Philosophers, dramatists, theologians have grappled with this question for centuries: what makes people go wrong? Interestingly, I asked this question when I was a little kid. I grew up in the South Bronx, inner-city ghetto in New York, and I was surrounded by evil, as all kids are who grew up in an inner city. And I had friends who were really good kids, who lived out the Dr. Jekyll Mr. Hyde scenario -- Robert Louis Stevenson. That is, they took drugs, got in trouble, went to jail. Some got killed, and some did it without drug assistance.
Filosofai, dramaturgai, teologai ištisus amžius bandė atsakyti į šį klausimą: Kodėl žmonės tampa blogi? Įdomu, kad aš klausiau šio klausimo, kai dar buvau visai mažas. Vaikystėje, augdamas Pietų Bronkse, Niujorko gete, buvau apsuptas blogio, kaip ir visi vaikai, augę centrinėje miesto dalyje. Turėjau draugų - tikrai gerų vaikų - kurie išgyveno daktaro Džekilo – misterio Haido scenarijų -- pagal Robertą Luisą Stivensoną. Jie vartodavo narkotikus, pakliūdavo į bėdą, sėsdavo į kalėjimą. Kai kurie žūdavo, kai kurie tai padarydavo be narkotikų pagalbos.
So when I read Robert Louis Stevenson, that wasn't fiction. The only question is, what was in the juice? And more importantly, that line between good and evil -- which privileged people like to think is fixed and impermeable, with them on the good side, the others on the bad side -- I knew that line was movable, and it was permeable. Good people could be seduced across that line, and under good and some rare circumstances, bad kids could recover with help, with reform, with rehabilitation.
Tad kai skaičiau R. L. Stivensoną, man tai nebuvo prasimanymas. Vienintelis klausimas: kas slypi už to? Ir, dar svarbiau, ta riba tarp gėrio ir blogio, kurią išrinktieji laiko pastovia ir neperžengiama, jiems esant gerojoje, o kitiems – blogojoje pusėje. Aš žinojau, kad ši riba yra paslanki ir pralaidi. Geri žmonės gali būti suvilioti peržengti šią ribą, o blogi vaikai, esant išskirtinėms ir palankioms aplinkybėms, gali pasitaisyti, pasitelkus palaikymą, pokyčius, reabilitaciją.
So I want to begin with this wonderful illusion by [Dutch] artist M.C. Escher. If you look at it and focus on the white, what you see is a world full of angels. But let's look more deeply, and as we do, what appears is the demons, the devils in the world. That tells us several things.
Taigi aš norėčiau pradėti šia nuostabia [olandų] menininko M.C. Ešer iliuzija. Jei jūs žiūrėdami sutelksite dėmesį į baltą spalvą, pamatysite pasaulį, pilną angelų. Tačiau pažiūrėkite atidžiau ir pamatysite išryškėjančius demonus. Ir tai mus moko keleto dalykų.
One, the world is, was, will always be filled with good and evil, because good and evil is the yin and yang of the human condition. It tells me something else. If you remember, God's favorite angel was Lucifer. Apparently, Lucifer means "the light." It also means "the morning star," in some scripture. And apparently, he disobeyed God, and that's the ultimate disobedience to authority. And when he did, Michael, the archangel, was sent to kick him out of heaven along with the other fallen angels. And so Lucifer descends into hell, becomes Satan, becomes the devil, and the force of evil in the universe begins.
Pirma: pasaulis yra, buvo ir bus pilnas gėrio ir blogio, nes gėris ir blogis yra žmogiškos būties In ir Jang. Tai man sako dar kai ką. Jei pamenate, Dievo mylimiausias angelas buvo Liuciferis. Pasirodo, Liuciferis reiškia „šviesa“. Kai kuriuose šaltiniuose tai taip pat reiškia „rytinė žvaigždė“. Ir jis akivaizdžiai nepakluso Dievui, kas yra aukščiausio laipsnio nepaklusnumas viršenybei. Kai jis tai padarė, archangelas Mykolas buvo pasiųstas išmesti jį iš dangaus kartu su kitais puolusiais angelais. Taip Liuciferis nužengia į pragarą, tampa šėtonu, tampa velniu ir visatoje iškyla blogio jėga.
Paradoxically, it was God who created hell as a place to store evil. He didn't do a good job of keeping it there though. So, this arc of the cosmic transformation of God's favorite angel into the Devil, for me, sets the context for understanding human beings who are transformed from good, ordinary people into perpetrators of evil.
Paradoksalu, kad Dievas sukūrė pragarą, kaip vietą saugoti blogiui. Tačiau jam nepavyko jo ten išlaikyti. Tad šis mėgstamiausio Dievo angelo kosminės transformacijos į velnią kelias man sudaro sąlygas suprasti tuos, kurie iš normalių, gerų žmonių virto baisiais nusikaltėliais.
So the Lucifer effect, although it focuses on the negatives -- the negatives that people can become, not the negatives that people are -- leads me to a psychological definition. Evil is the exercise of power. And that's the key: it's about power. To intentionally harm people psychologically, to hurt people physically, to destroy people mortally, or ideas, and to commit crimes against humanity. If you Google "evil," a word that should surely have withered by now, you come up with 136 million hits in a third of a second.
Taigi Liuciferio efektas, nors ir orientuotas į neigiamybes -- neigiamybes, kuriomis žmonės gali tapti, o ne kuriomis yra -- veda mane prie psichologinio apibrėžimo: blogis yra jėgos panaudojimas. Tai ir yra esmė: viskas dėl jėgos. Tyčia psichologiškai nuskriausti žmones, sužeisti žmones fiziškai, sunaikinti žmones ar idėjas ir įvykdyti nusikaltimus prieš žmoniją. Jei Google įvesite "blogis", žodį, kuris jau tikriausiai turėjo būti išnykęs, jūs gausite 136 milijonus rezultatų per trečdalį sekundės.
