So the Awesome story: It begins about 40 years ago, when my mom and my dad came to Canada. My mom left Nairobi, Kenya. My dad left a small village outside of Amritsar, India. And they got here in the late 1960s. They settled in a shady suburb about an hour east of Toronto, and they settled into a new life. They saw their first dentist, they ate their first hamburger, and they had their first kids. My sister and I grew up here, and we had quiet, happy childhoods. We had close family, good friends, a quiet street. We grew up taking for granted a lot of the things that my parents couldn't take for granted when they grew up -- things like power always on in our houses, things like schools across the street and hospitals down the road and popsicles in the backyard. We grew up, and we grew older. I went to high school. I graduated. I moved out of the house, I got a job, I found a girl, I settled down -- and I realize it sounds like a bad sitcom or a Cat Stevens' song --
Taigi, Nuostabioji istorija: Ji prasidėjo prieš 40 metų, kai mano mama ir tėtis atkeliavo į Kanadą. Mano mama kilusi iš Nairobio, Kenijoje. Mano tėvas - iš mažo kaimelio netoli Amritsar, Indijoje. Į Kanadą jie atvyko septintojo dešimtmečio pabaigoje. Jie įsikūrė abejotinos reputacijos priemiestyje, valanda kelio į rytus nuo Toronto. Ir jie pradėjo naują savo gyvenimą. Jie pamatė pirmąjį dantistą, suvalgė pirmąjį mėsainį ir susilaukė savo pirmųjų vaikų. Mano sesuo ir aš čia užaugome, turėjome ramią, laimingą vaikystę. Turėjome artimą šeimą, gerus draugus, ramią gatvę. Mes augome nevertindami daugybės dalykų, kurių mūsų tėvai net neturėjo, kai augo patys -- nenutrūkstančio elektros tiekimo mūsų namuose, mokyklos kitapus gatvės ar ligoninės paėjus kiek toliau, ar ledų ant pagaliuko valgymo namo kieme. Mes užaugome, subrendome. Aš įstojau į aukštąją mokyklą. Ją baigiau. Išsikėliau iš tėvų namų, susiradau darbą. Susiradau merginą, įsikūriau -- aš suprantu, kad tai skamba lyg prasta situacijų komedija ar kokia nors Cat Stevens daina.
(Laughter)
(Juokas)
but life was pretty good. Life was pretty good. 2006 was a great year. Under clear blue skies in July in the wine region of Ontario, I got married, surrounded by 150 family and friends. 2007 was a great year. I graduated from school, and I went on a road trip with two of my closest friends. Here's a picture of me and my friend, Chris, on the coast of the Pacific Ocean. We actually saw seals out of our car window, and we pulled over to take a quick picture of them and then blocked them with our giant heads. (Laughter) So you can't actually see them, but it was breathtaking, believe me.
Bet gyvenimas buvo tikrai geras. Gyvenimas buvo tikrai geras. 2006-ieji buvo šaunūs metai. Po giedru liepos mėnesio dangumi, vynu garsėjančiame Ontarijo regione, aš susituokiau, apsuptas 150 artimiausių šeimos narių ir geriausių draugų. 2007-ieji buvo šaunūs metai. Aš baigiau aukštąją mokyklą ir su dviem artimiausiais savo draugais mašina leidausi į kelionę. Šioje nuotraukoje aš ir mano draugas Krisas esame Ramioje vandenyno pakrantėje. Pro mašinos langus mes pamatėme ruonius ir iškart sustojome norėdami juos nufotografuoti, tačiau uždengėme juos savo didelėmis galvomis. (Juokas) Tad jūs jų negalite pamatyti, tačiau tas vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, patikėkite manimi!
(Laughter)
(Juokas)
2008 and 2009 were a little tougher. I know that they were tougher for a lot of people, not just me. First of all, the news was so heavy. It's still heavy now, and it was heavy before that, but when you flipped open a newspaper, when you turned on the TV, it was about ice caps melting, wars going on around the world, earthquakes, hurricanes and an economy that was wobbling on the brink of collapse, and then eventually did collapse, and so many of us losing our homes, or our jobs, or our retirements, or our livelihoods. 2008, 2009 were heavy years for me for another reason, too. I was going through a lot of personal problems at the time. My marriage wasn't going well, and we just were growing further and further apart. One day my wife came home from work and summoned the courage, through a lot of tears, to have a very honest conversation. And she said, "I don't love you anymore," and it was one of the most painful things I'd ever heard and certainly the most heartbreaking thing I'd ever heard, until only a month later, when I heard something even more heartbreaking.
