I'm very fortunate to be here. I feel so fortunate. I've been so impressed by the kindness expressed to me. I called my wife Leslie, and I said, "You know, there's so many good people trying to do so much good. It feels like I've landed in a colony of angels." It's a true feeling. But let me get to the talk -- I see the clock is running.
Labai džiaugiuosi būdamas čia. Man tikrai labai pasisekė. Visas man parodytas dėmesys man padarė didžiulį įspūdį. Aš paskambinau savo žmonai Leslie ir pasakiau: "Žinai, čia tiek daug gerų žmonių, kurie nori padaryti tiek daug gero. Toks jausmas, kad atsidūriau angelų kolonijoje". Tai tikras jausmas. Bet gal pereisiu prie temos - matau, kad laikrodis jau tiksi.
I'm a public school teacher, and I just want to share a story of my superintendent. Her name is Pam Moran in Albemarle County, Virginia, the foothills of the Blue Ridge Mountains. And she's a very high-tech superintendent. She uses smart boards, she blogs, she Tweets, she does Facebook, she does all this sort of high-tech stuff. She's a technology leader and instructional leader. But in her office, there's this old wooden, weather-worn table, kitchen table -- peeling green paint, it's kind of rickety. And I said, "Pam, you're such a modern, cutting-edge person. Why is this old table in your office?"
Esu valstybinės mokyklos mokytojas, ir noriu papasakoti mokyklos direktorės istoriją. Jos vardas yra Pam Moran. ji gyvena Albemarlio apygardoje, Virdžinijoje, Mėlynojo kalvagūbrio kalnų papėdėje. Ji labai moderni direktorė. Naudoja interaktyviąsias lentas, ji rašo blogą, naudoja Tweeter'į, Facebook'ą, daro visus tuos modernių technologijų dalykus. Ji lyderė ir technologijų ir dėstymo srityse. Tačiau jos kabinete stovi senas, nutrintas virtuvės stalas - iškleręs, nuo jo lupasi žali dažai.♫ Kartą paklausiau - "Pam, tu toks modernus, veržlus žmogus. Kodėl tavo kabinete šis senas stalas?"
And she told me, she said, "You know, I grew up in Southwestern Virginia, in the coal mines and the farmlands of rural Virginia, and this table was in my grandfather's kitchen. And we'd come in from playing, he'd come in from plowing and working, and we'd sit around that table every night. And as I grew up, I heard so much knowledge and so many insights and so much wisdom come out around this table, I began to call it the wisdom table. And when he passed on, I took this table with me and brought it to my office, and it reminds me of him. It reminds me of what goes on around an empty space sometimes." The project I'm going to tell you about is called the World Peace Game, and essentially it is also an empty space. And I'd like to think of it as a 21st century wisdom table, really.
Ir ji man papasakojo, pasakė: "Žinai, aš užaugau pietvakarių Virdžinijoje, kaimiškosios Virdžinijos fermose ir anglių kasyklose, o šis stalas stovėjo mano senelio virtuvėje. Mes grįždavome pažaidę, o jis grįždavo iš darbų, ir kiekvieną vakarą mes sėdėdavome aplink šį stalą. Augdama prie šio stalo aš pasisėmiau tiek daug žinių ir tiek įžvalgos bei išminties, kuria buvo dalijamasi prie šio stalo, kad šį stalą pradėjau vadinti išminties stalu. Kai mano senelis mirė, aš pasiėmiau šį stalą ir atsivežiau į savo kabinetą. Jis primena man jį. Jis man primena, kas kartais gali vykti aplink iš pažiūros tuščią erdvę." Projektas, apie kurį jums papasakosiu, vadinasi "Pasaulio taikos žaidimas". Iš esmės jis taip pat yra tuščia erdvė. Apie šį žaidimą mėgstu galvoti kaip apie 21 amžiaus išminties stalą.
It all started back in 1977. I was a young man, and I had been dropping in and out of college. And my parents were very patient, but I had been doing intermittent sojourns to India on a mystical quest. And I remember the last time I came back from India -- in my long white flowing robes and my big beard and my John Lennon glasses -- and I said to my father, "Dad, I think I've just about found spiritual enlightenment." He said, "Well there's one more thing you need to find." I said, "What is that, dad?" "A job." (Laughter) And so they pleaded with me to get a degree in something. So I got a degree and it turned out to be education. It was an experimental education program. It could have been dentistry, but the word "experimental" was in it, and so that's what I had to go for.