A few years ago -- I am sure all of you were shocked, as I was, with the revelation of American soldiers abusing prisoners in a strange place in a controversial war, Abu Ghraib in Iraq. And these were men and women who were putting prisoners through unbelievable humiliation. I was shocked, but I wasn't surprised, because I had seen those same visual parallels when I was the prison superintendent of the Stanford Prison Study.
Esu įsitikinęs, kad prieš keletą metų jūs, kaip ir aš, buvote šokiruoti atskleistais Amerikos karių veiksmais, žeminant kalinius kontraversiško karo keistoje vietoje: Abu Graibe, Irake. Tai buvo vyrai ir moterys, kurie neįtikėtinais būdais žemino kalinius. Aš buvau šokiruotas, bet nenustebau, nes aš buvau matęs analogiškus vaizdus, kai buvau vyriausiasis prižiūrėtojas Stenfordo kalėjimo tyrime.
Immediately the Bush administration military said what? What all administrations say when there's a scandal: "Don't blame us. It's not the system. It's the few bad apples, the few rogue soldiers." My hypothesis is, American soldiers are good, usually. Maybe it was the barrel that was bad. But how am I going to deal with that hypothesis?
Bušo administracija nedelsiant pareiškė... ką? Ką ir visos administracijos sako, kai įvyksta skandalas: "Nekaltinkite mūsų. Tai ne sistema. Tai keli supuvę obuoliai, keli savivaliaujantys kariai." Mano hipotezė yra, kad paprastai Amerikos kariai yra geri. Galbūt tas dalinys buvo netikęs. Bet kaip aš...kaip aš elgsiuosi su šia hipoteze?
I became an expert witness for one of the guards, Sergeant Chip Frederick, and in that position, I had access to the dozen investigative reports. I had access to him. I could study him, have him come to my home, get to know him, do psychological analysis to see, was he a good apple or bad apple. And thirdly, I had access to all of the 1,000 pictures that these soldiers took. These pictures are of a violent or sexual nature. All of them come from the cameras of American soldiers. Because everybody has a digital camera or cell phone camera, they took pictures of everything, more than 1,000.
Aš buvau liudytoju ekspertu dėl vieno iš sargybinių, seržanto Čipo Frederiko, ir tokiu būdu aš turėjau prieigą prie daugybės tyrimo ataskaitų. Aš galėjau prie jo prieiti. Aš galėjau jį stebėti, pasikviesti jį į namus, jį pažinti, atlikti psichologinę analizę ir nustatyti, ar jis buvo geras ar blogas obuolys. Ir trečia, aš galėjau pamatyti visas 1000 nuotraukų, kurias padarė šie kariai. Šios nuotraukos yra smurtinio arba lytinio pobūdžio. Visos buvo padarytos Amerikos karių fotoaparatais. Kadangi kiekvienas turi skaitmeninį fotoaparatą ar mobilųjį telefoną, jie fotografavo viską. Daugiau nei 1000 nuotraukų.
And what I've done is I organized them into various categories. But these are by United States military police, army reservists. They are not soldiers prepared for this mission at all. And it all happened in a single place, Tier 1-A, on the night shift. Why? Tier 1-A was the center for military intelligence. It was the interrogation hold. The CIA was there. Interrogators from Titan Corporation, all there, and they're getting no information about the insurgency. So they're going to put pressure on these soldiers, military police, to cross the line, give them permission to break the will of the enemy, to prepare them for interrogation, to soften them up, to take the gloves off. Those are the euphemisms, and this is how it was interpreted. Let's go down to that dungeon.
Ir ką aš padariau, tai suskirsčiau jas į įvairias kategorijas. Tačiau šios nuotraukos yra darytos Jungtinių Valstijų karo policijos, armijos rezervo. Jie visai ne kariai, paruošti šiai misijai. Ir viskas įvyko vienoje vietoje, 1A aukšte, naktinės pamainos metu. Kodėl? Aukštas 1A buvo karinės žvalgybos centras. Tai buvo tardymo skyrius. CŽV buvo ten. Tardytojai iš Titano korporacijos, visi buvo ten, ir jie nieko nežinojo apie neramumus. Tad jie spaudė šiuos kareivius, karo policiją, peržengti ribą, davė leidimą palaužti priešų dvasią, paruošti juos tardymui, suminkštinti juos, veikti be jokių apribojimų. Tai buvo eufemizmai ir štai kaip jie buvo interpretuoti. Leiskimės į tuos požemius.
(Typewriting)
(Fotoaparato užraktas)
[Abu Ghraib Iraq Prison Abuses 2008 Military Police Guards' Photos]
[The following images include nudity and graphic depictions of violence]
(Camera shutter sounds)
(Thuds)
(Dunksėjimai)
(Camera shutter)
(Fotoaparato užraktas)
(Camera shutter)
(Dunksėjimai)
(Breathing)
(Kvėpavimas)
(Bells)
(Varpai)
(Bells end)
So, pretty horrific. That's one of the visual illustrations of evil. And it should not have escaped you that the reason I paired the prisoner with his arms out with Leonardo da Vinci's ode to humanity is that that prisoner was mentally ill. That prisoner covered himself with shit every day, they had to roll him in dirt so he wouldn't stink. But the guards ended up calling him "Shit Boy." What was he doing in that prison rather than in some mental institution?
Taigi gana šiurpu. Tai yra vienas iš vaizdinių blogio pavyzdžių. Ir atkreipkite dėmesį, kad priežastis, dėl kurios aš kalinį ištiestomis rankomis susiejau su Leonardo da Vinčio "Ode žmogiškumui", yra ta, kad tas kalinys buvo protiškai nesveikas. Tas kalinys kiekvieną dieną apsidrabstydavo išmatomis, todėl jie turėdavo išvolioti jį purve, kad nedvoktų. Bet sargai jį pradėjo vadinti išmatų berniuku. Kodėl jis buvo tame kalėjime, o ne kokioje nors psichiatrinėje gydymo įstaigoje?
