I'm a gamer, so I like to have goals. I like special missions and secret objectives. So here's my special mission for this talk: I'm going to try to increase the life span of every single person in this room by seven and a half minutes. Literally, you will live seven and a half minutes longer than you would have otherwise, just because you watched this talk.
Esu žaidėja, tad mėgstu turėti tikslą. Mėgstu specialias misijas ir slaptus uždavinius. Tad štai mano specialioji misija šiai kalbai: Pasistengsiu prailginti kiekvieno čia sėdinčio žmogaus gyvenimo trukmę septyniomis su puse minutėmis. Rimtai, jūs gyvensite septyniomis su puse minutėmis ilgiau negu būtume nugyvenę tik todėl, kad klausėtės šios kalbos.
Some of you are looking a little bit skeptical. That's okay, because check it out -- I have math to prove that it is possible. It won't make much sense now. I'll explain it all later, just pay attention to the number at the bottom: +7.68245837 minutes. That will be my gift to you if I'm successful in my mission.
Na gerai, kai kurie iš jūsų nusiteikę kiek skeptiškai. Viskas tvarkoje, nes pažvelkit - pasitelksiu matematiką, kad įrodyčiau, jog tai įmanoma. Dabar tai neatrodys labai prasminga. Tačiau aš viską paaiškinsiu vėliau, tik pasižiūrėkite į skaičių apačioje: plius 7,68245837 minutės - tai bus mano dovana jums, jei man pavyks mano misija.
Now, you have a secret mission too. Your mission is to figure out how you want to spend your extra seven and a half minutes. And I think you should do something unusual with them, because these are bonus minutes. You weren't going to have them anyway.
O jūs taip pat turite slaptą misiją. Jūsų misija - sugalvoti, kaip norėtumėte praleisti šias papildomas 7,5 min. Aš manau, kad jūs turėtumėte nuveikti kažką neįprasto, nes tai yra papildomos minutės. Juk vienaip ar kitaip jų galėjote ir neturėti. Na, kadangi aš žaidimų kūrėja, jums turbūt kyla mintis:
Now, because I'm a game designer, you might be thinking to yourself, I know what she wants us to do with those minutes, she wants us to spend them playing games. Now this is a totally reasonable assumption, given that I have made quite a habit of encouraging people to spend more time playing games. For example, in my first TED Talk, I did propose that we should spend 21 billion hours a week, as a planet, playing video games.
"Žinau, ką ji nori mums įpiršti su šiomis minutėmis - ji nori, kad mes žaistume žaidimus." Taip manyti visiškai racionalu, turint galvoje, kad aš įpratusi skatinti žmones praleisti daugiau laiko žaidžiant. Pavyzdžiui, pirmojoje savo TED kalboje aš siūliau, kad mes, kaip planetos gyventojai, turėtume praleisti 21 mlrd. valandų per savaitę žaisdami video žaidimus.
Now, 21 billion hours, it's a lot of time. It's so much time, in fact, that the number one unsolicited comment that I have heard from people all over the world since I gave that talk, is this: Jane, games are great and all, but on your deathbed, are you really going to wish you spent more time playing Angry Birds?
21 mrld. valandų - daug laiko. Tai toks didelis laiko tarpas, kad populiariausias iš visų neprašytų komentarų, kurių sulaukiau iš žmonių visame pasaulyje, pasakytas po mano kalbos yra šis: Jane, žaidimai yra jėga ir t.t., bet ar gulėdama mirties patale, tu tikrai gailėsiesi, kad neskyrei daugiau laiko žaidimui "Angry Birds"?
(Laughter)
Labai įtikinanti mintis - kad žaidimai yra laiko gaišimas,
This idea is so pervasive -- that games are a waste of time that we will come to regret -- that I hear it literally everywhere I go. For example, true story: Just a few weeks ago, this cab driver, upon finding out that a friend and I were in town for a game developers' conference, turned around and said -- and I quote -- "I hate games. Waste of life. Imagine getting to the end of your life and regretting all that time."
kad mes to gailėsimės - aš tai girdžiu visur, kur tik einu. Pavyzdžiui, tikra istorija: vos prieš kelias savaites taksistas, sužinojęs, kad aš su draugu atvykau į žaidimų kūrėjų konferenciją, atsisuko ir tarė: "Nekenčiu žaidimų. Gyvenimo švaistymas. Įsivaizduok, kaip savo gyvenimo pabaigoje gailėsies viso to."
Now, I want to take this problem seriously. I want games to be a force for good in the world. I don't want gamers to regret the time they spent playing, time that I encouraged them to spend. So I have been thinking about this question a lot lately. When we're on our deathbeds, will we regret the time we spent playing games?