2008-ieji ir 2009-ieji buvo kiek sunkesni metai. Suprantu, kad jie buvo sunkesni daugybei žmonių, ne tik man. Pirmiausia, visos naujienos buvo blogos. Jos ir dabar blogos, blogos buvo ir anksčiau, tačiau kai atsiversdavai laikraštį ar įsijungdavai televizorių, visos naujienos buvo apie ledynų tirpsmą, karus, kurie vyko visame pasaulyje, žemės drebėjimus, uraganus bei ekonomiką, kuri vos vos laikėsi, ir, rodės, tuoj subyrės, o vėliau ir subyrėjo, tiek daug mūsų prarado savo namus ar darbus, pensijas, pragyvenimo šaltinius. 2008-ieji ir 2009-ieji buvo man sunkūs metai ir dėl kitos priežasties. Turėjau įvairiausių asmeninių problemų. Mano santuoka nebuvo itin pavykusi, mes kasdien vienas nuo kito tolome. Vieną dieną mano žmona grįžo namo po darbo ir sukaupė visą drąsą, nepaisant byrėjusių ašarų, labai atviram pokalbiui. Ji ištarė: "Aš tavęs nebemyliu." Tai buvo vieni skaudžiausių žodžių, kuriuos man teko išgirsti ir, be abejo, labiausiai širdį sudaužę žodžiai, tačiau po mėnesio išgirdau šį tą dar skaudesnio.
My friend Chris, who I just showed you a picture of, had been battling mental illness for some time. And for those of you whose lives have been touched by mental illness, you know how challenging it can be. I spoke to him on the phone at 10:30 p.m. on a Sunday night. We talked about the TV show we watched that evening. And Monday morning, I found out that he disappeared. Very sadly, he took his own life. And it was a really heavy time.
Mano draugas Krisas, kurio nuotrauką neseniai jums rodžiau, jau ilgą laiką kovojo su psichine liga. Ir tie jūsų, kurių gyvenimai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo paliesti psichinės ligos, supranta, kaip sunku tai gali būti. Aš su juo telefonu kalbėjau apie pusę vienuolikos, vėlai sekmadienio naktį. Mes kalbėjome apie televizijos laidą, kurią žiūrėjome tą vakarą. O pirmadienio rytą sužinojau, kad jis dingo. Liūdna, bet jis pats atėmė savo gyvybę. Tai buvo labai sunkus metas.
And as these dark clouds were circling me, and I was finding it really, really difficult to think of anything good, I said to myself that I really needed a way to focus on the positive somehow. So I came home from work one night, and I logged onto the computer, and I started up a tiny website called 1000awesomethings.com. I was trying to remind myself of the simple, universal, little pleasures that we all love, but we just don't talk about enough -- things like waiters and waitresses who bring you free refills without asking, being the first table to get called up to the dinner buffet at a wedding, wearing warm underwear from just out of the dryer, or when cashiers open up a new check-out lane at the grocery store and you get to be first in line -- even if you were last at the other line, swoop right in there.
Aplink mane sukosi tamsūs debesys, man buvo labai labai sunku galvoti apie ką nors gera, todėl aš nusprendžiau rasti būdą, kaip sukaupti dėmesį į pozityvius dalykus. Grįžau kartą po darbo vakare, prisijungiau prie kompiuterio ir sukūriau mažytį tinklalapį, pavadintą 1000awesomethings.com. Aš norėjau sau priminti apie paprastus, universalius, mažyčius malonumus, kuriuos visi mėgstame, tačiau apie kuriuos pakankamai nešnekame -- kai padavėjas ar padavėja neprašyti nemokamai pripildo mūsų puodelius kavos; kai mūsų stalą pirmąjį pakviečia pasirinkti maistą iš bufeto per vestuves; kai užsidedame ką tik iš džiovyklės ištrauktus šiltus apatinius ar kai maisto prekių parduotuvėje kasininkės atidaro naują kasą ir mes galime būti pirmi eilėje -- net jei kitoje buvome paskutiniai, galime staiga peršokti ten.
