You're looking at a woman who was publicly silent for a decade. Obviously, that's changed, but only recently.
Prieš jus moteris, kuri nesirodė viešumoje dešimtmetį. Akivaizdu, tai pasikeitė, bet tik neseniai.
It was several months ago that I gave my very first major public talk, at the Forbes "30 Under 30 Summit" -- 1,500 brilliant people, all under the age of 30. That meant that in 1998, the oldest among the group were only 14, and the youngest, just four. I joked with them that some might only have heard of me from rap songs. Yes, I'm in rap songs.
Prieš kelis mėnesius aš pasirodžiau su pirma svarbia vieša kalba „Forbes 30 Under 30“ susitikime: 1 500 nuostabių žmonių, visi iki 30 metų. Tai reiškia, kad 1998 m. vyriausiam jų tebuvo 14, o jauniausiam – tik 4 metai. Juokavau su jais, kad dalis jų galbūt apie mane girdėjo iš repo dainų.
(Laughter)
Taip, esu repo dainose.
Almost 40 rap songs.
Beveik 40 repo dainų. (Juokas.)
(Laughter)
But the night of my speech, a surprising thing happened. At the age of 41, I was hit on by a 27-year-old guy.
Bet mano kalbos vakarą nutiko stulbinantis dalykas. Būdama 41 sulaukiau flirto iš 27-mečio vaikino.
(Laughter)
I know, right? He was charming, and I was flattered, and I declined. You know what his unsuccessful pickup line was? He could make me feel 22 again.
Žinau, ar ne? Jis buvo žavus, tad jaučiausi pamaloninta, bet aš atsisakiau. Žinote, kokia buvo jo nesėkminga merginimo frazė? Jis galėjo padaryti, kad pasijusčiau vėl 22.
(Laughter)
(Juokas.) (Plojimai.)
(Applause)
I realized, later that night, I'm probably the only person over 40 who does not want to be 22 again.
Vėliau tą vakarą supratau, kad greičiausiai esu vienintelė 40-etė, kuri nenori vėl būti 22 metų.
(Laughter)
(Juokas.)
(Applause)
(Plojimai.)
At the age of 22, I fell in love with my boss. And at the age of 24, I learned the devastating consequences.
Būdama 22-ejų aš įsimylėjau savo vadovą, ir būdama 24 patyriau gniuždančias pasekmes.
Can I see a show of hands of anyone here who didn't make a mistake or do something they regretted at 22? Yep. That's what I thought. So like me, at 22, a few of you may have also taken wrong turns and fallen in love with the wrong person, maybe even your boss. Unlike me, though, your boss probably wasn't the president of the United States of America.
Ar galite pakelti rankas tie, kurie būdami 22 metų nepadarė klaidos ar kažko, ko gailisi? Taip. Taip ir maniau. Kaip ir aš 22 metų, kai kurie jūsų galbūt pasirinko blogą kelią ir įsimylėjo netinkamą žmogų, gal netgi savo vadovą. Nors, kitaip nei aš, jūsų vadovas tikriausiai nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.
(Laughter)
Of course, life is full of surprises.
Žinoma, gyvenimas kupinas siurprizų.
Not a day goes by that I'm not reminded of my mistake, and I regret that mistake deeply.
Nepraeina nė diena, kad man nebūtų primenama ši klaida, ir aš labai gailiuosi dėl jos.
In 1998, after having been swept up into an improbable romance, I was then swept up into the eye of a political, legal and media maelstrom like we had never seen before. Remember, just a few years earlier, news was consumed from just three places: reading a newspaper or magazine, listening to the radio or watching television. That was it. But that wasn't my fate. Instead, this scandal was brought to you by the digital revolution. That meant we could access all the information we wanted, when we wanted it, anytime, anywhere. And when the story broke in January 1998, it broke online. It was the first time the traditional news was usurped by the internet for a major news story -- a click that reverberated around the world.
