So when I was eight years old, a new girl came to join the class, and she was so impressive, as the new girl always seems to be. She had vast quantities of very shiny hair and a cute little pencil case, super strong on state capitals, just a great speller. And I just curdled with jealousy that year, until I hatched my devious plan. So one day I stayed a little late after school, a little too late, and I lurked in the girls' bathroom. When the coast was clear, I emerged, crept into the classroom, and took from my teacher's desk the grade book. And then I did it. I fiddled with my rival's grades, just a little, just demoted some of those A's. All of those A's. (Laughter) And I got ready to return the book to the drawer, when hang on, some of my other classmates had appallingly good grades too. So, in a frenzy, I corrected everybody's marks, not imaginatively. I gave everybody a row of D's and I gave myself a row of A's, just because I was there, you know, might as well.
Kai buvau aštuonerių, į klasę atėjo nauja mergaitė ir ji buvo tokia įdomi, kaip naujokės visad atrodo. Jos plaukai buvo stori ir labai žvilgėjo, ir ji turėjo mažą mielą pieštukų dėklą, ji puikiai mokėjo valstijų sostines ir rašė be jokių klaidų. Tais metais aš tiesiog žaliavau iš pavydo, kol slapta nesugalvojau savo sukto plano. Taigi, vieną dieną mokykloje pasilikau truputį ilgiau, gerokai ilgiau, ir pasislėpiau mergaičių tualete. Kai pavojaus nebebuvo, aš išlindau, įslinkau į klasę ir iš mokytojos stalo paėmiau pažymių žurnalą. Ir tada aš tai padariau. Aš suklastojau savo varžovės pažymius. Tik truputį. Tik sumažinau kelis dešimtukus. Visus dešimtukus. (Juokas) Ir jau ruošiausi padėti žurnalą atgal į stalčių, kai pagalvojau – kai kurie mano bendraklasiai taip pat turėjo pasibaisėtinai gerus pažymius. Tad karštligiškai pataisiau visų pažymius, visai ne išradingai: visiems surašiau po ketvertų eilutę, o sau – dešimtukų. Vien todėl, kad jau buvau ten, suprantate, kodėl gi ne...
And I am still baffled by my behavior. I don't understand where the idea came from. I don't understand why I felt so great doing it. I felt great. I don't understand why I was never caught. I mean, it should have been so blatantly obvious. I was never caught. But most of all, I am baffled by, why did it bother me so much that this little girl, this tiny little girl, was so good at spelling? Jealousy baffles me. It's so mysterious, and it's so pervasive. We know babies suffer from jealousy. We know primates do. Bluebirds are actually very prone. We know that jealousy is the number one cause of spousal murder in the United States. And yet, I have never read a study that can parse to me its loneliness or its longevity or its grim thrill. For that, we have to go to fiction, because the novel is the lab that has studied jealousy in every possible configuration. In fact, I don't know if it's an exaggeration to say that if we didn't have jealousy, would we even have literature? Well no faithless Helen, no "Odyssey." No jealous king, no "Arabian Nights." No Shakespeare. There goes high school reading lists, because we're losing "Sound and the Fury," we're losing "Gatsby," "Sun Also Rises," we're losing "Madame Bovary," "Anna K." No jealousy, no Proust. And now, I mean, I know it's fashionable to say that Proust has the answers to everything, but in the case of jealousy, he kind of does. This year is the centennial of his masterpiece, "In Search of Lost Time," and it's the most exhaustive study of sexual jealousy and just regular competitiveness, my brand, that we can hope to have. (Laughter) And we think about Proust, we think about the sentimental bits, right? We think about a little boy trying to get to sleep. We think about a madeleine moistened in lavender tea. We forget how harsh his vision was. We forget how pitiless he is. I mean, these are books that Virginia Woolf said were tough as cat gut. I don't know what cat gut is, but let's assume it's formidable.
