Hi everybody. So my name is Mac. My job is that I lie to children, but they're honest lies.
Sveiki visi. Mano vardas Mac. Mano darbas yra meluoti vaikams, tačiau tas melas būna nuoširdus.
I write children's books, and there's a quote from Pablo Picasso, "We all know that Art is not truth. Art is a lie that makes us realize truth or at least the truth that is given us to understand. The artist must know the manner whereby to convince others of the truthfulness of his lies."
Aš rašau knygas vaikams. Yra tokia Pablo Pikaso citata: „Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa. Menas tai melas, padedantis suvokti tiesą, ar bent jau tiesą, kurią mums duota suprasti. Menininkas privalo žinoti kaip įtikinti kitus savo melo tikrumu.“
I first heard this when I was a kid, and I loved it, but I had no idea what it meant. (Laughter)
Šią citatą išgirdau dar būdamas vaikas ir man ji labai patiko, tačiau neturėjau supratimo, ką ji reiškė. (Juokas)
So I thought, you know what, it's what I'm here to talk to you today about, though, truth and lies, fiction and reality. So how could I untangle this knotted bunch of sentences? And I said, I've got PowerPoint. Let's do a Venn diagram. ["Truth. Lies."] (Laughter) So there it is, right there, boom. We've got truth and lies and then there's this little space, the edge, in the middle. That liminal space, that's art. All right. Venn diagram. (Laughter) (Applause)
Pagalvojau, žinote, dėl to aš čia ir esu, kad pakalbėčiau su jumis apie tiesą ir melą, fikciją ir tikrovę. Tai kaipgi aš galėčiau išpainioti ši painų sakinių mazgą? Tariau sau, turiu PowerPoint. Reikia padaryti Veno diagramą. [„Tiesa. Melas.“] (Juokas) Tai štai ir ji, štai čia, bum. Čia matome tiesą ir melą, ir dar mažą tarpelį. kraštelis, viduryje. Ši susikirtimo vieta ir yra menas. Gerai. Veno diagrama. (Juokas) (Plojimai)
But that's actually not very helpful either. The thing that made me understand that quote and really kind of what art, at least the art of fiction, was, was working with kids. I used to be a summer camp counselor. I would do it on my summers off from college, and I loved it. It was a sports summer camp for four- to six-year-olds. I was in charge of the four-year-olds, which is good, because four-year-olds can't play sports, and neither can I. (Laughter) I play sports at a four-year-old level, so what would happen is the kids would dribble around some cones, and then got hot, and then they would go sit underneath the tree where I was already sitting — (Laughter) — and I would just make up stories and tell them to them and I would tell them stories about my life. I would tell them about how, on the weekends, I would go home and I would spy for the Queen of England. And soon, other kids who weren't even in my group of kids, they would come up to me, and they would say, "You're Mac Barnett, right? You're the guy who spies for the Queen of England." And I had been waiting my whole life for strangers to come up and ask me that question. In my fantasy, they were svelte Russian women, but, you know, four-year-olds — you take what you can get in Berkeley, California.
Tačiau ir tai nelabai padeda suprasti. Dalykas, padėjęs man suprasti tą citatą ir meno esmę, arba bent jau fikcijos meno esmę, buvo darbas su vaikais. Esu dirbęs patarėju vasaros stovykloje atostogų metu dar studijuojant koledže ir man tai labai patiko. Tai buvo sporto stovykla skirta 4-6 metų amžiaus vaikams. Buvau atsakingas už keturmečius, o tai gerai, nes keturmečiai nemoka sportuoti, aš taip pat. (Juokas) Mano sporto lygis prilygsta keturmečių, taigi nutikdavo taip, kad vaikai spardydavo kokius nors konkorėžius, sušildavo, ir eidavo pasėdėti po medžiu ir ten jau rasdavo sėdint mane — (Juokas) — taigi prisigalvodavau istorijų ir jas pasakodavau tai būdavo istorijos apie mano gyvenimą. Pasakodavau jiems kaip savaitgaliais grįžęs namo dirbdavau Anglijos karalienės šnipu. Neilgai trukus kiti vaikai, kurie buvo iš kitos grupės, prieidavo prie manęs ir sakydavo, „Jūs Mac Barnett, tiesa? Tai jūs esat Anglijos karalienės šnipas.“ O aš visą gyvenimą tik ir laukiau kol nepažįstamieji prie manęs prieis ir klaus šio klausimo. Mano vaizduotėje tai būdavo grakščios rusaitės tačiau, žinote, keturmečiai reikia džiaugtis tuo, ką gali gauti Berklyje, Kalifornijoje.