1998 m., po to, kai įklimpau į neįtikėtiną romaną, patekau į politikos, teisės ir žiniasklaidos dėmesio sūkurį, kokio dar nebuvome regėję. Atminkite, tik prieš kelerius metus naujienos buvo gaunamos trimis keliais: skaitant laikraštį ar žurnalą, klausantis radijo, arba žiūrint televiziją. Ir viskas. Bet tai nebuvo lemta man. Vietoj to, šis skandalas jus pasiekė skaitmeninės revoliucijos dėka. Tai reiškė, kad galėjome gauti visą norimą informaciją, kai to norėjome, bet kur ir bet kada, ir tada istorija prasiveržė 1998 m. sausį internete. Tai buvo pirmas kartas, kai tradicinės žinios buvo uzurpuotos interneto, kaip pagrindinė žinių naujiena, spragtelėjimas, kuris sklido aplink pasaulį.
What that meant for me personally was that overnight, I went from being a completely private figure to a publicly humiliated one, worldwide. I was patient zero of losing a personal reputation on a global scale almost instantaneously.
Man asmeniškai tai reiškė, kad per vieną naktį iš privataus asmens tapau viešai pažeminta prieš pasaulį. Buvau „nulinis pacientas“, prarandantis asmeninę reputaciją globaliu mastu beveik akimirksniu.
This rush to judgment, enabled by technology, led to mobs of virtual stone-throwers. Granted, it was before social media, but people could still comment online, e-mail stories, and, of course, e-mail cruel jokes. News sources plastered photos of me all over to sell newspapers, banner ads online, and to keep people tuned to the TV. Do you recall a particular image of me, say, wearing a beret?
Tai skubino į nuosprendį, įgalintą technologijos, vedė į virtualių akmenų mėtytojų minias. Tiesa, tai buvo iki socialinės žiniasklaidos, bet žmonės vis tiek galėjo komentuoti internete, skleisti istorijas el.laiškais ir, žinoma, platinti žiaurius juokelius. Žinių šaltiniai viešino mano nuotraukas, kad parduotų laikraščius, internetines reklamas ir prikaustytų žmones prie TV. Ar jūs atsimenate mano atvaizdą, tarkim, su berete?
Now, I admit I made mistakes -- especially wearing that beret.
Dabar aš pripažįstu suklydusi, ypač dėl tos beretės.
(Laughter)
But the attention and judgment that I received -- not the story, but that I personally received -- was unprecedented. I was branded as a tramp, tart, slut, whore, bimbo, and, of course, "that woman." I was seen by many, but actually known by few. And I get it: it was easy to forget that that woman was dimensional, had a soul and was once unbroken.
Bet dėmesys ir teisimas, kurio sulaukiau, ne istorija, visa tai, ko sulaukiau, neturėjo precendento. Buvau paženklinta, kaip paleistuvė, kekšė, šliundra, ištvirkėlė, tuščiagalvė, ir, žinoma, „ta moteris“. Buvau matoma daugelio, bet žinoma tik kelių. Ir supratau: buvo lengva pamiršti, kad ta moteris buvo tikra, turėjo sielą ir kadaise buvo nepalaužta.
When this happened to me 17 years ago, there was no name for it. Now we call it "cyberbullying" and "online harassment." Today, I want to share some of my experience with you, talk about how that experience has helped shape my cultural observations, and how I hope my past experience can lead to a change that results in less suffering for others.
Kai tai nutiko man prieš 17 metų, tam nebuvo pavadinimo. Dabar tai vadiname patyčiomis internetinėje erdvėje. Šiandien noriu pasidalinti su jumis bent dalimi savo patirties, papasakoti, kaip ši patirtis padėjo man formuoti mano kultūrinius stebėjimus, ir kaip, aš tikiuosi, mano patirtis gali kitiems sumažinti pasekmių skausmą.
In 1998, I lost my reputation and my dignity. I lost almost everything. And I almost lost my life.
1998 m. aš praradau reputaciją ir savo orumą. Praradau beveik viską ir vos nepraradau savo gyvenimo.
Let me paint a picture for you. It is September of 1998. I'm sitting in a windowless office room inside the Office of the Independent Counsel, underneath humming fluorescent lights. I'm listening to the sound of my voice, my voice on surreptitiously taped phone calls that a supposed friend had made the year before. I'm here because I've been legally required to personally authenticate all 20 hours of taped conversation. For the past eight months, the mysterious content of these tapes has hung like the sword of Damocles over my head. I mean, who can remember what they said a year ago? Scared and mortified, I listen, listen as I prattle on about the flotsam and jetsam of the day; listen as I confess my love for the president, and, of course, my heartbreak; listen to my sometimes catty, sometimes churlish, sometimes silly self being cruel, unforgiving, uncouth; listen, deeply, deeply ashamed, to the worst version of myself, a self I don't even recognize.