In any event, here's former Secretary of Defense Rumsfeld. He comes down and says, "I want to know, who is responsible? Who are the bad apples?" Well, that's a bad question. You have to reframe it and ask, "What is responsible?" "What" could be the who of people, but it could also be the what of the situation, and obviously that's wrongheaded.
Bet kuriuo atveju, štai buvęs gynybos sekretorius Ramsfeldas. Jis atvyksta ir pareiškia: "Aš noriu žinoti, kuris už tai atsakingas. Kas tie supuvę obuoliai?". Na, tai yra netinkamas klausimas. Reikia jį performuluoti ir paklausti, "Kas tai sukėlė?". Nes "kas" galėtų būti žmonės, bet taipogi galėtų būti ir situacija, ir akivaizdu, kad tai klaidinga. Tad kaip psichologai supranta
How do psychologists try to understand such transformations of human character, if you believe that they were good soldiers before they went down to that dungeon? There are three ways. The main way is called dispositional. We look at what's inside of the person, the bad apples.
tokias žmogaus charakterio transformacijas, jei tikėtume, kad jie buvo geri kareiviai prieš nusileisdami į tuos požemius? Yra trys būdai. Pagrindinis būdas vadinamas dispoziciniu. Mes pažvelgiame į asmens, blogo žmogaus vidų.
This is the foundation of all of social science, the foundation of religion, the foundation of war. Social psychologists like me come along and say, "Yeah, people are the actors on the stage, but you'll have to be aware of the situation. Who are the cast of characters? What's the costume? Is there a stage director?" And so we're interested in what are the external factors around the individual -- the bad barrel? Social scientists stop there and they miss the big point that I discovered when I became an expert witness for Abu Ghraib. The power is in the system. The system creates the situation that corrupts the individuals, and the system is the legal, political, economic, cultural background. And this is where the power is of the bad-barrel makers.
Tai yra visų socialinių mokslų pagrindas, religijos pagrindas, karo pagrindas. Tokie socialiniai psichologai kaip aš pasirodo ir sako, "Taip, žmonės yra aktoriai scenoje, bet jūs turite suvokti konkrečią situaciją. Kas vaidmenų atlikėjai? Kokie kostiumai? Ar yra teatro režisierius?" Taigi mus domina išoriniai veiksniai, veikiantys individą, nedorą dalinį? Ir socialiniai mokslininkai čia sustoja ir nepastebi esmės, kurią aš atradau tapęs liudytoju ekspertu Abu Graibe. Galia yra sistemoje. Sistema sukuria situaciją, kuri sugadina individą, ir ta sistema yra teisinis, politinis, ekonominis, kultūrinis fonas. Ir štai iš kur kyla galia, kurianti amoralias grupes.
If you want to change a person, change the situation. And to change it, you've got to know where the power is, in the system. So the Lucifer effect involves understanding human character transformations with these three factors. And it's a dynamic interplay. What do the people bring into the situation? What does the situation bring out of them? And what is the system that creates and maintains that situation?
Taigi jei norite pakeisti žmogų, turite pakeisti situaciją. Jei norite pakeisti situaciją, turite žinoti, kur slypi sistemos galia. Tad Liuciferio efektas siejasi su žmogaus charakterio pokyčių dėl šių trijų faktorių supratimu. Ir tai yra dinamiška sąveika. Kuo žmonės įtakoja situaciją? Ką situacija atskleidžia juose? Ir kokia ta sistema, kuri sukuria ir palaiko tą situaciją?
My recent book, "The Lucifer Effect," is about, how do you understand how good people turn evil? And it has a lot of detail about what I'm going to talk about today. So Dr. Z's "Lucifer Effect," although it focuses on evil, really is a celebration of the human mind's infinite capacity to make any of us kind or cruel, caring or indifferent, creative or destructive, and it makes some of us villains. And the good news that I'm going to hopefully come to at the end is that it makes some of us heroes. This wonderful cartoon in the New Yorker summarizes my whole talk: "I'm neither a good cop nor a bad cop, Jerome. Like yourself, I'm a complex amalgam of positive and negative personality traits that emerge or not, depending on the circumstances."
Tad mano neseniai išleista knyga "Liuciferio efektas" yra apie tai, kaip suvokiamas gero žmogaus virtimas blogu. Joje yra daug elementų, apie kuriuos aš šiandien pakalbėsiu. Taigi, dr. Z "Liuciferio efektas", nors ir koncentruojasi į blogį, iš tikrųjų knyga garbina neribotas žmogaus proto galimybes, paverčiančias bet kurį iš mūsų kilniais ar žiauriais, rūpestingais ar abejingais, kūrybingais ar naikinančiais, ir kai kuriuos iš mūsų paverčia piktadariais. O geroji žinia, prie kurios, tikiuosi, aš pabaigoje prieisiu, yra ta, kad jos kai kuriuos iš mūsų paverčia herojais. Štai puiki karikatūra "The New Yorker" žurnale, kuri tiksliai apibendrina mano kalbą: "Aš nesu nei geras policininkas nei blogas policininkas, Džeromai. Kaip ir tu, aš esu sudėtingas mišinys teigiamų ir neigiamų asmenybės bruožų, kurie, priklausomai nuo aplinkybių, pasireiškia arba ne."
(Laughter)
(Juokas)
There's a study some of you think you know about, but very few people have ever read the story. You watched the movie. This is Stanley Milgram, little Jewish kid from the Bronx, and he asked the question, "Could the Holocaust happen here, now?" People say, "No, that's Nazi Germany, Hitler, you know, that's 1939." He said, "Yeah, but suppose Hitler asked you, 'Would you electrocute a stranger?' 'No way, I'm a good person.'" He said, "Why don't we put you in a situation and give you a chance to see what you would do?"