And I realized that the stories that I was telling were real in this way that was familiar to me and really exciting. I think the pinnacle of this for me — I'll never forget this — there was this little girl named Riley. She was tiny, and she used to always take out her lunch every day and she would throw out her fruit. She would just take her fruit, her mom packed her a melon every day, and she would just throw it in the ivy and then she would eat fruit snacks and pudding cups, and I was like, "Riley, you can't do that, you have to eat the fruit." And she was like, "Why?" And I was like, "Well, when you throw the fruit in the ivy, pretty soon, it's going to be overgrown with melons," which is why I think I ended up telling stories to children and not being a nutritionist for children. And so Riley was like, "That will never happen. That's not going to happen." And so, on the last day of camp, I got up early and I got a big cantaloupe from the grocery store and I hid it in the ivy, and then at lunchtime, I was like, "Riley, why don't you go over there and see what you've done." And — (Laughter) — she went trudging through the ivy, and then her eyes just got so wide, and she pointed out this melon that was bigger than her head, and then all the kids ran over there and rushed around her, and one of the kids was like, "Hey, why is there a sticker on this?" (Laughter) And I was like, "That is also why I say do not throw your stickers in the ivy. Put them in the trash can. It ruins nature when you do this." And Riley carried that melon around with her all day, and she was so proud.
Suvokiau, kad tos istorijos, kurias pasakojau, buvo tikros, nes buvo man pažįstamos ir iš tiesų labai įdomios. Viso to kulminacija buvo vienas įvykis, niekada nepamiršiu, su tokia mergaite Raili. Ji buvo smulkutė, ir visada išsitraukdavo savo pietus, o vaisių išmesdavo. Ji tiesiog išimdavo vaisių, mama kasdien įdėdavo melioną, o ji tiesiog išmesdavo jį į gebenės krūmą, ir valgydavo tik vaisių užkandžius ir pudingą. Aš jai sakydavau, „Raili, negalima taip daryti, reikia suvalgyti vaisių.“ O ji klausdavo, „Kodėl?“ Aš atsakydavau, „Na, kai išmeti vaisių į gebenės krūmą. po kurio laiko ten priaugs daugybė melionų“, ir turbūt dėl to tapau pasakų kūrėju, o ne vaikų dietologu. Taigi, Raili man sakydavo, „Tai niekada nenutiks. Taip tikrai nebus.“ Taigi, paskutinę stovyklos dieną atsikėliau anksčiau ir nupirkau didžiulį raukšlėtąjį melioną vaisių parduotuvėje ir paslėpiau jį gebenės krūme, o per pietus užkalbinau Raili. „Raili, nueik prie gebenės krūmo ir pažiūrėk ką padarei.“ Ir — (Juokas) — ji nukėblino iki krūmo, ir jos akys taip išsiplėtė, ir ji rodė pirštu į melioną kuris buvo didesnis nei jos galva, tada ten subėgo visi vaikai ir šurmuliavo aplink ją ir vienas iš vaikų tarė, „Ei, kodėl ant jo priklijuotas lipdukas?“ (Juokas) Aš jiems tariau, „Štai kodėl aš taip pat sakiau nemėtyti į gebenės krūmą lipdukų. Meskite juos į šiukšlių dėžę. Taip jūs teršiate gamtą.“ O Raili nešiojosi tą melioną su savimi visą dieną, ir taip didžiavosi.
And Riley knew she didn't grow a melon in seven days, but she also knew that she did, and it's a weird place, but it's not just a place that kids can get to. It's anything. Art can get us to that place. She was right in that place in the middle, that place which you could call art or fiction. I'm going to call it wonder. It's what Coleridge called the willing suspension of disbelief or poetic faith, for those moments where a story, no matter how strange, has some semblance of the truth, and then you're able to believe it. It's not just kids who can get there. Adults can too, and we get there when we read. It's why in two days, people will be descending on Dublin to take the walking tour of Bloomsday and see everything that happened in "Ulysses," even though none of that happened. Or people go to London and they visit Baker Street to see Sherlock Holmes' apartment, even though 221B is just a number that was painted on a building that never actually had that address. We know these characters aren't real, but we have real feelings about them, and we're able to do that. We know these characters aren't real, and yet we also know that they are.