Leiskite, nupiešiu jums vaizdelį. 1998 m. rugsėjis. Sėdžiu biuro kabinete be langų, Nepriklausomoje tyrėjų tarnyboje po zirziančiomis fluorescencinėmis lempomis. Klausausi, kaip skamba mano balsas, mano balsas slaptai įrašytuose telefono pokalbiuose, kuriuos, įtariu, padarė mano draugė prieš metus. Esu čia, nes buvau teisiškai paprašyta asmeniškai patvirtinti visą 20 valandų įrašytą pokalbį. Pastaruosius 8 mėnesius paslaptingas šių juostų turinys kabojo virš mano galvos kaip Damoklo kardas. Kas gi gali prisiminti, ką kalbėjo prieš metus? Išsigandusi ir pažeminta klausausi, klausausi, kaip vapu apie dienos džiaugsmus ir vargus, kaip prisipažįstu mylinti prezidentą ir, žinoma, savo širdgėlą. Klausausi savęs kartais katiniškos, kartais šiurkščios, o kartais kvailos, esančios žiaurios, neatleidžiančios. Klausausi itin giliai susigėdusi pačios blogiausios savo versijos, kokios savęs net neatpažįstu.
A few days later, the Starr Report is released to Congress, and all of those tapes and transcripts, those stolen words, form a part of it. That people can read the transcripts is horrific enough. But a few weeks later, the audiotapes are aired on TV, and significant portions made available online. The public humiliation was excruciating. Life was almost unbearable.
Po kelių dienų Starr paruošta ataskaita pateikiama Kongresui ir visos šios juostos ir nuorašai, šie pavogti žodžiai yra ataskaitos dalis. Kad žmonės gali skaityti nuorašus, gana siaubinga, bet po kelių savaičių audio įrašai transliuojami televizijoje ir nemaža dalis jų tampa prieinami internetu. Viešas pažeminimas buvo nepakeliamas. Gyvenimas tapo praktiškai nepakenčiamas.
This was not something that happened with regularity back then in 1998, and by "this," I mean the stealing of people's private words, actions, conversations or photos, and then making them public -- public without consent, public without context and public without compassion.
Tai dažnai nenutikdavo 1998-aisiais, turiu galvoje, kad kažkas pavogtų žmogaus asmeninius žodžius, veiksmus, pokalbius ar nuotraukas, ir paviešintų jas – paviešintų be sutikimo, be konteksto ir be gailesčio.
Fast-forward 12 years, to 2010, and now social media has been born. The landscape has sadly become much more populated with instances like mine, whether or not someone actually made a mistake, and now, it's for both public and private people. The consequences for some have become dire, very dire.
Prasukite 12 metų iki 2010 m., kai atsirado socialinė žiniasklaida. Atsirado daug daugiau atvejų, kaip mano, kai kažkas padaro klaidą arba ne, dabar tai nutinka tiek viešiems, tiek privatiems asmenims. Kai kuriems pasekmės buvo labai baisios.
I was on the phone with my mom in September of 2010, and we were talking about the news of a young college freshman from Rutgers University, named Tyler Clementi. Sweet, sensitive, creative Tyler was secretly webcammed by his roommate while being intimate with another man. When the online world learned of this incident, the ridicule and cyberbullying ignited. A few days later, Tyler jumped from the George Washington Bridge to his death. He was 18.
Kalbėjau telefonu su mama 2010 m. rugsėjį apie naujienas apie jauną pirmakursį iš Rutgerso universiteto, vardu Tyler Clementi. Malonus, jautrus, kūrbingas Tyler buvo savo kambario draugo slaptai filmuojamas, kai intymiai bendravo su kitu vyru. Kai interneto pasaulis sužinojo apie šį įvykį, įsiliepsnojo pajuokos ir patyčios. Po kelių dienų Tyler nušoko nuo Džordžo Vašingtono tilto ir mirė vietoje. Jam buvo 18.
