When I was little, I thought my country was the best on the planet. And I grew up singing a song called "Nothing To Envy." And I was very proud. In school, we spent a lot of time studying the history of Kim Il-Sung, but we never learned much about the outside world, except that America, South Korea, Japan are the enemies. Although I often wondered about the outside world, I thought I would spend my entire life in North Korea, until everything suddenly changed.
Kai buvau maža, galvojau, kad mano šalis geriausia pasaulyje ir užaugau dainuodama dainą „Nėra ko pavydėti“. Aš labai didžiavausi [savo šalimi]. Mokykloje daug laiko praleisdavome mokydamiesi Kim Il-Sung'o istoriją, bet niekad daug nesimokėme apie išorinį pasaulį, išskyrus tai, kad Amerika, Pietų Korėja, Japonija yra priešai. Ir nors aš dažnai mąstydavau apie išorinį pasaulį, maniau praleisianti visą savo gyvenimą Šiaurės Korėjoje, bet viskas staiga pasikeitė.
When I was seven years old, I saw my first public execution. But I thought my life in North Korea was normal. My family was not poor, and myself, I had never experienced hunger.
Kai man buvo septyneri, pirmąkart pamačiau viešą egzekuciją, bet galvojau, kad mano gyvenimas Šiaurės Korėjoje buvo normalus. Mano šeima nebuvo neturtinga ir pati niekad nepatyriau alkio.
But one day, in 1995, my mom brought home a letter from a coworker's sister. It read, "When you read this, our five family members will not exist in this world, because we haven't eaten for the past three weeks. We are lying on the floor together, and our bodies are so weak, we are waiting to die."
Bet vieną dieną 1995-aisiais mano mama parnešė laišką nuo kolegės sesers. Jame parašyta: „Kai tai skaitysite, visi penki šeimos nariai nebeegzistuos šiame pasaulyje, nes mes nieko nevalgėme paskutines dvi savaites. Mes gulime ant grindų kartu ir mūsų kūnai tokie nusilpę, kad esame pasirengę mirti.“
I was so shocked. This was the first time I heard that people in my country were suffering. Soon after, when I was walking past a train station, I saw something terrible that to this day I can't erase from my memory. A lifeless woman was lying on the ground, while an emaciated child in her arms just stared helplessly at his mother's face. But nobody helped them, because they were so focused on taking care of themselves and their families.
Aš buvau tokia sukrėsta. Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau, kad mano šalies gyventojai kenčia. Šiek tiek po to, eidama pro traukinių stotį pamačiau kai ką baisaus, ko negaliu ištrinti iš atminties. Leisgyvė moteris gulėjo ant žemės, o išsekęs vaikas jos rankose buvo bejėgiškai įsmeigęs akis į motinos veidą. Bet jiems niekas nepadėjo, nes visi buvo taip susitelkę į rūpinimąsi savimi ir savo šeimomis.
A huge famine hit North Korea in the mid-1990s. Ultimately, more than a million North Koreans died during the famine, and many only survived by eating grass, bugs and tree bark. Power outages also became more and more frequent, so everything around me was completely dark at night, except for the sea of lights in China, just across the river from my home. I always wondered why they had lights, but we didn't. This is a satellite picture showing North Korea at night, compared to neighbors.
Didžiulis badas nusiaubė Šiaurės Korėją 1990-ųjų viduryje. Iš viso daugiau nei milijonas Šiaurės Korėjiečių žuvo per badą ir daugelis išgyveno tik valgydami žolę, vabalus ir medžių žievę. Vis dažniau nutrūkdavo elektros tiekimas, tad viskas aplink mane naktį būdavo visiškoje tamsoje, išskyrus šviesų jūrą Kinijoje, kitoje upės pusėje nuo mano namų. Visada galvodavau, kodėl jie turi šviesas, o mes ne. Šiose palydovo nuotraukose galime palyginti Šiaurės Korėją su jos kaimynėmis naktį.
This is the Amnok River, which serves as a part of the border between North Korea and China. As you can see, the river can be very narrow at certain points, allowing North Koreans to secretly cross. But many die. Sometimes, I saw dead bodies floating down the river. I can't reveal many details about how I left North Korea, but I only can say that during the ugly years of the famine, I was sent to China to live with distant relatives. But I only thought that I would be separated from my family for a short time. I could have never imagined that it would take 14 years to live together.
Tai yra Amnokano upė, kuri yra dalis sienos tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos. Kaip matote, upė vietomis gali būti labai siaura ir Šiaurės Korėjiečiai gali bandyti slapta pereiti ją. Bet daug jų žūsta. Kartais matydavau lavonus, plaukiančius upe. Negaliu atskleisti visų detalių, kaip palikau Šiaurės Korėją, bet galiu pasakyti tiek, kad per baisiuosius bado metus buvau išsiųsta gyventi pas tolimus giminaičius Kinijoje. Bet galvojau, kad su šeima būsiu išskirta tik trumpam. Niekad nemaniau, kad prireiks 14 metų, kol gyvensime drauge.