Ir ji žinojo, kad neužaugino šio meliono per savaitę, tačiau tuo pačiu ir žinojo, kad tai padarė. Ir ši vieta labai keista, tačiau tai nėra paprasta vieta į kurią gali patekti vaikai. Tai gali būti bet kas. Menas mus gali ten nukelti. Ji buvo būtent toje vietoje, viduryje, vietoje, kurią galima vadinti menu arba fikcija. Aš tai vadinsiu stebuklu. Kolridžas tai vadino savanorišku netikėjimo pristabdymu arba poetiniu tikėjimu, tais atvejais, kai istorija, kad ir kokia keista bebūtų, šiek tiek primena tiesą, ir galima ja įtikėti. Ten patekti gali ne tik vaikai. Gali ir suaugusieji, ir mes ten patenkame skaitydami. Būtent dėl to žmonės gali porą dienų paskirti pasivaikščiojimams po Dubliną kai švenčiama Blumo diena ir pamatyti viską, kas vyko „Ulise“, nors iš tiesų visa tai nevyko. Arba keliauti į Londoną aplankyti Beikerio gatvės pamatyti Šerloko Holmso namų, nors 221B tėra tik numeris, užrašytas ant pastato, kuris tokio adreso iš tikro neturėjo. Mes žinome, kad šie herojai netikri, tačiau jiems jaučiame tikrus jausmus, ir mes tai galime. Mes žinome, kad šie herojai netikri, tačiau taip pat žinome, kad jie yra tikri.
Kids can get there a lot more easily than adults can, and that's why I love writing for kids. I think kids are the best audience for serious literary fiction. When I was a kid, I was obsessed with secret door novels, things like "Narnia," where you would open a wardrobe and go through to a magical land. And I was convinced that secret doors really did exist and I would look for them and try to go through them. I wanted to live and cross over into that fictional world, which is — I would always just open people's closet doors. (Laughter) I would just go through my mom's boyfriend's closet, and there was not a secret magical land there. There was some other weird stuff that I think my mom should know about. (Laughter) And I was happy to tell her all about it.
Vaikams ten patekti daug lengviau nei suaugusiems. štai kodėl man taip patinka rašyti vaikams. Manau, kad vaikai yra geriausia auditorija rimtai literatūrinei fikcijai. Vaikystėje dievinau pasakojimus apie slaptas duris, tokias kaip „Narnija“, kai atvėręs spintos duris patenki į magišką žemę. Ir buvau įsitikinęs, kad slaptos durys iš tiesų egzistuoja ir ieškodavau jų, ir bandydavau pro jas praeiti. Aš norėjau gyveni ir įžengti į tą fikcinį pasaulį, kuriame - aš visada atidarinėdavau žmonių spintų duris. (Juokas) Aš atidarydavau mamos vaikino spintos duris, ir tai nebuvo slapta magiška žemė. Ten buvo daug kitokių keistų dalykų, apie kuriuos maniau mano mama turi žinoti. (Juokas) Ir džiaugiausi galėdamas jai apie tai pasakyti.
After college, my first job was working behind one of these secret doors. This is a place called 826 Valencia. It's at 826 Valencia Street in the Mission in San Francisco, and when I worked there, there was a publishing company headquartered there called McSweeney's, a nonprofit writing center called 826 Valencia, but then the front of it was a strange shop. You see, this place was zoned retail, and in San Francisco, they were not going to give us a variance, and so the writer who founded it, a writer named Dave Eggers, to come into compliance with code, he said, "Fine, I'm just going to build a pirate supply store." And that's what he did. (Laughter) And it's beautiful. It's all wood. There's drawers you can pull out and get citrus so you don't get scurvy. They have eyepatches in lots of colors, because when it's springtime, pirates want to go wild. You don't know. Black is boring. Pastel. Or eyes, also in lots of colors, just glass eyes, depending on how you want to deal with that situation. And the store, strangely, people came to them and bought things, and they ended up paying the rent for our tutoring center, which was behind it, but to me, more important was the fact that I think the quality of work you do, kids would come and get instruction in writing, and when you have to walk this weird, liminal, fictional space like this to go do your writing, it's going to affect the kind of work that you make. It's a secret door that you can walk through.