My mom was beside herself about what happened to Tyler and his family, and she was gutted with pain in a way that I just couldn't quite understand. And then eventually, I realized she was reliving 1998, reliving a time when she sat by my bed every night, reliving -- (Chokes up)
Mano mama buvo sukrėsta to, kas nutiko Tyler ir jo šeimai, ji buvo perskrosta skausmo taip stipriai, kad nelabai galėjau suprasti, ir tada pagaliau supratau, kad ji iš naujo išgyveno 1998 m., tą laiką, kai ji sėdėjo prie mano lovos kasnakt, kai ji leisdavo man praustis tik su atidarytomis vonios durimis
sorry -- reliving a time when she made me shower with the bathroom door open, and reliving a time when both of my parents feared that I would be humiliated to death, literally.
ir kai abu mano tėvai bijojo, kad pažeminimas mane prives prie mirties tikrąja to žodžio prasme.
Today, too many parents haven't had the chance to step in and rescue their loved ones. Too many have learned of their child's suffering and humiliation after it was too late. Tyler's tragic, senseless death was a turning point for me. It served to recontextualize my experiences, and I then began to look at the world of humiliation and bullying around me and see something different.
Šiandien per daug tėvų neturėjo progos įsikišti ir išgelbėti savo mylimuosius. Per daug susidūrė su savo vaikų kentėjimu ir žeminimu, kai buvo jau per vėlu. Tyler tragiška, beprasmė mirtis man buvo lūžio taškas. Tai leido iš naujo kontekstualizuoti savo patirtis, tada pradėjau žiūrėti į aplinkinį pažeminimo ir patyčių pasaulį ir matyti skirtumus.
In 1998, we had no way of knowing where this brave new technology called the internet would take us. Since then, it has connected people in unimaginable ways -- joining lost siblings, saving lives, launching revolutions ... But the darkness, cyberbullying, and slut-shaming that I experienced had mushroomed. Every day online, people -- especially young people, who are not developmentally equipped to handle this -- are so abused and humiliated that they can't imagine living to the next day. And some, tragically, don't. And there's nothing virtual about that.
1998 m. mes nė nenutuokėme, kur ši puiki nauja technologija, vadinama internetu, mus nuves. Nuo tada ji susiejo žmones neįsivaizduojamais būdais, sujungė prarastas gimines, gelbėjo gyvybes, kėlė revoliucijas, bet tamsioji jos pusė, patyčios ir gėdinimas dėl paleistuvystės, kurį patyriau, dygo kaip grybai. Kasdien internete žmonės, ypač jauni žmonės, kurie nėra pasiruošę su tuo susidoroti, įžeidinėjami ir žeminami, kad jie nebeįsivaizduoja, kaip išgyventi iki kitos dienos ir kai kurie jų neišgyvena, ir tame nėra nieko virtualaus.
Childline, a UK nonprofit that's focused on helping young people on various issues, released a staggering statistic late last year: from 2012 to 2013, there was an 87 percent increase in calls and e-mails related to cyberbullying. A meta-analysis done out of the Netherlands showed that for the first time, cyberbullying was leading to suicidal ideations more significantly than offline bullying. And you know, what shocked me -- although it shouldn't have -- was other research last year that determined humiliation was a more intensely felt emotion than either happiness or even anger.
„ChildLine“, JK ne pelno organizacija, teikianti pagalbą jauniems žmonėms, pernai pristatė sukrečiančią statistiką: nuo 2012 iki 2013 m. 87 proc. padaugėjo skambučių ir el. laiškų dėl priekabiavimo internete. Olandijoje padaryta metaanalizė parodė, kad pirmą kartą priekabiavimas internete vedė prie minčių apie savižudybę žymiai dažniau, nei patyčios ne internete. Ir žinote, kas mane sukrėtė, nors ir neturėjo, tai buvo kitas tyrimas, pernai nustatęs, kad pažeminimas buvo stipriau jaučiama emocija, nei laimė ar netgi pyktis.
