I met 273 start-up founders last year. And each one was looking for money. As a tech investor, my goal was to sort through everyone that I met and make a quick determination about which ones had the potential to make something really big.
Praėjusiais metais sutikau 273-is startuolių įkūrėjus. Kiekvienas iš jų ieškojo pinigų. Aš investuotoju į technologijas ir mano tikslas yra atrūšiuoti visus, kurios sutinku ir greit nuspręsti, kurie iš jų turi potencialą sukurti kažką didelio.
But what makes a great founder? This is a question I ask myself daily. Some venture capitalists place bets based on a founder's previous background. Did they go to an Ivy League school? Have they worked at a blue-chip company? Have they built out a big vision before? Effectively, how smart is this person?
Tačiau kas padaro startuolio įkūrėją puikiu? Šio klausimo klausiu savęs kasdien. Kai kurie rizikos kapitalo investuotojai remiasi įkūrėjų patirtimi. Ar jie lankė elitinį Ivy lygos universitetą? Ar dirbo itin sėkmingoje (angl. Blue Chip) įmonėje? Ar sukūrė įmonę pagal didelę viziją anksčiau? Apskritai, ar šis žmogus protingas?
Other VCs asses a founder's emotional quotient, or EQ. How well will this person build teams and build rapport across customers and clients?
Kiti investuotojai vertina įkūrėjų emocinio intelekto koeficientą, ar EQ. Kaip sėkmingai šis žmogus kuria komandas ir ryšį su klientais?
I have a different methodology to assess start-up founders, though, and it's not complicated. I look for signs of one specific trait. Not IQ, not EQ. It's adaptability: how well a person reacts to the inevitability of change, and lots of it. That's the single most important determinant for me. I subscribe to the belief that adaptability itself is a form of intelligence, and our adaptability quotient, or AQ, is something that can be measured, tested and improved.
Tačiau aš turiu kitokią, visai nesudėtingą metodologiją, padedančią įvertinti startuolių įkūrėjus. Aš ieškau vienos specifinės savybės požymių. Ne IQ, ne EQ, o prisitaikomumo: kaip žmogus reaguoja į neišvengiamus pokyčius, į daugybę pokyčių. Man tai – pats svarbiausias, lemiamasis veiksnys. Aš tvirtai tikiu, kad gebėjimas prisitaikyti pats savaime yra viena iš intelekto formų. Ir kad šį prisitaikomumo koeficientą, arba AQ (angl. adaptability quotient), galime matuoti, tirti ir tobulinti.
AQ isn't just useful for start-up founders, however. I think it's increasingly important for all of us. Because the world is speeding up. We know that the rate of technological change is accelerating, which is forcing our brains to react. Whether you're navigating changing job conditions brought on by automation, shifting geopolitics in a more globalized world, or simply changing family dynamics and personal relationships. Each of us, as individuals, groups, corporations and even governments are being forced to grapple with more change than ever before in human history.
AQ naudingas ne tik startuolių įkūrėjams. Aš manau, kad vis labiau ir labiau, jis svarbus mums visiems. Nes pasaulio tempas vis greitėja. Žinome, kad technoginių pokyčių tempas spartėja, versdamas mūsų smegenis į tai reaguoti. Nesvarbu, ar laviruojate tarp automatizacijos dėka besikeičiančių darbo sąlygų, kintančios geopolitikos vis labiau globalizuotame pasaulyje, ar tiesiog besikeičiančių šeimos dinamikų ir asmeninių santykių. Kiekvienas mūsų, kaip asmenys, grupės, korporacijos ir netgi vyriausybės, esame priversti susidurti su kur kas daugiau pokyčių nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje.
So, how do we assess our adaptability? I use three tricks when meeting with founders. Here's the first. Think back to your most recent job interview. What kind of questions were you asked? Probably some variation of, "Tell me about a time when," right? Instead, to interview for adaptability, I like to ask "what if" questions. What if your main revenue stream were to dry up overnight? What if a heat wave prevented every single customer from being able to visit your store? Asking "what if," instead of asking about the past, forces the brain to simulate. To picture multiple possible versions of the future. The strength of that vision, as well as how many distinct scenarios someone can conjure, tells me a lot.
