia ir prasideda puikios istorijos -- šie keturi susidūrimai, kurie pakursto jūsų aistrą ir tai, kuo susidomėję kiti.
And most people respond really well to this exercise. But one of my students, a freshman named Charlotte, was not convinced. Charlotte was very good at writing lists, but she refused to write any poems. "Miss," she'd say, "I'm just not interesting. I don't have anything interesting to say." So I assigned her list after list, and one day I assigned the list "10 Things I Should Have Learned by Now." Number three on Charlotte's list was, "I should have learned not to crush on guys three times my age." I asked her what that meant, and she said, "Miss, it's kind of a long story." And I said, "Charlotte, it sounds pretty interesting to me." And so she wrote her first poem, a love poem unlike any I had ever heard before. And the poem began, "Anderson Cooper is a gorgeous man."
Ir didžioji dalis žmonių puikiai susidoroja su šiuo pratimu. Tačiau vienos iš savo mokinių, pirmakursės, vardu Šarlotė, aš neįtikinau. Jai labai gerai sekėsi rašyti sąrašus, bet ji atsisakė rašyti eilėraščius. "Panele" - sakydavo ji, " aš tiesiog neįdomi. Aš neturiu nieko įdomaus, ką galėčiau pasakyti." Taigi aš užduodavau jai sąrašą po sąrašo, kol vieną dieną liepiau parašyti "10 dalykų, kuriuos jau turėčiau būti išmokusi." Trečias numeris Šarlotės sąraše buvo "Turėčiau būti išmokusi nesusižavėti tris kartus už mane vyresniais vyrais." Paklausiau, ką ji norėjo tuo pasakyti, ir ji atsakė: "Panele, tai gana ilga istorija." O aš pasakiau: "Šarlote, man tai atrodo labai įdomu." Taigi ji parašė savo pirmą eilėraštį - meilės eilėraštį, kokio man dar niekada neteko girdėti. Eilėraštis prasidėjo žodžiais "Andersonas Kuperis yra be galo patrauklus vyras."
(Laughter)
(Juokas)
"Did you see him on 60 Minutes, racing Michael Phelps in a pool -- nothing but swim trunks on -- diving in the water, determined to beat this swimming champion? After the race, he tossed his wet, cloud-white hair and said, 'You're a god.' No, Anderson, you're the god."
Ar matėte jį laidoje "60 minučių", lenktyniaujantį su Maiklu Felpsu baseine -- vien su madymosi kelnaitėmis -- neriantį į vandenį, pasiruošusį nugalėtį šį plaukimo čempioną? Po plaukimo, jis papurtė savo šlapius, debesų baltumo plaukus ir pasakė: "Tu - dievas." Ne, Andersonai, tai tu esi dievas."
(Laughter)
(Juokas)
(Applause)
(Plojimai)
Now, I know that the number one rule to being cool is to seem unfazed, to never admit that anything scares you or impresses you or excites you. Somebody once told me it's like walking through life like this. You protect yourself from all the unexpected miseries or hurt that might show up. But I try to walk through life like this. And yes, that means catching all of those miseries and hurt, but it also means that when beautiful, amazing things just fall out of the sky, I'm ready to catch them. I use spoken word to help my students rediscover wonder, to fight their instincts to be cool and unfazed and, instead, actively pursue being engaged with what goes on around them, so that they can reinterpret and create something from it.
Aš manau, kad pirmoji taisyklė, kaip būti "kietam", yra atrodyti nepajudinamu, niekada nepripažinti, kad kas nors tave gąsdina ar daro įspūdį ar sužadina tavo susidomėjimą. Kažkas yra man pasakęs, tai tarsi eiti per gyvenimą taip. Tu saugai save nuo visų netikėtų nelaimių ir skausmo, kurį gali patirti. Bet aš bandau eiti per gyvenimą šitaip. Ir taip, tai reiškia, kad sugausiu daug nelaimių ir skausmo, bet taip pat tai reiškia, kad kai gražūs, nuostabūs dalykai pradės kristi iš dangaus, aš būsiu pasiruošusi juos priimti. Aš naudoju sakomąją poeziją, kad padėčiau savo mokiniams iš naujo atrasti stebuklą, kovoti prieš savo instinktą būti "kietu" ir nepajudinamu ir, vietoj to, aktyviai dalyvauti tame, kas vyksta aplink juos tam, kad jie galėtų interpretuoti tai savaip ir ką nors iš to sukurti.
