Most people don't know that when I went to high school in this country -- I applied for university at a time when I was convinced I was going to be an artist and be a sculptor. And I came from a very privileged background. I was very lucky. My family was wealthy, and my father believed in one thing, and that was to give us all as much education as we wanted. And I announced I wanted to be a sculptor in Paris. And he was a clever man. He sort of said, "Well, that's OK, but you've done very well in your math SATs." In fact, I'd got an 800. And he thought I did very well -- and I did, too -- in the arts: this was my passion. And he said "If you go to MIT," to which I had been given early admission, "I will pay for every year you're at MIT, in graduate or undergraduate -- as much as you want -- I will pay for an equal number of years for you to live in Paris." And I thought that was the best deal in town, so I accepted it immediately. And I decided that if I was good in art, and I was good in mathematics, I'd study architecture, which was the blending of the two.
Mažai kas žino, kad atėjus metui rinktis tolimesnes studijas aukštojoje mokykloje, aš buvau įsitikinęs, kad būsiu menininkas, būsiu skulptorius. Augau puikiomis sąlygomis. Man labai pasisekė. Mūsų šeima buvo turtinga, o mano tėtis buvo įtikėjęs vienu dalyku - būtent, suteikti mums tokį išsilavinimą, kokio tik mes norėsime. Ir aš pareiškiau, kad noriu būti skulptoriumi Paryžiuje. Tėtis buvo galvotas žmogus. Jis pasakė: "Ką gi, puiku, tačiau tau labai gerai sekasi ir matematika." Iš tikrųjų buvau gavęs 100 procentų taškų, ir jis manė, kad man puikiai sekas; aš irgi taip maniau - bet apie menus. Menas buvo mano aistra. Tėtis pasakė: "Jeigu stosi į Masačūsetso technologijų institutą (MIT)", - iš ten buvau gavęs teigiamą atsakymą dėl priėmimo, - "tuomet aš sumokėsiu už kiekvienus metus, kuriuos praleisi šiame institute, nepriklausomai nuo to, ar jį baigsi, ar ne - galėsi mokytis kiek norėsi. Kiek metų praleisi institute, tiek metų aš tau apmokėsiu gyvenimą Paryžiuje." Pagalvojau, kad šis sandėris yra geriausias, kokį galiu gauti, tad nedelsdamas su pasiūlymu sutikau. Nusprendžiau taip: jeigu man sekasi menai ir matematika, tuomet studijuosiu architektūrą, kurioje šios abi sritys susijungia.
I went and told my headmaster that, at prep school. And I said to him what I was doing, that I was going to go study architecture because it was art and mathematics put together. He said to me something that just went completely over my head. He said, "You know, I like grey suits, and I like pin-striped suits, but I don't like grey pin-striped suits." And I thought, "What a turkey this guy is," and I went off to MIT. I studied architecture, then did a second degree in architecture, and then actually quickly realized that it wasn't architecture. That really, the mixing of art and science was computers, and that that really was the place to bring both, and enjoyed a career doing that.
Nuėjau ir šitą mintį pasakiau savo kuratoriui privačioje mokykloje, kurioje ruošiausi studijoms. Jam pasakiau, ką ketinu daryti, kad noriu studijuoti architektūrą, nes joje yra ir menai, ir matematika. Jis atsakė tai, kas man sunkiai tilpo galvoje. Jis pasakė: "Žinai, man patinka pilki kostiumai, ir man patinka dryžuoti kostiumai, bet man nepatinka pilki dryžuoti kostiumai." Pamaniau: "Koks pasipūtėlis" ir nuėjau savo keliu - į Masačūsetso technologijų institutą. Studijavau architektūrą, ją pasirinkau ir tęsdamas studijas aukštesniam laipsniui. ir po to staiga suvokiau, kad tai buvo ne architektūra! Kad iš tiesų menų ir mokslo jungtis yra kompiuteriai. Ir kad būtent čia galima sujunti šias dvi sritis, tad su džiaugsmu tai dariau - iš to susidarė mano karjera.
And probably, if I were to fill out Jim Citrin's scale, I'd put 100 percent on the side of the equation where you spend time making it possible for others to be creative. And after doing this for a long time, and the Media Lab passing the baton on, I thought, "Well, maybe it's time for me to do a project. Something that would be important, but also something that would take advantage of all of these privileges that one had." And in the case of the Media Lab, knowing a lot of people, knowing people who were either executives or wealthy, and also not having, in my own case, a career to worry about anymore. My career, I mean, I'd done my career. Didn't have to worry about earning money. Didn't have to worry about what people thought about me. And I said, "Boy, let's really do something that takes advantage of all these features," and thought that if we could address education, by leveraging the children, and bringing to the world the access of the computers, that that was really the thing we should do. Never shown this picture before, and probably going to be sued for it. It's taken at three o'clock in the morning, without the permission of the company. It's about two weeks old. There they are, folks.