Štai tyrimas, apie kurį kai kas manote žinantys, bet labai nedaugelis skaitė istoriją. Jūs matėte filmą. Tai Stenlis Milgramas, smulkus žydų jaunuolis iš Bronkso, kuris uždavė klausimą, "Ar galėtų holokaustas įvykti čia ir dabar?" Žmonės sako, "Ne, tai nacistinė Vokietija, tai Hitleris, žinai, tai 1939-ieji." Jis atsakė, "Taip, bet, tarkime, Hitleris paklaustų tavęs, 'Ar užmuštum nepažįstamąjį elektra?' 'Jokiu būdu, tik ne aš, aš geras žmogus.'" Jis tarė, "Kodėl mums nepastačius tavęs į tokią situaciją ir nesuteikus galimybės pamatyti, kaip pasielgtum?"
And so what he did was he tested 1,000 ordinary people. 500 New Haven, Connecticut, 500 Bridgeport. And the ad said, "Psychologists want to understand memory. We want to improve people's memory, because it is the key to success." OK? "We're going to give you five bucks -- four dollars for your time. We don't want college students. We want men between 20 and 50." In the later studies, they ran women. Ordinary people: barbers, clerks, white-collar people.
Ir ką jis padarė, tai ištyrė 1000 paprastų žmonių. 500 iš Niu Heiveno, Konektikute; 500 iš Bridžporto. Skelbimas bylojo, "Psichologai siekia suprasti atmintį, mes norime pagerinti žmonių atmintį, nes atmintis yra kelias į sėkmę." Gerai? "Mes duosime jums keturis - penkis dolerius už sugaištą laiką." Buvo pasakyta "Mums nereikia koledžo studentų; mums reikia vyrų tarp 20-ies ir 50-ies" -- vėlesniuose tyrimuose dalyvavo moterys -- eilinių žmonių: kirpėjų, valdininkų, įstaigų darbuotojų.
So, you go down, one of you will be a learner, one will be a teacher. The learner's a genial, middle-aged guy. He gets tied up to the shock apparatus in another room. The learner could be middle-aged, could be as young as 20. And one of you is told by the authority, the guy in the lab coat, "Your job as teacher is to give him material to learn. Gets it right, reward. Gets it wrong, you press a button on the shock box. The first button is 15 volts. He doesn't even feel it." That's the key. All evil starts with 15 volts. And then the next step is another 15 volts. The problem is, at the end of the line, it's 450 volts. And as you go along, the guy is screaming, "I've got a heart condition! I'm out of here!"
Taigi jūs pradedate ir vienas iš jūsų tampa mokiniu, o kitas mokytoju. Mokinys yra malonus, vidutinio amžiaus vyrukas. Jis prijungiamas prie elektrošoko aparato kitame kambaryje. Mokinys gali būti vidutinio amžiaus, gali būti ir dvidešimtmetis. Tuomet vadovas, žmogus baltu chalatu, vienam iš jūsų sako, "Jūsų, kaip mokytojo, darbas yra paskirti šiam vaikinui mokomąją medžiagą. Jei atsakys teisingai, apdovanokite jį. Jei atsakys klaidingai, spauskite elektrošoko dėžės mygtuką. Pirmasis mygtukas yra 15 voltų. Jis jo net nepajus." Štai ir esmė. Visas blogis prasideda nuo 15 voltų. Tuomet kitas žingsnis yra dar 15 voltų. Problema ta, kad pabaigoje yra 450 voltų. Ir kai jūs tęsiate, vyrukas rėkia, "Man širdies yda! Ištraukit mane iš čia!"
You're a good person. You complain. "Sir, who will be responsible if something happens to him?" The experimenter says, "Don't worry, I will be responsible. Continue, teacher." And the question is, who would go all the way to 450 volts? You should notice here, when it gets up to 375, it says, "Danger. Severe Shock." When it gets up to here, there's "XXX" -- the pornography of power.
Jūs geras žmogus. Jūs skundžiatės. "Pone, kas bus atsakingas, jei jam kas nors atsitiks?" Eksperimentatorius sako, "Nesijaudinkit, aš būsiu atsakingas. Tęskite, mokytojau." Ir štai klausimas: kas nueitų iki pat 450 voltų? Atkreipkite dėmesį, kad kai įtampa pakyla iki 375, įspėjama, "Pavojinga: stiprus sukrėtimas." Kai prieinama iki viršaus, ten "XXX": galios pornografija.
So Milgram asks 40 psychiatrists,
(Juokas)
"What percent of American citizens would go to the end?" They said only one percent. Because that's sadistic behavior, and we know, psychiatry knows, only one percent of Americans are sadistic. OK. Here's the data. They could not be more wrong. Two thirds go all the way to 450 volts. This was just one study. Milgram did more than 16 studies. And look at this. In study 16, where you see somebody like you go all the way, 90 percent go all the way. In study five, if you see people rebel, 90 percent rebel. What about women? Study 13 -- no different than men. So Milgram is quantifying evil as the willingness of people to blindly obey authority, to go all the way to 450 volts. And it's like a dial on human nature. A dial in a sense that you can make almost everybody totally obedient, down to the majority, down to none.
Taigi Milgramas klausia 40 psichiatrų, "Kokia Amerikos piliečių dalis pasiektų viršutinę ribą?" Jie atsakė, kad tik 1 procentas. Nes tai sadistiškas elgesys, ir mes žinome, psichiatrai žino, kad tik 1 procentas amerikiečių yra sadistai. Gerai. Štai duomenys. Jie negalėjo labiau klysti. Du trečdaliai pasiekia 450 voltų. Tai buvo tik vienas tyrimas. Milgramas atliko daugiau nei 16 tyrimų. Pažvelkite į tai. 16-ame tyrime matome tokius kaip jūs einančius iki pat viršutinės ribos, 90 procentų pasiekia viršutinę ribą. Penktame tyrime, matydami maištaujančius žmones, 90 procentų maištauja. O kaip moterys? 13-as tyrimas: taip pat, kaip vyrai. Taigi Milgromas išmatuoja blogį kaip žmonių pasiryžimą aklai paklusti viršenybei, eiti iki pat 450 voltų. Tai kaip žmogaus prigimties skalė. Skalė ta prasme, kad galima beveik kiekvieną paversti absoliučiai paklusniu arba daugumą, arba nei vieno.