(Laughter)
(Juokas)
And slowly over time, I started putting myself in a better mood. I mean, 50,000 blogs are started a day, and so my blog was just one of those 50,000. And nobody read it except for my mom. Although I should say that my traffic did skyrocket and go up by 100 percent when she forwarded it to my dad. (Laughter) And then I got excited when it started getting tens of hits, and then I started getting excited when it started getting dozens and then hundreds and then thousands and then millions. It started getting bigger and bigger and bigger. And then I got a phone call, and the voice at the other end of the line said, "You've just won the Best Blog In the World award." I was like, that sounds totally fake. (Laughter) (Applause) Which African country do you want me to wire all my money to? (Laughter) But it turns out, I jumped on a plane, and I ended up walking a red carpet between Sarah Silverman and Jimmy Fallon and Martha Stewart. And I went onstage to accept a Webby award for Best Blog. And the surprise and just the amazement of that was only overshadowed by my return to Toronto, when, in my inbox, 10 literary agents were waiting for me to talk about putting this into a book. Flash-forward to the next year and "The Book of Awesome" has now been number one on the bestseller list for 20 straight weeks.
Ir po truputį, bėgant laikui, mano nuotaika vis gerėjo. Juk 50 000 tinklaraščių sukuriami kasdien. Ir mano tinklaraštis buvo vienas iš tų 50 000. Niekas jo neskaitė, tik mano mama. Tačiau turėčiau pabrėžti, kad lankytojų skaičius šovė aukštyn ir išaugo visu 100%, kai ji nuorodą nusiuntė ir mano tėčiui. (Juokas) Aš buvau labai sujaudintas, kai mano tinklaraščio lankytojų skaičius pasiekė dešimtis, dar labiau sujaudintas, kai lankytojai pradėjo plūsti tuzinais, vėliau šimtais, tūkstančiais ir net milijonais. Tinklaraštis vis augo ir augo. Kartą sulaukiau skambučio ir balsas ragelyje pranešė, kad "Jūs laimėjote geriausio tinklaraščio pasaulyje apdovanojimą." Iškart pamaniau, visiška apgavystė. (Juokas) (Plojimai) Į kurią Afrikos valstybę norėtumėte, kad pervesčiau visus savo pinigus? (Juokas) Bet išties viskas buvo tiesa: man teko skubiai lipti į lėktuvą ir eiti raudonuoju kilimu kartu su Sara Silverman, Džimiu Fallon bei Marta Stewart. Lipau ant scenos pasiimti Webby apdovanojimo "Geriausias tinklaraštis". Visas šitas netikėtumas bei nuostaba buvo nesunkiai užgožti grįžus į Torontą, kai savo elektroninio pašto dėžutėje radau dešimties literatūros agentų pasiūlymus tinklaraščio istoriją sudėti į knygą. Peršokime į sekančius metus, kai "The Book of Awesome" laikosi geriausiai parduodamų knygų sąrašo pirmoje vietoje jau 20 savaičių iš eilės.
(Applause)
(Plojimai)
But look, I said I wanted to do three things with you today. I said I wanted to tell you the Awesome story, I wanted to share with you the three As of Awesome, and I wanted to leave you with a closing thought. So let's talk about those three As. Over the last few years, I haven't had that much time to really think. But lately I have had the opportunity to take a step back and ask myself: "What is it over the last few years that helped me grow my website, but also grow myself?" And I've summarized those things, for me personally, as three As. They are Attitude, Awareness and Authenticity. I'd love to just talk about each one briefly.
Aš jums sakiau, kad noriu šiandien padaryti tris dalykus. Norėjau papasakoti Nuostabiąja istoriją, pasidalinti trimis Nuostabaus gyvenimo "A", bei palikti jus su galutine mintimi. Taigi, pašnekėkime apie tas tris A. Paskutinius trejus metus neturėjau daug laiko apmąstymams. Tačiau neseniai gavau galimybę pažvelgti į tai iš šalies ir savęs paklausti: kas išties tuos kelerius metus padėjo man ne tik užauginti savo tinklaraštį, bet ir užaugti pačiam? Ir visas savo asmenines išvadas sudėjau į tris A. Tai yra požiūris (attitude), sąmoningumas (awareness) ir autentiškumas (authenticity). Aš norėčiau apie kiekvieną jų trumpai pakalbėti.
