Talking about empowerment is odd, because when we talk about empowerment, what affects us most are the stories. So I want to begin with an everyday story. What is it really like to be a young woman in India?
Kalbėti apie įgalinimą yra labai keista, nes kalbant apie tai, mus labiausiai paveikia istorijos. Taigi kalbą noriu pradėti, kasdienine istorija. Koks išties yra jaunos moters Indijoje gyvenimas?
Now, I've spent the last 27 years of my life in India, lived in three small towns, two major cities, and I've had several experiences. When I was seven, a private tutor who used to come home to teach me mathematics molested me. He would put his hand up my skirt. He put his hand up my skirt and told me he knew how to make me feel good. At 17, a boy from my high school circulated an email detailing all the sexually aggressive things he could do to me because I didn't pay attention to him. At 19, I helped a friend whose parents had forcefully married her to an older man escape an abusive marriage. At 21, when my friend and I were walking down the road one afternoon, a man pulled down his pants and masturbated in front of us. We called people for help, and nobody came. At 25, when I was walking home one evening, two men on a motorcycle attacked me. I spent two nights in the hospital recovering from trauma and injuries.
Pastaruosius 27 metus aš gyvenau Indijoje, iš viso trijuose mažuose miesteliuose, dviejuose didžiuosiuose miestuose ir gyvenant juose nutiko štai tokie dalykai: Kai aš buvau septynerių, privatus matematikos mokytojas, kuris mokydavo mane namie, ištvirkino mane. Jis padėjo savo ranką po mano sijonu. Jis padėjo ranką man po sijonu ir pasakė, jog jis žino kaip padaryti, kad man būtų gera. Man būnant 17 metų, vaikinas iš aukštosios mokyklos, išplatino elektroninį laišką, kalbėdamas apie begalę seksualinių dalykų, kuriuos jis galėtų man padaryti, tik todėl, jog mokykloje aš nekreipiau į jį dėmesio. Būdama 19 metų, aš padėjau savo draugei, kurios tėvai prieš jos valią, privertė vesti daug senesnį vyrą, aš padėjau jai pasprukti nuo ją užgauliojančio vyro. Būnant 21, man einant kartu su drauge, vieną vasaros popietę, vyras prieš mus nusimovė kelnes ir masturbavosi prieš mūsų akis. Mes šaukėmės žmonių pagalbos, bet niekas neatėjo. Kai buvau 25, vieną kartą ėjau namo vakare du vyrai ant motociklo užpuolė mane. Aš praleidau dvi dienas ligoninėje, kol atsigavau po traumos ir sužalojimų.
So throughout my life, I've seen women — family, friends, colleagues — live through these experiences, and they seldom talk about it. So in simple words, life in India is not easy. But today I'm not going to talk to you about this fear. I'm going to talk to you about an interesting path of learning that this fear took me on.
Taigi per savo gyvenimą, man teko sutikti moterų - šeimų, draugų, bendradarbių - kurios išgyveno, tuos pačius nutikimus. Tačiau jos retai apie tai kalba. Taigi švelniai tariant gyvenimas Indijoje nėra lengvas. Bet šiandien aš atvykau čia ne tam, jog kalbėčiau apie baimę. Aš noriu prabilti apie mokymosi kelią, kuriuo, tik dėka savo baimės dabar žengiu.
So, what happened one night in December 2012 changed my life. So a young girl, a 23-year-old student, boarded a bus in Delhi with her male friend. There were six men on the bus, young men who you might encounter every day in India, and the chilling account of what followed was played over and over again in the Indian and international media. This girl was raped repeatedly, forcefully penetrated with a blunt rod, beaten, bitten, and left to die. Her friend was gagged, attacked, and knocked unconscious. She died on the 29th of December. And at a time when most of us here were preparing to welcome the new year, India plunged into darkness. For the first time in our history, men and women in Indian cities woke up to the horrific truth about the true state of women in the country. Now, like many other young women, I was absolutely terrified. I couldn't believe that something like this could happen in a national capital. I was angry and I was frustrated, but most of all, I felt utterly, completely helpless. But really, what do you do, right? Some write blogs, some ignore it, some join protests. I did all of it. In fact, that was what everyone was doing two years ago. So the media was filled with stories about all the horrific deeds that Indian men are capable of. They were compared to animals, sexually repressed beasts. In fact, so alien and unthinkable was this event in an Indian mind that the response from the Indian media, public and politicians proved one point: No one knew what to do. And no one wanted to be responsible for it. In fact, these were a few insensitive comments which were made in the media by prominent people in response to sexual violence against women in general. So the first one is made by a member of parliament, the second one is made by a spiritual leader, and the third one was actually the defendants' lawyer when the girl was fighting for her life and she passed away.
