When my first children's book was published in 2001, I returned to my old elementary school to talk to the students about being an author and an illustrator, and when I was setting up my slide projector in the cafetorium, I looked across the room, and there she was: my old lunch lady. She was still there at the school and she was busily preparing lunches for the day. So I approached her to say hello, and I said, "Hi, Jeannie! How are you?" And she looked at me, and I could tell that she recognized me, but she couldn't quite place me, and she looked at me and she said, "Stephen Krosoczka?" And I was amazed that she knew I was a Krosoczka, but Stephen is my uncle who is 20 years older than I am, and she had been his lunch lady when he was a kid. And she started telling me about her grandkids, and that blew my mind. My lunch lady had grandkids, and therefore kids, and therefore left school at the end of the day? I thought she lived in the cafeteria with the serving spoons. I had never thought about any of that before.
Kai 2001 metais buvo išleista mano pirmoji vaikiška knyga, aš grįžau į savo senąją pradinę mokyklą papasakoti mokiniams ką reiškia būti rašytoju ir iliustratoriumi. Kol ruošiau savo projektorių valgykloje, pažvelgiau į kitą valgyklos galą ir ten buvo ji – mano senoji mokyklos virėja. Ji vis dar dirbo mokykloje ir kruopščiai ruošė dienos pietus. Aš priėjau pasisveikinti, tariau „Labas, Džene! Kaip laikotės?“ Ji į mane pažvelgė, ir supratau, kad ji mane pažino, bet negalėjo įvardyti kas esu. Ji pažvelgė į mane ir tarė, „Stevenas Krosoczka?“ Nustebau – ji žinojo, kad esu Krosoczka, bet Stevenas yra mano dėdė, 20 metų už mane vyresnis, ir ji buvo mokyklos virėja kai jis buvo vaikas. Ji pradėjo man pasakoti apie savo anūkus, ir tai mane šokiravo. Mano mokyklos virėja turi anūkų, taigi – ir vaikų, taigi – po darbo ji eina namo? Aš maniau ji gyveno valgykloje su šaukštais. Aš niekada apie tai nesusimąsčiau.
Well, that chance encounter inspired my imagination, and I created the Lunch Lady graphic novel series, a series of comics about a lunch lady who uses her fish stick nunchucks to fight off evil cyborg substitutes, a school bus monster, and mutant mathletes, and the end of every book, they get the bad guy with their hairnet, and they proclaim, "Justice is served!"
Tas susitikimas pažadino mano vaizduotę ir aš sukūriau komiksų rinkinį „Mokyklos virėja“. Tai komiksų rinkinys apie mokyklos virėją, kuri žuvų pirštelių „nunčiakų“ pagalba nukauna blogus kiborgus, autobuso pabaisą ir mutantus matematletus, ir kiekvienos knygos pabaigoje jos savo plaukų tinkleliais pagauna blogiukus ir sušunka, „Teisingumas – patiektas!“
(Laughter) (Applause)
(Juokas) (Plojimai)
And it's been amazing, because the series was so welcomed into the reading lives of children, and they sent me the most amazing letters and cards and artwork. And I would notice as I would visit schools, the lunch staff would be involved in the programming in a very meaningful way. And coast to coast, all of the lunch ladies told me the same thing: "Thank you for making a superhero in our likeness." Because the lunch lady has not been treated very kindly in popular culture over time. But it meant the most to Jeannie. When the books were first published, I invited her to the book launch party, and in front of everyone there, everyone she had fed over the years, I gave her a piece of artwork and some books. And two years after this photo was taken, she passed away, and I attended her wake, and nothing could have prepared me for what I saw there, because next to her casket was this painting, and her husband told me it meant so much to her that I had acknowledged her hard work, I had validated what she did.
Buvo nuostabu, nes vaikai labai noriai skaitė mano knygas, ir jie man siuntė nuostabiausius laiškus ir atvirukus bei piešinius. O lankydamas mokyklas pastebėjau, kad valgyklos darbuotojai įsitraukė į programą labai prasmingais būdais. Ir visoje Amerikoje mokyklų virėjos man sakė vieną dalyką, „Ačiū, kad iš mūsų padarei superherojų.“ Nes mokyklos virėja nebuvo vertinama populiariojoje kultūroje. Bet reikšmingiausia tai buvo Dženei. Kai pasirodė pirmosios knygos, pakviečiau ją į knygos leidimo vakarėlį, ir priešais visus susirinkusius, visus tuos, kuriuos ji maitino, aš įteikiau jai paveikslą ir kelias knygas. Praėjus dviems metams po šios nuotraukos, Dženė mirė. Aš dalyvavau laidotuvėse, ir niekas manęs negalėjo paruošti tam, ką aš ten pamačiau. Šalia jos karsto buvo šis paveikslas, ir jos vyras sakė, kad jai labai daug reiškė tai, kad aš įvertinau jos sunkų darbą, kad suteikiau prasmę tam, ką ji darė.