So Attitude: Look, we're all going to get lumps, and we're all going to get bumps. None of us can predict the future, but we do know one thing about it and that's that it ain't gonna go according to plan. We will all have high highs and big days and proud moments of smiles on graduation stages, father-daughter dances at weddings and healthy babies screeching in the delivery room, but between those high highs, we may also have some lumps and some bumps too. It's sad, and it's not pleasant to talk about, but your husband might leave you, your girlfriend could cheat, your headaches might be more serious than you thought, or your dog could get hit by a car on the street. It's not a happy thought, but your kids could get mixed up in gangs or bad scenes. Your mom could get cancer, your dad could get mean. And there are times in life when you will be tossed in the well, too, with twists in your stomach and with holes in your heart, and when that bad news washes over you, and when that pain sponges and soaks in, I just really hope you feel like you've always got two choices. One, you can swirl and twirl and gloom and doom forever, or two, you can grieve and then face the future with newly sober eyes. Having a great attitude is about choosing option number two, and choosing, no matter how difficult it is, no matter what pain hits you, choosing to move forward and move on and take baby steps into the future.
Taigi, požiūris: visiems mums kelyje pasitaikys nesėkmių, visiems pasitaikys kliūčių. Nė vienas iš mūsų, deja, negali nuspėti ateities, ir visi žinome, kad niekas nevyks pagal planą. Visiems pasitaiko nuostabių dienų ir išdidžių akimirkų: šypsena gaunant diplomą, tėvo ir dukros šokis per vestuves ar sveiko vaiko klyksmas gimdymo palatoje, tačiau tarp šių nuostabių akimirkų mums pasitaiko ir kliūčių bei nesėkmių. Nemalonu apie tai kalbėti, bet tavo sutuoktinis gali tave palikti, tavo draugė gali tau būti neištikima, tavo galvos skausmai gali pasirodyti rimtesni nei manei, arba tavo šuniuką gatvėje gali partrenkti mašina. Tai nėra malonios mintys, bet tavo vaikai gali susidėti su gauja ar pakliūti į kitokią bėdą. Tavo mamai gali nustatyti vėžį, tavo tėvas gali pradėti smurtauti. Gyvenime yra akimirkų, kai tu esi tas, kuris "skandinamas šulinyje", akimirkų, kurios susuka skrandį ar išplėšia dalelytę širdies. O kai tos blogos naujienos užplūsta tave, kai skausmas įsismelkia gilyn, aš tikiuosi, kad visada suvoksi, jog turi dvi išeitis. Pirmoji - tai susigūžti ir liūdėti, kentėti iki pat gyvenimo galo, arba antroji - tu gali kurį laiką gedėti ir tada pažvelgti į ateitį naujomis, blaiviomis akimis. Turėti teigiamą požiūrį - tai visada rinktis antrąją išeitį, rinktis, kad ir kaip būtų sunku, nesvarbu koks skausmas tau smogia, rinktis judėjimą į priekį, judėti mažyčiais vaiko žingsniais į ateitį.
The second "A" is Awareness. I love hanging out with three year-olds. I love the way that they see the world, because they're seeing the world for the first time. I love the way that they can stare at a bug crossing the sidewalk. I love the way that they'll stare slack-jawed at their first baseball game with wide eyes and a mitt on their hand, soaking in the crack of the bat and the crunch of the peanuts and the smell of the hotdogs. I love the way that they'll spend hours picking dandelions in the backyard and putting them into a nice centerpiece for Thanksgiving dinner. I love the way that they see the world, because they're seeing the world for the first time. Having a sense of awareness is just about embracing your inner three year-old. Because you all used to be three years old. That three-year-old boy is still part of you. That three-year-old girl is still part of you. They're in there. And being aware is just about remembering that you saw everything you've seen for the first time once, too. So there was a time when it was your first time ever hitting a string of green lights on the way home from work. There was the first time you walked by the open door of a bakery and smelt the bakery air, or the first time you pulled a 20-dollar bill out of your old jacket pocket and said, "Found money."