Jeigu man reikėtų parašyti sėkmės formulę, apie kurią kalbėjo Jim Citrin, aš 100 procentų skirčiau vienam dalykui - veiklai, kurioje gali kurti galimybes kitiems žmonėms būti kūrybiškiems. Tuo gyvenau ilgai, ir kai perdaviau Medijų laboratorijai (Media Lab) "estafetinę lazdelę", susimąsčiau: "Turbūt man atėjo metas imtis tokio projekto, kuris būtų ne tik reikšmingas, bet kuriame galėčiau panaudoti visus turimus pranašumus ir privalumus." Iš Medijų laboratorijos "paveldėjau" platų pažinčių ratą; tai buvo žmonės, kurie užėmė aukštas pareigas arba buvo turtingi, ir kuriems, kaip ir man asmeniškai, nereikėjo daugiau sukti galvos dėl savo karjeros. Savo karjerą aš jau padariau. Ir jau nereikėjo rūpintis, kaip užsidirbti pinigų. Nereikėjo jaudintis, ką apie mane pagalvos kiti. Tariau: "Žmogau, tad imkimės tokio darbo, kuriame galėtume panaudoti visus šiuos privalumus. Pagalvojau, kad jeigu būtų galima sustiprinti švietimą, suteikiant daugiau svertų patiems vaikams, prieigą prie kompiuterių sukuriant pasauliniu mastu, - tuomet šios veiklos tikrai verta imtis. Šios nuotraukos niekad anksčiau nerodžiau, ir matyt dėl jos mane gali paduoti į teismą. Ji padaryta trečią valandą nakties, neturint savininkų leidimo. Fotografuota maždaug prieš dvi savaites. Bičiuliai, - štai jie!
(Applause)
(Plojimai)
If you look at the picture, you'll see they're stacked up. Those are conveyor belts that go around. This is one of the conveyor belts with the thing going by, but then you'll see the ones up above. What happens is, they burn into flash memory the software, and then test them for a few hours. But you've got to have the thing moving on the assembly line, because it's constant. So they go around in this loop, which is why you see them up there. So this was great for us because it was a real turning point. But it goes back. This picture was taken in 1982, just before the IBM PC was even announced. Seymour Papert and I were bringing computers to schools and developing nations at a time when it was way ahead of itself. But one thing we learned was that these kids can absolutely jump into it just the same way as our kids do here.
Atidžiau pažiūrėję nuotraukoje pamatysite juos paruoštus krovimui. Štai čia yra konvejerio juostos, jos eina ratu. Čia konvejerio juosta, ant kurios yra gaminiai, bet paskui juos jau matote viršuje. Šioje gamybos grandyje į atmintį įrašomos programos, ir paskui kelias valandas jos testuojamos. Gaminiai visąlaik juda surinkimo juosta, tai yra nepertraukiamas gamybos ciklas. Taigi, jie sukasi šiuo ratu, štai dėl ko juos matote tenai viršuje. Mums tai buvo ypatingas įvykis, nes jis tapo proveržio tašku. Tačiau viskas turi priešistorę. Ši nuotrauka daryta 1982 metais, dar nepaskelbus apie IBM asmeninio kompiuterio sukūrimą. Kartu su Seimuru Papertu (Seymor Papert) vežėme kompiuterius į mokyklas ir į besivystančias šalis, ir tai toli lenkė laikmetį. Pamatėme vieną dalyką: kad šie vaikai gali įsisavinti kompiuterį lygiai taip pat lengvai, kaip ir mūsų krašte.
And when people tell me, "Who's going to teach the teachers to teach the kids?" I say to myself, "What planet do you come from?" Okay, there's not a person in this room -- I don't care how techie you are -- there's not a person in this room that doesn't give their laptop or cell phone to a kid to help them debug it. OK? We all need help, even those of us who are very seasoned. This picture of Seymour -- 25 years ago. Seymour made a very simple observation in 1968, and then basically presented it in 1970 -- April 11 to be precise -- called "Teaching Children Thinking." What he observed was that kids who write computer programs understand things differently, and when they debug the programs, they come the closest to learning about learning. That was very important, and in some sense, we've lost that. Kids don't program enough and boy, if there's anything I hope this brings back, it's programming to kids.