Aš noriu rimtai pažvelgti į šią problemą. Aš juk noriu, kad žaidimai taptų gėrio jėga pasaulyje. Nenoriu, kad žaidėjai gailėtųsi pražaisto laiko. Laiko, kurį aš juos skatinu praleisti. Tad pastaruoju metu daug galvojau apie šį klausimą. Ar gulėdami mirties patale, mes tikrai gailėsimės laiko, skirto žaidimams?
Now, this may surprise you, but it turns out there is actually some scientific research on this question. It's true. Hospice workers, the people who take care of us at the end of our lives, recently issued a report on the most frequently expressed regrets that people say when they are literally on their deathbeds. And that's what I want to share with you today -- the top five regrets of the dying.
Gal jus tai ir nustebins, bet pasirodo, kad šiuo klausimu yra ir mokslinių tyrimų. Gryna tiesa. Prieglaudų darbuotojai, kurie rūpinasi mumis gyvenimo pabaigoje, neseniai paskelbė apžvalgą apie tai, ko dažniausiai gailisi žmonės, gulėdami mirties patale, tiesiogine to žodžio prasme. Kaip tik tuo ir noriu pasidalinti su jumis šiandien - mirštančiųjų išreiškiamų apgailestavimų penketukas.
Number one: I wish I hadn't worked so hard. Number two: I wish I had stayed in touch with my friends. Number three: I wish I had let myself be happier. Number four: I wish I'd had the courage to express my true self. And number five: I wish I'd lived a life true to my dreams, instead of what others expected of me.
Nr. 1: Norėčiau, kad nebūčiau taip sunkiai dirbęs. Nr. 2: Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšį su savo draugais. Nr. 3: Norėčiau, kad būčiau galėjęs leisti sau būti laimingesniu. Nr. 4: Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti tikrąjį save. Ir nr. 5: Norėčiau, kad būčiau gyvenęs pagal savo svajones, o ne pagal kitų lūkesčius.
Now, as far as I know, no one ever told one of the hospice workers, "I wish I'd spent more time playing video games," but when I hear these top five regrets of the dying, I can't help but hear five deep human cravings that games actually help us fulfill.
Kiek žinau, prieglaudos darbuotojams niekas nesakė, kad būtų norėję praleisti daugiau laiko žaidžiant video žaidimus, bet kai išgirstu šį apgailestavimų penketuką, aš girdžiu penkis giliausius žmogaus troškimus, kuriuos žaidimai iš tikrųjų leidžia įgyvendinti.
For example, I wish I hadn't worked so hard. For many people, this means, I wish I'd spent more time with my family, with my kids when they were growing up. Well, we know that playing games together has tremendous family benefits. A recent study from Brigham Young University School of Family Life reported that parents who spend more time playing video games with their kids have much stronger real-life relationships with them.
Pavyzdžiui, "norėčiau, kad nebūčiau dirbęs taip sunkiai" - daugeliui tai reiškia: "Norėčiau, kad būčiau praleidęs daugiau laiko su savo šeima, vaikais, kai jie buvo maži. Na, dabar mes jau žinome, kad žaisti žaidimus kartu - duoda didelės naudos šeimai. Nesenai atliktas Brigham'o Young'o universiteto Šeimos gyvenimo mokyklos tyrimas parodė, kad tėvai, kurie daugiau laiko praleidžia žaisdami video žaidimus su savo vaikais, išlaiko kur kas tvirtesnius ryšius su jais realiame gyvenime.
"I wish I'd stayed in touch with my friends." Hundreds of millions of people use social games like FarmVille or Words With Friends to stay in daily contact with real-life friends and family. A recent study from the University of Michigan showed that these games are incredibly powerful relationship-management tools. They help us stay connected with people in our social network that we would otherwise grow distant from, if we weren't playing games together.
"Norėčiau, kad būčiau daugiau laiko skyręs draugams." Šimtai milijonų žmonių naudojasi socialiniais žaidimais kaip "FarmVille" arba "Words with Friends" tam, kad palaikytų kasdienį ryšį su savo realaus gyvenimo draugais ir šeima. Mičigano universiteto tyrimas parodė, kad šie žaidimai yra neįtikėtinai galingi santykių išlaikymo įrankiai. Jie padeda mums bendrauti su tais žmonėmis savo socialiniame tinkle, nuo kurių mes nutoltume, jei kartu nežaistume žaidimų.
"I wish I'd let myself be happier." Well, here I can't help but think of the groundbreaking clinical trials recently conducted at East Carolina University that showed that online games can outperform pharmaceuticals for treating clinical anxiety and depression. Just 30 minutes of online game play a day was enough to create dramatic boosts in mood and long-term increases in happiness.
"Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesniu." Čia aš iškart pradedu galvoti apie stulbinančius klinikinius tyrimus, neseniai atliktus Rytų Carolina'os universitete, kurie išaiškino, kad žaidimai internetu gali veikti geriau nei vaistai, gydantys klinikinį nerimą ir depresiją. Užteko tik 30 min. žaidimo internetu per dieną, kad būtų stipriai pakelta nuotaika ir ilgalaikis laimės pojūtis.
"I wish I'd had the courage to express my true self." Well, avatars are a way to express our true selves, our most heroic, idealized version of who we might become. You can see that in this alter ego portrait by Robbie Cooper of a gamer with his avatar. And Stanford University has been doing research for five years now to document how playing a game with an idealized avatar changes how we think and act in real life, making us more courageous, more ambitious, more committed to our goals.
"Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti tikrąjį save." Avatarai - būdas išreikšti tikrąjį save, didvyriškiausią, idealiausią versiją to, kuo galėtume būti. Galite tai pamatyti šiame Robbio Cooper'io sukurtame žaidėjo ir jo avataro alter ego portrete. Stanfordo universitetas jau penkerius metus tiria ir aprašo kaip žaidžiant žaidimą su idealizuotu avataru pasikeičia ir mūsų mąstymas bei veikimas realiame gyvenime: mes tampame drąsesni, ambicingesni, labiau pasišventę savo tikslams.
"I wish I'd led a life true to my dreams, and not what others expected of me." Are games doing this yet? I'm not sure, so I've left a Super Mario question mark. We're going to come back to this one.
"Norėčiau, kad būčiau gyvenęs pagal savo svajones, o ne pagal kitų lūkesčius." Ar žaidimai tai išsprendžia? Nesu tikra, todėl čia palikau "Super Mario" klaustuką. Dar grįšime prie šito.
But in the meantime, perhaps you're wondering, who is this game designer to be talking to us about deathbed regrets? And it's true, I've never worked in a hospice, I've never been on my deathbed. But recently I did spend three months in bed, wanting to die. Really wanting to die.
Tuo tarpu jūs turbūt savęs klausiate, kuo save laiko ši žaidimų kūrėja, kad gali kalbėti mums apie apgailestavimus mirties patale? Teisybė - aš niekada nedirbau prieglaudoje, negulėjau mirties patale. Tačiau neseniai praleidau 3 mėnesius lovoje norėdama numirti. Tikrai norėdama numirti.
Now let me tell you that story. It started two years ago, when I hit my head and got a concussion. The concussion didn't heal properly, and after 30 days, I was left with symptoms like nonstop headaches, nausea, vertigo, memory loss, mental fog. My doctor told me that in order to heal my brain, I had to rest it. So I had to avoid everything that triggered my symptoms. For me that meant no reading, no writing, no video games, no work or email, no running, no alcohol, no caffeine. In other words -- and I think you see where this is going -- no reason to live.
Papasakosiu jums šią istoriją. Prieš dvejus metus susitrenkiau galvą ir patyriau smegenų sukrėtimą. Jis negijo tinkamai, todėl po 30 dienų aš jaučiau nuolatinį galvos skausmą, pykinimą, svaigulį, atminties praradimą, psichikos apniukimą. Mano gydytojas pasakė, jog norėdama išgydyti savo smegenis, turiu leisti joms ilsėtis. Tad aš turėjau vengti visko, kas galėjo sukelti mano simptomus. Man tai reiškė: jokio skaitymo ar rašymo, jokių video žaidimų, jokio darbo ar el.pašto, bėgiojimo, alkoholio, kofeino. Kitaip tariant - manau, suprantat, kur link viskas krypsta - jokios prasmės gyventi.
(Laughter)
Aišku, tai turėtų būti juokinga,
Of course it's meant to be funny, but in all seriousness, suicidal ideation is quite common with traumatic brain injuries. It happens to one in three, and it happened to me. My brain started telling me, "Jane, you want to die." It said, "You're never going to get better." It said, "The pain will never end."
bet kalbant rimtai, savižudiškos mintys yra gana dažnas smegenų traumų palydovas. Taip nutinka vienam iš trijų. Nutiko ir man. Mano smegenys ėmė man sakyti: "Jane, tu nori mirti." Jos sakė: "Tu niekada nebepasveiksi." Jos įtikinėjo: "Skausmas niekada nepraeis."
And these voices became so persistent and so persuasive that I started to legitimately fear for my life, which is the time that I said to myself after 34 days -- and I will never forget this moment -- I said, "I am either going to kill myself or I'm going to turn this into a game."
Ir šie balsai tapo tokie įkyrūs ir įtikinantys, kad aš pagrįstai ėmiau bijoti dėl savo gyvybės, kaip tik tuo metu - po 34 dienų - aš sau pasakiau - ir tos akimirkos niekuomet nepamiršiu - tariau sau: "Aš arba nusižudysiu, arba visa tai paversiu žaidimu."