What are the external parallels? For all research is artificial. What's the validity in the real world? 912 American citizens committed suicide or were murdered by family and friends in Guyana jungle in 1978, because they were blindly obedient to this guy, their pastor -- not their priest -- their pastor, Reverend Jim Jones. He persuaded them to commit mass suicide. And so, he's the modern Lucifer effect, a man of God who becomes the Angel of Death. Milgram's study is all about individual authority to control people. Most of the time, we are in institutions, so the Stanford Prison Study is a study of the power of institutions to influence individual behavior. Interestingly, Stanley Milgram and I were in the same high school class in James Monroe in the Bronx, 1954.
Kokios išorinės analogijos? Kiekvienas tyrimas yra dirbtinis. Koks jo pagrįstumas tikrame pasaulyje? 912 Amerikos piliečių nusižudė arba buvo nužudyti šeimos narių ar draugų Gajanos džiunglėse 1978-aisiais, nes jie buvo aklai paklusnūs šiam vyrukui, savo pastoriui. Ne savo kunigui. Savo pastoriui, šventajam Džimui Džounsui. Jis prikalbino juos įvykdyti masinę savižudybę. Tai štai jis yra šiuolaikinis Liuciferio efektas. Dievo žmogus, tapęs mirties angelu. Milgramo tyrimas yra apie individualią įtaką kontroliuojant žmones. Didžiąją laiko dalį mes priklausome institucijoms, todėl Stenfordo kalėjimo tyrimas yra institucijų galios, įtakojančios individualų elgesį, studija. Įdomu, kad Stenlis Milgramas ir aš mokėmės toje pačioje vidurinės mokyklos klasėje Džeimso Monro mokykloje Bronkse 1954-aisiais.
I did this study with my graduate students, especially Craig Haney -- and it also began work with an ad. We had a cheap, little ad, but we wanted college students for a study of prison life. 75 people volunteered, took personality tests. We did interviews. Picked two dozen: the most normal, the most healthy. Randomly assigned them to be prisoner and guard. So on day one, we knew we had good apples. I'm going to put them in a bad situation.
Taigi, šį tyrimą, kurį aš atlikau su savo doktorantais, ypač Kreigu Heiniu, taip pat pradėjome nuo skelbimo. Mes neturėjome pinigų, tad įdėjome pigų, nedidelį skelbimą, kad mums reikalingi koledžo studentai gyvenimo kalėjime tyrimui. Atsirado 75 savanoriai, jie atliko asmenybės testus. Mes pasikalbėjome. Išsirinkome 24: normaliausius, sveikiausius. Atsitiktiniu būdu paskyrėme juos būti kaliniais ir prižiūrėtojais. Taigi pradžioje mes žinojome, kad turime sveikus obuolius. Aš juos pastatysiu į nemalonią padėtį.
And secondly, we know there's no difference between the boys who will be guards and those who will be prisoners. To the prisoners, we said, "Wait at home. The study will begin Sunday." We didn't tell them that the city police were going to come and do realistic arrests.
Ir antra, mes žinojome, kad nėra skirtumo tarp vaikinų, kurie bus prižiūrėtojais, ir vaikinų, kurie bus kaliniais. Vaikiams, kurie taps kaliniais, pasakėme, "Laukite bendrabutyje. Tyrimas prasidės sekmadienį." Mes jiems nepasakėme, kad atvyks policija ir tikroviškai juos areštuos.
(Video) (Music)
[Day 1]
Student: A police car pulls up in front, and a cop comes to the front door, and knocks, and says he's looking for me. So they, right there, you know, they took me out the door, they put my hands against the car. It was a real cop car, it was a real policeman, and there were real neighbors in the street, who didn't know that this was an experiment. And there was cameras all around and neighbors all around. They put me in the car, then they drove me around Palo Alto. They took me to the basement of the police station. Then they put me in a cell. I was the first one to be picked up, so they put me in a cell, which was just like a room with a door with bars on it. You could tell it wasn't a real jail. They locked me in there, in this degrading little outfit. They were taking this experiment too seriously.
Žmogus filme: Policijos automobilis sustoja priešais ir policininkas prieina prie paradinių durų, pabeldžia ir sako, kad ieško manęs. Taigi jie, suprantate, tiesiog išsiveda mane pro duris, pastato priešais automobilį. Tai buvo tikra policijos mašina, tikras policininkas ir gatvėje tikri kaimynai, kurie nežinojo, kad tai eksperimentas. Visur buvo kameros ir kaimynai. Jie pasodino mane į mašiną ir nuvežė į Palo Alto. Jie nusivedė mane į nuovadą, į nuovados rūsį. Tada uždarė vienutėje. Aš buvau pirmasis, kurį jie paėmė, todėl mane ir uždarė į kamerą, kuri buvo tiesiog kambarys su grotuotomis durimis. Galėjau suprasti, kad tai nebuvo tikras kalėjimas. Jie užrakino mane ten, apvilktą ta žeminančia ankšta apranga. Jie per daug rimtai žiūrėjo į šį eksperimentą.
Here are the prisoners, who are going to be dehumanized, they'll become numbers. Here are the guards with the symbols of power and anonymity. Guards get prisoners to clean the toilet bowls out with their bare hands, to do other humiliating tasks. They strip them naked. They sexually taunt them. They begin to do degrading activities, like having them simulate sodomy. You saw simulating fellatio in soldiers in Abu Ghraib. My guards did it in five days. The stress reaction was so extreme that normal kids we picked because they were healthy had breakdowns within 36 hours. The study ended after six days, because it was out of control. Five kids had emotional breakdowns.