Tai kas nutiko vieną 2012 metų gruodžio naktį, pakeitė mano gyvenimą. Taigi, jauna 23 metų studentė su savo draugu, įlipo į autobusą Delhi mieste. Autobuse buvo šeši tipiniai jaunuoliai, tokius kokius galima sutikti kiekvieną dieną Indijoje ir šiurpą keliantys įvykiai, kurie buvo kartojami, kurį laiką, Indijos, bei tarptautinėje spaudoje. Ta mergina buvo keletą kartų įžaginta ir išprievartauta su buku strypu, sumušta, sukandžiota ir palikta mirti. Jos draugas buvo surištas ir partrenktas be sąmonės. Ji mirė gruodžio 29-ąją dieną. Tuo metu, kai dauguma mūsų, ruošiesi naujųjų metų sutiktuvėms, Indija paskendo tamsoje... Pirmą kartą Indijos istorijoje, vyrai ir moterys daugelyje miestų, suvokė siaubingą tiesą, apie tikrąją moterų padėtį šalyje. Kaip ir daugelis kitų jaunų moterų, aš buvau neįtikėtinai įbauginta. Netikėjau, jog toks įvykis, galėtų nutikti sostinėje. Aš buvau be galo įniršusi ir sutrikusi, bet visų svarbiausia, jog jaučiausi visiškai bejėgė. Na, bet išties ką gi galime padaryti, tiesa? Kai kurie rašo tinklaraščius, kai kurie ignoruoja, kiti prisijungia prie protesto akcijų. Aš dariau visa tai, iš tiesų tai buvo, ką visi prieš du metus darė. Tuo metu spauda buvo užtvindyta siaubingomis istorijomis, apie Indijos vyrų smurtavimą. Jie buvo sulyginami su žvėrimis, pilnais seksualinų fantazijų. Išties toks svetimas ir neįtikėtinas buvo šis įvykis Indų galvose, jog Indijos spaudos atsakas, įrodė, kad niekas nežinojo ką daryti toliau. Ir žinoma niekas nenorėjo, prisiimti atsakomybės. Išties štai keletas abejingų žmonių komentarų, kurie buvo publikuojami, labai gerai žinomų žmonių tai buvo jų atsakas, į seksualinį smurtą ir patyčias kuriuos patiria moterys. Pirmasis buvo parašytas parlamento nario, antrasis dvasinio lyderio, ir trečiasis atsakovo advokato, kol tuo metu mergina kovojo už gyvybę ir vėliau mirė.
Now, as a woman watching this day after day, I was tired. So as a writer and gender activist, I have written extensively on women, but this time, I realized it was different, because a part of me realized I was a part of that young woman too, and I decided I wanted to change this. So I did something spontaneous, hasty. I logged on to a citizen journalism platform called iReport, and I recorded a video talking about what the scene was like in Bangalore. I talked about how I felt, I talked about the ground realities, and I talked about the frustrations of living in India. In a few hours, the blog was shared widely, and comments and thoughts poured in from across the world. In that moment, a few things occurred to me. One, technology was always at hand for many young women like me. Two, like me, most young women hardly use it to express their views. Three, I realized for the first time that my voice mattered.
Aš pavargau stebėti, tai besikartojant diena iš dienos. Kaip rašytoja, bei lyčių gynėja, aš parašiau daug straipsnių apie moteris, bet greitai suvokiau jog šis atvejis yra kitoks, nes dalis manęs, susitapatino su įžagintąją jauna moterimi. Tada nusprendžiau, jog noriu tai pakeisti. Aš padariau kai ką spontaniško, paskubomis. Prisijungiau prie piliečių žurnalistų programos, pavadintos „iReport“ ir įrašiau vaizdinį įrašą, kuriame kalbėjau apie gyvenimą Bangalore. Taip pat apie savo jausmus, apie kasdienius nutikimus, apie nusivylimą gyvenimu Indijoje. Per kelias valandas, mano įrašas pasklido labai plačiai, komentarai, bei mintys pasipylė iš viso pasaulio. Tą momentą keli dalykai man paaiškėjo: pirma, jog technologijos yra visada šalia mūsų, ypatingai tarp mano amžiaus moterų. Antra, daug jaunų merginų, kaip ir aš niekada nesinaudoja internetu savo mintims išreikšti. Trečia, aš suvokiau jog pirmą kartą gyvenime mano nuomonė buvo tikrai svarbi.