Baigus koledžą, mano pirmoji darbovietė buvo būtent už vienų tokių slaptų durų. Ta vieta buvo 826 Valencija. Jos adresas 826 Valencijos gatvė San Franciske, Mišeno rajone, ir kai aš ten dirbau, ten buvo leidybos kompanijos būstinė, kurios pavadinimas buvo McSweeney, ne pelno siekiantis rašymo centras, pavadinimu 826 Valencija, tačiau iš priekio tai buvo keista parduotuvė. Matote, tas rajonas buvo skirtas prekybai, o San Franciske, jie nenorėjo mums padaryti išimties, ir jį įkūręs rašytojas vardu Dave Eggers, kad atitiktų keliamus reikalavimus jis tarė: „Puiku, aš tiesiog pastatysiu piratų reikmenų parduotuvę.“ Ir jis tai padarė. (Juokas) Ir ji labai graži. Čia visur medis. Yra stalčiai, kuriuos atidaręs gali pasiimti citrusinį vaisių kad dėl vitamino C trūkumo nesusirgtum skorbutu. Čia yra įvairiaspalvių akies raiščių, nes pavasarį piratai nori pašėlioti. Negali žinoti. Juoda yra nuobodu. Pastelinė. Arba akys, taip pat įvairių spalvų, tiesiog stiklinės akys, priklausomai nuo to, kaip norite spręsti tam tikrą situaciją. Ir, keista, bet į parduotuvę žmonės vis eina ir perka daiktus ir galiausiai jie jau mokėjo nuomą už mokymo centrą, kuris buvo už parduotuvės tačiau man svarbiau buvo ten vykusio darbo kokybė, vaikai ateidavo ir gaudavo nurodymus raštu, ir kai norėdamas pradėti rašyti turi pereiti šią keistą, fikcinę vietą, tai turės įtakos darbui, kurį darysi. Tai slaptos durys, pro kurias žengiama.
So I ran the 826 in Los Angeles, and it was my job to build the store down there. So we have The Echo Park Time Travel Mart. That's our motto: "Whenever you are, we're already then." (Laughter) And it's on Sunset Boulevard in Los Angeles. Our friendly staff is ready to help you. They're from all eras, including just the 1980s, that guy on the end, he's from the very recent past. There's our Employees of the Month, including Genghis Khan, Charles Dickens. Some great people have come up through our ranks. This is our kind of pharmacy section. We have some patent medicines, Canopic jars for your organs, communist soap that says, "This is your soap for the year." (Laughter) Our slushy machine broke on the opening night and we didn't know what to do. Our architect was covered in red syrup. It looked like he had just murdered somebody, which it was not out of the question for this particular architect, and we didn't know what to do. It was going to be the highlight of our store. So we just put that sign on it that said, "Out of order. Come back yesterday." (Laughter) And that ended up being a better joke than slushies, so we just left it there forever. Mammoth Chunks. These things weigh, like, seven pounds each. Barbarian repellent. It's full of salad and potpourri — things that barbarians hate. Dead languages. (Laughter) Leeches, nature's tiny doctors. And Viking Odorant, which comes in lots of great scents: toenails, sweat and rotten vegetables, pyre ash. Because we believe that Axe Body Spray is something that you should only find on the battlefield, not under your arms. (Laughter) And these are robot emotion chips, so robots can feel love or fear. Our biggest seller is Schadenfreude, which we did not expect. (Laughter) We did not think that was going to happen. But there's a nonprofit behind it, and kids go through a door that says "Employees Only" and they end up in this space where they do homework and write stories and make films and this is a book release party where kids will read. There's a quarterly that's published with just writing that's done by the kids who come every day after school, and we have release parties and they eat cake and read for their parents and drink milk out of champagne glasses. And it's a very special space, because it's this weird space in the front. The joke isn't a joke. You can't find the seams on the fiction, and I love that. It's this little bit of fiction that's colonized the real world. I see it as kind of a book in three dimensions.