It's not that I think that spoken-word poetry is the ideal art form. I'm always trying to find the best way to tell each story. I write musicals; I make short films alongside my poems. But I teach spoken-word poetry because it's accessible. Not everyone can read music or owns a camera, but everyone can communicate in some way, and everyone has stories that the rest of us can learn from. Plus, spoken-word poetry allows for immediate connection. It's not uncommon to feel like you're alone or that nobody understands you, but spoken word teaches that if you have the ability to express yourself and the courage to present those stories and opinions, you could be rewarded with a room full of your peers, or your community, who will listen. And maybe even a giant girl in a hoodie who will connect with what you've shared. And that is an amazing realization to have, especially when you're 14. Plus, now with YouTube, that connection's not even limited to the room we're in. I'm so lucky that there's this archive of performances that I can share with my students. It allows for even more opportunities for them to find a poet or a poem that they connect to.
Nėra taip, kad manyčiau, jog sakytinė poezija yra ideali meno forma. Aš visuomet stengiuosi surasti geriausią būdą papasakoti kiekvieną istoriją. Aš kuriu miuziklus, filmuoju trumpametražius filmus, kartu kurdama ir eilėraščius. Bet aš mokau sakytinės poezijos, nes ji - pasiekiama. Ne kiekvienas gali skaityti natas ar turėti video kamerą, bet kiekvienas gali išreikšti save tam tikru būdu ir kiekvienas turi itorijų, iš kurių būtų galima pasimokyti. Be to, sakytinė poezija iškart sukuria ryšius. Nėra reta, kad žmonės jaučiasi lyg būtų vieni ar kad niekas jų nesupranta, bet sakytinė poezija moko, kad jei gali save išreikšti ir turi drąsos išsakyti savo istorijas ir pažiūras, gali būti apdovanotas kambariu bendraamžių, ar savos bendruomenės narių, kurie klausysis. Ir galbūt netgi didžiulė mergina su kapišonu supras ir pajaus tai, kuo pasidalinai. Nuostabu tai suvokti, ypač, kai tau 14. Be to, dabar, kai yra YouTube, tas ryšys netgi neapribotas kambariu, kuriame esame. Esu be galo laiminga, kad yra visas archyvas pasirodymų, kuriais galiu pasidalinti su savo mokiniais. Tai suteikia dar daugiau galimybių jiems surasti poetą ar eilėraštį,
Once you've figured this out,
kurį jie pajustų.
it is tempting to keep writing the same poem, or keep telling the same story, over and over, once you've figured out that it will gain you applause. It's not enough to just teach that you can express yourself. You have to grow and explore and take risks and challenge yourself. And that is step three: infusing the work you're doing with the specific things that make you you, even while those things are always changing. Because step three never ends. But you don't get to start on step three, until you take step one first: "I can."
Labai vilioja -- kai tai supranti -- labai vilioja nuolat rašyti tą patį eilėraštį, ar pasakoti tą pačią istoriją dar ir dar kartą, kai supranti, kad jis tau atneš aplodismentų. Negana vien išmokyti, kad gali save išreikšti; turi augti ir tyrinėti, ir rizikuoti, ir mesti sau iššūkius. Ir tai yra trečias žingsnis - suteikti savo darbams tik tau būdingų dalykų, net jei tie dalykai nuolat keičiasi. Nes trečiasis žingsnis niekuomet nesibaigia. Bet negali pradėti nuo trečiojo žingsnio, kol nežengei pirmojo: aš galiu. Mokydama daug keliauju
I travel a lot while I'm teaching, and I don't always get to watch all of my students reach their step three, but I was very lucky with Charlotte, that I got to watch her journey unfold the way it did. I watched her realize that, by putting the things that she knows to be true into the work she's doing, she can create poems that only Charlotte can write, about eyeballs and elevators and Dora the Explorer. And I'm trying to tell stories only I can tell -- like this story. I spent a lot of time thinking about the best way to tell this story, and I wondered if the best way was going to be a PowerPoint, a short film -- And where exactly was the beginning, the middle or the end? I wondered whether I'd get to the end of this talk and finally have figured it all out, or not.