Štai kaliniai, kurie bus nužmoginti. Jie taps numeriais. Štai sargai su galios ir anonimiškumo simboliais. Sargybiniai verčia kalinius valyti klozetus plikomis rankomis, atlikti kitas žeminančias užduotis. Jie išrengia juos nuogai. Jie lytiškai iš jų tyčiojasi. Jie pradeda atlikinėti žeminančius veiksmus, pavyzdžiui, vaizduoti sodomiją. Jūs matėte karius Abu Graibe, imituojančius feliaciją. Mano sargybiniai darė tai po penkių dienų. Reakcija į stresą buvo tokia nepaprasta, kad eiliniai vaikinai, kuriuos mes išsirinkome, nes jie buvo sveiki, palūžo per 36 valandas. Tyrimas baigėsi po šešių dienų, nes jis tapo nevaldomas. Penki jaunuoliai emociškai palūžo.
Does it make a difference if warriors go to battle changing their appearance or not? If they're anonymous, how do they treat their victims? In some cultures, they go to war without changing their appearance. In others, they paint themselves like "Lord of the Flies." In some, they wear masks. In many, soldiers are anonymous in uniform. So this anthropologist, John Watson, found 23 cultures that had two bits of data. Do they change their appearance? 15. Do they kill, torture, mutilate? 13. If they don't change their appearance, only one of eight kills, tortures or mutilates. The key is in the red zone. If they change their appearance, 12 of 13 -- that's 90 percent -- kill, torture, mutilate. And that's the power of anonymity.
Ar yra skirtumas, jei kovotojai eina į mūšį pakeitę savo išvaizdą, ar ne? Ar yra skirtumas, jei jie su aukomis elgiasi anonimiškai? Mes žinome, kad kai kuriose kultūrose eidami į karą jie nekeičia savo išvaizdos. Kitose kultūrose jie išdažo save kaip "Musių valdove". Kai kuriose jie dėvi kaukes. Daugumoje kultūrų kariai su uniformomis yra anonimiški. Taigi šis antropologas, Džonas Vatsonas, aptiko 23 kultūras, apie kurias turėjo šiek tiek duomenų. Ar jie keičia savo išvaizdą? 15. Ar jie žudo, kankina, luošina? 13. Jei jie nekeičia savo išvaizdos, vos vienas iš aštuonių žudo, kankina ar luošina. Esmė raudonojoje zonoje. Jei jie keičia savo išvaizdą, 12 iš 13 - tai 90 procentų - žudo, kankina, luošina. Ir tai yra anonimiškumo galia.
So what are the seven social processes that grease the slippery slope of evil? Mindlessly taking the first small step. Dehumanization of others. De-individuation of self. Diffusion of personal responsibility. Blind obedience to authority. Uncritical conformity to group norms. Passive tolerance of evil through inaction, or indifference.
Tad kokie yra tie septyni socialiniai procesai, atveriantys kelią blogiui? Negalvojant žengiamas pirmasis žingsnelis. Aplinkinių nužmoginimas. Nebelaikymas savęs individu. Asmeninės atsakomybės išsklaidymas. Aklas paklusnumas viršenybei. Nekritiškas prisitaikymas prie grupinių normų. Pasyvus blogio toleravimas, pasireiškiantis neveiklumu ar abejingumu.
And it happens when you're in a new or unfamiliar situation. Your habitual response patterns don't work. Your personality and morality are disengaged. "Nothing is easier than to denounce the evildoer; nothing more difficult than understanding him," Dostoyevsky. Understanding is not excusing. Psychology is not excuse-ology.
Ir tai nutinka, kai esate naujoje ar nepažįstamoje situacijoje. Jūsų įprasti reagavimo būdai nebeveikia. Jūsų asmenybė ir moralė išjungtos. "Nėra nieko lengviau, kaip pasmerkti piktadarį; nėra nieko sunkiau, kaip suprasti jį," sako Dostojevskis. Supratimas nėra pateisinimas. Psichologija nėra pateisinimo mokslas.
So social and psychological research reveals how ordinary, good people can be transformed without the drugs. You don't need it. You just need the social-psychological processes. Real world parallels? Compare this with this. James Schlesinger -- I'm going to end with this -- says, "Psychologists have attempted to understand how and why individuals and groups who usually act humanely can sometimes act otherwise in certain circumstances." That's the Lucifer effect. And he goes on to say, "The landmark Stanford study provides a cautionary tale for all military operations." If you give people power without oversight, it's a prescription for abuse. They knew that, and let that happen.
Tad socialiniai ir psichologiniai tyrimai atskleidžia, kaip eiliniai geri žmonės gali būti pakeisti be vaistų pagalbos. Jums jų nereikia. Jums tereikia socialinių-psichologinių procesų. Realaus pasaulio analogijos? Palyginkite tai. Džeimsas Šlezingeris -- aš tuo ir baigsiu -- sako: "Psichologai mėgino suprasti, kaip ir kodėl individai ir jų grupės, kurie paprastai elgiasi humaniškai, gali tam tikromis aplinkybėmis elgtis priešingai." Tai Liuciferio efektas. Jis tęsia sakydamas, "Žymusis Stenfordo tyrimas duoda pamokančią istoriją visoms karinėms operacijoms." Jei žmonėms suteikiama galia be priežiūros, tai prielaida netinkamam elgesiui. Jie tai žinojo ir leido tam įvykti. Štai kitas raportas, generolo Fėjaus tiriamoji ataskaita,
So another report, an investigative report by General Fay, says the system is guilty. In this report, he says it was the environment that created Abu Ghraib, by leadership failures that contributed to the occurrence of such abuse, and because it remained undiscovered by higher authorities for a long period of time. Those abuses went on for three months. Who was watching the store? The answer is nobody, I think on purpose. He gave the guards permission to do those things, and they knew nobody was ever going to come down to that dungeon.
teigia, kad kalta sistema, ir šioje ataskaitoje jis sako, kad kalta aplinka, sukūrusi Abu Graibą dėl vadovybės klaidų, prisidėjusių prie tokio elgesio atsiradimo, ir faktas, kad tai liko nepastebėta aukštesniosios valdžios tokį ilgą laiką. Tie pažeminimai truko tris mėnesius. Kas prižiūrėjo saugyklą? Atsakymas yra niekas ir, man atrodo, sąmoningai niekas. Sargybiniams buvo duotas leidimas tokiems dalykams ir jie žinojo, kad niekas nenusileis į tą požemį.