Viskas prasidėjo dar 1977 metais. Aš buvau jaunas vyras, bandžiau mokytis koledže, vis iš naujo į jį stodavau ir vis iškrisdavau. Mano tėvai buvo labai kantrūs. Tarpuose tarp mokslų aš vis iškeliaudavau į Indiją, vykdyti savo mistinių tikslų. Atsimenu paskutinį kartą, kai grįžau iš Indijos - buvau apsivilkęs ilgą baltą rūbą, užsiauginęs ilgą barzdą, dėvėjau J.Lennon'o stiliaus akinius. Pasakiau savo tėvui - "Tėti, manau, kad radau dvasinį nušvitimą." Tėvas atsakė "Na, tau reikia susirasti dar vieną dalyką." Paklausiau - "Kokį dalyką, tėti?". "Darbą". (Juokas) Jie maldavo manęs gauti kokį nors koledžo diplomą. Tad aš jį gavau. Taip jau atsitiko, kad tai buvo edukologijos diplomas. Tada išgirdau apie eksperimentinę švietimo programą. Tai galėjo būti odontologija, tačiau šios programos pavadinime buvo žodis "eksperimentinė", todėl aš būtinai turėjau joje sudalyvauti.
And I went in for a job interview in the Richmond Public Schools in Virginia, the capital city, bought a three-piece suit -- my concession to convention -- kept my long beard and my afro and my platform shoes -- at the time it was the '70s -- and I walked in, and I sat down and had an interview. And I guess they were hard up for teachers because the supervisor, her name was Anna Aro, said I had the job teaching gifted children. And I was so shocked, so stunned, I got up and said, "Well, thank you, but what do I do?" (Laughter) Gifted education hadn't really taken hold too much. There weren't really many materials or things to use. And I said, "What do I do?" And her answer shocked me. It stunned me. Her answer set the template for the entire career I was to have after that. She said, "What do you want to do?" And that question cleared the space. There was no program directive, no manual to follow, no standards in gifted education in that way. And she cleared such a space that I endeavored from then on to clear a space for my students, an empty space, whereby they could create and make meaning out of their own understanding.
Nuėjau į darbo pokalbį Virdžinijojos sostinėje, Ričmondo valstybinių mokyklų centre. nusipirkau trijų dalių kostiumą - tai buvo mano duoklė socialinėms konvencijoms,- tačiau pasilaikiau savo ilgą barzdą ir afro šukuoseną, ir savo platforminius batus - buvo aštuntasis dešimtmetis. Tad įėjau, atsisėdau ir mes pasišnekėjome. Įtariu, kad mokytojų labai trūko, nes vadovė, jos vardas buvo Anna Aro, pasakė, jog mokysiu gabius vaikus. Aš buvau toks nustebęs, toks priblokštas. Atsistojau ir pasakiau:" Na, ačiū, bet ką aš turėsiu daryti?" (juokas) Gabių vaikų švietimas nebuvo itin daug nagrinėta tema. Neturėjau, ką pasiskaityti, ar priemonių, kurias galėčiau naudoti mokydamas šiuos vaikus. Tad aš ir paklausiau - "Ką aš turėsiu daryti?" Jos atsakymas mane šokiravo. Jis mane pritrenkė. Jos atsakymas padėjo pamatą visai mano tolimesnei karjerai. Ji paklausė - "Ką tu nori daryti?" Šis klausimas sukūrė naują erdvę. Nebuvo jokių direktyvų, jokių vadovėlių, jokių standartų gabių vaikų mokymui šiuo atveju. Ji sukūrė tiek erdvės, kad nuo tada aš stengiuosi sukurti erdvės savo mokiniams, tuščios erdvės, kur jie galėtų kurti ir įprasminti taip, kaip tai suvokia jie patys.
So this happened in 1978, and I was teaching many years later, and a friend of mine introduced me to a young filmmaker. His name is Chris Farina. Chris Farina is here today at his own cost. Chris, could you stand up and let them see you -- a young, visionary filmmaker who's made a film. (Applause) This film is called "World Peace and Other 4th Grade Achievements." He proposed the film to me -- it's a great title. He proposed the film to me, and I said, "Yeah, maybe it'll be on local TV, and we can say hi to our friends." But the film has really gone places. Now it's still in debt, but Chris has managed, through his own sacrifice, to get this film out. So we made a film and it turns out to be more than a story about me, more than a story about one teacher. It's a story that's a testament to teaching and teachers. And it's a beautiful thing.
Taigi, tai įvyko 1978, tuomet buvau jau daug metų mokytojavęs, kai mano draugas pristatė mane jaunam kino režisieriui vardu Krisas Farina. Krisas Farina šiandieną taip pat čia, savo paties sąskaita. Krisai, ar galėtum atsistoti ir leisti jiems išvysti tave -- jauną, vaizduotės kupiną režisierių, kuris susuko filmą. (Aplodismentai) Šis filmas vadinasi "Pasaulinė taika ir kiti ketvirtokų pasiekimai." Jis pasiūlė man kurti filmą (puikus jo pavadinimas). Jis pasiūlė man kurti filmą, ir aš pasakiau - "Jo, gal jį parodys per vietinę TV, ir galėsim savo draugams pasakyti "labas" ." Tačiau filmas rimtai apkeliavo nemažai vietų. Jis vis dar skolose, bet besiaukodamas Krisas sugebėjo jį įgyvendinti. Tad mes kūrėm filmą ir jis tapo daugiau nei istorija apie mane, daugiau nei istorija apie vieną mokytoją. Tai istorija, kuri yra testamentas mokymui ir mokytojams. Ir tai gražus dalykas.
