Ten years ago, I wrote a book which I entitled "Our Final Century?" Question mark. My publishers cut out the question mark. (Laughter) The American publishers changed our title to "Our Final Hour." Americans like instant gratification and the reverse. (Laughter)
Prieš dešimt metų aš parašiau knygą pavadinimu, "Mūsų paskutinis šimtmetis?" Su klaustuku. Leidėjai pašalino klaustuką. (Juokas) Amerikiečių leidėjai pakeitė pavadinimą į "Mūsų paskutinė valanda" Amerikiečiai mėgsta greitą atpildą, bei apversti daiktus aukštyn kojomis. (Juokas)
And my theme was this: Our Earth has existed for 45 million centuries, but this one is special — it's the first where one species, ours, has the planet's future in its hands. Over nearly all of Earth's history, threats have come from nature — disease, earthquakes, asteroids and so forth — but from now on, the worst dangers come from us. And it's now not just the nuclear threat; in our interconnected world, network breakdowns can cascade globally; air travel can spread pandemics worldwide within days; and social media can spread panic and rumor literally at the speed of light. We fret too much about minor hazards — improbable air crashes, carcinogens in food, low radiation doses, and so forth — but we and our political masters are in denial about catastrophic scenarios. The worst have thankfully not yet happened. Indeed, they probably won't. But if an event is potentially devastating, it's worth paying a substantial premium to safeguard against it, even if it's unlikely, just as we take out fire insurance on our house.
Bet mano mintis buvo ši: Žemė egzistuoja jau apie 45 milijonus šimtmečių, bet šis periodas ypatingas - tai pirmasis tarpsnis kai nuo vienos rūšies, tai yra mūsų, priklauso žemės ateitis. Beveik per visą Žemės egzistavimo laikotarpį, grėsmė kildavo tik iš gamtinių reiškinių — ligos, žemės drebėjimai, asteroidai ir taip toliau — bet nuo šiol, didžiausią pavojų keliame mes. Ir tai susiję ne tik su branduolinių ginklų grėsme; mūsų taip glaudžiai susietame pasaulyje, tinklo gedimai gali užgriūti mus visus, vienu metu, kelionės lėktuvais gali paskleisti lengvai plintančias ligas, visame pasaulyje per kelias dienas, ir socialiniai tinklai gali paskleisti paniką ar paskalas per kelis akimirksnius. Mes per daug nerimaujame apie nereikšmingus pavojus- nenuspėjamas lenktuvų katastrofas, vėžio sukėlėjus maiste, mažas radiacijos dozes ir taip toliau, bet mes ir mūsų politiniai lyderiai neigiame bet kokius katastrofiškus atsitikimus. Blogiausia, ačiū Dievui, dar nenutiko. Iš tiesų, tikriausiai ir nenutiks. Bet jei toks įvykis yra galimai pražūtingas, yra neabejotinai verta sumokėti papildomai jog galėtume apsisaugoti nuo tokių įvykių, net jei tai nelabai tikėtina,
And as science offers greater power and promise, the downside gets scarier too. We get ever more vulnerable. Within a few decades, millions will have the capability to misuse rapidly advancing biotech, just as they misuse cybertech today. Freeman Dyson, in a TED Talk, foresaw that children will design and create new organisms just as routinely as his generation played with chemistry sets. Well, this may be on the science fiction fringe, but were even part of his scenario to come about, our ecology and even our species would surely not survive long unscathed. For instance, there are some eco-extremists who think that it would be better for the planet, for Gaia, if there were far fewer humans. What happens when such people have mastered synthetic biology techniques that will be widespread by 2050? And by then, other science fiction nightmares may transition to reality: dumb robots going rogue, or a network that develops a mind of its own threatens us all.