Antroji A yra sąmoningumas (awareness). Aš mėgstu leisti laiką su trimečiais vaikais. Man patinka, kaip jie regi pasaulį, nes jie viską mato pirmą kartą gyvenime. Dievinu, kai jie spokso į vabalą einantį šaligatviu. Myliu, kaip jie atvėptais žandikauliais stebi savo pirmąsias beisbolo rungtynes, plačiai atmerktomis akimis, su milžiniška pirštine ant rankos, tiesiog sugerdami kiekvieną lazdos smūgį, žemės riešutų traškinimą bei dešrainių kvapą. Patinka tai, kad jie gali praleisti valandų valandas kieme rinkdami kiaulpienes kol galop jomis papuošia Padėkos dienos vakarienę. Dievinu, kaip jie mato pasaulį, nes jie pasaulį mato pirmą kartą. Būti sąmoningam - tai tiesiog išlaisvinti savo vidinį trimetį. Nes jūs visi kažkada buvote trejų. Ir tas trejų metų berniukas tebėra jūsų dalis. Ir ta trejų metų mergaitė tebėra jūsų dalis. Jie yra viduje. Svarbu suvokti, kad kažkada ir tu viską matei pirmą kartą. Kažkada buvo pirmas kartas, kai grįždamas iš darbo nesustodamas pervažiavai eilę sankryžų nuolat degant žaliai šviesai. Kažkada pirmąkart įėjai pro atviras kepyklos duris ir užuodei jos kvapą; kažkada pirmąkart ištraukei 20 dolerių kupiūrą iš senos striukės ir šūktelėjai: "Radau pinigų!"
The last "A" is Authenticity. And for this one, I want to tell you a quick story. Let's go all the way back to 1932 when, on a peanut farm in Georgia, a little baby boy named Roosevelt Grier was born. Roosevelt Grier, or Rosey Grier, as people used to call him, grew up and grew into a 300-pound, six-foot-five linebacker in the NFL. He's number 76 in the picture. Here he is pictured with the "fearsome foursome." These were four guys on the L.A. Rams in the 1960s you did not want to go up against. They were tough football players doing what they love, which was crushing skulls and separating shoulders on the football field. But Rosey Grier also had another passion. In his deeply authentic self, he also loved needlepoint. (Laughter) He loved knitting. He said that it calmed him down, it relaxed him, it took away his fear of flying and helped him meet chicks. That's what he said. I mean, he loved it so much that, after he retired from the NFL, he started joining clubs. And he even put out a book called "Rosey Grier's Needlepoint for Men." (Laughter) (Applause) It's a great cover. If you notice, he's actually needlepointing his own face.
Paskutinė A yra autentiškumas (authenticity). Norėčiau papasakoti trumpą istoriją. Grįžkime į tolimus 1932-uosius metus, kai žemės riešutų fermoje Džordžijoje gimė mažas berniukas vardu Ruzveltas Gryras. Ruzveltas Gryras, arba Rozey Gryras, kaip jį mėgo vadinti vietiniai, užaugo iki 300 svarų sveriančio, šešių su puse pėdų ūgio amerikietiškojo futbolo gynėjo. Šioje nuotraukoje jis yra numeris 76. Šioje nuotraukoje - "bauginantis ketvertukas". Su šiais keturiais vyrukais, kurie septintajame dešimtmetyje žaidė L.A. Rams komandoje, jūs nenorėtumėte susidurti. Jie buvo tvirti futbolo žaidėjai, kurie darė tai, ką mėgsta, t.y. laužė kaukoles ir trupino pečius futbolo aikštėje. Bet Rozey Gryras taip pat turėjo ir kitą aistrą. Būdamas visiškai autentiškas, jis dievino siuvinėjimą. Jis mėgo megzti. Jis sakė, kad tai jį nuramindavo, atpalaiduodavo, dėka to jis atsikratė skraidymo baimės bei susipažino su daugybe merginų. Jis pats taip sakė. Jis taip tai mėgo, kad baigęs karjerą NFL, prisijungė prie įvairių klubų. Jis net išleido knygą pavadintą "Rozey Gryro siuvinėjimas vyrams" (Juokas) (Plojimai) Tai nuostabus viršelis. Jei pažiūrėsite atidžiau, jis siuvinėja savo paties veidą.