And the strange thing is, when I watch the film -- I have the eerie sensation of seeing it -- I saw myself literally disappear. What I saw was my teachers coming through me. I saw my geometry teacher in high school, Mr. Rucell's wry smile under his handlebar mustache. That's the smile I use -- that's his smile. I saw Jan Polo's flashing eyes. And they weren't flashing in anger, they were flashing in love, intense love for her students. And I have that kind of flash sometimes. And I saw Miss Ethel J. Banks who wore pearls and high-heels to elementary school every day. And you know, she had that old-school teacher stare. You know the one. (Laughter) "And I'm not even talking about you behind me, because I've got eyes in the back of my head." (Laughter) You know that teacher? I didn't use that stare very often, but I do have it in my repertoire. And Miss Banks was there as a great mentor for me.
Ir keista tai, kad žiūrėdamas tą filmą jaučiuos, lyg jau būčiau jį matęs -- Tiesiogine to žodžio prasme mačiau save išnykstant. Tai, ką mačiau buvo mano mokytojai, pasirodantys manyje. Mačiau savo vidurinės geometrijos mokytojo, pono Runcell, šypseną iš po jo riestų ūsų. Tai šypsena, kuria šypsausi aš - jo šypsena. Mačiau Jan Polo žybsinčias akis. Ir jos žybsėjo ne iš pykčio, o iš meilės, stiprios meilės jos mokiniams. Ir manosios kartais taip žybsi. Mačiau panelę Ethel J. Banks kuri į pradinę mokylą kas dieną eidavo pasidabinusi perlais ir aukštakulniais. Ir žinot, ji turėjo tą senamadiško mokytojo spoksantį žvilgsnį. Žinot "tą". (Juokas) "Ir aš net neminėsiu tavęs, tu, kuris stovi už manęs," nes turiu akis pakaušyje." (Juokas) Žinot tą mokytoją? Aš nenaudojau to įbesto žvilgsnio labai dažnai, bet turiu jį savo repertuare. Ir panelė Banks buvo tenais, puiki mano auklėtoja.
And then I saw my own parents, my first teachers. My father, very inventive, spatial thinker. That's my brother Malcolm there on the right. And my mother, who taught me in fourth grade in segregated schools in Virginia, who was my inspiration. And really, I feel as though, when I see the film -- I have a gesture she does, like this -- I feel like I am a continuation of her gesture. I am one of her teaching gestures. And the beautiful thing was, I got to teach my daughter in elementary school, Madeline. And so that gesture of my mother's continues through many generations. It's an amazing feeling to have that lineage. And so I'm here standing on the shoulders of many people. I'm not here alone. There are many people on this stage right now.
O tada pamačiau savo paties tėvus, pirmuosius savo mokytojus. Mano tėvas, labai išradingas, ypatingas mąstytojas. Tai mano brolis Malcolmas ten, dešinėje. Ir mano mama, kuri mane mokė ketvirtoje klasėje, segreguotose Virdžinijos mokyklose, kuri buvo mano įkvėpimas. ir iš ties, aš jaučiuos lyg, kai žiūriu tą filmą, lyg aš gestikuliuoju taip, kaip ji, štai taip -- Aš jaučiuos lyg būčiau jos gesto tęsinys. Esu vienas iš jos mokymo gestų. Ir gražu buvo tai, kad man teko pradinėje mokykloje teko mokyti savo dukterį, Madeline. Taigi, tas mano mamos gestas, tęsiasi per daugybę kartų. Tai nuostabus jausmas būti tame tęstinume. Taigi čia aš, stovintis ant daygybės žmonių pečių. Aš čia nesu vienas. Ant šios scenos šią akimirką daugybė žmonių.
And so this World Peace Game I'd like to tell you about. It started out like this: it's just a four-foot by five-foot plywood board in an inner-city urban school, 1978. I was creating a lesson for students on Africa. We put all the problems of the world there, and I thought, let's let them solve it. I didn't want to lecture or have just book reading. I wanted to have them be immersed and learn the feeling of learning through their bodies. So I thought, well they like to play games. I'll make something -- I didn't say interactive; we didn't have that term in 1978 -- but something interactive. And so we made the game, and it has since evolved to a four-foot by four-foot by four-foot Plexiglass structure. And it has four Plexiglass layers.