Taigi aš vadovavau Los Andželo 826, ir mano darbas buvo pastatyti ten parduotuvę. Taigi mūsų prekybos centras vadinosi „The Echo Park Time Travel Mart“. O štai mūsų moto: „Kad ir kada esate jūs, mes jau esame tada.“ (Juokas) Parduotuvė yra Los Andželo Sunset bulvare. Mūsų draugiškas kolektyvas visada pasiruošęs jums padėti. Jie yra iš įvairių laikotarpių, net ir iš 1980-ųjų, tas vaikinas gale, jis iš ankstyviausios praeities. O čia mūsų Mėnesio Darbuotojai, įskaitant Čingishaną ir Čarlzą Dikensą. Čia yra keletas tikrai nuostabių žmonių. Tai mūsų farmacijos skyrelis. Turime keletą patentuotų medikamentų, Kanopo stiklainiai jūsų organams, komunistinis muilas su užrašu „Jūsų muilas visiems metams.“ (Juokas) Mūsų šerbeto gaminimo aparatas sugedo atidarymo vakarą ir nežinojome ką daryti. Mūsų architektą visą apipylė raudonu sirupu. Atrodė, kad jis ką tik kažką nužudė, o tai buvo visai galimas dalykas kalbant apie šį architektą, ir mes nežinojome ką daryti. Tai turėjo būti mūsų parduotuvės pažiba. Taigi mes pakabinome ženklą, kuriame buvo parašyta „Neveikia. Grįžkite vakar.“ (Juokas) Galiausiai tai tapo dar geresniu pokštu nei šerbetas. taigi mes jį palikom ten kaboti visam laikui. Mamuto šonkauliukai. Šie daikčiukai sveria maždaug po 3 kg. Skystis barbarams atbaidyti. Jame pilna salotų ir popuri - tai, ko barbarai negali pakęsti. Mirusios kalbos. (Juokas) Siurbėlės, mažyčiai gamtos gydytojai. Ir vikingų kvepalai, kurie gali būti įvairių kvapų: kojų nagų, prakaito, supuvusių daržovių, kremavimo laužo pelenų. Nes mes tikime, kad kūno dezodorantas Axe yra vienas iš tų dalykų, kuriuos turėtum rasti tik karo lauke, o ne savo pažastyse. (Juokas) O čia robotų emocijų mikroschemos, kad robotai galėtų jausti meilę arba baimę. Mūsų geriausiai parduodamas daiktas yra piktdžiuga, o to mes nesitikėjome. (Juokas) Mes nemanėme, kad taip nutiks. Tačiau už viso to slypi ne pelno siekimas, o vaikai žengia pro duris, ant kurių parašyta „Tik darbuotojams“, ir atsiduria erdvėje, kur ruošia namų darbus ir rašo istorijas kuria filmus ir dalyvauja knygų pristatymuose kuriuose jie skaito. Kas ketvirtį išleidžiamos knygos kuriose publikuojami rašiniai vaikų, ateinančių čia kasdien po mokyklos, ir mes rengiame pristatymo vakarėlius, kurių metu vaikai valgo tortą ir skaito savo tėvams ir geria pieną iš šampano taurių. Ir ši erdvė yra ypatinga, nes priekyje yra ta keista vieta. Pokštas nebėra tik pokštas. Fikcijos siūlių neįmanoma aptikti, ir aš tai dievinu. Ta maža fikcijos dalelė kolonizavusi realų pasaulį. Aš tai regiu kaip knygą 3D formatu.
There's a term called metafiction, and that's just stories about stories, and meta's having a moment now. Its last big moment was probably in the 1960s with novelists like John Barth and William Gaddis, but it's been around. It's almost as old as storytelling itself. And one metafictive technique is breaking the fourth wall. Right? It's when an actor will turn to the audience and say, "I am an actor, these are just rafters." And even that supposedly honest moment, I would argue, is in service of the lie, but it's supposed to foreground the artificiality of the fiction. For me, I kind of prefer the opposite. If I'm going to break down the fourth wall, I want fiction to escape and come into the real world. I want a book to be a secret door that opens and lets the stories out into reality.
Yra toks terminas, metafikcija, ir tai yra istorijos apie istorijas, o meta dabar klesti. Paskutinįkart tai buvo turbūt 1960-aisiais tokių novelistų kaip Džono Barto arba Viljamo Gadžio kūriniuose, tačiau meta nuolat buvo šalia. Ji beveik tokios pat sena kaip ir pasakos. Viena iš metafikcijos technikų tai ketvirtosios sienos griovimas. Tiesa? Tai kai aktorius atsisuka į auditoriją ir sako, "Aš esu aktorius, o jie tik apsimetėliai." Ir net šią, tikėtina, nuoširdumo akimirką, galėčiau ginčytis, jis meluoja, tačiau to tikslas yra pagrįsti fikcijos dirbtinumą. Aš labiau vertinu priešingą variantą. Jeigu sugriaunu ketvirtąją sieną, noriu kad pasklistų fikcija ir užvaldytų realų pasaulį. Noriu, kad knyga būtų tarsi slaptos durys atsiveriančios ir išleidžiančios istorijas į realybę.