Kai manęs paklausia: "Kas mokys mokytojus, kad jie galėtų mokyti vaikus?" Mintyse pagalvoju: "Iš kokios jūs planetos?" Šioje salėje matyt nėra nė vieno žmogaus, kuris, nepriklausomai nuo savo technogebėjimų, - nebūtų vaikui davęs savo kompiuterio ar mobiliojo telefono, kad jį sutvarkytų ar suderintų. Tiesa? Mums visiems prireikia pagalbos, net ir labai pasikausčiusiems. Ši Seimuro nuotrauka daryta prieš 25 metus. 1968 metais Seimuras atliko labai paprastą tyrimą-stebėjimą, ir jo rezultatus pristatė 1970 m. - balandžio 11 dieną, jei visai tiksliai. Pristatymą pavadino "Mokyti vaikus mąstyti". Jo stebėjimai parodė, kad vaikai, kurie kuria kompiuterines programas, dalykus supranta skirtingai, tačiau kai savo parašytas programas ima derinti, tuomet jie labiausiai priartėja prie mokymosi mokytis. Tai buvo labai svarbu, ir tam tikra prasme mes šią galimybę praradome. Vaikai jau retai programuoja ir jeigu aš ko nors tikiuosi, tai būtent - kad projektas padės sugrąžinti vaikams programavimą.
It's really important. Using applications is OK, but programming is absolutely fundamental. This is being launched with three languages in it: Squeak, Logo, and a third, that I've never even seen before. The point being, this is going to be very, very intensive on the programming side. This photograph is very important because it's much later. This is in the early 2000s. My son, Dimitri -- who's here, many of you know Dimitri -- went to Cambodia, set up this school that we had built, just as the school connected it to the Internet. And these kids had their laptops. But it was really what spirited this, plus the influence of Joe and others. We started One Laptop per Child. This is the same village in Cambodia, just a couple of months ago. These kids are real pros. There were just 7,000 machines out there being tested by kids. Being a nonprofit is absolutely fundamental.
Tai tikrai svarbu. Naudoti programas yra gerai, tačiau programuoti yra pagrindų pagrindas. Mes įdiegėme tris programavimo kalbas: Squeak, Logo ir trečią kalbą, kurios aš iki tol nebuvau matęs. Prasmė ta, kad kompiuteriai tiktų ir būtų naudojami programavimui. Ši nuotrauka yra labai svarbi, nes ji padaryta jau vėliau. Fotografuota 2000-ųjų pradžioje. Čia mano sūnus Dimitri, daugelis jį pažįstate - jis nuvyko į Kambodžą, įsteigė šią mokyklą, kurią pastatėme, mokykloje įdiegėme internetą. Šie vaikai turėjo savo nešiojamuosius kompiuterius. Būtent jie pakylėjo mūsų dvasią, įkvėpė mus (taip pat Džo ir kitų įtaka) pradėti projektą "Kiekvienam vaikui - kompiuteris". Štai čia nuotraukos iš to paties kaimo Kambodžoje, darytos prieš porą mėnesių. Šie vaikai yra "gyvi argumentai". Jie jau išbandė 7000 aparatų. Nepelno principas yra esminės svarbos.
Everybody advised me not to be a nonprofit, but they were all wrong. And the reason being a nonprofit is important is actually twofold. There are many reasons, but the two that merit the little bit of time is: one, the clarity of purpose is there. The moral purpose is clear. I can see any head of state, any executive I want, at any time, because I'm not selling laptops. OK? I have no shareholders. Whether we sell, it doesn't make any difference whatsoever. The clarity of purpose is absolutely critical. And the second is very counterintuitive -- you can get the best people in the world. If you look at our professional services, including search firms, including communications, including legal services, including banking, they're all pro bono. And it's not to save money. We've got money in the bank. It's because you get the best people. You get the people who are doing it because they believe in the mission, and they're the best people.
Daugelis man patarinėjo atsisakyti nepelno statuso. Tačiau visi jie klydo. Priežastis nedaryti iš to pelno yra svarbi dvejopai. Priežasčių yra daugiau, tačiau dviems verta skirti daugiau laiko: pirma, siekių aiškumas ir tyrumas. Akivaizdi moralinė intencija. Galiu susitikti su bet kurios valstybės vadovu, su bet kuriuo pareigūnu, bet kuriuo laiku, nes kompiuteriais aš neprekiauju. Suprantate? Aš neturiu jų akcijų. Ar parduosime ar ne, mums nėra didelio skirtumo - taigi, aiškus ir skaidrus siekis yra nepaprastai svarbus. Antroji priežastis yra labai neįtikėtina - šitokiu būdu galime pritraukti geriausius pasaulyje žmones. Jeigu pažiūrėtumėte į mūsų profesines tarnybas, įskaitant paieškos firmas, komunikavimo, teisines, bankines tarnybas, visos jos darbus atlieka pro bono (viešajam labui). Tai nėra pinigų taupymas. Pinigų banke turime. Priežastis ta, kad šitaip randame geriausius žmones. Ateina žmonės, kurie užsiima šia veikla, nes tiki jos misija, - štai tokie žmonės yra geriausi.