Ir aš vis dar sutrikusi dėl savo elgesio. Nesuprantu, kodėl sugalvojau taip pasielgti. Nesuprantu, kodėl man taip patiko tai daryti. O man patiko. Nesuprantu, kodėl nebuvau nutverta. Turiu omeny, tai buvo taip akivaizdžiai aišku. Manęs niekad nepagavo. Bet labiausiai stebiuosi tuo, kad mane taip erzino šitos mergaitės, tos mažutės mergaitės, sugebėjimas rašyti be klaidų. Pavydas mane trikdo. Jis toks mįslingas ir toks skvarbus. Yra žinoma, kad kūdikiai jaučia pavydą. Taip pat ir primatai. O mėlynieji strazdai išties ūmūs. Žinoma, kad pavydas yra pagrindinė nužudymų santuokoje priežastis JAV. Ir vis vien niekad nesu radusi mokslinio darbo, kuris nagrinėtų pavydo vienumos ar jo ilgaamžiškumo, ar jo sukeliamo nuožmaus susijaudinimo. Tam mes turime žvelgti į grožinę literatūrą, nes romanas yra toji laboratorija, tirianti pavydą visomis įmanomomis formomis. Tiesą sakant, nežinau, ar perdėčiau sakydama, jog jei nebūtų pavydo, tikriausiai nebūtų ir literatūros. Nebūtų neištikimos Elenos – nebūtų „Odisėjos“. Jokio pavydaus karaliaus – jokios „Tūkstantis ir viena naktis“. Nebūtų Šekspyro. Štai ir dingsta vidurinėje privalomų perskaityti knygų sąrašas, nes prarandame „Triukšmą ir įniršį“, prarandame „Getsbį“, „Fiestą“, „Ponią Bovari“, „Aną K.“. Jokio pavydo – jokio Prusto. Žinau, kad madinga sakyti, kad Prustas turi atsakymus į visus klausimus, bet kalbant apie pavydą, jis iš dalies juos turi. Šįmet sueina 100 metų jo šedevrui „Prarasto laiko beieškant“ ir tai nuodugniausias seksualinio pavydo ir įprastos konkurencijos (mano supratimu) tyrimas, kokį galima įsivaizduoti. (Juokas) Galvodami apie Prustą prisimename sentimentalias nuotrupas, ar ne? Mes atmename mažą berniuką, bandantį užmigti. Mes pamename pyragaičius „Madlinos“, mirkomus levandų arbatoje. Mes pamirštame, kokia žiauri buvo jo vaizduotė. Pamirštame, koks negailestingas buvo jis pats. Turiu omeny, tas knygas Virginia Woolf apibūdino esančias tvarias kaip ketgutas. Nežinau, kas yra ketgutas, bet, tarkim, kad tai grėsmingas daiktas.
Let's look at why they go so well together, the novel and jealousy, jealousy and Proust. Is it something as obvious as that jealousy, which boils down into person, desire, impediment, is such a solid narrative foundation? I don't know. I think it cuts very close to the bone, because let's think about what happens when we feel jealous. When we feel jealous, we tell ourselves a story. We tell ourselves a story about other people's lives, and these stories make us feel terrible because they're designed to make us feel terrible. As the teller of the tale and the audience, we know just what details to include, to dig that knife in. Right? Jealousy makes us all amateur novelists, and this is something Proust understood.
Pažiūrėkime, kodėl tie dalykai taip puikiai dera, romanas ir pavydas, pavydas ir Prustas. Ar tai ir yra taip paprasta, kad pavydas, verdantis žmoguje, troškimas, kliūtis yra pagrindinės pasakojimo dalys? Nežinau. Manau, kad tai arti tiesos. Pagalvokime, kas nutinka, kai pavydime. Kai jaučiame pavydą, mes papasakojame sau istoriją. Istoriją apie kitų žmonių gyvenimus, tokios istorijos verčia mus jaustis klaikiai, nes jos sukurtos būtent tokiai emocijai iššaukti. Būdami ir pasakotojai, ir klausytojai, mes žinome, kokias detales būtina įtraukti, kaip dar labiau aitrinti širdį, ar ne? Pavydas mus visus paverčia rašytojais–mėgėjais. Ir tai yra būtent tai, ką suprato Prustas.