And so I try to do this in my books. And here's just one example. This is the first book that I ever made. It's called "Billy Twitters and his Blue Whale Problem." And it's about a kid who gets a blue whale as a pet but it's a punishment and it ruins his life. So it's delivered overnight by FedUp. (Laughter) And he has to take it to school with him. He lives in San Francisco — very tough city to own a blue whale in. A lot of hills, real estate is at a premium. This market's crazy, everybody. But underneath the jacket is this case, and that's the cover underneath the book, the jacket, and there's an ad that offers a free 30-day risk-free trial for a blue whale. And you can just send in a self-addressed stamped envelope and we'll send you a whale. And kids do write in.
Ir aš tai stengiuosi padaryti savo knygose. Ir čia tik vienas pavyzdys. Tai mano pirmoji knyga. Ji vadinasi „Bilis Tvitersas ir jo didžiojo mėlynojo banginio problema.“ Ši knyga apie berniuką, kuris mėlynąjį banginį gavo kaip naminį gyvūnėlį, tačiau tai bausmė ir ji griauna jo gyvenimą. Taigi šį banginį jam per naktį pristato "UPS". (Juokas) Ir jam tenka vestis banginį su savimi į mokyklą. Berniukas gyvena San Franciske — labai neparankus miestas auginti mėlynąjį banginį. Daug kalvų, bangus nekilnojamasis turtas. Ši rinka pašėlusi. Tačiau po aplanku yra viršelis ir štai ką randame po aplanku tai yra skelbimas siūlantis nemokamai be rizikos 30 dienų išbandyti mėlynąjį banginį. Ir jūs galite atsiųsti sau adresuotą voką su pašto ženklu ir mes jums išsiųsime banginį. Ir vaikai rašo.
So here's a letter. It says, "Dear people, I bet you 10 bucks you won't send me a blue whale. Eliot Gannon (age 6)." (Laughter) (Applause)
Štai laiškas. Jame rašoma, „Mieli žmonės, lažinuosi iš 10 dolerių, kad neatsiųsite man mėlynojo banginio. Eliot Gannon (6 metai).“ (Juokas) (Plojimai)
So what Eliot and the other kids who send these in get back is a letter in very small print from a Norwegian law firm — (Laughter) — that says that due to a change in customs laws, their whale has been held up in Sognefjord, which is a very lovely fjord, and then it just kind of talks about Sognefjord and Norwegian food for a little while. It digresses. (Laughter) But it finishes off by saying that your whale would love to hear from you. He's got a phone number, and you can call and leave him a message. And when you call and leave him a message, you just, on the outgoing message, it's just whale sounds and then a beep, which actually sounds a lot like a whale sound. And they get a picture of their whale too. So this is Randolph, and Randolph belongs to a kid named Nico who was one of the first kids to ever call in, and I'll play you some of Nico's message. This is the first message I ever got from Nico.
Taigi Eliotas ir kiti vaikai atsiuntę laiškus atgal gauna laišką parašytą smulkiu šriftu iš Norvegijos teisininkų firmos — (Juokas) — kuriame rašoma, kad dėl muitinės įstatymų pakeitimo, jų banginis buvo sulaikytas Sognefjorde, tai išties labai mielas fjordas, ir ten rašoma apie Sognefjordą, apie norvegišką maistą. Nukrypstama nuo temos. (Juokas) Tačiau laiškas baigiamas žodžiais, kad jūsų banginis mielai sutiktų sulaukti iš jūsų žinių. Jis turi telefono numerį ir jūs galite jam paskambinti ir palikti žinutę. Ir kai paskambinate ir paliekate žinutę, kaip išsiunčiamoji žinutė po signalo girdimi banginio skleidžiami garsai, ir pyptelėjimas, kuris išties skamba labai panašiai į banginį. Jie taip pat gauna ir savo banginio nuotrauką. Štai čia yra Rendolfas, ir jis priklauso vaikui vardu Niko, vienam iš pirmųjų paskambinusių vaikų, ir aš jums įjungsiu pasiklausyti keletą Niko žinučių. Čia pirmoji Niko žinutė.