ir man ne visada pavyksta pamatyti juos, žengiančius trečiąjį žingsnį, bet man labai pasisekė, kad Šarlotės kelionė taip išsirutuliojo. Žiūrėjau, kaip ji supranta, kad dirbdama su dalykais, kurie jai atrodo tikri ji gali kurti tokius eilėraščius, kokius tik Šarlotė gali parašyti -- apie akių obuolius, ir liftus, ir Tyrinėtoją Dorą. O aš bandau pasakoti tas istorijas, kurias tik aš galiu pasakoti -- kaip ir šitą istoriją. Labai ilgai galvojau, kaip geriau papasakoti šitą istoriją ir galvojau ar geriausias būdas bus padaryti PowerPoint pristatymą ar sukurti trumpametražį filmą -- ir kur tiksliai buvo pradžia, ar vidurys, ar pabaiga? Ir svarsčiau, ar baigusi šitą kalbą aš tai pagaliau išsiaiškinsiu ar ne.
And I always thought that my beginning was at the Bowery Poetry Club, but it's possible that it was much earlier. In preparing for TED, I discovered this diary page in an old journal. I think December 54th was probably supposed to be 24th. It's clear that when I was a child, I definitely walked through life like this. I think that we all did. I would like to help others rediscover that wonder -- to want to engage with it, to want to learn, to want to share what they've learned, what they've figured out to be true and what they're still figuring out.
Ir aš visada galvojau, kad mano pradžia buvo Bowery poezijos klube, bet gali būti, kad visa tai prasidėjo kur kas anksčiau. Besiruošdama TED, aš radau vieną tokį puslapį sename dienoraštyje. Manau, kad gruodžio 54 turėjo būti 24. Aišku, kad kai buvau vaikas, tikrai ėjau per gyvenimą štai taip. Manau, kad mes visi tai darėme. Norėčiau padėti kitiems iš naujo atrasti tą stebuklą -- norėti įsilieti į jį, norėti mokytis, norėti dalintis tuo, ką yra išmokę, ką jie jau suprato esant teisinga ir ką jie vis dar bando suprasti.
So I'd like to close with this poem.
Todėl norėčiau baigti šiuo eilėraščiu.
When they bombed Hiroshima, the explosion formed a mini-supernova, so every living animal, human or plant that received direct contact with the rays from that sun was instantly turned to ash. And what was left of the city soon followed. The long-lasting damage of nuclear radiation caused an entire city and its population to turn into powder. When I was born, my mom says I looked around the whole hospital room with a stare that said, "This? I've done this before." She says I have old eyes. When my Grandpa Genji died, I was only five years old, but I took my mom by the hand and told her, "Don't worry, he'll come back as a baby." And yet, for someone who's apparently done this already, I still haven't figured anything out yet. My knees still buckle every time I get on a stage. My self-confidence can be measured out in teaspoons mixed into my poetry, and it still always tastes funny in my mouth. But in Hiroshima, some people were wiped clean away, leaving only a wristwatch or a diary page. So no matter that I have inhibitions to fill all my pockets, I keep trying, hoping that one day I'll write a poem I can be proud to let sit in a museum exhibit as the only proof I existed. My parents named me Sarah, which is a biblical name. In the original story, God told Sarah she could do something impossible, and -- she laughed, because the first Sarah, she didn't know what to do with impossible. And me? Well, neither do I, but I see the impossible every day. Impossible is trying to connect in this world, trying to hold onto others while things are blowing up around you, knowing that while you're speaking, they aren't just waiting for their turn to talk -- they hear you. They feel exactly what you feel at the same time that you feel it. It's what I strive for every time I open my mouth -- that impossible connection. There's this piece of wall in Hiroshima that was completely burnt black by the radiation. But on the front step, a person who was sitting there blocked the rays from hitting the stone. The only thing left now is a permanent shadow of positive light. After the A-bomb, specialists said it would take 75 years for the radiation-damaged soil of Hiroshima City to ever grow anything again. But that spring, there were new buds popping up from the earth. When I meet you, in that moment, I'm no longer a part of your future. I start quickly becoming part of your past. But in that instant, I get to share your present. And you, you get to share mine. And that is the greatest present of all. So if you tell me I can do the impossible -- I'll probably laugh at you. I don't know if I can change the world yet, because I don't know that much about it -- and I don't know that much about reincarnation either, but if you make me laugh hard enough, sometimes I forget what century I'm in. This isn't my first time here. This isn't my last time here. These aren't the last words I'll share. But just in case, I'm trying my hardest to get it right this time around.