In the first volume, Swann's Way, the series of books, Swann, one of the main characters, is thinking very fondly of his mistress and how great she is in bed, and suddenly, in the course of a few sentences, and these are Proustian sentences, so they're long as rivers, but in the course of a few sentences, he suddenly recoils and he realizes, "Hang on, everything I love about this woman, somebody else would love about this woman. Everything that she does that gives me pleasure could be giving somebody else pleasure, maybe right about now." And this is the story he starts to tell himself, and from then on, Proust writes that every fresh charm Swann detects in his mistress, he adds to his "collection of instruments in his private torture chamber."
Pirmoje knygų serijos „Svano pusėje“ dalyje, vienas pagrindinių veikėjų Svanas apie savo damą galvoja labai meiliai, ir kokia ji puiki lovoje, ir staiga, kelių sakinių eigoje, prustiškų sakinių, kurie ilgi kaip upės, bet vis vien kelių sakinių eigoje jis staiga atšoka ir susivokia: „Palauk, viskas, ką myliu šioje moteryje, yra tai, ką mylėtų kitas. Visi jos veiksmai, man sukeliantys malonumą, suteiktų malonumą ir kitiems, gal net šią minutę.“ Ir tai yra istorija, kurią jis ima pasakoti sau ir nuo tada Prustas rašo, jog kiekviena žavi detalė, kurią Svanas suranda savo mylimojoje, įeina į jo „kankinimo instrumentų kolekciją jo asmeniniame kankinimų kambaryje.“
Now Swann and Proust, we have to admit, were notoriously jealous. You know, Proust's boyfriends would have to leave the country if they wanted to break up with him. But you don't have to be that jealous to concede that it's hard work. Right? Jealousy is exhausting. It's a hungry emotion. It must be fed.
Reikia pripažinti, kad Svanas ir Prustas buvo neabejotinai pavydūs. Žinote, Prusto vaikinai turėdavo išvykti iš šalies, jei norėdavo su juo išsiskirti. Bet nebūtina būti tokiems pavydiems, kad pripažintume, jog tai sunkus darbas, ar ne? Pavydas yra alinantis. Tai alkana emocija. Ją reikia maitinti.
And what does jealousy like? Jealousy likes information. Jealousy likes details. Jealousy likes the vast quantities of shiny hair, the cute little pencil case. Jealousy likes photos. That's why Instagram is such a hit. (Laughter) Proust actually links the language of scholarship and jealousy. When Swann is in his jealous throes, and suddenly he's listening at doorways and bribing his mistress' servants, he defends these behaviors. He says, "You know, look, I know you think this is repugnant, but it is no different from interpreting an ancient text or looking at a monument." He says, "They are scientific investigations with real intellectual value." Proust is trying to show us that jealousy feels intolerable and makes us look absurd, but it is, at its crux, a quest for knowledge, a quest for truth, painful truth, and actually, where Proust is concerned, the more painful the truth, the better. Grief, humiliation, loss: These were the avenues to wisdom for Proust. He says, "A woman whom we need, who makes us suffer, elicits from us a gamut of feelings far more profound and vital than a man of genius who interests us." Is he telling us to just go and find cruel women? No. I think he's trying to say that jealousy reveals us to ourselves. And does any other emotion crack us open in this particular way? Does any other emotion reveal to us our aggression and our hideous ambition and our entitlement? Does any other emotion teach us to look with such peculiar intensity?