We couldn't afford to hire a CFO. We put out a job description for a CFO at zero salary, and we had a queue of people. It allows you to team up with people. The U.N.'s not going to be our partner if we're profit making. So announcing this with Kofi Annan was very important, and the U.N. allowed us to basically reach all the countries. And this was the machine we were showing before I met Yves Behar. And while this machine in some sense is silly, in retrospect, it actually served a very important purpose. That pencil-yellow crank was remembered by everybody. Everybody remembered the pencil-yellow crank. It's different. It was getting its power in a different way. It's kind of childlike. Even though this wasn't the direction we went because the crank -- it really is stupid to have it on board, by the way. In spite of what some people in the press don't get it, didn't understand it, we didn't take it off because we didn't want to do -- having it on the laptop itself is really not what you want. You want a separate thing, like the AC adaptor. I didn't bring one with me, but they really work much better off-board. And then, I could tell you lots about the laptop, but I decided on just four things.
Mes negalėjome samdyti vyriausiojo finansininko. Paskelbėme priėmimą į šias pareigas, nurodydami nulinį atlyginimą, ir pageidaujančiųjų nusidriekė visa eilė. Štai taip susiburia komandos. Jungtinių Tautų organizacija nebūtų mūsų partnerė, jeigu mes būtume komercinė organizacija. Tad idėjos paskelbimas kartu su Kofi Annanu buvo labai svarbus, ir JT dėka vėliau galėjome su savo projektu eiti į visas šalis. Štai čia yra tasai aparatas, kurį demonstravome prieš tai, kol dar nebuvome sutikę Yves'o Behar'o. Ir nors šis aparatas tam tikra prasme yra paikas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tačiau iš tikrųjų pasitarnavo labai svarbiam tikslui. Geltoną pieštuką-užvedimo rankeną atsimena kiekvienas. Visi atsimena geltoną pieštuką-rankeną. Ji įsimintina. Tai buvo priemonė kitokiu būdu gaminti energiją. Tam tikra prasme - vaikišku. Nors ta kryptimi mes toliau nėjome, nes rankena - beje, ją turėti ant stalo yra nerimta. Nepaisydami to, kad kai kurie spaudos žmonės tam sprendimui nepritaria ar jo nesupranta, mes neatsisakėme jo dėl to, kad to nenorėjome; tiesiog tai nebuvo ta kompiuterio dalis, kurios mums reikėjo. Turėjo būti atskiras priedas, panašus į tinklo adapterį. Aš jo neatsinešiau, tačiau dabar jie tikrai geriau veikia. Apie kompiuterį galėčiau pasakoti daug, tačiau pasakysiu tik keturis dalykus.
Just keep in mind -- because there are other people, including Bill Gates, who said, "Gee, you've got a real computer." That computer is unlike anything you've had, and does things -- there are four of them -- that you don't come close to. And it's very important to be low power, and I hope that's picked up more by the industry. That the reason that you want to be below two watts is that's roughly what you can generate with your upper body. Dual-mode display -- that sunlight display's fantastic. We were using it at lunch today in the sunlight, and the more sunlight the better. And that was really critical. The mesh network, it'll become commonplace. And of course, "rugged" goes without saying. And the reason I think design matters isn't because I wanted to go to art school.
Tiesiog turėkite galvoje - nes yra žmonių, įskaitant Bilą Geitsą, kurie stebisi: "Tai bent! Jau tikras kompiuteris." Tasai kompiuteris nepanašus į nieką, ką matėte iki šiol; ir jis dirba. Jam būdingos keturios savybės, prie kurių niekam nepavyko priartėti. Labai svarbu, kad jis neimlus energijai, ir aš tikiuosi, kad mūsų pėdomis seks daugiau gamintojų. Ne didesnė kaip 2 vatų galia buvo reikalinga tam, kad apytiksliai būtent tiek gali generuoti mūsų kūnas... Dviejų režimų monitorius - saulės šviesoje vaizdas yra fantastiškas. Šiuo kompiuteriu naudojomės per pusryčius, saulėtoje vietoje; ir kuo stipresnė šviesa, tuo monitoriaus vaizdas geresnis. O šitai buvo esminis dalykas - visiško junglumo tinklas (mesh network), kuris netrukus taps norma. Ir, savaime suprantama - tvirtumas. Dizainas svarbus ne todėl, kad aš kažkada norėjau mokytis menų.