(Laughter)
(Juokas)
And so what I love about this story is that Rosey Grier is just such an authentic person, and that's what authenticity is all about. It's just about being you and being cool with that. And I think when you're authentic, you end up following your heart, and you put yourself in places and situations and in conversations that you love and that you enjoy. You meet people that you like talking to. You go places you've dreamt about. And you end you end up following your heart and feeling very fulfilled. So those are the three A's.
Ir ką aš labiausiai mėgstu šioje istorijoje, yra tai, kad Rozey Gryras yra tokia unikali asmenybė. Ir tuo autentiškumas yra svarbus. Tai tiesiog buvimas savimi ir džiaugimasis tuo. Ir kai tu būni autentiškas, imi klausyti savo širdies ir atsiduri tokiose vietose, tokiose situacijose ir pašnekesiuose, kuriuos tiesiog dievini ir kuriais mėgaujiesi. Sutinki žmones, su kuriais tau smagu kalbėti. Nukeliauji į vietas, apie kurias visada svajojai. Ir galop tiesiog paklusti savo širdžiai ir jauti gyvenimo pilnatvę. Tad štai ir visos trys A.
For the closing thought, I want to take you all the way back to my parents coming to Canada. I don't know what it would feel like coming to a new country when you're in your mid-20s. I don't know, because I never did it, but I would imagine that it would take a great attitude. I would imagine that you'd have to be pretty aware of your surroundings and appreciating the small wonders that you're starting to see in your new world. And I think you'd have to be really authentic, you'd have to be really true to yourself in order to get through what you're being exposed to.
Baigdamas aš kartu su jumis norėčiau grįžti į laikus, kai mano tėvai atvyko į Kanadą. Aš nežinau, kaip jausčiausi atvykęs į naują valstybę įpusėjęs savo trečią dešimtį metų. Aš nežinau, nes neteko to daryti. Tačiau manau, kad tam reikėtų turėti pozityvų požiūrį. Manau, kad reiktų būti itin dėmesingam tave supančiam pasauliui bei vertinti visus mažus stebuklus, kuriuos pamatai savo naujajame pasaulyje. Ir manau, kad tuomet turėtum būti išties autentiškas, atviras su pačiu savimi, jei nori pereiti tas visas kliūtis.
I'd like to pause my TEDTalk for about 10 seconds right now, because you don't get many opportunities in life to do something like this, and my parents are sitting in the front row. So I wanted to ask them to, if they don't mind, stand up. And I just wanted to say thank you to you guys.
Norėčiau sustabdyti savo TED kalbą kokioms 10 sekundžių, nes gyvenime retai turime tokią galimybę; mano tėvai sėdi pirmoje eilėje. Noriu jų paprašyti, jei jie neprieštarauja, atsistoti. Aš tiesiog norėjau jums padėkoti.
(Applause)
(Plojimai)
When I was growing up, my dad used to love telling the story of his first day in Canada. And it's a great story, because what happened was he got off the plane at the Toronto airport, and he was welcomed by a non-profit group, which I'm sure someone in this room runs. (Laughter) And this non-profit group had a big welcoming lunch for all the new immigrants to Canada. And my dad says he got off the plane and he went to this lunch and there was this huge spread. There was bread, there was those little, mini dill pickles, there was olives, those little white onions. There was rolled up turkey cold cuts, rolled up ham cold cuts, rolled up roast beef cold cuts and little cubes of cheese. There was tuna salad sandwiches and egg salad sandwiches and salmon salad sandwiches. There was lasagna, there was casseroles, there was brownies, there was butter tarts, and there was pies, lots and lots of pies. And when my dad tells the story, he says, "The craziest thing was, I'd never seen any of that before, except bread. (Laughter) I didn't know what was meat, what was vegetarian. I was eating olives with pie. (Laughter) I just couldn't believe how many things you can get here."