Taigi, Pasaulio Taikos Žaidimas, apie kurį norėčiau jums papasakoti. Tai prasidėjo štai taip: paprasta dvidešimties pėdų fanierinė lenta senamiesčio mokykloje, 1978-aisiais. Kūriau mokiniams pamoką apie Afriką. Sudėjom ten visas pasaulio problemas, ir aš pamaniau-"leiskim jiems jas išspręsti". Nenorėjau pamokslauti ar tiesiog skaityti iš knygos. Norėjau, kad jie būtų įtraukti ir suvoktų, ką reiškia mokytis visu kūnu. Tad pamaniau, jog na, jie juk mėgsta žaisti žaidimus. Aš padarysiu kažką (nesakiau interaktyvaus, neturėjome šio termino 1978) visgi kažką interaktyvaus. Tad mes sukūrėm žaidimą, kuris nuo tada evoliucionavo į 16 kvadratinių pėdų pločio ir 4 pėdų aukščio organinio stiklo struktūrą. Ji turi keturis stiklo sluoksnius.
There's an outer space layer with black holes and satellites and research satellites and asteroid mining. There's an air and space level with clouds that are big puffs of cotton we push around and territorial air spaces and air forces, a ground and sea level with thousands of game pieces on it -- even an undersea level with submarines and undersea mining. There are four countries around the board. The kids make up the names of the countries -- some are rich; some are poor. They have different assets, commercial and military. And each country has a cabinet. There's a Prime Minister, Secretary of State, Minister of Defense and a CFO, or Comptroller. I choose the Prime Minister based on my relationship with them. I offer them the job, they can turn it down, and then they choose their own cabinet. There's a World Bank, arms dealers and a United Nations. There's also a weather goddess who controls a random stock market and random weather.
Išorinis kosmoso sluoksnis su jodosiomis skylėmis ir palydovais ir tiriančiaisias palydovais ir asteroidų kasyklomis. Oro ir kosmoso sluoksnis, kuriame pridėliojame debesų - didelių vatos kamuolių, taip pat teritorinės oro erdvės ir oro pajėgos, žemės ir jūros lygmuo su tūkstančiais žaidimo detalių jame, netgi povandeninis lygmuo su povandeniniais laivais ir povandeninėmis kasyklomis Ant lentos yra 4 šalys. Šalims vardus sugalvoja vaikai - kai kurios turtingos, kai kurios varganos. Šalys turi skirtingus turtus, jų karinės ir komercinės jėgos skiriasi. Kiekviena šalis turi vyriausybę - premjerą ministrą, užsienio reikalų ministrą, krašto apsaugos ministrą ir finansų kontrolierių. Aš pasirenku premjerus ministrus atsižvelgdamas į savo santykį su jais. Pasiūlau jiems darbą, jie gali jo atsisakyti, o tuomet jie pasirenka savąjį kabinetą. Yra Pasaulio Bankas, Jungtinės Tautos, ginklų pardavėjai. Ir oro deivė, kuri valdo atsitiktines akcijų biržas ir oro sąlygas.
(Laughter)
(Juokas)
That's not all. And then there's a 13-page crisis document with 50 interlocking problems. So that, if one thing changes, everything else changes. I throw them into this complex matrix, and they trust me because we have a deep, rich relationship together. And so with all these crises, we have -- let's see -- ethnic and minority tensions; we have chemical and nuclear spills, nuclear proliferation. There's oil spills, environmental disasters, water rights disputes, breakaway republics, famine, endangered species and global warming. If Al Gore is here, I'm going to send my fourth-graders from Agnor-Hurt and Venable schools to you because they solved global warming in a week. (Laughter) (Applause) And they've done it several times too.
Tai dar ne viskas. Taip pat yra 13 puslapių krizės dokumentas su 50 tarpusavy susijusių problemų. Tad, jei vienas dalykas pakinta, pakinta ir visa kita. Aš įmetu juos į tą komplikuotą matricą, ir jie manimi pasitiki, nes mūsų tarpusavio santykiai gilūs ir turtingi. Taigi su visomis tomis turimomis krizėmis, tarkim, etninės ir mažumų įtampos, cheminė ir radioaktyvi tarša, atominių ginklų plitimas. Naftos išsiliejimai, stichinės nelaimės, ginčai dėl teisių i vandenį, atskilusios respublikos, badas, nykstančios gyvūnų rūšys, globalinis atšilimas. Jei čia būtų Al Gore, aš nusiųsčiau tau savo ketvirtokus iš Agnor-Hurt ir Venable mokyklos, nes jie rado sprendimą Globalinio atšilimo problemai per savaitę. (Juokas) (Plojimai) Ir jie tai padarė net kelis kartus.
(Laughter)
(Juokas)
So I also have in the game a saboteur -- some child -- it's basically a troublemaker -- and I have my troublemaker put to use because they, on the surface, are trying to save the world and their position in the game. But they're also trying to undermine everything in the game. And they do it secretly through misinformation and ambiguities and irrelevancies, trying to cause everyone to think more deeply. The saboteur is there, and we also read from Sun Tzu's "The Art of War." Fourth-graders understand it -- nine years old -- and they handle that and use that to understand how to, not follow -- at first they do -- the paths to power and destruction, the path to war. They learn to overlook short-sighted reactions and impulsive thinking, to think in a long-term, more consequential way.