So in the months that followed, I covered a trail of events in Bangalore which had no space in the mainstream news. In Cubbon Park, which is a big park in Bangalore, I gathered with over 100 others when groups of young men came forward to wear skirts to prove that clothing does not invite rape. When I reported about these events, I felt I had charge, I felt like I had a channel to release all the emotions I had inside me. I attended the town hall march when students held up signs saying "Kill them, hang them." "You wouldn't do this to your mothers or sisters." I went to a candlelight vigil where citizens gathered together to talk about the issue of sexual violence openly, and I recorded a lot of blogs in response to how worrying the situation was in India at that point. ["I am born with sisters and cousin who now live in cities and abroad but they never talk to me or complain about their daily difficulties like you say"]
Taigi sekančiais mėnesiais, rašiau apie įvykius kurie vyko Bangalore ir kuriems neatsirado vietos pagrindinėse naujienose. Cubbon parke, kuris yra vienas didžiausių Bangalore, susirinko grupė žmonių, dauguma vyrai, kurie sutiko dėvėti sukneles, norėdami parodyti jog apranga, neskatina prievartavimo. Kai paviešinau šias demonstracijas, pasijutau jog tai būdas kuriuo, galiu išleisti visas manyje glūdinčias emocijas. Aš lankiausi keliuose piketuose, kur studentai laikė plakatus su užrašais, „Užmiškit juos, pakarkit juos“ „Jūs niekada nepadarytumėte to savo mamoms ar seserims“ Aš ėjau į visuomeninės grupės susitikimus žvakių šviesoje, kur žmonės susirinkdavo kalbėtis apie seksualinės prievartos problemas, aš prisimenu daug savo rašinių, kuriuose aprašiau, kokia nerami padėtis buvo Indijoje tuo metu. Tačiau žmonių reakcijos,
Now, the reactions confused me. While supportive comments poured in from across the world, as did vicious ones. So some called me a hypocrite. Some called me a victim, a rape apologist. Some even said I had a political motive. But this one comment kind of describes what we are discussing here today.
buvo labai trikdančios. Dauguma žmonių iš viso pasaulio mane palaikė, tačiau buvo ir žiaurių žmonių, mane vadino veidmaine, prievartautojų gynėja ar prievartavimo auka. Kai kurie manė, jog aš turiu kažkokį politinį motyvą. Bet vienas iš tų komentarų, pasako viską, apie ką mes susirinkome padiskutuoti šiandien.
But I was soon to learn that this was not all. As empowered as I felt with the new liberty that this citizen journalism channel gave me, I found myself in an unfamiliar situation. So sometime last August, I logged onto Facebook and I was looking through my news feed, and I noticed there was a link that was being shared by my friends. I clicked on the link; it led me back to a report uploaded by an American girl called Michaela Cross. The report was titled, "India: The story you never wanted to hear." And in this report, she recounted her firsthand account of facing sexual harassment in India. She wrote, "There is no way to prepare for the eyes, the eyes that every day stared with such entitlement at my body, with no change of expression whether I met their gaze or not. Walking to the fruit seller's or the tailor's, I got stares so sharp that they sliced away bits of me piece by piece." She called India a traveler's heaven and a woman's hell. She said she was stalked, groped, and masturbated at.
Bet aš greitai supratau, kad tai ne viskas. Nors jaučiausi gana įgalinta, turėdama saviraiškos galimybę, kurią man suteikė žurnalistika. Nutiko, taip jog atsidūriau, keblioje padėtyje. Praėjusiųjų metų rugsėjo mėnesį, aš prisijungiau į Facebook, perskaičiau naujienų skiltį ir ten radau nuorodą, kuria dalinosi mano draugai. Aš įėjau į tą puslapį ir pamačiau jaunos Amerikiečių merginos Michaela Cross pranešimą. Pranešimas buvo pavadinimu „Indija ir istorija kurios jūs niekada nenorėtumėte išgirsti.“ Pranešime, ji atpasakojo jos pirmąją, seksualinio priekabiavimo patirtį Indijoje. Ji rašė, „Jog niekas negalėtų paruošti, tiems vulgariems žvilgsniams, kurie taip gašliai nužiūrinėdavo mano kūną, vyrai nė nesivargino, pakeisti veido išraiškos, kai aš pažvelgdavau į juos. Einant pro vaisių pardavėją ar siuvėją, vyrų žvilgsniai buvo tokie aštrūs, jog galėjau justi kaip jie mane pjaustė, gabalėlį po gabalėlio“ Ji pavadino Indiją keliautojo rojumi ir moters pragaru. Ji rašė, jog buvo sekama ir liečiama, vyrai masturbavosi į ją žiūrėdami.