Kai aš augau, tėvas mėgo pasakoti istoriją apie savo pirmąją dieną Kanadoje. Ir tai yra puiki istorija, nes tik jam išlipus iš lėktuvo Toronto oro uoste jį pasitiko pelno nesiekianti organizacija, kuriai, spėju, vadovauja kažkas šioje patalpoje. (Juokas) Ši pelno nesiekianti organizacija surengė iškilmingus sutikimo pietus visiems imigrantams, atvykusiems į Kanadą. Tėtis pasakojo, kaip jis išlipo iš lėktuvo ir nuėjo į tuos pietus, o ten buvo tokios gausios vaišės. Buvo duonos, buvo tokių mažyčių, miniatiūrinių agurkėlių, buvo alyvuogių, buvo ir tų mažyčių baltų svogūnėlių. Buvo susuktos kalakutienos, kumpio, jautienos ir mažyčių sūrio kubelių. Ten buvo sumuštinukų su tunu, kiaušinių salotomis bei lašiša. Buvo lazanijos, troškinių, šokoladinių pyragaičių, sviesto tortų ir pyragų, daug daug pyragų. Kai mano tėvas pasakoja šią istoriją, jis sako: "Keisčiausia, kad nė vieno iš šių patiekalų nebuvau matęs, išskyrus duoną." (Juokas) "Aš nežinojau, kas yra mėsa, ką reiškia vegetaras; aš valgiau alyvuoges su pyragu." (Juokas) "Aš tiesiog negalėjau patikėti, kiek įvairiausių dalykų čia galima gauti."
(Laughter)
(Juokas)
When I was five years old, my dad used to take me grocery shopping, and he would stare in wonder at the little stickers that are on the fruits and vegetables. He would say, "Look, can you believe they have a mango here from Mexico? They've got an apple here from South Africa. Can you believe they've got a date from Morocco?" He's like, "Do you know where Morocco even is?" And I'd say, "I'm five. I don't even know where I am. Is this A&P?" And he'd say, "I don't know where Morocco is either, but let's find out." And so we'd buy the date, and we'd go home. And we'd actually take an atlas off the shelf, and we'd flip through until we found this mysterious country. And when we did, my dad would say, "Can you believe someone climbed a tree over there, picked this thing off it, put it in a truck, drove it all the way to the docks and then sailed it all the way across the Atlantic Ocean and then put it in another truck and drove that all the way to a tiny grocery store just outside our house, so they could sell it to us for 25 cents?" And I'd say, "I don't believe that." And he's like, "I don't believe it either. Things are amazing. There's just so many things to be happy about."
Kai man buvo penkeri, tėvas mane pasiimdavo kartu važiuodamas apsipirkti. Jis su nuostaba spoksodavo į mažyčius lipdukus ant vaisių ir daržovių. Jis sakydavo: "Žiūrėk, ar gali patikėti, kad šis mango vaisius yra iš Meksikos? Jie net turėjo obuolį iš Pietų Afrikos. Ar gali patikėt, kad jie turi datulių iš Maroko?" Sako: "Ar tu bent žinai, kur yra Marokas?" Ir aš atsakydavau: "Man penkeri. Aš net nežinau, kur esu. Ar čia A&P?" Ir jis sakydavo: "Aš taip pat nežinau, kur yra Marokas, bet pabandykime sužinoti." Tada nusipirkdavome tų datulių ir keliaudavome namo. Nuo lentynos pasiimdavome atlasą ir versdavome jį tol, kol rasdavome tą paslaptingąją valstybę. Ir kai rasdavome, mano tėvas sakydavo: "Ar gali patikėti, kad ten kažkas įlipo į medį, nuskynė šias datules, sukrovė į sunkvežimį, nuvežė iki pat uosto ir tada nuplukdė jas visą kelią per Atlanto vandenyną, įkėlė į dar kitą sunkvežimį bei nugabeno visą šį kelią iki mažytės maisto prekių parduotuvės prie pat mūsų namo, kad galėtų jas mums parduoti už 25 centus?" Ir aš atsakydavau: "Netikiu." O jis: "Aš taip pat netikiu. Yra tokių nuostabių dalykų. Daugybė tokių dalykų, dėl kurių galime būti labai laimingi."
When I stop to think about it, he's absolutely right. There are so many things to be happy about. We are the only species on the only life-giving rock in the entire universe that we've ever seen, capable of experiencing so many of these things. I mean, we're the only ones with architecture and agriculture. We're the only ones with jewelry and democracy. We've got airplanes, highway lanes, interior design and horoscope signs. We've got fashion magazines, house party scenes. You can watch a horror movie with monsters. You can go to a concert and hear guitars jamming. We've got books, buffets and radio waves, wedding brides and rollercoaster rides. You can sleep in clean sheets. You can go to the movies and get good seats. You can smell bakery air, walk around with rain hair, pop bubble wrap or take an illegal nap.