Ką mėgsta pavydas? Jam patinka informacija. Pavydas mėgsta detales. Pavydui patinka stori ir žvilgūs plaukai, mažas ir mielas pieštukų dėklas. Pavydas mėgsta nuotraukas. Todėl Instagram tapo toks populiarus. (Juokas) Prustas iš tikrųjų sujungia erudicijos ir pavydo kalbas. Kai Svanas išgyvena pavydo kančias ir klausosi tarpdury, ir paperka mylimosios tarnus, jis teisina tokį savo elgesį. Jis sako: „Žiūrėk, aš žinau, kad tu manai, jog tai begėdiška, bet tai nelabai skiriasi nuo antikinio teksto interpretacijos ar paminklo apžiūrinėjimo.“ Jis sako: „Tai mokslinis tyrimas su apčiuopiama intelektualine verte.“ Prustas mums parodo, jog pavydas atrodo netoleruotinas ir verčia mus atrodyti absurdiškai, bet tai savo esmėje yra žinojimo paieška, tiesos, skaudžios tiesos, ieškojimas. Ir, tiesą sakant, kiek tai liečia Prustą – kuo skaudesnė tiesa, tuo geriau. Sielvartas, pažeminimas, netektis – tai Prusto išminties alėjos. Jis sako: „Moteris, kurios mums reikia, kuri mus verčia kentėti, pažadina mumyse daug gilesnę ir svarbesnę jausmų gamą nei mums įdomus genialus žmogus.“ Ar jis mums sako eiti ir susirasti negailestiną moterį? Ne. Manau, jis nori pasakyti, kad pavydas mums atskleidžia mus pačius. Ar yra kokia kita jausena, kuri būtent šitaip mus atvertų? Ar yra kokia kita emocija, kuri atskleistų mūsų agresiją ir mūsų klaikią ambiciją, ir mūsų savastį? Ar yra koks kitas jausmas, kuris moko mus stebėti su tokia ypatinga įtampa?
Freud would write about this later. One day, Freud was visited by this very anxious young man who was consumed with the thought of his wife cheating on him. And Freud says, it's something strange about this guy, because he's not looking at what his wife is doing. Because she's blameless; everybody knows it. The poor creature is just under suspicion for no cause. But he's looking for things that his wife is doing without noticing, unintentional behaviors. Is she smiling too brightly here, or did she accidentally brush up against a man there? [Freud] says that the man is becoming the custodian of his wife's unconscious.
Froidas apie tai rašė vėliau. Kartą Froidą aplankė vienas labai sunerimęs vyras, kuris negalėjo galvoti apie nieką kitą, tik tai, jog jo žmona jį apgaudinėja su kitu. Froidas matė, jog tas vyriškis elgiasi keistai: jis nežiūri į tai, ką daro jo žmona, nes ji nekalta – visi tai supranta. Šitas vargšelis įtarus be jokios priežasties. Bet jis ieško dalykų, kuriuos jo žmona daro nepastebėdama, ieško jos netyčinių veiksmų. Ji pernelyg šypsosi? Ar ji netyčiomis prisilietė prie ano vyro? [Froidas] sako, kad vyras tampa žmonos pasąmonės prižiūrėtoju.
The novel is very good on this point. The novel is very good at describing how jealousy trains us to look with intensity but not accuracy. In fact, the more intensely jealous we are, the more we become residents of fantasy. And this is why, I think, jealousy doesn't just provoke us to do violent things or illegal things. Jealousy prompts us to behave in ways that are wildly inventive. Now I'm thinking of myself at eight, I concede, but I'm also thinking of this story I heard on the news. A 52-year-old Michigan woman was caught creating a fake Facebook account from which she sent vile, hideous messages to herself for a year. For a year. A year. And she was trying to frame her ex-boyfriend's new girlfriend, and I have to confess when I heard this, I just reacted with admiration. (Laughter) Because, I mean, let's be real. What immense, if misplaced, creativity. Right? This is something from a novel. This is something from a Patricia Highsmith novel.
