Newspapers are dying for a few reasons. Readers don't want to pay for yesterday's news, and advertisers follow them. Your iPhone, your laptop, is much more handy than New York Times on Sunday. And we should save trees in the end. So it's enough to bury any industry. So, should we rather ask, "Can anything save newspapers?"
Laikraščiai miršta dėl kelių priežasčių. Skaitytojai nenori mokėti už vakarykštes naujienas, o reklamos užsakovai jiems pataikauja. Jūsų iPhone, jūsų kompiuteris yra daug patogesni, nei New York Times sekmadienį. Ir galų gale, mes turėtume saugoti medžius. Viso to užtenka palaidoti bet kurią industriją. Taigi, mes turėtume klausti „Ar kas nors gali išgelbėti laikraščius?“
There are several scenarios for the future newspaper. Some people say it should be free; it should be tabloid, or even smaller: A4; it should be local, run by communities, or niche, for some smaller groups like business -- but then it's not free; it's very expensive. It should be opinion-driven; less news, more views. And we'd rather read it during breakfast, because later we listen to radio in a car, check your mail at work and in the evening you watch TV. Sounds nice, but this can only buy time. Because in the long run, I think there is no reason, no practical reason for newspapers to survive.
Laikraščių ateitis gali susiklostyti pagal kelis scenarijus. Kai kurie žmonės sako, kad jie turėtų būti nemokami; jie turėtų būti mažo formato, gal net A4; jie turėtų būti vietiniai, leidžiami bendruomenės arba teminiai, pavyzdžiui biznio organizacijoms – bet tuomet tai nėra nemokama; tai labai brangu. Jie turėtų remtis nuomonėmis: mažiau naujienų, daugiau pažiūrų. Ir mes mieliau skaitytume juos pusryčių metu, nes vėliau klausome radijo automobilyje, perskaitome paštą darbe, o vakare žiūrime TV. Skamba gražiai, bet tai tik laimėtų laiko. Nes ilguoju laikotarpiu, mano galva, nėra jokios priežasties, jokios praktiškos priežasties laikraščiams išlikti.
So what can we do? (Laughter) Let me tell you my story. 20 years ago, Bonnier, Swedish publisher, started to set newspapers in the former Soviet Bloc. After a few years, they had several newspapers in central and eastern Europe. They were run by an inexperienced staff, with no visual culture, no budgets for visuals -- in many places there were not even art directors. I decided to be -- to work for them as an art director. Before, I was an architect, and my grandmother asked me once, "What are you doing for a living?" I said, "I'm designing newspapers." "What? There's nothing to design there. It's just boring letters" (Laughter) And she was right. I was very frustrated, until one day.
Taigi, ką mes galime padaryti? (Juokas) Leiskite papasakoti jums savo istoriją. Prieš 20 metų, Bonnier, švedų leidykla pradėjo leisti laikraščius buvusiame Sovietų bloke. Po poros metų jie jau turėjo kelis laikraščius centrinėje ir rytų Europoje. Laikraščius leido nepatyrę žmonės, kurie neturėjo jokios vizualinės kultūros, jokio biudžeto vaizdinei medžiagai. Daugumoje jų netgi nebuvo dizaino vadovų. Aš nusprendžiau būti -- dirbti jiems dizaino vadovu. Prieš tai aš buvo architektas ir kartą mano močiutė paklausė, „Ką tu darai pragyvenimui?“ aš atsakiau: „Projektuoju laikraščius.“ „Ką? Ten gi nėra ką projektuoti. Ten tik nuobodžios raidės.“ (Juokas) Ir ji buvo teisi. Aš buvau sužlugdytas iki tos dienos, kai
I came to London, and I've seen performance by Cirque du Soleil. And I had a revelation. I thought, "These guys took some creepy, run-down entertainment, and put it to the highest possible level of performance art." I thought "Oh my God, maybe I can do the same with these boring newspapers." And I did. We started to redesign them, one by one. The front page became our signature. It was my personal intimate channel to talk to the readers.
besilankydamas Londone pamačiau Cirque du Soleil pasirodymą. Ir tada aš praregėjau. Pagalvojau: „Šitie žmonės pavertė šiurpią, atsibodusią pasilinksminimo formą į aukščiausio lygio pasirodymo meną.“ Pagalvojau „Dievaži, galbūt aš galiu padaryti tą patį su šiais nuobodžiais laikraščiais.“ Ir padariau. Pradėjome jiems keisti dizainą, vieną po kito. Pirmasis puslapis tapo mūsų parašu. Tai buvo mano intymus kanalas bendravimui su skaitytojais.
I'm not going to tell you stories about teamwork or cooperation. My approach was very egotistic. I wanted my artistic statement, my interpretation of reality. I wanted to make posters, not newspapers. Not even magazines: posters. We were experimenting with type, with illustration, with photos. And we had fun. Soon it started to bring results. In Poland, our pages were named "Covers of the Year" three times in a row. Other examples you can see here are from Latvia, Lithuania, Estonia and central European countries.
Aš neketinu pasakoti jums istorijų apie komandinį darbą. Mano metodas buvo labai egoistiškas. Aš norėjau savo meniško pareiškimo, savo realybės interpretacijos. Aš norėjau kurti plakatus, ne laikraščius. Net ne žurnalus: plakatus. Mes eksperimentavome su šriftais, su iliustracijomis, su nuotraukomis. Ir mums buvo smagu. Pamažu pastebėjome rezultatus. Lenkijoje musų puslapiai gavo „Metų viršelio“ apdovanojimą tris kartus iš eilės Kiti pavyzdžiai, kuriuos galite čia matyti yra iš Latvijos, Lietuvos, Estijos – vidurio Europos valstybių.