Taigi, kaip išmatuoti savo gebėjimą prisitaikyti? Susitikdama su įkūrėjais, aš naudoju tris triukus. Štai pirmas: Prisimink paskutinį darbo pokalbį. Kokius klausimus išgirdai? Tikriausiai vieną iš „Papasakok daugiau apie tą kartą, kai...“ klausimų variacijų. Vietoj to, aš mėgstu klausti „O kas, jei...“ klausimų. O kas, jei tavo pagrindinis pajamų šaltinis išdžiūtų pernakt? O kas, jei dėl netikėtos karščio bangos nei vienas klientas negalėtų pasiekti parduotuvės? Klausimai „O kas, jei...“ vietoj klausimų apie praeitį, priverčia smegenis kurti. Skatina įsivaizduoti daugybę įmanomų ateities versijų. Tokios vizijos stiprumas, kaip ir įsivaizduojamų scenarijų kiekis, man pasako labai daug.
Practicing simulations is a sort of safe testing ground for improving adaptability. Instead of testing how you take in and retain information, like an IQ test might, it tests how you manipulate information, given a constraint, in order to achieve a specific goal.
Scenarijų įsivaizdavimo praktikavimas tai tarsi saugios pratybos, padedančios pagerinti prisitaikomumą. Vietoj to, kad tirtų kaip gebi įsisavini informaciją, kaip kad daro IQ testai, šie pratimai tikrina kaip gebi manipuliuoti informacija, susidūrus su apribojimais, kad pasiektum tam tikrą tikslą.
The second trick that I use to assess adaptability in founders is to look for signs of unlearning. Active unlearners seek to challenge what they presume to already know, and instead, override that data with new information. Kind of like a computer running a disk cleanup. Take the example of Destin Sandlin, who programed his bicycle to turn left when he steered it right and vice versa. He called this his Backwards Brain Bike, and it took him nearly eight months just to learn how to ride it kind of, sort of normally. The fact that Destin was able to unlearn his regular bike in favor of a new one, though, signals something awesome about our adaptability. It's not fixed. Instead, each of us has the capacity to improve it, through dedication and hard work.
Antrasis triukas, kurį naudoju vertindama įkūrėjų prisitaikomumą – ieškau gebėjimo atmokti (angl. unlearning) požymių. Aktyviai atmokimą praktikuotys nuolat ieško būdų nuginčyti tai, ką jau žino, ir perrašyti šią informaciją naujais duomenimis. Kaip kad kompiuteriai išvalo diskus pašalindami nereikalingą informaciją. Pavyzdžiui, imkime Destin Sandlin, kuris perprogramavo savo dviratį važiuoti į kairę, kai vairas sukamas dešinėn, ir atvirkščiai. Jis pavadino tai atgalinių smegenų dviračiu. Jis užtruko beveik aštuonis mėnesius kol išmoko beveik normaliai važiuoti šiuo dviračiu. Tai, kad Destin sugebėjo atmokti važiuoti įprastu dviračiu ir išmokti važiuoti šiuo nauju dviračiu, parodo kai ką nuostabaus apie mūsų gebėjimą prisitaikyti. Šis gebėjimas nėra nekintantis. Kiekvienas mūsų galime jį patobulinti įdėdami noro ir pastangų.
On the last page of Gandhi's autobiography, he wrote, "I must reduce myself to zero." At many points in his very full life, he was still seeking to return to a beginner's mindset, to zero. To unlearn. In this way, I think it's pretty safe to say Gandhi had a high AQ score.
Paskutiniame savo autobiografijos lape Gandhi rašė: „Aš privalau sumažinti save iki nulio.“ Daugybę kartų, savo itin pilname gyvenime jis vis mėgino sugrįžti į tą pradedančiojo mąstymą, į nulį. Atmokti. Todėl manau, ganėtinai saugu teigti, kad Gandhi turėjo aukštą AQ (gebėjimą prisitaikyti).
(Laughter)
(Juokas)
The third and final trick that I use to assess a founder's adaptability is to look for people who infuse exploration into their life and their business. There's a sort of natural tension between exploration and exploitation. And collectively, all of us tend to overvalue exploitation. Here's what I mean. In the year 2000, a man finagled his way into a meeting with John Antioco, the CEO of Blockbuster, and proposed a partnership to manage Blockbuster's fledgling online business. The CEO John laughed him out of the room, saying, "I have millions of existing customers and thousands of successful retail stores. I really need to focus on the money."