Ir kai aš stabteliu pagalvoti, jis visiškai teisus; yra tiek daug dalykų, dėl kurių galime džiaugtis. Mes esame vienintelė rūšis ant mūsų gyvybę teikiančio akmens luito visoje visatoje, bent kiek dabar žinome, kurie gali patirti tiek daug skirtingų dalykų. Turiu omenyje, kad mes vieninteliai turime architektūrą ir agrikultūrą. Mes vieninteliai turime juvelyriką ir demokratiją. Mes turime lėktuvus, greitkelius, interjero dizainą ir horoskopo ženklus. Mes turime mados žurnalus, namų vakarėlius. Jūs galite žiūrėti siaubo filmus su monstrais. Jūs galite nuvykti į koncertą ir klausyti gitarų grojimo. Mes turime knygas, bufetus ir radijo bangas, nuotakas ir atrakcionų pasivažinėjimus. Jūs galite miegoti su švaria patalyne. Jūs galite nueiti į kiną ir gauti puikias vietas. Jūs galite užuosti kepyklos kvapą, vaikščioti su nuo lietaus susigarbanojusiais plaukais, sprogdinti vyniojimo popieriaus burbuliukus ar tiesiog eiti "neteisėtai" nusnūsti.
We've got all that, but we've only got 100 years to enjoy it. And that's the sad part. The cashiers at your grocery store, the foreman at your plant, the guy tailgating you home on the highway, the telemarketer calling you during dinner, every teacher you've ever had, everyone that's ever woken up beside you, every politician in every country, every actor in every movie, every single person in your family, everyone you love, everyone in this room and you will be dead in a hundred years. Life is so great that we only get such a short time to experience and enjoy all those tiny little moments that make it so sweet. And that moment is right now, and those moments are counting down, and those moments are always, always, always fleeting.
Mes turime visa tai, bet teturime 100 metų tuo pasimėgauti. Ir tai yra liūdnoji dalis. Kasininkės jūsų maisto prekių parduotuvėje, brigadininkas jūsų gamykloje, vyrukas, kuris važiuoja jums iš paskos greitkeliu pakeliui namo, pardavėjas telefonu, kuris skambina jums vakarienės metu, visi mokytojai, kuriuos kada esate turėję, visi, kurie yra pabudę šalia jūsų, visi politikai visose valstybėse, visi aktoriai visuose filmuose, visi be išimties asmenys jūsų šeimoje, visi, kuriuos mylite, visi šiame kambaryje ir jūs mirsite per 100 metų. Gyvenimas yra toks nuostabus ir mes turime tik tiek nedaug laiko patirti ir pasimėgauti visomis tomis mažytėmis akimirkomis, kurios daro jį tokiu maloniu. Ir tos akimirkos yra dabar pat ir tų akimirkų vis mažėja, ir tos akimirkos vis tolsta ir tolsta.
You will never be as young as you are right now. And that's why I believe that if you live your life with a great attitude, choosing to move forward and move on whenever life deals you a blow, living with a sense of awareness of the world around you, embracing your inner three year-old and seeing the tiny joys that make life so sweet and being authentic to yourself, being you and being cool with that, letting your heart lead you and putting yourself in experiences that satisfy you, then I think you'll live a life that is rich and is satisfying, and I think you'll live a life that is truly awesome.
Jūs niekada nebūsite tokie jauni kaip esate dabar. Būtent todėl aš ir manau, kad jei gyvensite savo gyvenimą su pozityviu požiūriu, kai renkatės judėti į priekį ir nesustoti net kai gyvenimas jums suduoda smūgį, rinksitės gyventi suprantant jus supantį pasaulį, išlaisvinsite savo vidinį trimetį ir matysite visus mažyčius malonumus, kurie daro gyvenimą nuostabiu, bei būsite tiesiog autentiški patys sau, būsite savimi ir tuo didžiuositės, leisite širdžiai rodyti kelią ir nuvesti į situacijas, kurios jums maloniausios, tada, manau, gyvensite tokį gyvenimą, kuris yra tikrai įdomus ir teikiantis pasitenkinimą, ir, manau, jūs gyvensite tokį gyvenimą, kuris yra išties nuostabus.
Thank you.
Ačiū Jums.