Now, why a game? I knew from researching the psychology of games for more than a decade that when we play a game -- and this is in the scientific literature -- we tackle tough challenges with more creativity, more determination, more optimism, and we're more likely to reach out to others for help. I wanted to bring these gamer traits to my real-life challenge, so I created a role-playing recovery game called Jane the Concussion Slayer.
Kodėl gi žaidimu? Daugiau nei dešimtmetį tyrinėjus žaidimų psichologiją, žinojau, kad mums žaidžiant - ir tai rašoma mokslinėje literatūroje - mes susidorojame su sunkiais iššūkiais kūrybiškiau, su daugiau užsispyrimo, optimizmo ir mes labiau linkstame kreiptis į kitus pagalbos. Aš norėjau pritaikyti šiuos žaidėjo bruožus savo realaus gyvenimo iššūkiui. Tad aš sukūriau sveikimo žaidimą vaidmenimis, pavadintą "Jane - sukrėtimo žudikė"
Now this became my new secret identity, and the first thing I did as a slayer was call my twin sister -- I have an identical twin sister named Kelly -- and tell her, "I'm playing a game to heal my brain, and I want you to play with me." This was an easier way to ask for help.
Tai tapo mano slapta tapatybe ir kaip "žudikė" pirmiausia paskambinau savo dvynei seseriai - turiu identišką dvynę seserį vardu Kelly. Aš jai pasakiau: "Žaidžiu žaidimą, kad išgydyčiau savo smegenis, noriu, kad žaistum su manim." Taip buvo paprasčiau paprašyti pagalbos.
She became my first ally in the game, my husband Kiyash joined next, and together we identified and battled the bad guys. Now this was anything that could trigger my symptoms and therefore slow down the healing process, things like bright lights and crowded spaces. We also collected and activated power-ups. This was anything I could do on even my worst day to feel just a little bit good, just a little bit productive. Things like cuddling my dog for 10 minutes, or getting out of bed and walking around the block just once.
Ji tapo pirma mano sąjungininke šiame žaidime, paskui prisijungė mano vyras Kiyash ir visi kartu mes identifikavome bei susidorojome su "blogiečiais". Tai buvo bet kas, kas galėjo iššaukti mano simptomus ir taip sulėtinti gijimo procesą, tai, pavyzdžiui, ryškios šviesos ar žmonių minios. Mes taip pat rinkome ir aktyvavome "pastiprinimus". Tai buvo bet kas, ką galėjau daryti net ir blogiausiomis dienomis, kad pasijusčiau bent kiek geriau, bent kiek produktyvesnė. Pavyzdžiui, 10 minučių laikyti apkabinus savo šunį, arba atsikelti iš lovos ir bent kartelį apeiti kvartalą.
Now the game was that simple: Adopt a secret identity, recruit your allies, battle the bad guys, activate the power-ups. But even with a game so simple, within just a couple days of starting to play, that fog of depression and anxiety went away. It just vanished. It felt like a miracle. Now it wasn't a miracle cure for the headaches or the cognitive symptoms. That lasted for more than a year, and it was the hardest year of my life by far. But even when I still had the symptoms, even while I was still in pain, I stopped suffering.
Toks paprastas buvo žaidimas: prisiimk slaptą tapatybę, susirask sąjungininkus, susidorok su "blogiečiais", aktyvuok "pastiprinimus". Bet net ir dėl tokio paprasto žaidimo vos per keletą dienų nuo pradžios depresijos ir nerimo migla dingo. Išgaravo. Tarsi stebuklas. Na, tai nepadėjo stebuklingai išgydyti galvos skausmų ar kognityvinių simptomų. Tai truko daugiau nei vienerius metus, ir tai buvo iki šiol sunkiausi mano gyvenimo metai. Tačiau net ir jausdama simptomus, nors jaučiau skausmą, aš nustojau kentėti.
Now what happened next with the game surprised me. I put up some blog posts and videos online, explaining how to play. But not everybody has a concussion, obviously, not everyone wants to be "the slayer," so I renamed the game SuperBetter.
O kas nutiko vėliau su šiuo žaidimu mane labai nustebino. Internete patalpinau keletą tinklaraščio ir vaizdo įrašų, kur aiškinau, kaip reikia žaisti. Bet savaime suprantama, ne kiekvienas patyrė smegenų sukrėtimą, ir ne kiekvienas nori tapti "žudiku", tad pervadinau žaidimą į "SuperBetter".
And soon, I started hearing from people all over the world who were adopting their own secret identity, recruiting their own allies, and they were getting "super better," facing challenges like cancer and chronic pain, depression and Crohn's disease. Even people were playing it for terminal diagnoses like ALS. And I could tell from their messages and their videos that the game was helping them in the same ways that it helped me. They talked about feeling stronger and braver. They talked about feeling better understood by their friends and family. And they even talked about feeling happier, even though they were in pain, even though they were tackling the toughest challenge of their lives.