So you need a paradigm shift in all of these areas. The shift is away from the medical model that focuses only on the individual. The shift is toward a public health model that recognizes situational and systemic vectors of disease. Bullying is a disease. Prejudice is a disease. Violence is a disease. Since the Inquisition, we've been dealing with problems at the individual level. It doesn't work. Aleksandr Solzhenitsyn says, "The line between good and evil cuts through the heart of every human being." That means that line is not out there. That's a decision that you have to make, a personal thing.
Tad mums reikia pakeisti paradigmas visose šiose srityse. Pakeisti paradigmą nuo medicininio modelio, kuris koncentruojasi tik į individą. Reikia pakeisti paradigmą į tokią, kuri remtųsi visuomenės sveikatos modeliu, kuri atpažintų situacines ir sistemines ligos kryptis. Prievartavimas yra liga. Diskriminacija yra liga. Smurtas yra liga. Ir nuo inkvizicijos laikų mes sprendžiame problemas individualiu lygmeniu. Ir žinote ką? Tai neveikia. Aleksandras Solženicynas teigia, kad riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį. Tai reiškia, kad riba nėra kažkur toli. Tai sprendimas, kurį turite priimti kiekvienas. Tai asmeninis dalykas. Ir aš norėčiau užbaigti teigiama gaida:
So I want to end very quickly on a positive note. Heroism as the antidote to evil, by promoting the heroic imagination, especially in our kids, in our educational system. We want kids to think, "I'm a hero in waiting, waiting for the right situation to come along, and I will act heroically. My whole life, I'm now going to focus away from evil -- that I've been in since I was a kid -- to understanding heroes.
heroizmas kaip blogio priešingybė. Skatindamas herojinę fantaziją, ypač mūsų vaikuose, mūsų švietimo sistemoje. Mes norime, kad vaikai galvotų: "Aš laukiantis didvyris, laukiantis, kol pasitaikys tinkama situacija, ir tuomet pasielgsiantis didvyriškai." Savo visą gyvenimą dabar kreipiu nuo blogio, kuris supo nuo pat vaikystės, link herojų pažinimo.
Banality of heroism. It's ordinary people who do heroic deeds. It's the counterpoint to Hannah Arendt's "Banality of Evil." Our traditional societal heroes are wrong, because they are the exceptions. They organize their life around this. That's why we know their names. Our kids' heroes are also wrong models for them, because they have supernatural talents. We want our kids to realize most heroes are everyday people, and the heroic act is unusual. This is Joe Darby. He was the one that stopped those abuses you saw, because when he saw those images, he turned them over to a senior investigating officer. He was a low-level private, and that stopped it. Was he a hero? No. They had to put him in hiding, because people wanted to kill him, and then his mother and his wife. For three years, they were in hiding.
Ir dabar heroizmo idėja tokia, kad didvyriškus žygius vykdo eiliniai žmonės. Tai priešingybė Hanos Arendt "Blogio banalybei". Mūsų tradiciniai visuomenės herojai yra netinkami, nes jie yra išimtys. Jie pagal tai tvarko visą savo gyvenimą. Todėl mes žinome jų vardus. Ir mūsų vaikų herojai yra jiems pavyzdys, nes jie turi antgamtinių galių. Mes norime, kad mūsų vaikai suprastų, jog dauguma didvyrių yra kasdieniai žmonės ir herojiški žygiai yra nepaprasti. Tai Džo Darbis. Jis buvo tas, kuris nutraukė jūsų matytus pažeminimus, nes pamatęs tas nuotraukas perdavė jas vyresniajam tardytojui. Jis buvo žemo rango eilinis ir tai nutraukė. Ar jis didvyris? Ne. Jie turėjo jį paslėpti, nes žmonės norėjo jį nužudyti, ir jo motiną, ir jo žmoną. Jie slapstėsi trejus metus.
This is the woman who stopped the Stanford Prison Study. When I said it got out of control, I was the prison superintendent. I didn't know it was out of control. I was totally indifferent. She saw that madhouse and said, "You know what, it's terrible what you're doing to those boys. They're not prisoners nor guards, they're boys, and you are responsible." And I ended the study the next day. The good news is I married her the next year.
Štai moteris, kuri nutraukė Stenfordo kalėjimo tyrimą. Kaip minėjau, kai viskas tapo nebevaldoma, aš buvau vyriausiasis prižiūrėtojas. Aš nežinojau, kad viskas nebevaldoma. Aš buvau visiškai abejingas. Ji atėjo, pamatė tą beprotnamį ir tarė: "Žinai ką, tai, ką tu darai tiems vaikinams, yra baisu. Jie ne kaliniai, jie ne sargybiniai, jie berniukai, ir tu esi atsakingas." Ir aš nutraukiau tyrimą kitą dieną. Gera žinia ta, kad aš ją vedžiau kitais metais.
(Laughter)
(Juokas)
(Applause)
(Plojimai)
I just came to my senses, obviously.
Matyt atėjau į protą.