But it's not only about the front page. The secret is that we were treating the whole newspaper as one piece, as one composition -- like music. And music has a rhythm, has ups and downs. And design is responsible for this experience. Flipping through pages is readers experience, and I'm responsible for this experience. We treated two pages, both spreads, as a one page, because that's how readers perceive it.
Bet tai nėra vien pirmasis puslapis. Paslaptis yra ta, kad mes žiūrėjome į visą laikraštį kaip į vientisą darbą, kaip į vieną kūrinį – kaip muziką. Ir muzika turi ritmą, turi pakilimus ir kritimus. o dizainas yra atsakingas už šiuos patyrimus. Puslapių naršymas yra skaitytojo potyris, ir aš esu atsakingas už šį potirį. Mes du puslapius, abi puses, traktavome, kaip vieną, nes būtent taip skaitytojai juos ir mato.
You can see some Russian pages here which got many awards on biggest infographic competition in Spain. But the real award came from Society for Newspaper Design. Just a year after redesigning this newspaper in Poland, they name it the World's Best-Designed Newspaper. And two years later, the same award came to Estonia. Isn't amazing?
Jūs matote kelis Rusijos puslapius, kurie susilaukė daug apdovanojimų didžiausiame infografikos konkurse Ispanijoje. Bet didžiausią apdovanojimą skyrė Laikraščių Dizaino Draugija. Tik praėjus metams, po šio laikraščio dizaino pakeitimo Lenkijoje, jie skyrė pasaulyje geriausiai suprojektuoto laikraščio vardą. O po dviejų metų tas pats apdovanojimas atkeliavo ir į Estiją. Argi tai ne nuostabu?
What really makes it amazing: that the circulation of these newspapers were growing too. Just some examples: in Russia, plus 11 after one year, plus 29 after three years of the redesign. Same in Poland: plus 13, up to 35 percent raise of circulation after three years. You can see on a graph, after years of stagnation, the paper started to grow, just after redesign. But the real hit was in Bulgaria. And that is really amazing.
Labiausiai kelia nuostabą tai, kad šių laikraščių tiražai taip pat augo. Keletas pavyzdžių: Rusijoje, +11 po metų, +29 praėjus trims metams po dizaino pakeitimo Tas pats ir Lenkijoje, +13, iki 35 procentų pakilimas tiražuose po trijų metų. Galite matyti diagramoje, kad po kelių stagnacijos metų, laikraščiai pradėjo augti, iškart po dizaino pakeitimo. Bet didžiausi pokyčiai įvyko Bulgarijoje. Ir tai yra tikrai nuostabu.
Did design do this? Design was just a part of the process. And the process we made was not about changing the look, it was about improving the product completely. I took an architectural rule about function and form and translated it into newspaper content and design. And I put strategy at the top of it. So first you ask a big question: why we do it? What is the goal? Then we adjust the content accordingly. And then, usually after two months, we start designing. My bosses, in the beginning, were very surprised. Why am I asking all of these business questions, instead of just showing them pages? But soon they realized that this is the new role of designer: to be in this process from the very beginning to the very end.
Negi tai padarė dizainas? Dizainas buvo tik proceso dalis. O procesas, kurį mes atlikome, buvo ne laikraščio išvaizdos keitimas, bet visapusis pačio produkto tobulinimas. Aš pasinaudojau architektūros taisykle, apie funkciją ir formą ir pritaikiau ją laikraščio turiniui ir dizainui. O virš viso to, iškėliau strategiją. Taigi, pirmiausia išsikeliate platų klausimą: kam mes tai darome? Koks mūsų tikslas? Tada mes atitinkamai prideriname turinį. Ir galiausiai, dažniausiai po poros mėnesių, pradedame kurti dizainą. Mano vadovai pradžioje buvo labai nustebinti. Kodėl aš klausiu tų biznio klausimų, vietoje to, kad tiesiog parodyčiau puslapius? Bet greitai jie suprato, kad tai yra nauja dizainerio rolė: būti visame procese nuo pradžių iki pačios pabaigos.
So what is the lesson behind it? The first lesson is about that design can change not just your product. It can change your workflow -- actually, it can change everything in your company; it can turn your company upside down. It can even change you. And who's responsible? Designers. Give power to designers. (Applause) But the second is even more important. You can live in a small poor country, like me. You can work for a small company, in a boring branch. You can have no budgets, no people -- but still can put your work to the highest possible level. And everybody can do it. You just need inspiration, vision and determination. And you need to remember that to be good is not enough.
Taigi, kokia viso to pamoka? Pirmoji pamoka yra ta, kad dizainas gali pakeisti ne tik jūsų produktą. Dizainas gali pakeisti jūsų darbo eigą — tiesą sakant, jis gali pakeisti viską jūsų kompanijoje; jis gali apversti jūsų kompaniją aukštyn kojomis. Jis gali pakeisti netgi jus pačius. Ir kas už tai atsakingas? Dizaineriai. Duokite valdžią dizaineriams. (Plojimai) Bet antroji pamoka yra dar svarbesnė. Jūs galite gyventi mažoje vargingoje valstybėje, kaip aš. Jūs galite dirbti mažoje kompanijoje, nuobodžioje srityje. Jūs galite neturėti nei biudžeto, nei žmonių – bet vistiek galite pakelti savo darbą iki aukščiausio lygio. Ir tai gali padaryti kiekvienas. Jums tereikia įkvėpimo, vizijos ir ryžto. Ir turite prisiminti, kad būti geru neužtenka.
Thank you.
Ačiū.