Ir tuoj pat gavau žmonių iš viso pasaulio atsiliepimus, kaip jie susikūrė savo slaptas tapatybes, susirado savo sąjungininkų ir kaip jiems darėsi "super geriau". Jie kovojo su tokiais iššūkiais kaip vėžys, chroniškas skausmas, depresija ir Krono liga. Net žmonės, kuriems diagnozuotos tokios mirtinos ligos kaip šoninė amiotrofinė sklerozė, žaidė šį žaidimą. Aš galėjau matyti iš jų žinučių ir vaizdo įrašų, kad žaidimas jiems padėjo lygiai taip pat, kaip ir man. Jie kalbėjo, jog jaučiasi stipresni ir drąsesni. Jie kalbėjo, jog jautė, kad juos kur kas geriau supranta draugai ir šeima. Jie netgi kalbėjo, kad jaučiasi laimingesni, nors ir jautė skausmą, nors ir kovojo su didžiausiais savo gyvenimo iššūkiais.
Now at the time, I'm thinking to myself, what is going on here? I mean, how could a game so trivial intervene so powerfully in such serious, and in some cases life-and-death, circumstances? I mean, if it hadn't worked for me, there's no way I would have believed it was possible. Well, it turns out there's some science here, too. Some people get stronger and happier after a traumatic event. And that's what was happening to us.
Tuo metu aš svarsčiau, kas čia darosi? Kaip toks primityvus žaidimas gali šitaip galingai veikti tokiomis sunkiomis, o kartais net gyvenimo ir mirties aplinkybėmis? Turiu galvoje, jei tai nebūtų suveikę man, jokiu būdu nebūčiau patikėjus, kad tai įmanoma. Pasirodo, ir čia slypi šiek tiek mokslo. Kai kurie žmonės tampa stipresni ir laimingesni patyrę traumuojantį įvykį. Ir taip atsitiko su mumis.
The game was helping us experience what scientists call post-traumatic growth, which is not something we usually hear about. We usually hear about post-traumatic stress disorder. But scientists now know that a traumatic event doesn't doom us to suffer indefinitely. Instead, we can use it as a springboard to unleash our best qualities and lead happier lives.
Žaidimas mums leido patirti tai, ką mokslininkai vadina potrauminiu augimu, ir tai nėra kasdien girdimas dalykas. Dažniausiai mes girdime apie potrauminio streso sutrikimą. Tačiau dabar mokslininkai jau žino, kad traumuojantis įvykis mūsų nepasmerkia nesibaigiančioms kančioms. Priešingai - mes galime nuo to atsispirti, kad išlaisvintume geriausias savo savybes ir gyventume geresnį gyvenimą.
Here are the top five things that people with post-traumatic growth say: "My priorities have changed." "I'm not afraid to do what makes me happy." "I feel closer to my friends and family." "I understand myself better. I know who I really am now." "I have a new sense of meaning and purpose in my life." "I'm better able to focus on my goals and dreams."
Štai penki dažniausiai išsakomi teiginiai žmonių, kurie patyrė potrauminį augimą: "Pasikeitė mano prioritetai. Nebebijau daryti to, kas mane daro laimingą." "Jaučiuosi artimesnis savo draugams ir šeimai." "Geriau suprantu save. Dabar žinau, kas esu iš tikrųjų." "Naujai suvokiu savo gyvenimo reikšmę ir prasmę." "Galiu geriau susitelkti prie savo tikslų ir svajonių."
Now, does this sound familiar? It should, because the top five traits of post-traumatic growth are essentially the direct opposite of the top five regrets of the dying. Now this is interesting, right? It seems that somehow, a traumatic event can unlock our ability to lead a life with fewer regrets.
Kažkur girdėta, ar ne? Turėtų būti, nes šie 5 pagrindiniai potrauminio augimo bruožai yra tiesioginė priešprieša tam mirštančiųjų apgailestavimų penketui. Argi ne įdomu? Panašu, kad kažkokiu būdu traumuojantis įvykis gali atrakinti mūsų gebėjimą gyventi mažiau apgailestaujant.
But how does it work? How do you get from trauma to growth? Or better yet, is there a way to get all the benefits of post-traumatic growth without the trauma, without having to hit your head in the first place? That would be good, right?
Tačiau kaip tai veikia? Kaip pereiti nuo traumos prie augimo? Arba tiksliau, ar yra būdas pasiekti šią potrauminio augimo naudą nepatiriant traumos, iš viso net nesusitrenkiant galvos? Neblogai būtų, ką?