So situations have the power to do [three things]. But the point is, this is the same situation that can inflame the hostile imagination in some of us, that makes us perpetrators of evil, can inspire the heroic imagination in others. It's the same situation and you're on one side or the other. Most people are guilty of the evil of inaction, because your mother said, "Don't get involved. Mind your own business." And you have to say, "Mama, humanity is my business."
Taigi, situacijos turi galios -- esmė ta, kad tokia pati situacija, galinti kai kuriems iš mūsų sukelti priešišką fantaziją, paverčiančią mus baisiais nusikaltėliais, taip pat gali įkvėpti didvyrišką vaizdinį kituose. Tai ta pati situacija. Ir jūs arba vienoje pusėje arba kitoje. Dauguma žmonių kalti savo pasyvumu, nes jums mama sakydavo, "Nesikišk, žiūrėk savo reikalų." Ir jūs turėtumėte atsakyti, "Mama, žmogiškumas yra mano reikalas."
So the psychology of heroism is -- we're going to end in a moment -- how do we encourage children in new hero courses, that I'm working on with Matt Langdon -- he has a hero workshop -- to develop this heroic imagination, this self-labeling, "I am a hero in waiting," and teach them skills. To be a hero, you have to learn to be a deviant, because you're always going against the conformity of the group. Heroes are ordinary people whose social actions are extraordinary. Who act.
Tad heroizmo psichologija skirta -- mes netrukus baigsime -- paskatinti vaikus rinktis kitokią herojišką kryptį, prie ko aš dirbu kartu su Matu Langdonu - jis turi didvyrių studiją -- ir lavinti šia herojišką vaizduotę, šį savęs suvokimą "Aš esu laukiantis didvyris", ir mokyti juos įgūdžių. Norėdamas būti didvyriu tu turi išmokti būti kitoks nei visi, nes tu visuomet veiksi prieš grupines taisykles. Didvyriai yra eiliniai žmonės, kurių socialiniai veiksmai yra nepaprasti. Kurie veikia.
The key to heroism is two things. You have to act when other people are passive. B: You have to act socio-centrically, not egocentrically. And I want to end with a known story about Wesley Autrey, New York subway hero. Fifty-year-old African-American construction worker standing on a subway. A white guy falls on the tracks. The subway train is coming. There's 75 people there. You know what? They freeze. He's got a reason not to get involved. He's black, the guy's white, and he's got two kids. Instead, he gives his kids to a stranger, jumps on the tracks, puts the guy between the tracks, lays on him, the subway goes over him. Wesley and the guy -- 20 and a half inches height. The train clearance is 21 inches. A half an inch would have taken his head off. And he said, "I did what anyone could do," no big deal to jump on the tracks.
Heroizmo esmė yra du dalykai. A: Tu turi veikti, kai kiti žmonės yra pasyvūs. B: Tu turi elgtis socio-centriškai, o ne egocentriškai. Ir užbaigti norėčiau istorija, kurią kai kas iš jūsų žino, apie Veslį Otrį, Niujorko metro didvyrį. 50-metis afroamerikietis statybininkas. Jis stovi Niujorko metro tunelyje; baltasis nukrenta ant bėgių. Atvažiuoja metro traukinys. Ten dar 75 žmonės. Ir žinote ką? Jie sustingę. Jis turi priežasčių nesikišti. Jis juodasis, vaikinas baltasis, ir jis su dviem mažais vaikais. Vietoje to, jis atiduoda vaikus nepažįstamajam, šoka ant bėgių, pastuma vaikiną į tarpą tarp bėgių, užgula jį, traukinys pravažiuoja virš jo. Veslis ir vaikinas: 20 su puse colio aukščio. Traukinio prošvaisa 21 colis. Pusė colio ir jo galva būtų nurėžta. Ir jis pasakė "Aš padariau tą, ką kiekvienas būtų padaręs," nieko ypatingo šokti ant bėgių.
And the moral imperative is "I did what everyone should do." And so one day, you will be in a new situation. Take path one, you're going to be a perpetrator of evil. Evil, meaning you're going to be Arthur Andersen. You're going to cheat, or you're going to allow bullying. Path two, you become guilty of the evil of passive inaction. Path three, you become a hero. The point is, are we ready to take the path to celebrating ordinary heroes, waiting for the right situation to come along to put heroic imagination into action? Because it may only happen once in your life, and when you pass it by, you'll always know, I could have been a hero and I let it pass me by. So the point is thinking it and then doing it.
Ir moralinė paskata yra "Aš padariau, ką kiekvienas turėtų padaryti." Ir vieną dieną jūs būsite naujoje situacijoje. Jei pasirinksite pirmąjį kelią, jūs būsite nusikaltėlis. Tai reiškia, jūs būsite Arturas Andersonas. Jūs apgaudinėsite arba leisite bauginimus. Antras kelias: jūs būsite kalti dėl savo pasyvumo. Trečias kelias: jūs tapsite didvyriu. Esmė ta, ar mes pasirengę rinktis kelią, aukštinantį kasdieniškus didvyrius, laukiančius palankios situacijos, kad panaudotų savo didvyrio fantaziją? Tai gali nutikti vos kartą gyvenime ir, kai jūs praleisite progą, visada prisiminsite, kad aš galėjau tapti didvyriu ir praleidau galimybę. Esmė yra suprasti tai ir tada padaryti.
So I want to thank you. Thank you. Let's oppose the power of evil systems at home and abroad, and let's focus on the positive. Advocate for respect of personal dignity, for justice and peace, which sadly our administration has not been doing.
Taigi, aš noriu jums padėkoti. Ačiū. Ačiū. Priešinkimės blogio sistemų galioms namuose ir visur aplinkui ir susitelkime į teigiamus dalykus. Ginkime pagarbą asmens orumui, teisingumui ir taikai, ko, deja, nedaro mūsų valdžia.
Thanks so much.
Ačiū labai.
(Applause)
(Plojimai)