Cruelty to others is nothing new. But online, technologically enhanced shaming is amplified, uncontained and permanently accessible. The echo of embarrassment used to extend only as far as your family, village, school or community. But now, it's the online community too. Millions of people, often anonymously, can stab you with their words, and that's a lot of pain. And there are no perimeters around how many people can publicly observe you and put you in a public stockade. There is a very personal price to public humiliation, and the growth of the internet has jacked up that price.
Žiaurumas kitiems nėra nauja, bet internete, technologiškai sustiprintas gėdijimas yra nekontroliuojamas ir nuolat pasiekiamas. Anksčiau žeminimo atgarsiai paplisdavo tik šeimoje, kaime, mokykloje ar bendruomenėje, bet dabar tai ir interneto bendruomenė. Milijonai žmonių dažnai anonimiškai gali sužeisti žodžiais ir tai kelia daug skausmo, nėra jokių ribų, kiek daug aplinkinių žmonių gali viešai stebėti tave ir įkišti tave į viešą aptvarą. Viešas pažeminimas turi savo asmeninę kainą, ir interneto augimas tą kainą pakėlė.
For nearly two decades now, we have slowly been sowing the seeds of shame and public humiliation in our cultural soil, both on- and offline. Gossip websites, paparazzi, reality programming, politics, news outlets and sometimes hackers all traffic in shame. It's led to desensitization and a permissive environment online, which lends itself to trolling, invasion of privacy and cyberbullying. This shift has created what Professor Nicolaus Mills calls "a culture of humiliation." Consider a few prominent examples just from the past six months alone. Snapchat, the service which is used mainly by younger generations and claims that its messages only have the life span of a few seconds. You can imagine the range of content that that gets. A third-party app which Snapchatters use to preserve the life span of the messages was hacked, and 100,000 personal conversations, photos and videos were leaked online, to now have a life span of forever. Jennifer Lawrence and several other actors had their iCloud accounts hacked, and private, intimate, nude photos were plastered across the internet without their permission. One gossip website had over five million hits for this one story. And what about the Sony Pictures cyberhacking? The documents which received the most attention were private e-mails that had maximum public embarrassment value.
Beveik du dešimtmečius mes lėtai sėjame gėdos ir viešo žeminimo sėklas savo kultūros dirvoje, tiek internete, tiek už jo ribų. Apkalbų tinklalapiai, paparacai, realybės programavimas, politika, žinių kanalai ir kartais programišiai – visas gėdos srautas. Tai vedė prie desensibilizacijos ir liberalios interneto aplinkos, kuri pati savaime tampa „trolinimu“, invazija į privatumą ir patyčias. Šis poslinkis sukūrė, ką profesorius Nicolaus Mills vadina žeminimo kultūra. Apsvarstykite kelis žinomus pavyzdžius vien iš pastarų šešių mėnesių. „Snapchat“ paslauga, kuria naudojasi daugiausiai jaunesnės kartos, ir tvirtina, kad jos žinutės turi vos kelių sekundžių gyvavimą. Galite įsivaizduoti, kokio tipo ten turinys. Trečios šalies programėlė, kurią „Snapchatters“ naudoja išsaugoti žinutes, buvo nulaužta, ir 100 000 asmeninių pokalbių, nuotraukų ir vaizdų atsidūrė internete, todėl dabar gyvuos amžinai. Jennifer Lawrence ir kelių kitų aktorių „iCloud“ paskyros buvo nulaužtos, ir privačios, intymios, nuogos nuotraukos paplito visame internete be jų leidimo. Vienas paskalų tinklalapis turėjo daugiau nei 5 milijonų šios istorijos peržiūrų. O kaip apie „Sony Pictures“ kibernetinį įsilaužimą? Dokumentai, susilaukę daugiausiai dėmesio, buvo asmeniniai el. laiškai, kurie turėjo didžiausią viešo varžymosi vertę.
But in this culture of humiliation, there is another kind of price tag attached to public shaming. The price does not measure the cost to the victim, which Tyler and too many others -- notably, women, minorities and members of the LGBTQ community -- have paid, but the price measures the profit of those who prey on them. This invasion of others is a raw material, efficiently and ruthlessly mined, packaged and sold at a profit. A marketplace has emerged where public humiliation is a commodity, and shame is an industry. How is the money made? Clicks. The more shame, the more clicks. The more clicks, the more advertising dollars. We're in a dangerous cycle. The more we click on this kind of gossip, the more numb we get to the human lives behind it. And the more numb we get, the more we click. All the while, someone is making money off of the back of someone else's suffering. With every click, we make a choice. The more we saturate our culture with public shaming, the more accepted it is, the more we will see behavior like cyberbullying, trolling, some forms of hacking and online harassment. Why? Because they all have humiliation at their cores. This behavior is a symptom of the culture we've created. Just think about it.