I wanted to understand the phenomenon better, so I devoured the scientific literature, and here's what I learned. There are four kinds of strength, or resilience, that contribute to post-traumatic growth, and there are scientifically validated activities that you can do every day to build up these four kinds of resilience, and you don't need a trauma to do it.
Norėdama geriau suprasti šį fenomeną, pasinėriau į mokslinę literatūrą ir štai ką aš sužinojau. Egzistuoja keturi stiprybės, arba atsparumo, tipai, kurie prisideda prie potrauminio augimo. Egzistuoja moksliškai patvirtintos veiklos, kurias jūs galite daryti kasdien, kad ištreniruotumėt šiuos keturis atsparumo tipus ir tam jums nereikia traumos.
I could tell you what these four types of strength are, but I'd rather you experience them firsthand. I'd rather we all start building them up together right now. Here's what we're going to do. We'll play a quick game together. This is where you earn the seven and a half minutes of bonus life that I promised you earlier. All you have to do is successfully complete the first four SuperBetter quests. And I feel like you can do it. I have confidence in you.
Aš galėčiau papasakoti, kas tie keturi tipai, bet aš norėčiau, kad jūs patys juos patirtumėt. Norėčiau, kad mes dabar pat imtume juos treniruoti. Štai ką mes darysime. Kartu pažaisime greitą žaidimą. Čia jūs pelnysite tas papildomas 7,5 min., kurias jums pažadėjau prieš tai. Jums tereikia sėkmingai užbaigti pirmus keturis SuperBetter žygdarbius. Jaučiu, kad jūs galite tai padaryti. Aš jumis pasitikiu.
So, everybody ready? This is your first quest. Here we go. Pick one: Stand up and take three steps, or make your hands into fists, raise them over your head as high as you can for five seconds, go! All right, I like the people doing both. You are overachievers. Very good.
Ar pasiruošę? Pirmas žygdarbis. Pradedam Pasirinkite vieną iš dviejų: atsistokite ir ženkite tris žingsnius arba sugniaužkite kumščius ir pakelkite juos virš galvos kaip įmanoma aukščiau 5 sek. Jau! Gerai, patinka man tie, kur daro abu. Jūs pirmūnai. Labai gerai. (Juokas)
(Laughter)
Puikiai atlikta. Jūs pelnėte +1 tašką
Well done, everyone. That is worth +1 physical resilience, which means that your body can withstand more stress and heal itself faster. We know from the research that the number one thing you can do to boost your physical resilience is to not sit still. That's all it takes. Every single second that you are not sitting still, you are actively improving the health of your heart, and your lungs and brains.
iš fizinio atsparumo, o tai reiškia, kad jūsų kūnas gali pakelti daugiau streso ir gali greičiau išgyti. Tyrimai rodo, kad svarbiausias dalykas stiprintant fizinį atsparumą - nesėdėti ramiai. Tik tiek. Kiekvieną sekundę, kurios jūs neprasėdite ramiai, jūs gerinate savo širdies, plaučių ir smegenų sveikatą.
Everybody ready for your next quest? I want you to snap your fingers exactly 50 times, or count backwards from 100 by seven, like this: 100, 93... Go!
Ar visi pasiruošę antram žygdarbiui? Spragsėkite pirštais lygiai 50 kartų arba skaičiuokite nuo 100 atgal atimdami po 7, t.y. 100, 93 ... Dabar!
(Snapping)
(Spragsėjimas)
Don't give up.
Nepasiduokit.
(Snapping)
(Spragsėjimas)
Don't let the people counting down from 100 interfere with your counting to 50.
Nesileiskite, kad skaičiuojantieji nuo 100 trukdytų jums skaičiuoti iki 50.
(Snapping)
(Juokas)
(Laughter)
Nice. Wow. That's the first time I've ever seen that. Bonus physical resilience. Well done, everyone. Now that's worth +1 mental resilience, which means you have more mental focus, more discipline, determination and willpower. We know from the scientific research that willpower actually works like a muscle. It gets stronger the more you exercise it. So tackling a tiny challenge without giving up, even one as absurd as snapping your fingers exactly 50 times or counting backwards from 100 by seven is actually a scientifically validated way to boost your willpower.
Gražu. Oho. Pirmą kartą gyvenime tai pamačiau. Papildomai gaunat fizinio atsparumo. Puikiai padirbėta. Taip uždirbote +1 psichinio atsparumo. Tai reiškia, kad jūs galite geriau susitelkti, būti drausmingesni, labiau pasiryžę ir valingi. Iš mokslinių tyrimų žinoma, kad valia yra kaip raumuo. Ji stiprėja treniruojama. Tad susidorojant su nedideliu iššūkiu ir nepasiduodant, kad ir koks absurdiškas bebūtų, pvz. spragsėti pirštais lygiai 50 kartų ar skaičiuoti nuo 100 atimant 7 yra moksliškai pagrįstas būdas stiprinti savo valią.