Trečias ir paskutinysis triukas, kurį naudoju vertindama įkūrėjų prisitaikomumą ieškau žmonių, skatinančių tyrinėjimą savo gyvenime ir versle. Egzistuoja šiokia tokia įtampa tarp tyrinėjimo ir naudojimo. Apskritai, mes visi dažnai pervertiname naudojimą. Štai ką turiu galvoje. 2000-aisiais vyras susitiko su John Antioco, Blockbuster įmonės vadovu, ir pasiūlė partnerystę – pasirūpinti besikuriančiu Blockbuster internetiniu verslu. Vadovas John nusijuokė sakydamas „Aš turiu milijonus vartotojų, ir tūkstančius sėkmingų parduotuvių, Man reikia sutelkti dėmesį į pinigus.“
The other man in the meeting, however, turned out to be Reed Hastings, the CEO of Netflix. In 2018, Netflix brought in 15.8 billion dollars, while Blockbuster filed for bankruptcy in 2010, directly 10 years after that meeting. The Blockbuster CEO was too focused on exploiting his already successful business model, so much so that he couldn't see around the next corner. In that way, his previous success became the enemy of his adaptability potential.
Tačiau kitas vyras dalyvaujantis susitikime pasirodė esąs Reed Hastings, Netflix įmonės vadovas. 2018-aisiais Netflix uždirbo 15.8 milijardų JAV dolerių, o Blockbuster bankrutavo 2010-aisiais, lygiai 10 metų po to susitikimo. Blockbuster įmonės vadovas buvo pernelyg susitelkęs į jau patikrinto ir sėkmingo verslo modelio naudojimą, todėl nebematė už kito kampo. Tokiu būdu jo buvusi sėkmė tapo jo gebėjimo prisitaikyti priešu.
For the founders that I work with, I frame exploration as a state of constant seeking. To never fall too far in love with your wins but rather continue to proactively seek out what might kill you next. When I first started exploring adaptability, the thing I found most exciting is that we can improve it. Each of us has the capacity to become more adaptable. But think of it like a muscle: it's got to be exercised. And don't get discouraged if it takes a while. Remember Destin Sandlin? It took him eight months just to learn how to ride a bike.
Įkūrėjams, su kuriais dirbu, apibūdinu tyrinėjimą, kaip nuolatinį ieškojimą. Niekada pernelyg neįsimylėti savo pergalių, verčiau nuolat proaktyviai ieškoti, kas ateityje galėtų jus nugalėti. Kai pirmąkart pradėjau tyrinėti prisitaikomumą, mane labiausiai sudomino tai, kad šį gebėjimą galime patobulinti. Kiekvienas mūsų galime išmokti geriau prisitaikyti. Galvokite apie tai, kaip apie raumenį: būtina jį treniruoti. Nenustokite, net jei tai ir šiek tiek užtruks. Atsimenate Destin Sandlin? Jam užtruko aštuonis mėnesius, kol išmoko važiuoti dviračiu.
Over time, using the tricks that I use on founders -- asking "what if" questions, actively unlearning and prioritizing exploration over exploitation can put you in the driver's seat -- so that the next time something big changes, you're already prepared.
Su laiku, naudojant triukus, kuriuos naudoju vertindama įkūrėjus: klausdami „O kas, jeigu“ klausimų, aktyviai atmokdami, ir teikdami pirmenybę tyrinėjimui vietoj naudojimo, galime perimti vairą į savo rankas. Tad kitą kartą, vykstant dideliam pokyčiui, jūs jau būsite pasirengę.
We're entering a future where IQ and EQ both matter way less than how fast you're able to adapt. So I hope that these tools help you to raise your own AQ.
Mes žengiame į ateity, kurioje IQ ir EQ abu turi mažiau reikšmės, nei mūsų galimybė greitai prisitaikyti. Tikiuosi mano patarimai padės jums patobulinti savo prisitaikomumą.
Thank you.
Ačiū
(Applause)
(Plojimai)