(Audio) Nico: Hello, this is Nico. I am your owner, Randolph. Hello. So this is the first time I can ever talk to you, and I might talk to you soon another day. Bye.
(Audio) Niko: Labas, čia Niko. Aš esu tavo šeimininkas, Rendolfai. Labas. Taigi čia pirmas kartas kada galiu su tavimi pasikalbėti, ir gali būti, kad mes greitai pasikalbėsite kitą dieną. Iki.
Mac Barnett: So Nico called back, like, an hour later. (Laughter) And here's another one of Nico's messages.
Mac Barnett: Taigi Niko paskambino vėl, po valandos. (Juokas) Ir čia dar viena iš Niko žinučių.
(Audio) Nico: Hello, Randolph, this is Nico. I haven't talked to you for a long time, but I talked to you on Saturday or Sunday, yeah, Saturday or Sunday, so now I'm calling you again to say hello and I wonder what you're doing right now, and I'm going to probably call you again tomorrow or today, so I'll talk to you later. Bye.
(Audio) Niko: Labas, Rendolfai, čia Niko. Jau labai ilgai su tavimi nekalbėjau, bet aš kalbėjau su tavim šeštadienį ar sekmadienį, taip, šeštadienį arba sekmadienį, tai aš ir vėl tau skambinu pasisveikinti ir man įdomu ką tu šiuo metu veiki, ir aš tikriausiai tau vėl paskambinsiu rytoj arba šiandien, tai pasikalbėsim vėliau. Iki.
MB: So he did, he called back that day again. He's left over 25 messages for Randolph over four years. You find out all about him and the grandma that he loves and the grandma that he likes a little bit less — (Laughter) — and the crossword puzzles that he does, and this is — I'll play you one more message from Nico. This is the Christmas message from Nico.
MB: taigi jis taip ir padarė, dar kartą paskambino tą pačią dieną. Rendolfui jis paliko daugiau nei 25 žinutes per ketverius metus. Ir galima daug apie jį sužinoti, apie močiutę, kurią jis myli ir apie močiutę, kuri ji jam patinka šiek tiek mažiau — (Juokas) — ir apie kryžiažodžius, kuriuos jis sprendžia, ir tai — aš įjungsiu dar vieną Niko žinutę. Tai kalėdinė žinutė iš Niko.
[Beep] (Audio) Nico: Hello, Randolph, sorry I haven't talked to you in a long time. It's just that I've been so busy because school started, as you might not know, probably, since you're a whale, you don't know, and I'm calling you to just say, to wish you a merry Christmas. So have a nice Christmas, and bye-bye, Randolph. Goodbye. MB: I actually got Nico, I hadn't heard from in 18 months, and he just left a message two days ago. His voice is completely different, but he put his babysitter on the phone, and she was very nice to Randolph as well.
[Pypt] (Audio) Niko: Rendolfai, labas, atleisk, kad ilgai su tavim nekalbėjau. Bet tai todėl, kad buvau labai užsiėmęs nes pradėjau eiti į mokyklą, tu galbūt to nežinai, tikriausiai, nes esi banginis, tai nežinai, ir skambinu norėdamas tau pasakyti, palinkėti džiaugsmingų Kalėdų. Taigi, gražių tau Kalėdų, ir iki, Rendolfai. Ate. MB: Iš tiesų gavau iš Niko, nieko iš jo negirdėjau jau 18 mėnesių, ir jis paliko žinutę prieš porą dienų. Jo balsas visiškai kitoks, tačiau jis duoda pakalbėti savo auklei, ir ji taip pat labai maloni Rendolfui.
But Nico's the best reader I could hope for. I would want anyone I was writing for to be in that place emotionally with the things that I create. I feel lucky. Kids like Nico are the best readers, and they deserve the best stories we can give them.
Tačiau Niko pats geriausias skaitytojas, kokio tik galėčiau tikėtis. Norėčiau, kad visi, kuriems rašau emociškai atsidurtų toje vietoje dėl dalykų, kuriuos aš kuriu. Man pasisekė. Tokie vaikai kaip Niko yra geriausi skaitytojai, ir jie nusipelno pačių geriausių istorijų, kurias mes galim parašyti.
Thank you very much.
Labai dėkoju.
(Applause)
(Plojimai)