So good job. Quest number three. Pick one: Because of the room, fate's really determined this for you, but here are the two options. If you're inside, find a window and look out of it. If you're outside, find a window and look in. Or do a quick YouTube or Google image search for "baby [your favorite animal.]"
Gerai atlikta. Žygdarbis nr. 3. Pasirinkite vieną: na, dėl to, kad mes jau esame viduje, likimas šitą parinko už jus, tačiau turite dvi galimybes. Jei esate viduje, pažvelkite pro langą. Jei esate lauke, raskite langą ir pažvelkite pro jį. Arba greitai atlikite paiešką Youtube arba Google su raktiniais žodžiais "[jūsų mėgstamiausio gyvūno] jauniklis"
Do it on your phones, or just shout out some baby animals, and I'll put them on the screen. So, what do we want to see? Sloth, giraffe, elephant, snake. Okay, let's see what we got. Baby dolphin and baby llamas. Everybody look. Got that? Okay, one more. Baby elephant.
Jūs galite tai daryti savo telefonuose, arba sušukti man keletą jauniklių pavadinimų. Aš juos įkelsiu ant ekrano. Tad ką mes norime matyti? Tinginį, žirafą, dramblį, gyvatę. Gerai, žiūrim, ką turim. Delfiniukas ir lamų jaunikliai. Tik pažvelkite. Supratot? Dar vienas. Drambliukas.
(Audience) Oh!
We're clapping for that? That's amazing.
O, mes tam plojame? Fantastika.
(Laughter)
All right, what we're just feeling there is plus-one emotional resilience, which means you have the ability to provoke powerful, positive emotions like curiosity or love, which we feel looking at baby animals, when you need them most.
Tvarka, tai ką mes čia jaučiame yra +1 emocinio atsparumo. Tai reiškia kad jūs galite iššaukti galingas, teigiamas emocijas, tokias kaip smalsumas ir meilė, kurias patiriame žvelgdami į gyvūnų jauniklius, kai to labiausiai reikia.
Here's a secret from the scientific literature for you. If you can manage to experience three positive emotions for every one negative emotion over the course of an hour, a day, a week, you dramatically improve your health and your ability to successfully tackle any problem you're facing. And this is called the three-to-one positive emotion ratio. It's my favorite SuperBetter trick, so keep it up.
Ir štai paslaptis iš mokslinės pusės: jei jūs galite patirti 3 rūšių teigiamus jausmus vienam neigiamam jausmui per vieną valandą kas dieną, kas savaitę, jūs reikšmingai pagerinate savo sveikatą ir gebėjimą sėkmingai susidoroti su bet kokia jus ištikusia problema. Tai vadinama 3:1 teigiamų jausmų santykiu. Tai mano mėgstamiausias SuperBetter triukas, neatsilikite.
All right, pick one, last quest: Shake someone's hand for six seconds, or send someone a quick thank you by text, email, Facebook or Twitter. Go!
Taigi pasirinkite vieną, paskutinį žygdarbį: 6 sek. paspauskite kam nors ranką arba greitai nusiųskite kam nors "ačiū" sms, el.paštu, Facebook'e ar Twitter'yje. Jau!
(Chatting)
(Pašnekesys)
Looking good, looking good. Nice, nice. Keep it up. I love it! All right, everybody, that is +1 social resilience, which means you actually get more strength from your friends, your neighbors, your family, your community. Now, a great way to boost social resilience is gratitude. Touch is even better.
Gerai, gerai. Gražu. Nenustokit, man patinka! Gerai, tai yra +1 socialinio atsparumo. Tai reiškia, kad jūs įgyjate daugiau stiprybės iš draugų, kaimynų, šeimos, bendruomenės. Geras būdas stiprinti socialinį atsparumą yra dėkingumas. Prisilietimas - dar geriau.
Here's one more secret for you: Shaking someone's hand for six seconds dramatically raises the level of oxytocin in your bloodstream, now that's the trust hormone. That means that all of you who just shook hands are biochemically primed to like and want to help each other. This will linger during the break, so take advantage of the networking opportunities.
Dar viena paslaptis: 6 sek. spaudžiant kam nors ranką stipriai pakyla oksitocino kiekis kraujyje, tai yra pasitikėjimo hormonas. Tai reiškia, kad visi tie, kurie pasipaudė vieni kitiems rankas yra biochemiškai pasiruošę patikti ir padėti vienas kitam. Tai nuslūgs pertraukos metu, tad pasinaudokite šio bendravimo galimybėmis.