lygiai taip, kaip mes apdraudžiame savo namus nelaimės atvejui. Mokslas siūlo didesnę įtaką ir viltį, blogoji mokslo pusė taip pat tampa vis grėsmingesnė. Mes tampame labiau pažeidžiami. Per kelias dešimtis metų, milijonai žmonių turės galimybę, netinkamai panaudoti naujas biotechnologijas, kaip dabar piktais tikslais naudojamos kibernetinės technologijos. Freemen Dyson vienoje iš TED kalbų nuspėjo, jog netgi vaikai galės sumanyti ir sukurti naujus organizmus, lygiai taip paprastai, kaip ši karta žaidžia su chemijos rinkiniais. Galbut tai jau yra beveik mokslinė fantastika, bet jei bent dalis šio scenerijaus taptų realybe, ne tik mūsų ekologija, tačiau ir mūsų rūšis tikrai neišgyventų be didžiulų nuostolių. Pavyzdžiui, yra eko-ekstremistų, kurie mano, jog mūsų planetai būtų daug geriau jei žemėje būtų mažiau žmonių. Kas nutiks, jei šie žmonės, įvaldys sintetinės biologijos įrankius, kurios pasauliniu mastu paplis iki 2050? Ir iki to meto kiti mokslinės fantastikos košmarai, taps realybe. Kvaili robotai imantys kovoti prieš žmones, ar tinklas, kuris išplėtos savo paties sąmonę,
Well, can we guard against such risks by regulation? We must surely try, but these enterprises are so competitive, so globalized, and so driven by commercial pressure, that anything that can be done will be done somewhere, whatever the regulations say. It's like the drug laws — we try to regulate, but can't. And the global village will have its village idiots, and they'll have a global range.
šios mintys gąsdina mus visus. Ar galime nuo to apsisaugoti nuo to įvesdami teisinius apribojimus? Žinoma mes turime bandyti, tačiau šios įmonės yra tokios konkurencingos ir globalizuotos, bei taip vedamos komercinio spaudimo, jog kas gali būti padaryta, bus kažkur padaryta, ko taisyklės bereikalautų. Tai kaip narkotikų draudimas — kontroliuoti stengiamės tačiau nesėkmingai. Ir pasaulinis kaimas visada turės savo kaimo idiotus,
So as I said in my book, we'll have a bumpy ride through this century. There may be setbacks to our society — indeed, a 50 percent chance of a severe setback. But are there conceivable events that could be even worse, events that could snuff out all life? When a new particle accelerator came online, some people anxiously asked, could it destroy the Earth or, even worse, rip apart the fabric of space? Well luckily, reassurance could be offered. I and others pointed out that nature has done the same experiments zillions of times already, via cosmic ray collisions. But scientists should surely be precautionary about experiments that generate conditions without precedent in the natural world. Biologists should avoid release of potentially devastating genetically modified pathogens.
ir jų veiklos sritis bus visas pasaulis. Taigi kaip jau minėjau savo knygoje, kelionė per šį šimtmetį tikrai bus duobėta. Galbūt bus visuomeninių nuosmukių – iš tiesų yra apie 50% tikimybė, jog bus smarkių nuosmukių. Bet ar yra galimų įvykių, kurie būtų žymiai blogesni, įvykių kurie galėtų nušluoti gyvybę nuo žemės paviršiaus? Kai naujasis dalelių greitintuvas buvo įjungtas, kai kurie žmonės nerimaudami klausė, ar jis galėtų sunaikinti žemę, ar netgi dar blogiau, suplėšyti erdvės strukūrą? Visa laimė, jog įtikinami įrodymai buvo pateikti. Ir aš, ir kiti papbrėžė jog gamta atliko tuos pačius eksperimentus jau begalę kartų kosminių spindulių susidurimuose. Bet mokslininkai be abejo turėtų imtis išankstinio atsargumo, eksperimentuose kuriuose sukuriamos sąlygos, kurios naturaliai niekada neįvyksta gamtoje. Biologai turėtų dėti pastangas, kad į aplinką nebūtų paleisti
And by the way, our special aversion to the risk of truly existential disasters depends on a philosophical and ethical question, and it's this: Consider two scenarios. Scenario A wipes out 90 percent of humanity. Scenario B wipes out 100 percent. How much worse is B than A? Some would say 10 percent worse. The body count is 10 percent higher. But I claim that B is incomparably worse. As an astronomer, I can't believe that humans are the end of the story. It is five billion years before the sun flares up, and the universe may go on forever, so post-human evolution, here on Earth and far beyond, could be as prolonged as the Darwinian process that's led to us, and even more wonderful. And indeed, future evolution will happen much faster, on a technological timescale, not a natural selection timescale.