Romanas tam labai tinka. Romanas puikiai apibūdina tai, kaip pavydas išmoko mus žvelgti įtemptai, bet netiksliai. Tiesą sakant, kuo mes intensyviau pavydime, tuo patogiau įsitaisome fantazijose. Ir todėl, manau, pavydas ne vien provokuoja mus elgtis žiauriai ar nelegaliai. Jis skatina mus elgtis ypač kūrybiškai. Mąstau apie aštuonerių metų save, pripažįstu, bet taip pat galvoju apie istoriją, kurią išgirdau žiniose. 52-ejų metų mičiganietė buvo nutverta sukūrusį netikrą Facebook profilį, iš kurio ji visus metus sau siuntė klaikias, begėdiškas žinutes. Visus metus. Metus. Ji bandė apšmeižti savo buvusio vaikino naują merginą. Turiu prisipažinti, kai išgirdau tai, aš tik pasigėrėjau. (Juokas) Nes, turiu omeny, pripažinkime: koks puikus, nors nukreiptas netinkamai, kūrybiškumas, ne? Tai verta romano. Tai verta Patricijos Highsmith romano.
Now Highsmith is a particular favorite of mine. She is the very brilliant and bizarre woman of American letters. She's the author of "Strangers on a Train" and "The Talented Mr. Ripley," books that are all about how jealousy, it muddles our minds, and once we're in the sphere, in that realm of jealousy, the membrane between what is and what could be can be pierced in an instant. Take Tom Ripley, her most famous character. Now, Tom Ripley goes from wanting you or wanting what you have to being you and having what you once had, and you're under the floorboards, he's answering to your name, he's wearing your rings, emptying your bank account. That's one way to go.
Highsmith išties yra mano mėgstamiausia. Ji yra nuostabi ir kitoniška amerikiečių rašytoja. Ji romanų „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Talentingasis misteris RIplis“ autorė, knygų, kurios pasakoja, kaip pavydas sudrumsčia mūsų mintis, ir kai jau patenkame į tą sferą, į tą pavydo karalystę, slenkstis, tarp to, kas egzistuoja, ir to, kas galėtų nutikti, gal būti peržengtas akimirksniu. Pažvelkime į Tomą Riplį, jos žinomiausią personažą: Tomas Riplis pradeda norėdamas tavęs ar to, ką turi, ir baigia būdamas tavimi ir turėdamas tai, ką kadaise turėjai, ir tu jau po grindlentėmis, jis atsiliepia tavo vardu, jis nešioja tavo žiedus, tuština tavo banko sąskaitą. Tai vienas būdas.
But what do we do? We can't go the Tom Ripley route. I can't give the world D's, as much as I would really like to, some days. And it's a pity, because we live in envious times. We live in jealous times. I mean, we're all good citizens of social media, aren't we, where the currency is envy?
Bet ką mes darome? Juk negalime nueiti Tomo Riplio keliu. Negaliu pasauliui surašyti ketvertų, kad ir kaip kartais to norėčiau. Ir gaila, nes mes gyvename pavydo pilnais laikais. Mes gyvename pavydo kupinais laikais. Turiu omeny, mes visi esame pareigingi socialios žiniasklaidos piliečiai, kurios valiuta yra pavydas, argi ne?
Does the novel show us a way out? I'm not sure. So let's do what characters always do when they're not sure, when they are in possession of a mystery. Let's go to 221B Baker Street and ask for Sherlock Holmes. When people think of Holmes, they think of his nemesis being Professor Moriarty, right, this criminal mastermind. But I've always preferred [Inspector] Lestrade, who is the rat-faced head of Scotland Yard who needs Holmes desperately, needs Holmes' genius, but resents him. Oh, it's so familiar to me. So Lestrade needs his help, resents him, and sort of seethes with bitterness over the course of the mysteries. But as they work together, something starts to change, and finally in "The Adventure of the Six Napoleons," once Holmes comes in, dazzles everybody with his solution, Lestrade turns to Holmes and he says, "We're not jealous of you, Mr. Holmes. We're proud of you." And he says that there's not a man at Scotland Yard who wouldn't want to shake Sherlock Holmes' hand.