And by the way, when I graduated from MIT, I thought the worst and silliest thing to do would be to go to Paris for six years. (Laughter) So, I didn't do that. But design matters for a number of reasons. The most important being that it is the best way to make an inexpensive product. Most people make inexpensive products by taking cheap design, cheap labor, cheap components, and making a cheap laptop. And, in English, the word "cheap" has a double meaning, which is really appropriate, because it's cheap, in the pejorative sense, as well as inexpensive. But if you take a different approach, and you think of very large-scale integration, very advanced materials, very advanced manufacturing -- so you're pouring chemicals in one end, iPods are spewing out the other -- and really cool design, that's what we wanted to do.
Beje, kai baigiau Masačūsetso technologijų institutą, pagalvojau, kad vykti šešeriems metams į Paryžių būtų pats prasčiausias ir kvailiausias sprendimas. Todėl ten ir nevykau. Tačiau dizainas svarbus dėl daugelio priežasčių. Pati svarbiausia yra ta, kad dizainas padeda sukurti nebrangų produktą. Daug kas gamina nebrangius produktus, pasirinkdami pigų dizainą, pigią darbo jėgą, pigius komponentus ir šitaip sukurdami pigų nešiojamąjį kompiuterį. Anglų kalboje žodis "pigus" yra dviprasmiškas, ir tai daug ką paaiškina. Dėl to, kad "pigus" turi ir šešėlį paniekos, taip pat ir "nebrangus". Tačiau pažvelkime nauju kampu; kai kalbama apie labai didelį mastą, integraciją, labai pažangias medžiagas, šiuolaikišką gamybos procesą, kada vienoje gamybos linijos gale pilamos cheminės medžiagos, o kitame gale "išspjaunami" iPod'ai, kai dizainas labai patrauklus - būtent tai buvo mūsų uždavinys.
And I can race through these and save a lot of time because Yves and I obviously didn't compare notes. These are his slides, and so I don't have to talk about them. But it was really, to us, very important as a strategy. It wasn't just to kind of make it cute, because somebody -- you know, good design is very important. Yves showed one of the power-generating devices. The mesh network, the reason I -- and I won't go into it in great detail -- but when we deliver laptops to kids in the remotest and poorest parts of the world, they're connected. There's not just laptops. And so, we have to drop in satellite dishes. We put in generators. It's a lot of stuff that goes behind these. These can talk to each other. If you're in a desert, they can talk to each other about two kilometers apart. If you're in the jungle, it's about 500 meters. So if a kid bicycles home, or walks a few miles, they're going to be off the grid, so to speak. They're not going to be near another laptop, so you have to nail these onto a tree, and sort of, get it.
Ilgiau nesustosiu ties šiais dalykais, sutaupydamas daug laiko, nes mudu su Yves'u nesuderinome savo pasisakymų. Štai čia jo skaidrės, tad apie jas nekalbėsiu. Tačiau dizainas mums buvo strateginis uždavinys. Neturėjome nė minties, kad padarysime kompiuterį gražutį, todėl kas nors... Patys žinote, kad geras dizainas yra labai svarbus. Yves'as demonstravo vieną iš energijos generatorių. Visiško junglumo tinklas, - nesileisiu į detales - tačiau kai kompiuteriai patenka į nuošalias ir skurdžiausias pasaulio vietas, jie turi tarpusavio ryšį. Tai nėra vien nešiojamieji kompiuteriai. Turime įrengti palydovines antenas, jose įtaisome generatorius. Kad tai galėtume atlikti, tenka ieškoti naujų sprendimų. Šitaip užtikrinamas tarpusavio ryšys. Jeigu esate dykumoje, susikalbėti galima esant dviejų kilometrų atstumu. Jeigu esate džiunglėse, tuomet - 500 metrų atstumu. Tad jeigu vaikas kelis kilometrus važiuoja dviračiu ar eina pėsčias namo, jis negalės pakliūti į šią ryšio zoną. Jei arti nebus kito kompiuterio, tad tenka prie medžių kalti antenas, kad ryšys būtų.