potencialiai pražūtingi genetiškai modifikuoti patogenai. Ir beje, mūsų ypatingas egzistencinių nelaimių rizikos vengimas priklauso nuo filosofinio ir kartu etinio klausimo, ir jis yra toks. Apsvarstykite du scenarijus. Scenarijuje A išnaikinta 90% visos žmonijos. Scenarijuje B išnaikinta visa žmonija. Ar daug blogiau yra B scenarijus, nei A? Kai kurie pasakytų, jog 10% blogiau. Nes žuvusių žmonių skaičius būtų 10% didesnis. Bet aš manau, jog B yra napalyginamai blogiau. Būdamas astronomu, aš negaliu patikėti, jog žmonės yra istorijos pabaiga. Vis dar penki milijardai metų kol saulė užsiliepsnos, ir visata plėsis amžinai, taigi evoliucija po žmogaus egzistencijos, čia žemėje ir toli už jos ribų, gali užsitęsti taip ilgai kaip ir Darvino evoliucijos procesas, kuris atvedė iki mūsų, o galbūt net dar gražesnis. Iš tiesų, ateityje evoliucija vyks daug sparčiau, technologiniais laiko mastais,
So we surely, in view of those immense stakes, shouldn't accept even a one in a billion risk that human extinction would foreclose this immense potential. Some scenarios that have been envisaged may indeed be science fiction, but others may be disquietingly real. It's an important maxim that the unfamiliar is not the same as the improbable, and in fact, that's why we at Cambridge University are setting up a center to study how to mitigate these existential risks. It seems it's worthwhile just for a few people to think about these potential disasters. And we need all the help we can get from others, because we are stewards of a precious pale blue dot in a vast cosmos, a planet with 50 million centuries ahead of it. And so let's not jeopardize that future.
o ne naturaliosios atrankos laiko mastais. Taigi neabejotinai, žvelgiant į tai, ką mes galime pararasti, mes neturėtume leisti nė vienai galimybei iš milijardo kuri išnaikintų visą žmoniją, ir atimtų galimybę mums išnaudoti savo begalinį potencialą. Kai kurie iš įsivaizduojamų scenarijų tikriausiai ir yra tik prasimanymai, bet kiti gali būti gana rimti. Svarbu suprasti, jog nepažįstama ar nesuprantama, nėra tas pats kaip visiškai netikėtina, iš tiesų, todėl ir mes Kembridžo universitete, įsteigėme mokslinį centrą, kur studijuojame kaip sušvelninti, šias egzistencines grėsmes. Atrodo, jog bet keliems žmonės pasaulyje yra verta, apsvarstyti šias galimas naleimes. Ir mums reikia įveiriapusės paramos iš kitų, nes mes esame šio mažo mėlyno taško tvarkdariai, begalinėje erdėje, planeta kuri vis dar turi bent jau 50 milijonų šimtmečių priešakyje. Taigi nestatykime savo ateities į pavojingą padėtį.
And I'd like to finish with a quote from a great scientist called Peter Medawar. I quote, "The bells that toll for mankind are like the bells of Alpine cattle. They are attached to our own necks, and it must be our fault if they do not make a tuneful and melodious sound."
Norėčiau užbaigti kalbą garsaus mokslininko Peter Medawar citata. "Varpai kurie skamba žmonių rūšiai yra lyg verpeliai pakabinti ant galvijų Alpėse. Jie prikabinti prie mūsų kaklų, ir tai bus mūsų kaltė, jei jie neskambės, harmoningai bei melodingai".
Thank you very much.
Ačiu jums.
(Applause)
(Plojimai)