Žaidime turime sabotažininką -- toks vaikas, iš esmės jis tvarkos drumstėjas, bet aš radau ir savo tvarkos drumstėjui vietą, nes jie iš pirmo žvilgsnio bando išsaugoti pasaulį ir savo vietą žaidime, tačiau taip pat jie bando viskam tame žaidime pakenkti. Ir jie daro tai paslapčia, panaudodami dezinformaciją, dviprasmybes ir nelogiškas pastabas, bandydami visus priversti mąstyti giliau. Taigi, turime sabotažininką ir taip pat skaitome Sun Tzu knygą "Karo menas". Ketvirtokai supranta ją. Devynmečiai. Jie nagrinėja ją ir naudoja bandydami suprasti kaip nesekti (iš pradžių jie tą darė) keliais į galią ir destrukciją, keliu į karą. Jie mokosi nekreipti dėmesio į trumparegiškas reakcijas ir impulsyvų mąstymą, mąstyti perspektyviai ir nuosekliai.
Stewart Brand is here, and one of the ideas for this game came from him with a CoEvolution Quarterly article on a peace force. And in the game, sometimes students actually form a peace force. I'm just a clock watcher. I'm just a clarifier. I'm just a facilitator. The students run the game. I have no chance to make any policy whatsoever once they start playing. So I'll just share with you ...
Stewart Brand yra čia, viena iš idėjų šiam žaidimui atkeliavo iš jo straipsnio žurnale "Coevolution Quarterly" apie taikos pajėgas. Žaidime mokiniai iš tiesų kartais sukuria taikos pajėgas. Aš tik laikrodžio stebėtojas. Aš tik paaiškinu ir padedu viskam sklandžiau vykti. Mokiniai valdo žaidimą. Aš neturiu jokių galimybių vykdyti kokią nors politiką, kai jie pradeda žaisti. Tad tiesiog pasidalinsiu su jumis...
(Video) Boy: The World Peace Game is serious. You're actually getting taught something like how to take care of the world. See, Mr. Hunter is doing that because he says his time has messed up a lot, and he's trying to tell us how to fix that problem.
Pasaulio Taikos Žaidimas yra rimtas. Tave tikrai kažko išmoko, pavyzdžiui, kaip pasirūpinti pasauliu. Matot, Ponas Hunteris tai daro, nes jis sako, jog jo karta daug ką sujaukė ir jis bando mums paaiškinti, kaip tą problemą sutvarkyti.
John Hunter: I offered them a -- (Applause) Actually, I can't tell them anything because I don't know the answer. And I admit the truth to them right up front: I don't know. And because I don't know, they've got to dig up the answer. And so I apologize to them as well. I say, "I'm so sorry, boys and girls, but the truth is we have left this world to you in such a sad and terrible shape, and we hope you can fix it for us, and maybe this game will help you learn how to do it." It's a sincere apology, and they take it very seriously.
John Hunter: Aš jiems pasiūliau (Plojimai) Iš tikrųjų, aš nieko negaliu jiems pasakyti, nes aš nežinau atsakymo. Pripažįstu tiesą tiesiai prieš juos: Aš nežinau. Ir dėl to, kad aš nežinau, jie turi surasti atsakymą. Taipogi atsiprašau jų. Sakau: "Man labai gaila, berniukai ir mergaitės, bet tiesa yra ta, kad mes jums paliekame šį pasaulį tokioje liūdnoje ir siaubingoje padėtyje ir tikimės, kad jūs galite jį pataisyti. Galbūt šis žaidimas padės jums suprasti kaip tai padaryti. Tai nuoširdus atsiprašymas, jie jį priima labai rimtai.
Now you may be wondering what all this complexity looks like. Well when we have the game start, here's what you see.
Dabar tikriausiai svarstote, kaip visa ši painiava atrodo. Na, kai žaidimą pradedame, viskas atrodo štai taip.
(Video) JH: All right, we're going into negotiations as of now. Go. (Chatter)
(Video) JH: Gerai, dabar eisime į derybas. Einam. (Pašnekesiai)
JH: My question to you is, who's in charge of that classroom? It's a serious question: who is really in charge? I've learned to cede control of the classroom over to the students over time. There's a trust and an understanding and a dedication to an ideal that I simply don't have to do what I thought I had to do as a beginning teacher: control every conversation and response in the classroom. It's impossible. Their collective wisdom is much greater than mine, and I admit it to them openly. So I'll just share with you some stories very quickly of some magical things that have happened.
JH: Mano klausimas jums būtų, kas gi tai klasei vadovauja? Tai rimtas klausimas: kas iš tiesų vadovauja? Ilgainiui aš išmokau klasės kontroliavimą perduoti mokiniams. Turime tokį pasitikėjimą ir supratimą ir atsidavimą idealams, kad man paprasčiausiai nereikia daryti to, ką aš maniau turįs daryti, kai buvau pradedantis mokytojas: kontroliuoti visas diskusijas ir pasisakymus klasėje. Tai neįmanoma. Jų kolektyvinė išmintis daug didesnė nei manoji, ir aš atvirai jiems tai pripažįstu. Greitai papasakosiu jums kelias istorijas apie magiškus dalykus, kurie įvyko.