Ar literatūra nurodo išeitį? Nesu įsitikinusi. Tad elkimės taip, kaip elgiasi veikėjai, kai nėra įsitikinę, kai jie turi paslaptį. Aplankykime 221B namą Baker gatvėje ir pasiteiraukime Šerloko Holmso. Kai žmonės galvoja apie Holmsą, jo priešu laiku profesorių Moriartį, ar ne, nusikalstamumo genijų. Bet man visad atrodė, kad tai inspektorius Lestradas, žiurkiškas Skotland Jardo vadas, kuriam desperatiškai reikia Holmso, kuriam reikia Holmso genialumo, nors ir nekenčia jo. Ak, tai man taip pažįstama. Taigi, Lestradui reikia jo pagalbos, jis jo nekenčia ir visuose detektyvuose iš dalies kunkuliuoja pykčiu. Bet jiems dirbant kartu, kažkas ima keistis ir galų gale „Šešių Napoleonų nuotykyje“, Holmsui įėjus ir apstulbinus visus sprendimu, Lestradas pasisuka į Holmsą ir pasako: „Mes jums nepavydime, pone Holmsai. Mes jumis didžiuojamės.“ Ir jis sako, jog nėra nei vieno vyro Skotland Jarde, kuris nenorėtų paspausti Šerloko Holmso rankos.
It's one of the few times we see Holmes moved in the mysteries, and I find it very moving, this little scene, but it's also mysterious, right? It seems to treat jealousy as a problem of geometry, not emotion. You know, one minute Holmes is on the other side from Lestrade. The next minute they're on the same side. Suddenly, Lestrade is letting himself admire this mind that he's resented. Could it be so simple though? What if jealousy really is a matter of geometry, just a matter of where we allow ourselves to stand in relation to another? Well, maybe then we wouldn't have to resent somebody's excellence. We could align ourselves with it.
Tai vienas tų retų kartų detektyvuose, kai Holmsas susijaudina ir tai mane taip pat jaudina, šita nedidelė scena, kuri taip pat ir paslaptinga, ar ne? Atrodo, kad toje scenoje pavydas laikomas geometrijos uždaviniu, o ne emocija. Žinote, vieną minutę Holmsas yra prieš Lestradą. Kitą minutę jie abu toje pačioje pusėje. Staiga Lestradas leidžia sau žavėtis tuo protu, kurio nekentė. Tačiau ar tai gali būti taip paprasta? Kas jei pavydas išties yra geometrijos problema, tik vietos, kur leidžiame sau stovėti kito atžvilgiu reikalas? Galbūt tuo atveju mes neprivalėtume nekęsti kieno nors meistriškumo. Mes galėtume prisitaikyti prie to.
But I like contingency plans. So while we wait for that to happen, let us remember that we have fiction for consolation. Fiction alone demystifies jealousy. Fiction alone domesticates it, invites it to the table. And look who it gathers: sweet Lestrade, terrifying Tom Ripley, crazy Swann, Marcel Proust himself. We are in excellent company. Thank you. (Applause)
Bet man patinka planai nenumatytiems atvejams. Tad kol mes laukiame, kol tai atsitiks, prisiminkime, kad galime pasiguosti grožine literatūra. Pati literatūra išaiškina pavydą. Pati literatūra jį prisijaukina, pakviečia prie stalo. Pažiūrėkit, ką tai atneša: malonų Lestradą, gąsdinantį Tomą Riplį, pamišusį Svaną, patį Marselį Prustą. Mes esame puikioje kompanijoje. Ačiū jums! (Plojimai)