You don't call Verizon or Sprint. You build your own network. And that's very important, the user interface. We are launching with 18 keyboards. English is by far the minority. Latin is relatively rare, too. You just look at some of the languages. I'm willing to suspect some of you hadn't even heard of them before. Is there anybody in the room, one person, unless you work with OLPC, is there anybody in the room that can tell me what language the keyboard is that's on the screen? There's only one hand -- so you get it. Yes, you're right. He's right. It's Amharic, it's Ethiopian. In Ethiopia, there's never been a keyboard. There is no keyboard standard because there's no market. And this is the big difference.
Tačiau jūs neieškote Verizon plačiajuosčio ar Sprint skaitmeninio ryšio. Jūs kuriate savo tinklą. Vartotojo sąsaja labai svarbi. Gaminame kompiuterius su 18 skirtingų klaviatūrų. Beje, anglų kalba sudaro mažumą. Lotyniška abėcėlė irgi gana reta. Pažiūrėkite, kokios kalbos. Numanau, kad apie kai kurias nesate iki šiol girdėję. Ar šioje salėje yra bent vienas žmogus (neskaitant mūsų projekto darbuotojų), kuris galėtų pasakyti, kokios kalbos klaviatūra parodyta ekrane? Pakilo viena ranka. Tad suprantate, ką norėjau pasakyti. Taip, jūs teisus. Jis teisus. Tai amharų kalba. Etiopijos. Etiopijoje iki šiol nebuvo klaviatūros jų kalba. Nebuvo klaviatūros standarto, nes nebuvo rinkos. Tai didelis poslinkis.
Again, when you're a nonprofit, you look at children as a mission, not as a market. So we went to Ethiopia, and we helped them make a keyboard. And this will become the standard Ethiopian keyboard. So what I want to end with is sort of what we're doing to roll it out. And we changed strategy completely. I decided at the beginning -- it was a pretty good thing to decide in the beginning, it's not what we're doing now -- is to go to six countries. Big countries, one of them is not so big, but it's rich. Here's the six. We went to the six, and in each case the head of state said he would do it, he'd do a million. In the case of Gaddafi, he'd do 1.2 million, and that they would launch it. We thought, this is exactly the right strategy, get it out, and then the little countries could sort of piggyback on these big countries.
Kai nesieki pelno, į vaikus žiūri kaip į misiją, o ne kaip į rinką. Tad nuvykome į Etiopiją ir padėjome sukurti klaviatūrą. Ji taps standartine Etiopijos klaviatūra. Pabaigoje norėčiau papasakoti, kaip mums sekasi šią idėją dar labiau "įsiūbuoti". Visiškai pakeitėme strategiją. Pačioje pradžioje nusprendžiau - ir iš pradžių šis sprendimas buvo gana geras, nors to dabar ir nedarome - kad vyksime į šešias valstybes. Dideles valstybes, iš kurių viena nelabai didelė, bet labai turtinga. Štai šios šešios. Nuvykome į šešias, ir kiekvienu atveju valstybių vadovai atsakydavo, kad jie to imtųsi, jeigu turėtų milijoną. Gaddafio aveju - 1,2 milijono, kad imtųsi įgyvendinti projektą. Pagalvojome, kad būtent tai ir yra teisinga strategija - surinkti tuos pinigus, ir tuomet didžiosios valstybės ant savo pečių "perneš" mažąsias.
And so I went to each of those countries at least six times, met with the head of state probably two or three times. In each case, got the ministers, went through a lot of the stuff. This was a period in my life where I was traveling 330 days per year. Not something you'd envy or want to do. In the case of Libya, it was a lot of fun meeting Gaddafi in his tent. The camel smells were unbelievable. And it was 45 degrees C. I mean, this was not what you'd call a cool experience. And former countries -- I say former, because none of them really came through this summer -- there was a big difference between getting a head of state to have a photo opportunity, make a press release. So we went to smaller ones. Uruguay, bless their hearts. Small country, not so rich. President said he'd do it, and guess what? He did do it. The tender had nothing in it that related to us, nothing specific about sunlight-readable, mesh-network, low-power, but just a vanilla laptop proposal. And guess what? We won it hands down. When it was announced that they were going to do every child in Uruguay, the first 100,000, boom, went to OLPC. The next day -- the next day, not even 24 hours had passed -- in Peru, the president of Peru said, "We'll do 250." And boom, a little domino effect.