In this game we had a little girl, and she was the Defense Minister of the poorest nation. And the Defense Minister -- she had the tank corps and Air Force and so forth. And she was next door to a very wealthy, oil-rich neighbor. Without provocation, suddenly she attacked, against her Prime Minister's orders, the next-door neighbor's oil fields. She marched into the oil field reserves, surrounded it, without firing a shot, and secured it and held it. And that neighbor was unable to conduct any military operations because their fuel supply was locked up.
Su mumis žaidė maža mergaitė, kuri buvo vargingiausios tautos apsaugos ministrė. Apsaugos ministrė turėjo tankus, oro pajėgas ir t.t. Ji buvo šalia labai turtingos, daug naftos turinčios kaimynės. Be provokacijos, staiga ji, nepaisydama savo premjero ministro įsakymų, atakavo kaimynės naftos laukus. Ji įžygiavo į naftos laukų rezervuarus, juos apsupo, neiššovusi nė vieno šūvio, apsaugojo ir sulaikė. Ir ta kaimynė nebegalėjo vykdyti jokių karinių operacijų, nes visi jų kuro ištekliai buvo nepasiekiami.
We were all upset with her, "Why are you doing this? This is the World Peace Game. What is wrong with you?" (Laughter) This was a little girl and, at nine years old, she held her pieces and said, "I know what I'm doing." To her girlfriends she said that. That's a breach there. And we learned in this, you don't really ever want to cross a nine year-old girl with tanks. (Laughter) They are the toughest opponents. And we were very upset. I thought I was failing as a teacher. Why would she do this?
Mes visi buvome nusiminę dėl jos, "Kodėl tu tai darai?" Tai Pasaulio Taikos žaidimas. Kas su tavim negerai?" (Juokas) Ta maža mergaitė, būdama devynerių, laikėsi savo nuomonės ir pasakė: "Aš žinau ką darau." Ji tai pasakė savo draugėms. Tai buvo pažeidimas. Mes visi išmokome vieno, geriau nesipainioti devynmetės su tankais kelyje. (Juokas) Jos stipriausios oponenentės. Mes buvome labai nusiminę. Maniau, kad žlungu kaip mokytojas. Kodėl ji taip pasielgė?
But come to find out, a few game days later -- and there are turns where we take negotiation from a team -- actually there's a negotiation period with all teams, and each team takes a turn, then we go back in negotiation, around and around, so each turn around is one game day. So a few game days later it came to light that we found out this major country was planning a military offensive to dominate the entire world. Had they had their fuel supplies, they would have done it. She was able to see the vectors and trend lines and intentions long before any of us and understand what was going to happen and made a philosophical decision to attack in a peace game.
Bet išsiaiškinau, po kelių žaidimo dienų, būna ėjimai, kai komanda vykdo derybas, kieviena komanda turi savo derybų laikotarpį, tiesą sakant. Komanda padaro ėjimą ir tada vėl grįžtame prie derybų, vis ratu, o vienas ratas yra viena žaidimo diena. Taigi, po kelių dienų paaiškėjo, jog ta galingoji šalis planavo puolimą siekdama užvaldyti visą pasaulį. Jei jie būtų galėję panaudoti savo kurą, jie būtų taip ir padarę. Ji sugebėjo pamatyti vektorius, tendencijas ir ketinimus, daug anksčiau už bet kurį iš mūsų, suprasti, kas gali įvykti ir priėjo filosofinį sprendimą - atakuoti taikos žaidime.
Now she used a small war to avert a larger war, so we stopped and had a very good philosophical discussion about whether that was right, conditional good, or not right. That's the kind of thinking that we put them in, the situations. I could not have designed that in teaching it. It came about spontaneously through their collective wisdom.
Ji panaudojo mažą karą, kad užkirstų kelią didesniam, tad mes sustojome ir labai neblogai padiskutavome apie tai, ar tai buvo teisinga, sąlyginai gerai ar blogai. Štai kaip mąstyti mes juos skatiname. Aš nebūčiau to sukūręs dėstydamas. Tai įvyko spontaniškai per jų kolektyvinę išmintį.