Now, late that evening, the report went viral. It was on news channels across the world. Everyone was discussing it. It had over a million views, a thousand comments and shares, and I found myself witnessing a very similar thing. The media was caught in this vicious cycle of opinion and outburst and no outcome whatsoever. So that night, as I sat wondering how I should respond, I found myself filled with doubt. You see, as a writer, I approached this issue as an observer, as an Indian, I felt embarrassment and disbelief, and as an activist, I looked at it as a defender of rights, but as a citizen journalist, I suddenly felt very vulnerable. I mean, here she was, a young woman who was using a channel to talk about her experience just as I was, and yet I felt unsettled. You see, no one ever tells you that true empowerment comes from giving yourself the permission to think and act. Empowerment is often made to sound as if it's an ideal, it's a wonderful outcome. When we talk about empowerment, we often talk about giving people access to materials, giving them access to tools. But the thing is, empowerment is an emotion. It's a feeling. The first step to empowerment is to give yourself the authority, the key to independent will, and for women everywhere, no matter who we are or where we come from, that is the most difficult step. We fear the sound of our own voice, for it means admission, but it is this that gives us the power to change our environment. Now in this situation where I was faced with so many different kinds of realities, I was unsure how to judge, because I didn't know what it would mean for me. I feared to judge because I didn't know what it would be if I didn't support the same view as this girl. I didn't know what it would mean for me if I was challenging someone else's truth. But yet, it was simple. I had to make a decision: Should I speak up or should I stay quiet? So after a lot of thought, I recorded a video blog in response, and I told Michaela, well, there are different sides to India, and I also tried to explain that things would be okay and I expressed my regret for what she had faced. And a few days later, I was invited to talk on air with her, and for the first time, I reached out to this girl who I had never met, who was so far away, but yet I felt so close to.
Tą patį vakarą, įrašas pasklido it virusas. Jis buvo naujienų pranešimuose visame pasaulyje. Daugelis diskutavo, įrašas sulaukė virš milijono peržiūrų, tūkstančius komentarų ir pasidalinimu aš jaučiausi, lyg dar kartą matyčiau tuos dalykus kurie nutiko man. Žiniasklaida buvo užstrigusi nesibaigiančiame rate, tarp nuomonių ir nevaldomų protrūkių ir jokios išvados. Taigi, tą vakarą aš atsisėdau ir svarsčiau, kaip aš turėčiau elgtis, aš buvau pilna dvejonių. Kaip rašytoja aš žvelgiau į tai, kaip įvykių stebėtoja, tačiau, kaip Indijos pilietė jaučiau gėdos ir beviltiškumo jausmą, tačiau kaip moterų teisių gynėja, norėjau apginti jų teises. Bet kaip pilietė žurnalistė, pasijutau lengvai pažeidžiama. Tada supratau, jog kaip ir aš ta jauna mergina, naudojosi internetu, tam jog pasidalintų savo patirtimi, kaip ir aš, bet kažkodėl aš jaučiausi nerami. Nes niekas nėra man sakęs, jog esame laisvi, tik davę sau pačiam leidimą, galvoti ir daryti, tai kas yra būtina. Kai kalbame apie įgalinimą, dažniausiai tai skamba lyg idealas. kalbėdami apie įgalinimą turime omenyje leidimą naudotis įvairiais reikmenimis, ar tam tikra įranga ar įrankiais. Bet mano nuomone, įgalinimas yra emocija, tai yra jausmas. Pirmas žingsnis į įgalinimą yra suteikti sau pačiai leidimą, ir moterims visame pasaulyje, nesvarbu, kas jos yra ar iš kur jos, tai pats sunkiausias žingsnis. Mes bijome savo paties balso skambesio, mes bijome leisti sau kalbėti, tačiau tai ir yra jėga keičiantį aplinkinį pasaulį. Šioje situacijoje kurioje susidūriau, su daugybe skirtingų nuomonių ir dvejonių, nežinojau kaip jas vertinti nes bijojau, kokios būtų to pasekmės. Bijojau vertinti, nes nežinojau kas nutiktų, jei nepalaikyčiau tos merginos pažiūrų. Aš nežinojau kokią, įtaką tai turėtų man, jei prieštaraučiau kieno nors tiesai. Bet išties viskas buvo paprasta. Reikėjo tik priimti sprendimą: ar išsikalbėti apie tai ką jaučiu, ar tyliai kentėti? taigi po kurio laiko svarstymų ir dvejonių, įrašiau įrašą, kaip atsaką į tos merginos pasakojimą, ir pasakiau Michaela, jog Indija yra labai daugiaspalvė šalis ir dar bandžiau paaiškinti, jog viskas bus gerai, bei išreiškiau jai užuojauta dėl to, kas nutiko. Po kelių dienų aš buvau pakviesta, pasikalbėti gyvai televizijos studijoje su ta mergina, kurios aš niekada nesutikau ir nemačiau, tačiau jaučiausi tokia artima jai. Nuo tada, kai reportažas buvo paviešintas,
Since this report came to light, more young people than ever were discussing sexual harassment on the campus, and the university that Michaela belonged to gave her the assistance she needed. The university even took measures to train its students to equip them with the skills that they need to confront challenges such as harassment, and for the first the time, I felt I wasn't alone. You see, if there's anything that I've learned as an active citizen journalist over the past few years, it is our dire lack as a society to actively find avenues where our voices can be heard. We don't realize that when we are standing up, we are not just standing up as individuals, we are standing up for our communities, our friends, our peers. Most of us say that women are denied their rights, but the truth is, oftentimes, women deny themselves these rights. In a recent survey in India, 95 percent of the women who work in I.T., aviation, hospitality and call centers, said they didn't feel safe returning home alone after work in the late hours or in the evening. In Bangalore, where I come from, this number is 85 percent. In rural areas in India, if anything is to go by the recent gang rapes in Badaun and acid attacks in Odisha and Aligarh are supposed to go by, we need to act really soon.