And that inspired me to create a day where we could recreate that feeling in cafeterias across the country: School Lunch Hero Day, a day where kids can make creative projects for their lunch staff. And I partnered with the School Nutrition Association, and did you know that a little over 30 million kids participate in school lunch programs every day. That equals up to a little over five billion lunches made every school year.
Tai įkvėpė mane sukurti dieną, kada galėtume atkurti šį jausmą visų šalies mokyklų valgyklose: Mokyklos valgyklos herojų dieną – dieną, kai vaikai daro kūrybinius projektus valgyklos darbuotojams. Radau partnerį – Mokyklos mitybos asociaciją, ir, nepatikėsit – daugiau nei 30 milijonų vaikų kiekvieną dieną dalyvavo valgyklų programose. Tai yra daugiau nei penki milijardai pietų, pagamintų kiekvienais mokslo metais.
And the stories of heroism go well beyond just a kid getting a few extra chicken nuggets on their lunch tray. There is Ms. Brenda in California, who keeps a close eye on every student that comes through her line and then reports back to the guidance counselor if anything is amiss. There are the lunch ladies in Kentucky who realized that 67 percent of their students relied on those meals every day, and they were going without food over the summer, so they retrofitted a school bus to create a mobile feeding unit, and they traveled around the neighborhoods feedings 500 kids a day during the summer.
Herojų istorijos yra daug daugiau nei keli papildomi vištienos galabėliai mokinių lėkštėse. Ponia Brenda iš Kalifornijos atidžiai sergi kiekvieną eilėje stovintį mokinį ir jeigu pastebi, kad kažkas ne taip – praneša mokytojui. Kentakyje mokyklos virėjos pastebėjo, kad 67%-ams mokinių mokyklos pietūs – vienintelis dienos maistas, ir kad vasarą jie maisto visai neturi, taigi jie pakeitė mokyklos autobusą į mobilų maisto tiekimo tašką, ir vasarą važinėjo po rajoną maitindami 500 mokinių per dieną.
And kids made the most amazing projects. I knew they would. Kids made hamburger cards that were made out of construction paper. They took photos of their lunch lady's head and plastered it onto my cartoon lunch lady and fixed that to a milk carton and presented them with flowers. And they made their own comics, starring the cartoon lunch lady alongside their actual lunch ladies. And they made thank you pizzas, where every kid signed a different topping of a construction paper pizza.
O vaikai darė nuostabiausius projektus. Aš žinojau, kad taip bus. Vaikai iš spalvoto kartono pagamino mėsainių atvirutes. Jie nufotografavo virėjų galvas, užklijavo jas ant komikso virėjos, pritvritino ant pieno pakuočių ir papuošė gėlėmis. Jie sukūrė savo pačių komiksus, kur šalia komikso virėjos atsirado jų pačių mokyklos virėjos. Jie pagamino popierines padėkos picas, kur kiekvienas vaikas pasirašė ant kartoninių picos ingredientų.
For me, I was so moved by the response that came from the lunch ladies, because one woman said to me, she said, "Before this day, I felt like I was at the end of the planet at this school. I didn't think that anyone noticed us down here." Another woman said to me, "You know, what I got out of this is that what I do is important."
Aš buvau labai sujaudintas mokyklos virėjų reakcijos, viena moteris man pasakė, „Iki šiol aš jaučiausi lyg būčiau šios mokyklos „pasaulio krašte“. Nemaniau, kad mus čia kas nors pastebi.“ Kita moteris man sakė, „Dabar jau žinau, kad darau svarbų darbą.“
And of course what she does is important. What they all do is important. They're feeding our children every single day, and before a child can learn, their belly needs to be full, and these women and men are working on the front lines to create an educated society.
Ir žinoma – tai, ką ji daro, yra svarbu. Visų jų darbas yra svarbus. Jie maitina mūsų vaikus kiekvieną dieną, o kad vaikas galėtų mokytis, jo pilvukas turi butų sotus, o šios moterys ir vyrai dirba fronto linijose, kad sukurtų išsilavinusią visuomenę.
So I hope that you don't wait for School Lunch Hero Day to say thank you to your lunch staff, and I hope that you remember how powerful a thank you can be. A thank you can change a life. It changes the life of the person who receives it, and it changes the life of the person who expresses it.
Taigi, tikiuosi, kad nelauksite „Mokyklos valgyklos herojų dienos“, kad padėkotumėte valgyklos darbuotojams, ir tikiuosi atsimenate, koks galingas gali būti žodis „ačiū“. „Ačiū“ gali pakeisti gyvenimą. Jis keičia gyvenimo žmogaus, kuriam dėkojama, ir keičia gyvenimą žmogaus, kuris tą padėką išsako.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)