(Applause)
(Plojimai)
Another example, a beautiful thing happened. We have a letter in the game. If you're a military commander and you wage troops -- the little plastic toys on the board -- and you lose them, I put in a letter. You have to write a letter to their parents -- the fictional parents of your fictional troops -- explaining what happened and offering your condolences. So you have a little bit more thought before you commit to combat. And so we had this situation come up -- last summer actually, at Agnor-Hurt School in Albemarle County -- and one of our military commanders got up to read that letter and one of the other kids said, "Mr. Hunter, let's ask -- there's a parent over there." There was a parent visiting that day, just sitting in the back of the room. "Let's ask that mom to read the letter. It'll be more realer if she reads it." So we did, we asked her, and she gamely picked up the letter. "Sure." She started reading. She read one sentence. She read two sentences. By the third sentence, she was in tears. I was in tears. Everybody understood that when we lose somebody, the winners are not gloating. We all lose. And it was an amazing occurrence and an amazing understanding.
Kitas pavyzdys. Įvyko gražus dalykas. Žaidimo metu mes rašome laišką. Jei tu kapitonas ir vadovauji būriui - mažiems plastikiniams žaislams ant lentos - ir juos prarandi, aš paminiu tai laiške. Tu turi parašyti laišką jų tėvams, išgalvotiems tavo išgalvotų kareivių tėvams, paaiškinti, kas nutiko ir išreikšti savo užuojautą. Tad tenka šiek tiek labiau pamąstyti prieš pasiryžtant kariauti. Buvo tokia situacija, praeitą vasarą, Agnor-Hurt mokykloje, Albemarle apygardoje, vienas iš mūsų kariuomenės vadų atsistojo paskaityti to laiško ir vienas vaikų pasakė: "Pone Hunteri, paprašykim, štai ten yra vienas iš tėvų." Tą dieną vyko tėvų diena, jie sėdėjo klasės gale. "Paprašykim štai tos mamos paskaityti laišką. Viskas atrodys daug tikroviškiau, jei skaitys ji." Taip ir padarėme, paprašėme jos, ji žaismingai pačiupo laišką. "Žinoma". Ji pradėjo skaityti. Perskaitė vieną sakinį. Perskaitė du. Sulyg trečiuoju jau buvo apsiašarojusi. Aš taip pat. Visi suprato, jog jei kažką prarandame, nugalėtojai nedžiūgauja. Mes visi pralaimime. Tai buvo nuostabus nutikimas ir nuostabus supratimas.
I'll show you what my friend David says about this. He's been in many battles.
Parodysiu jums, ką mano draugas Deividas sako apie tai. Jis dalyvavo daugybėje kovų.
(Video) David: We've really had enough of people attacking. I mean, we've been lucky [most of] the time. But now I'm feeling really weird because I'm living what Sun Tzu said one week. One week he said, "Those who go into battle and win will want to go back, and those who lose in battle will want to go back and win." And so I've been winning battles, so I'm going into battles, more battles. And I think it's sort of weird to be living what Sun Tzu said.
(Video) David: Mes tikrai dalyvavome daugelyje kovų. Turiu omeny, mums sekėsi didžiąją laiko dalį. Tačiau dabar jaučiuosi tikrai keistai, nes išgyvenu tai, ką Sun Tzu pasakė vieną savaitę. Kartą jis pasakė: "tie, kurie eina į kovą ir laimi, norės pakartoti, o tie, kurie pralaimi kovoje, norės grįžti ir laimėti." Taigi, aš vis laimėdavau mūšius ir eidavau į kovas vėl, dar daugiau kovų. Manau tai iš dalies keista, išgyventi tai, ką teigė Sun Tzu.
JH: I get chills every time I see that. That's the kind of engagement you want to have happen. And I can't design that, I can't plan that, and I can't even test that. But it's self-evident assessment. We know that's an authentic assessment of learning. We have a lot of data, but I think sometimes we go beyond data with the real truth of what's going on.
JH: Manimi bėginėja šiurpas kaskart tai pamačius. Štai tokio įsitraukimo aš tikiuosi. Negaliu to sumodeliuoti, suplanuoti, net negaliu to išbandyti. Bet tai akivaizdus įrodymas. Mes žinome, kad tai akivaizdus mokymosi įrodymas. Turime daug faktų, tačiau manau, jog kartais faktus pranokstame suvokdami tikrąją tiesą apie tai, kas vyksta.
So I'll just share a third story. This is about my friend Brennan. We had played the game one session after school for many weeks, about seven weeks, and we had essentially solved all 50 of the interlocking crises. The way the game is won is all 50 problems have to be solved and every country's asset value has to be increased above its starting point. Some are poor, some are wealthy. There are billions. The World Bank president was a third-grader one time. He says, "How many zeros in a trillion? I've got to calculate that right away." But he was setting fiscal policy in that game for high school players who were playing with him.
Taigi, pasidalinsiu trečia istorija. Ji apie mano draugą Brennaną. Daug savaičių mes žaidėme žaidimą užsiėmimuose po pamokų, apie septynias savaites. Iš esmės išsprendėme visas 50 tarpusavy susijusių krizių. Žaidimas laimimas, kai išsprendžiamos visos 50 problemų ir kiekvienos šalies turto vertė turi būti didesnė, nei žaidimo pradžioje. Kai kurie vargingi, kai kurie turtingi. Jų milijonai. Vienu metu pasaulio banko prezidentas buvo trečiokas. Sako: "Kiek nulių turi trilijonas? Man reikia skubiai apskaičiuoti." Tame žaidime jis tvarkė biudžetą vidurinės mokiniams, žaidusiems kartu su juo.