Tad nuvykau į kiekvieną iš šių valstybių - mažiausiai po šešis kartus, - po du ar tris kartus susitikau su jų vadovais. Kiekvienu atveju bendraudavome su ministrais, sprendėme daugybę klausimų. Tai buvo mano gyvenimo laikotarpis, kai kelionėse praleisdavau 330 dienų per metus. Šito retas pavydėtų ar apie tai svajotų. Libijoje buvo gana smagu sutikti Gaddafį jo palapinėje. Kupranugario kvapai buvo pritrenkiantys. Oro temperatūra siekė 45 laipsnius. Noriu pasakyti, kad šitokią patirtį sunkiai galėtum pavadinti "atgaiva". Ir ankstesnės šalys - sakau ankstesnės, nes nė vienoje iš jų iki šios vasaros neįvyko esminių poslinkių. Daug lengviau sekėsi susitikinėti su valstybės vadovais, nusifotografuoti kartu, siųsti pranešimus spaudai. Tad mes nusprendėme vykti į mažesnes valstybes. Urugvajus, telaimina juos dievas. Maža valstybė, nelabai turtinga. Prezidentas pasakė, kad jis tai darytų, ir spėkite - kas? Jis tai padarė. Pasiūlyme nieko nebuvo parašyta apie mus, nieko specialaus apie saulei pritaikytus monitorius, visiško junglumo tinklą, žemą energijos imlumą, - tiesiog eilinis pasiūlymas dėl kompiuterių. Ir spėkite! Pasiūlymas buvo priimtas mums papildomai beveik nepajudinus nė piršto. Paskelbus, kad Urugvajuje ketinama kompiuteriais aprūpinti visus vaikus, tarsi stiprus gūsis - pirmasis 100 tūkstančių kompiuterių. Kitą dieną - kitą dieną, nepraėjus nė 24 valandoms - Peru, Peru prezidentas pasakė: "Mes imame 250 tūkstančių". Ir vėl - tarsi domino efektas:
The president of Rwanda stepped in and said he would do it. The president of Ethiopia said he would do it. And boom, boom, boom. The president of Mongolia. And so what happens is, these things start to happen with these countries -- still not enough. Add up all those countries, it didn't quite get to thing, so we said, "Let's start a program in the United States." So, end of August, early September, we decide to do this. We announced it near the middle, end -- just when the Clinton Initiative was taking place. We thought that was a good time to announce it. Launched it on the 12 of November. We said it would be just for a short period until the 26. We've extended it until the 31. And the "Give One, Get One" program is really important because it got a lot of people absolutely interested.
atsiliepė Ruandos prezidentas ir pasakė, kad ir jie dalyvaus. Etiopijos prezidentas atsišaukė - ir jie tai darys. Vieni po kitų. Mongolijos prezidentas. Šiose šalyse idėja pradeda įgauti pagreitį. Nors dar nepakankamai. Sudėjus visas šalis kartu, dar proveržis nepasiektas. "Pradėkime programą Jungtinėse Valstijose". Tad rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje nusprendžiame taip ir padaryti. Apie tai paskelbėme daugmaž tuo metu, kai visuomenėje vyraujanti tema buvo Klinton iniciatyva. Manėme, kad tai bus palankus metas paskelbti savo idėją. Ją paskelbėme lapkričio 12 dieną. Pasakėme, kad pasiūlymas galioja iki 26 dienos. Vėliau terminą nukėlėme iki 31 dienos. Programa "Vieną duodi, Vieną gauni" buvo labai reikšminga, nes ja daug žmonių labai susidomėjo.
The first day it was just wild. And then we said, "Well, let's get people to give many. Not just one, and get one, but maybe give 100, give 1,000." And that's where you come in. And that's where I think it's very important. I don't want you all to go out and buy 400 dollars worth of laptops. Okay? Do it, but that's not going to help. Okay? If everybody in this room goes out tonight and orders one of these things for 400 dollars, whatever it is, 300 people in the room doing it -- yeah, great. I want you do something else. And it's not to go out and buy 100 or 1,000, though, I invite you to do that, and 10,000 would be even better.
Pirmoji diena buvo neįtikėtina. Tada mes pasakėme: "Ką gi, leiskime žmonėms duoti daugiau. Ne tik vieną duoti ir vieną gauti, bet duoti galbūt 100, duoti 1000." Štai taip yra dabar. Ir šis kas, mano nuomone, yra labai svarbu. Nenoriu, kad jūs eitumėte ir pirktumėte kompiuterius už 400 dolerių. Suprantate? Galite tai daryti, bet tai nėra išeitis. Jeigu kiekvienas šįvakar užsisakys šį kompiuterį už 400 dolerių, net jei tą padarytų 300 salėje esančių žmonių, - nors tai būtų puiku... Noriu, kad jūs veikiau padarytumėte kažką kita. Nenoriu, kad pirktumėte 100 ar 1000 kompiuterių, nors ir kviečiu tai daryti, o 10 000 būtų dar geriau...