Kai jie numetė bombą ant Hirošimos, sprogimas suformavo mažą supernovą, o kiekvienas gyvūnas, žmogus ar augalas, buvęs tiesiogiai apšviestas tos saulės spindulių iškart virto pelenais. O tai, kas liko iš miesto, greit pasekė jų pėdomis. Ilgalaikė radiacijos žala pavertė visą miestą ir jo gyventojus milteliais. Mano mama sakė, kad kai gimiau, aš apsidairiau aplink visą palatą žvilgsniu, kuris sakė: "Šitai? Aš jau esu tai dariusi." Ji sako, kad mano akys senos. Kai mirė mano senelis Genži, man buvo vos penkeri, bet aš paėmiau mamą už rankos ir pasakiau jai: "Nesijaudink, jis grįš kūdikiu." Ir visgi, kaip kažkas, kas akivaizdžiai jau visa tai patyrė, aš vis dar nieko nesuprantu. Man vis dar dreba keliai kiekvieną kartą lipant ant scenos. Mano pasitikėjimas savimi gali būti matuojamas arbatiniais šaušteliais, įmaišytais į mano poeziją ir jis vis tiek turi keistą skonį mano burnoje. Bet Hirošimoje kai kurie žmonės išnyko be pėdsako, palikdami vien laikrodį ar dienoraščio puslapį. Taigi nepaisant draudimo pripldyti savo kišenes, aš vis bandau, tikėdamasi, kad vieną dieną parašysiu tokį eilėraštį, kuriuo būsiu tokia patenkinta, kad leisiu jį eksponuoti muziejuje kaip vienintelį įrodymą, kad egzistavau. Tėvai pavadino mane Sara, tai - vardas iš Biblijos. Originale Dievas pasakė Sarai, kad ji gali padaryti kažką neįmanoma, o ji nusijuokė, nes pirmoji Sara nežinojo, ką daryti su neįmanoma. O aš? Na, nežinau ir aš, bet kasdien susiduriu su neįmanomu. Neįmanoma yra surasti ryšį šiame pasaulyje, laikytis įsikibus kitų, kol viskas aplink sproginėja, žinoti, kad kai kalbi, jie ne tik laukia savo eilės kalbėti -- jie girdi tave. Jie jaučia tą patį, ką ir tu tuo pat metu. Štai ko noriu kiekvieną kartą pravėrusi burną - tos neįmanomos jungties. Hirošimoje yra tokia sienos dalis, kuri visiškai pajuodavo nuo radiacijos. Bet ant laiprelio sėdėjęs žmogus apsaugojo sieną nuo radiacijos spindulių. Vienintelis likęs dalykas yra amžinas pozityvios šviesos šešėlis. Po a-bombos specialistai sakė, kad tik per 75 metus radiacijos paveikta žėmė Hirošimos mieste vėl ką nors užaugins. Bet tą pavasarį iš žemės išlindo nauji daigai. Kai aš su tavimi susipažįstu, tą akimirką, aš jau nebesu dalis tavo ateities. Aš greit pradedu tapti dalimi tavo praeities. Bet tą akimirksnį mes dalinamės tavo dabartimi. O tu prisilieti prie manosios. Ir tai yra geriausia dovana. Taigi, jei sakytum man, kad galiu padaryti tai, kas neįmanoma, aš turbūt nusijuokčiau. Nežinau, ar jau galiu pakeisti pasaulį, nes vis dar daug ko apie jį nežinau -- ir nežinau daug ko apie reinkarnaciją, bet jei labai mane prajuokini, kartais aš pamirštu, kuriame amžiuje gyvenu. Aš tai darau ne pirmą kartą. Aš tai darau ir ne paskutinį. Tai ne paskutiniai žodžiai, kuriais dalinuosi. Tačiau dėl viso pikto, aš stengiuosi kaip tik galiu, kad šį kartą viską padaryčiau gerai.
Thank you.
Ačiū jums.
(Applause)
(Plojimai)
Thank you.
(Applause)
Ačiū.
Thank you.
(Plojimai)
(Applause)
Ačiū
Thank you.
(Plojimai)
(Applause)