What you're doing, right now, at this very moment, is killing you. More than cars or the Internet or even that little mobile device we keep talking about, the technology you're using the most almost every day is this, your tush. Nowadays people are sitting 9.3 hours a day, which is more than we're sleeping, at 7.7 hours. Sitting is so incredibly prevalent, we don't even question how much we're doing it, and because everyone else is doing it, it doesn't even occur to us that it's not okay. In that way, sitting has become the smoking of our generation.
Tai, ką jūs darote šiuo metu, būtent šiuo momentu, žudo jus. Labiau nei automobiliai ar internetas, ar net šis mažas mobilus prietaisas, apie kurį nepaliaujamai kalbame, technologija, kuria naudojatės labiausiai beveik kiekvieną dieną yra tai, jūsų užpakalis. Šiais laikais žmonės prasėdi po 9.3 valandas per dieną, kas yra daugiau nei mes miegame, 7.7 valandas. Sėdėjimas yra toks neįtikėtinai paplitęs, kad mes net nesusirūpinam, kiek laiko mes tai darome, o kadangi visi kiti tai daro mums net nešauna į galvą, kad tai nėra gerai. Šiuo būdu, sėdėjimas tapo mūsų kartos rūkymu.
Of course there's health consequences to this, scary ones, besides the waist. Things like breast cancer and colon cancer are directly tied to our lack of physical [activity], Ten percent in fact, on both of those. Six percent for heart disease, seven percent for type 2 diabetes, which is what my father died of. Now, any of those stats should convince each of us to get off our duff more, but if you're anything like me, it won't.
Žinoma, tai turi pasekmes sveikatai, gąsdinančias, ne tik tas, susijusias su talija. Tokios ligos kaip krūties vėžys ir virškinimo trakto vėžys yra tiesiogiai susijusios su fizinės veiklos trūkumu. Faktiškai 10 procentų, kartu sudėjus. 6 procentai širdies ligų, 7 procentai dviejų tipų diabeto, dėl ko mirė mano tėtis. Taigi, bet kuri šios statistikos dalis turėtų įtikinti kiekvieną iš mūsų dažniau pakelti savo subinę, tačiau, jei esate panašūs į mane, tai bus neįmanoma.
What did get me moving was a social interaction. Someone invited me to a meeting, but couldn't manage to fit me in to a regular sort of conference room meeting, and said, "I have to walk my dogs tomorrow. Could you come then?" It seemed kind of odd to do, and actually, that first meeting, I remember thinking, "I have to be the one to ask the next question," because I knew I was going to huff and puff during this conversation. And yet, I've taken that idea and made it my own. So instead of going to coffee meetings or fluorescent-lit conference room meetings, I ask people to go on a walking meeting, to the tune of 20 to 30 miles a week. It's changed my life.
Tai, kas privertė mane judėti, buvo socialinis bendravimas. Kažkas pakvietė mane susitikti, tačiau negalėjo suderinti įprasto susitikimo konferencijų tipo kambaryje ir paklausė: „Rytoj turiu išvesti pavedžioti savo šunis. Ar galėtumėt tada ateiti?“ Tai atrodė gan keistai, ir, tiesą sakant, prisimenu, kad to pirmo susitikimo metu galvojau: „Aš turiu paklausti kitą klausimą“, nes žinojau, kad šio pokalbio metu šniokšiu iš nuovargio. Tačiau aš pasiėmiau šią idėją ir padariau ją sava. Taigi, užuot ėjus susitikti prie kavos puodelio ar dienos šviesos apšviestame konferencijų kambaryje, aš prašau žmonių ateiti į pasivaikščiojimo susitikimą, tai sudaro nuo 20 iki 30 mylių per savaitę. Tai pakeitė mano gyvenimą.
But before that, what actually happened was, I used to think about it as, you could take care of your health, or you could take care of obligations, and one always came at the cost of the other. So now, several hundred of these walking meetings later, I've learned a few things.
Tačiau prieš tai, man buvo nutikę taip, kad aš galvodavau apie tai, kad galima rūpintis savo sveikata arba galima rūpintis savo pareigomis, ir viena yra įmanoma kito sąskaita. Taigi dabar, po kelių šimtų tokių pasivaikščiojamųjų susitikimų, aš išmokau kelis dalykus.
First, there's this amazing thing about actually getting out of the box that leads to out-of-the-box thinking. Whether it's nature or the exercise itself, it certainly works.
Pirma, nuostabu atitrūkti nuo standartinio mąstymo, ko pasekoje pradedi mąstyti nešabloniškai. Ar tai būtų natūralu, ar tik išlavinta, tai, žinoma, veikia.
And second, and probably the more reflective one, is just about how much each of us can hold problems in opposition when they're really not that way. And if we're going to solve problems and look at the world really differently, whether it's in governance or business or environmental issues, job creation, maybe we can think about how to reframe those problems as having both things be true. Because it was when that happened with this walk-and-talk idea that things became doable and sustainable and viable.
Ir antra, ir tikriausiai tai dar labiau priverčia susimąstyti, yra tai, kiek kiekvienas iš mūsų gali pasipriešinti problemoms, kai jos iš tiesų nėra tokios, kokių norėtume . Ir jeigu mes ketiname spręsti problemas ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip, ar tai būtų valdymas, ar verslas, ar gamtos problemos, darbo vietų kūrimas, galbūt, mes galime pagalvoti, kaip galima būtų performuluoti šias problemas ir pritaikyti abu šiuos aspektus. Nes kai tai nutiko, šios vaikščiojimo - kalbėjimo idėjos pagalba, viskas tapo įvykdoma, nuoseklu ir įgyvendinama.
So I started this talk talking about the tush, so I'll end with the bottom line, which is, walk and talk. Walk the talk. You'll be surprised at how fresh air drives fresh thinking, and in the way that you do, you'll bring into your life an entirely new set of ideas.
Taigi, aš pradėjau šią kalbą užpakalio tema, todėl ir baigsiu ją praktiškai, t.y. vaikščiokit ir kalbėkit. Kalbėjimas vaikščiojant. Jūs nustebsite, kaip grynas oras padeda naujai mąstyti ir taip darydami atnešite į savo gyvenimą visiškai naujas idėjas.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)