Tell people about it! It's got to become viral, OK? Use your mailing lists. People in this room have extraordinary mailing lists. Get your friends to give one, get one. And if each one of you sends it to 300 or 400 people, that would be fantastic. I won't dwell on the pricing at all. Just to say that when you do the "Give One, Get One," a lot of press is a bit about, "They didn't make it, it's 188 dollars, it's not 100." It will be 100 in two years. It will go below 100. We've pledged not to add features, but to bring that price down. But it was the countries that wanted it to go up, and we let them push it up for all sorts of reasons. So what you can do -- I've just said it. Don't just give one, get one.
Papasakokite apie šią idėją žmonėms! Ši idėja turi tapti užkrečiama, suprantate? Išsiųskite laiškus savo draugams ir bičiuliams. Šioje salėje esantys žmonės turi ypatingus adresatų sąrašus. Tegul jūsų draugai įsigyja vieną kompiuterį, kitą padovanodami. Ir jeigu kiekvienas iš jūsų šį pasiūlymą išsiųs nuo 3 iki 400 žmonių, tai bus fantastiška! Daug nepasakosiu apie kainą. Tik pasakysiu, kad rašydami apie programą "Vieną duodi, Vieną gauni", daugelis žurnalistų ima skaičiuoti: "Jiems nepavyko kainos sumažinti iki 100 dolerių, jie parduoda už 188." Po dvejų metų kompiuterio kaina bus 100 dolerių. Ir mažesnė, negu 100. Įsipareigojome ne diegti papildomas funkcijas, bet mažinti kainą. Bet šalys pageidavo, kad kaina nemažėtų, ir mes leidome joms tai daryti dėl įvairiausių priežasčių. Ką galite padaryti - aš ką tik pasakiau. Ne vien tik "Vieną duoti, Vieną gauti".
I just want to end with one last one. This one is not even 24-hours old, or maybe it's 24-hours. The first kids got their laptops. They got them by ship, and I'm talking now about 7,000, 8,000 at a time went out this week. They went to Uruguay, Peru, Mexico. And it's been slow coming, and we're only making about 5,000 a week, but we hope, we hope, sometime in next year, maybe by the middle of the year, to hit a million a month. Now put that number, and a million isn't so much. It's not a big number. We're selling a billion cell phones worldwide this year. But a million a month in laptop-land is a big number. And the world production today, everybody combined, making laptops, is five million a month. So I'm standing here telling you that sometime next year, we're going to make 20 percent of the world production. And if we do that, there are going to be a lot of lucky kids out there. And we hope if you have EG two years from now, or whenever you have it again, I won't have bad breath, and I will be invited back, and will have, hopefully by then, maybe 100 million out there to children. Thank you.
Norėčiau užbaigti su pačiu naujausiu gaminiu. Jam dar nėra nė 24 valandų, o galbūt - tik 24 valandos. Savo kompiuterius gavo jau pirmieji vaikai. Kompiuteriai buvo nuplukdyti laivu. kiekiai, apie kuriuos kalbu, yra 7-8 tūkstančių vienetų partijos per šią savaitę. Kompiuteriai nukeliavo į Urugvajų, Peru, Meksiką. Gamybos procesas nėra spartus, per savaitę pagaminame apie 5 000 kompiuterių, tačiau tikimės, mes tikimės, kad kitąmet kažkuriuo laiku, galbūt metų vidury, pasiekti milijoną per mėnesį. Galite užsirašyti šį skaičių, o milijonas nėra tiek daug. Tai nėra didelis kiekis. Šiais metais pasaulyje parduota milijardas mobiliųjų telefonų. Tačiau milijonas nešiojamųjų kompiuterių per mėnesį - jau didelis skaičius. Šiuo metu bendra nešiojamųjų kompiuterių gamyba visame pasaulyje yra penki milijonai vienetų per mėnesį. Taigi, aš stoviu čia ir jums sakau, kad kitais metais mes ketiname gaminti 20 procentų pasaulinės nešiojamųjų kompiuterių produkcijos. Ir jeigu mums tai pavyks, nuo to pasaulyje atsiras daugiau laimingų vaikų. Mes tikimės, kad jeigu po dvejų metų vyks EG konferencija - kada ji bevyktų - aš būsiu tesėjęs savo žodį, ir mane vėl pakvies; ir iki tos dienos, tikiuosi, vaikai bus gavę jau 100 milijonų kompiuterių. Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)