Bet žeminimo kultūroje yra kita kainos žyma, dedama prie viešo gėdinimo. Kaina nematuoja, kiek tai kainuoja aukai, kurią Tyler ir daugelis kitų, visų pirma, moterys, mažumos ir LGBTQ bendruomenės dalyviai sumokėjo, bet ji matuoja naudą tų, kurie juos išjuokia. Šis pasikėsinimas į kitus yra žaliava, efektyviai ir negailestingai iškasama, supakuojama ir parduodama kaip nauda. Prekyvietė atsirado ten, kur viešas žeminimas yra prekė, o gėda yra verslas. Kaip daromi pinigai? Paspaudimai. Kuo daugiau gėdos, tuo daugiau paspaudimų. Kuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau dolerių iš reklamos. Esame pavojingame cikle. Kuo daugiau spaudžiame ant paskalų, tuo grubesni esame žmonėms, kurie už to gyvena, ir kuo žiauresni tampame, tuo daugiau spaudžiame. Tuo tarpu kažkas daro pinigus užnugaryje tų, kurie kenčia. Su kiekvienu paspaudimu mes pasirenkame. Kuo labiau mes prisotiname savo kultūrą viešu gėdinimu, tuo labiau jis tampa priimtinas, tuo daugiau matysime elgesio pavyzdžių, kaip patyčios internete, „trolinimas“, tam tikros įsilaužimų formos ir priekabiavimas internete. Kodėl? Nes jie visi remiasi pažeminimu. Toks elgesys yra mūsų sukurtos kultūros simptomas. Tik pagalvokite apie tai.
Changing behavior begins with evolving beliefs. We've seen that to be true with racism, homophobia and plenty of other biases, today and in the past. As we've changed beliefs about same-sex marriage, more people have been offered equal freedoms. When we began valuing sustainability, more people began to recycle. So as far as our culture of humiliation goes, what we need is a cultural revolution. Public shaming as a blood sport has to stop, and it's time for an intervention on the internet and in our culture.
Elgesio keitimas prasideda nuo kintančių įsitikinimų. Matėme tai esant tikra su rasizmu, homofobija ir daugeliu kitų šališkumų tiek šiandien, tiek praeity. Kai mes pakeitėme įsitikinimus dėl tos pačios lyties asmenų vedybų, daugiau žmonių buvo suteiktos lygios teisės. Kai pradėjome vertinti tvarumą, daugiau žmonių pradėjo rūšiuoti. Taigi kuo toliau vystosi mūsų žeminimo kultūra, mums reikia kultūros revoliucijos. Viešas žeminimas, kaip kruvinas sportas, turi būti sustabdytas ir laikas įsikišti į internetą ir mūsų kultūrą.
The shift begins with something simple, but it's not easy. We need to return to a long-held value of compassion, compassion and empathy. Online, we've got a compassion deficit, an empathy crisis.
Poslinkis prasideda paprastai, bet tai nėra lengva. Reikia grįžti prie senųjų atjautos vertybių – užuojautos ir empatijos. Internete turime atjautos deficitą ir empatijos krizę.
Researcher Brené Brown said, and I quote, "Shame can't survive empathy." Shame cannot survive empathy. I've seen some very dark days in my life. It was the compassion and empathy from my family, friends, professionals and sometimes even strangers that saved me. Even empathy from one person can make a difference. The theory of minority influence, proposed by social psychologist Serge Moscovici, says that even in small numbers, when there's consistency over time, change can happen. In the online world, we can foster minority influence by becoming upstanders. To become an upstander means instead of bystander apathy, we can post a positive comment for someone or report a bullying situation. Trust me, compassionate comments help abate the negativity. We can also counteract the culture by supporting organizations that deal with these kinds of issues, like the Tyler Clementi Foundation in the US; in the UK, there's Anti-Bullying Pro; and in Australia, there's PROJECT ROCKIT.