labai daug jaunų žmonių, diskutavo apie seksualinį priekabiavimą mūsų universiteto miestelyje, bei universitete kuriame Michaela mokėsi, jei buvo suteikta pagalba. Universitetas netgi nusprendė, apmokyti studentes, kaip apsiginti, seksualinio priekabiavimo atveju, ir pirmą kartą aš pasijutau, jog nesu viena. Jei ko ir išmokau, per pastaruosius keletą metų, būdama aktyvi pilietiškumo žurnalistė, tai jog mūsų visuomenei reikia ieškoti, naujo būdo, kuriuo galėtume išreikšti savo nuomonę. Mes nesuvokiame, jog pasisakydami mes ne tik pasireiškiame kaip asmenys, mes esame bendruomenės balsas, mes kalbame už mūsų padėtyje esančius žmones. Dauguma mūsų mano, jog moters teisės yra apribotos, bet dažniausiai, tai pačios moterys apriboja savo pačių teises. Paskutinėje apklausoje vykusioje Indijoje, 95 procentai moterų, dirbančių informacinėse technologijose aviacijoje ir paslaugų srityje, teigė, jog nesijaučia saugios grįždamos namo vienos, vakare baigus darbą. Bangalore iš kur aš kilusi, šis skaičius siekia 85 procentus. Kaimo vietovėse, pastaruoju metu, vyksta grupiniai prievartavimai bei užpuolimai apipilant rūgštimi, kitos teritorijos seka jų pėdomis. Todėl mums reikia veikti nedelsiant.
Don't get me wrong, the challenges that women will face in telling their stories is real, but we need to start pursuing and trying to identify mediums to participate in our system and not just pursue the media blindly. Today, more women than ever are standing up and questioning the government in India, and this is a result of that courage. There is a sixfold increase in women reporting harassment, and the government passed the Criminal Law (Amendment) Act in 2013 to protect women against sexual assault.
Nesupraskite manęs klaidingai, iššūkiai su kuriais susidurs moterys, papasakodamos savo istorijas, bus didžiuliai, tačiau mums reikia pradėti ieškoti, naujų būdų kuriais galėtume aktyviai pasireikšti, nes šiuo metu mes pasikliaujame spaudos naujienomis aklai. Šiuo metu daugiau moterų nei bet kada, stoja už savo teisės ir nebepasitiki Indijos vyriausybe, visą tai yra drąsių moterų pasiektas rezultatas. Šešiskart daugiau moterų, praneša apie priekabiavimą Vyriausybė 2013 metais išleido, Baudžiamosios įstatymo pataisą, kuria siekia apginti moteris nuo seksualinių užpuolimų.
As I end this talk, I just want to say that I know a lot of us in this room have our secrets, but let us speak up. Let us fight the shame and talk about it. It could be a platform, a community, your loved one, whoever or whatever you choose, but let us speak up. The truth is, the end to this problem begins with us.
Baigdama šią kalbą, noriu pridurti, jog kiekvienas iš mūsų šiame kambaryje turi savo paslaptis, bet mes turime išmokti pasipasakoti. Nugalėkime gėdos jausmą ir pasisakykime. Galite pasisakyti čia ar tiesiog savo bendruomenėje, kur tai bebūtų, prabilkite apie tai. Tiesa ta, jog šios problemos sprendimas, prasideda mumyse.
Thank you.
Ačiū jums.
(Applause)
(Plojimai)