So the team that was the poorest had gotten even poorer. There was no way they could win. And we were approaching four o'clock, our cut-off time -- there was about a minute left -- and despair just settled over the room. I thought, I'm failing as a teacher. I should have gotten it so they could have won. They shouldn't be failing like this. I've failed them. And I was just feeling so sad and dejected. And suddenly, Brennan walked over to my chair and he grabbed the bell, the bell I ring to signal a change or a reconvening of cabinets, and he ran back to his seat, rang the bell. Everybody ran to his chair: there was screaming; there was yelling, waving of their dossiers. They get these dossiers full of secret documents. They were gesticulating; they were running around. I didn't know what they were doing. I'd lost control of my classroom. Principal walks in, I'm out of a job. The parents were looking in the window.
Komanda, kuri buvo vargingiausia, tapo dar vargingesnė. Jiems laimėti nebebuvo jokių būdų. Mes artėjome link ketvirtos valandos, link pabaigos. Buvo likę apie minutę ir kambaryje įsitvyravo neviltis. Maniau, jog kaip mokytojas - susikirtau. Turėjau padaryti taip, kad jie laimėtų. Jie neturėjo šitaip pralaimėti. Aš juos sužlugdžiau. Jaučiausi toks prislėgtas ir liūdnas. Staiga Brennanas priėjo prie mano kėdės, pagriebė varpelį, varpelį, kuriuo skambinau vykstant pokyčiams ar kviečiant susirinkimus, nubėgo prie savo kėdės, paskambino. Visi nubėgo prie jo kėdės, rėkė, šaukė, mojavo savo aplankais. Tie aplankai buvo pilni slaptų dokumentų. Jie gestikuliavo, bėgiojo aplink. Aš nežinojau, ką jie darė. Nebegalėjau kontroliuoti savo klasės. Įeina direktorius, o aš nedirbu. Tėvai žiūrėjo pro langą.
And Brennan runs back to his seat. Everybody runs back to their seat. He rings the bell again. He says, "We have" -- and there's 12 seconds left on the clock -- "we have, all nations, pooled all our funds together. And we've got 600 billion dollars. We're going to offer it as a donation to this poor country. And if they accept it, it'll raise their asset value and we can win the game. Will you accept it?" And there are three seconds left on the clock. Everybody looks at this prime minister of that country, and he says, "Yes." And the game is won. Spontaneous compassion that could not be planned for, that was unexpected and unpredictable.
Tada Brennanas nubėga į savo vietą, visi bėga į savo vietas. Jis vėl paskambina varpeliu. ir sako, "Mes turime (iki pabaigos likę 12 sekundžių) visos tautos sujungė savo fondus. Mes turime 600 milijardų dolerių. Mes ketiname paaukoti juos tai vargingai šaliai. Jei jie auką priims tai pakels jų biudžetą ir tuomet galėsime laimėti žaidimą. Ar jūs priimsit? Liko trys sekundės. Visi žiūri į tos šalies ministrą pirmininką ir jis ištaria, "Taip." Ir žaidimas laimėtas. Spontaniška užuojauta, kuri negalėjo būti suplanuota, kuri buvo netikėta ir nenuspėjama.
Every game we play is different. Some games are more about social issues, some are more about economic issues. Some games are more about warfare. But I don't try to deny them that reality of being human. I allow them to go there and, through their own experience, learn, in a bloodless way, how not to do what they consider to be the wrong thing. And they find out what is right their own way, their own selves. And so in this game, I've learned so much from it, but I would say that if only they could pick up a critical thinking tool or creative thinking tool from this game and leverage something good for the world, they may save us all. If only.
Kiekvienas žaidimas būna kitoks. Kai kurie labiau liečia socialinius klausimas, kiti labiau susiję su ekonominiais iššūkiais. Kai kurie labiau susiję su karu. Nebandau paneigti buvimo žmogumi realybės. Aš suteikiu jiems galimybę per jų pačių patirtį, nepraliejant kraujo mokytis, kaip nepadaryti to, ką jie laiko blogiu. Jie patys išsiaiškina kas yra teisinga. Šiame žaidime, aš tiek iš jo išmokau, ir sakyčiau, kad jei tik jie šį žaidimą panaudotų kaip kritinio mąstymo ar kūrybinio mąstymo įrankį, šis žaidimas galėtų daryti gerą įtaką pasauliui ir jie galetų mus visus išgelbėti. Jei tik.
And on behalf of all of my teachers on whose shoulders I'm standing, thank you. Thank you. Thank you.
Ir visų savo mokytojų, ant kurių pečių dabar stoviu, vardu, ačiū. Ačiū. Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)