Tyrėjas Brené Brown pasakė, cituoju: „Gėda negali ištverti empatijos“. Gėda negali ištverti empatijos. Turėjau juodų dienų savo gyvenime, ir atjauta bei empatija iš mano šeimos, draugų, profesionalų ir kartais netgi nepažįstamųjų išgelbėjo mane. Netgi vieno žmogaus empatija gali padėti. Mažumos įtakos teorija, sugalvota socialinio psichologo Serge Moscovici, teigia, kad net mažais pavyzdžiais, kai yra nuoseklumas, laikui bėgant gali įvykti pasikeitimas. Galime skatinti mažumos įtaką internete tapdami aktyviais veikėjais. Tapti veikėju reiškia, užuot apatiškai stebėję, galime rašyti teigiamus komentarus arba pranešti patyčių atvejus. Patikėkite manimi, atjautos komentarai padeda sumažinti negatyvumą. Taip pat galime priešintis kultūrai palaikydami organizacijas, kurios užsiima panašiais klausimais, kaip „Tyler Clementi fondas“ JAV, J. Karalystėje veikia „Anti-Bullying Pro“, o Australijoje – „Project Rockit“.
We talk a lot about our right to freedom of expression. But we need to talk more about our responsibility to freedom of expression. We all want to be heard, but let's acknowledge the difference between speaking up with intention and speaking up for attention. The internet is the superhighway for the id. But online, showing empathy to others benefits us all and helps create a safer and better world. We need to communicate online with compassion, consume news with compassion and click with compassion. Just imagine walking a mile in someone else's headline.
Mes daug kalbame apie teisę į išraiškos laisvę, bet reikėtų daugiau kalbėti apie mūsų atsakomybę išraiškos laisvei. Mes visi norime būti išgirsti, bet pripažinkime skirtumą tarp kalbėjimo su intencija ir pasisakymo dėmesiui atkreipti. Internetas yra greitkelis tapatybei, bet internete rodoma empatija kitiems padeda mums visiems ir padeda kurti saugesnį ir geresnį pasaulį. Mums reikia bendrauti internete su atjauta, priimti žinias su atjauta ir spragsėti pele su atjauta. Pabandykite atsidurti antraštėje apie kitą žmogų.
I'd like to end on a personal note. In the past nine months, the question I've been asked the most is "Why?" Why now? Why was I sticking my head above the parapet? You can read between the lines in those questions, and the answer has nothing to do with politics. The top-note answer was and is "Because it's time." Time to stop tiptoeing around my past, time to stop living a life of opprobrium and time to take back my narrative.
Norėčiau pabaigti su asmenine pastaba. Paskutinius devynis mėnesius daugiausiai manęs klausė „Kodėl?“. Kodėl dabar? Kodėl aš išdrįsau pasakyti savo nuomonę? Galite skaityti tarp eilučių girdėdami klausimus, ir atsakymas nėra susijęs su politika. Pagrindinis atsakymas buvo ir yra – todėl, kad atėjo laikas: laikas sustabdyti strikinėjimą apie mano praeitį; laikas nustoti gyventi gėdos gyvenimą; ir laikas atsiimti savo pasakojimą.
It's also not just about saving myself. Anyone who is suffering from shame and public humiliation needs to know one thing: You can survive it. I know it's hard. It may not be painless, quick or easy, but you can insist on a different ending to your story. Have compassion for yourself. We all deserve compassion and to live both online and off in a more compassionate world.
Tai ne tik savęs gelbėjimas. Kiekvienas, kuris kenčia nuo gėdos ir viešo pažeminimo, turi žinoti viena: Jūs galite tai išgyventi. Žinau, tai sunku. Tai gali nebūti neskausminga, greita ar lengva, bet jūs galite siekti kitokios pabaigos savo istorijai. Turėkite atjautos sau. Mes visi nusipelnėme atjautos ir gyventi tiek internete, tiek už jo ribų labiau užjaučiančiame pasaulyje.
Thank you for listening.
Ačiū, kad klausėtės.
(Applause and cheers)
(Plojimai.)