(Laughter)
(Juokas)
Well, you have successfully completed your four quests, let's see if I've successfully completed my mission to give you seven and a half minutes of bonus life. Now I get to share one more little bit of science with you. It turns out that people who regularly boost these four types of resilience -- physical, mental, emotional and social -- live 10 years longer than everyone else. So this is true. If you are regularly achieving the three-to-one positive emotion ratio, if you are never sitting still for more than an hour at a time, if you are reaching out to one person you care about every single day, if you are tackling tiny goals to boost your willpower, you will live 10 years longer than everyone else, and here's where that math I showed you earlier comes in.
Tai štai jūs sėkmingai įvykdėte savo keturis žygdarbius, pažvelkime, ar aš sėkmingai įgyvendinau sąvąjį, t.y. suteikti jums 7,5 min. papildomo gyvenimo. Ir čia dar šiek tiek mokslo. Teigiama, kad žmonės, reguliariai stiprinantys šiuos keturis atsparumo tipus - fizinį, psichinį, emocinį ir socialinį - gyvena 10-čia metų ilgiau, nei kiti. Tokia tiesa. Jei reguliariai siekiate 3:1 teigiamų emocijų santykio, jei niekada nesėdite ramiai ilgiau nei vieną valandą, jei kasdien susisiekiate su bent vienu jums brangiu žmogumi, jei įveikiate mažyčius uždavinius, kad stiprintumėte savo valią, gyvensite 10 metų ilgiau nei kiti. Štai čia suveikia ta matematika, kurią rodžiau prieš tai.
So, the average life expectancy in the U.S. and the U.K. is 78.1 years, but we know from more than 1,000 peer-reviewed scientific studies that you can add 10 years of life by boosting your four types of resilience. So every single year that you are boosting your four types of resilience, you're actually earning .128 more years of life or 46 more days of life, or 67,298 more minutes of life, which means every single day, you are earning 184 minutes of life, or every single hour that you are boosting your four types of resilience, like we just did together, you are earning 7.68245837 more minutes of life.
JAV ir JK vidutinė gyvenimo trukmė yra 78,1 m. Bet žinome iš daugiau nei 1000 patvirtintų tyrimų, kad galime pridėti papildomai 10 m. prie savo gyvenimo stiprinant 4 atsparumo tipus. Tad jei kasmet stiprinat 4 atsparumo tipus, jūs įgaunate papildomus 0,128 m. gyvenimo. arba papildomas 46 dienas, t.y. 67,298 min. tai reiškia, kad kasdien jūs įgyjate papildomas 184 minutes arba kas valandą stiprindami 4 atsparumo tipus kaip mes ką tik kartu darėme, jūs įgyjate 7.68245837 papildomas gyvenimo minutes.
Congratulations, those seven and a half minutes are all yours. You totally earned them.
Sveikinu, visos šios 7,5 min. jūsų. Jūs jų nusipelnėte.
Yeah!
(Aplodismentai)
(Applause)
Taip! Jėga.
Awesome. Wait, wait, wait. You still have your special mission, your secret mission. How are you going to spend these minutes of bonus life?
Palaukit dar. Dar turite savo specialiąją misiją - slaptąją misiją. Kaip gi praleisite šias papildomas
Well, here's my suggestion.
7,5 min.?
These seven and a half bonus minutes are kind of like genie's wishes. You can use your first wish to wish for a million more wishes. Pretty clever, right? So, if you spend these seven and a half minutes today doing something that makes you happy, or that gets you physically active, or puts you in touch with someone you care about, or even just tackling a tiny challenge, you're going to boost your resilience, so you're going to earn more minutes.
Na, mano pasiūlymas toks. Šios minutės - tai tarsi noras džinui. Galite panaudoti pirmąjį norą, kad gautumėte dar milijoną norų. Gudru, ką? Tad jei jūs šias 7,5 min. skirsite šiandien tam, kas jums teikia laimės kas paskatina jus judėti, ar susisiekti su jums brangiais žmonėmis, ar vien tik susidoroti su mažyčiu iššūkiu, tuomet jūs sustiprinsite savo atsparumą ir taip pelnysite daugiau minučių.
And the good news is, you can keep going like that. Every hour of the day, every day of your life, all the way to your deathbed, which will now be 10 years later than it would have otherwise. And when you get there, more than likely, you will not have any of those top five regrets, because you will have built up the strength and resilience to lead a life truer to your dreams. And with 10 extra years, you might even have enough time to play a few more games.
Gera naujiena ta, kad galite ir toliau tai daryti. Kiekvieną valandą, kas dieną, iki pat savo mirties patalo, kurį pasieksite 10-čia metų vėliau, nei prieš tai. O kai ten atsidursite, tikėtina, kad nebeapgailestausite, nes būsite sustiprėję ir atsparesni tam, kad gyventumėte ištikimai savo svajonėms. O turint 10 papildomų metų, jūs netgi turėsite pakankamai laiko pažaisti ir keletą žaidimų.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Aplodismentai)