In China, it was hard living as a young girl without my family. I had no idea what life was going to be like as a North Korean refugee. But I soon learned it's not only extremely difficult, it's also very dangerous, since North Korean refugees are considered in China as illegal migrants. So I was living in constant fear that my identity could be revealed, and I would be repatriated to a horrible fate, back in North Korea.
Kinijoje buvo sunku būti maža mergaite be šeimos. Nežinojau, kaip gyvensiu būdama Šiaurės Korėjos pabėgėle, bet greitai sužinojau, kad tai ne tik siaubingai sunku, bet ir labai pavojinga, nes Šiaurės Korėjos pabėgėliai Kinijoje laikomi nelegaliais imigrantais. Todėl pastoviai gyvenau baimėje, kad mano tapatybė bus atskleista ir būsiu sugrąžinta siaubingai lemčiai Šiaurės Korėjoje.
One day, my worst nightmare came true, when I was caught by the Chinese police, and brought to the police station for interrogation. Someone had accused me of being North Korean, so they tested my Chinese language abilities, and asked me tons of questions. I was so scared. I thought my heart was going to explode. If anything seemed unnatural, I could be imprisoned and repatriated. I thought my life was over. But I managed to control all the emotions inside me, and answer the questions. After they finished questioning me, one official said to another, "This was a false report. She's not North Korean." And they let me go. It was a miracle.
Vieną dieną mano baisiausias košmaras išsipildė. Mane pagavo kinų policija ir nuvežė į nuovadą tardymui. Kažkas įskundė, kad esu šiaurės korėjietė, taigi jie tikrino mano kalbos galimybes ir klausė daugybės klausimų. Man buvo taip baisu, kad maniau, jog sprogs širdis. Jei kas nors būtų pasirodę nenatūralu, mane galėjo įkalinti ir repatrijuoti. Galvojau, kad mano gyvenimas baigėsi, bet sugebėjau sulaikyti visas emocijas ir atsakyti į klausimus. Jiems baigus mane klausinėti vienas pareigūnas tarė kitam: „Tai klaidingas pranešimas. Ji nėra iš Šiaurės Korėjos.“ Ir jie mane paleido. Tai buvo stebuklas.
Some North Koreans in China seek asylum in foreign embassies. But many can be caught by the Chinese police, and repatriated. These girls were so lucky. Even though they were caught, they were eventually released, after heavy international pressure. These North Koreans were not so lucky. Every year, countless North Koreans are caught in China and repatriated to North Korea, where they can be tortured, imprisoned, or publicly executed.
Kai kurie šiaurės korėjiečiai Kinijoje ieško prieglobsčio kitų šalių ambasadose, bet daug jų yra pagaunami Kinijos policijos ir repatrijuojami. Šioms merginoms taip pasisekė. Nepaisant to, kad jas pagavo, jos galų gale buvo paleistos dėl stipraus tarptautinio spaudimo. Šiems šiaurės korėjiečiams pasisekė ne taip. Kasmet daugybė šiaurės korėjiečių sulaikomi Kinijoje ir repatrijuojami į Šiaurės Korėją, kur jie gali būti kankinami, įkalinami
Even though I was really fortunate to get out, many other North Koreans have not been so lucky. It's tragic that North Koreans have to hide their identities and struggle so hard just to survive. Even after learning a new language and getting a job, their whole world can be turned upside down in an instant. That's why, after 10 years of hiding my identity, I decided to risk going to South Korea. And I started a new life yet again.
arba jiems įvykdomos viešos egzekucijos. Nors man ir pasisekė pabėgti, daugeliui kitų šiaurės korėjiečių taip nenutinka. Tai, kad šiaurės korėjiečiai turi slėpti savo tapatybes ir vargti tiesiog norėdami išgyventi, yra tragedija. Net išmokus naują kalbą ir gavus darbą, jų gyvenimas gali staiga apsiversti aukštyn kojomis. Būtent todėl, po 10-ies metų savo tapatybės slėpimo nusprendžiau rizikuoti ir vykti į Pietų Korėją ir iš naujo susikurti gyvenimą.
Settling down in South Korea was a lot more challenging than I had expected. English was so important in South Korea, so I had to start learning my third language. Also, I realized there was a wide gap between North and South. We are all Korean, but inside, we have become very different, due to 67 years of division. I even went through an identity crisis. Am I South Korean or North Korean? Where am I from? Who am I? Suddenly, there was no country I could proudly call my own.
Įsikurti Pietų Korėjoje buvo daug sunkiau nei tikėjausi. Anglų kalba buvo tokia svarbi Pietų Korėjoje, todėl ėmiau mokytis savo trečiąją kalbą. Taip pat supratau, kad buvo didelis atotrūkis tarp Šiaurės ir Pietų. Mes visi korėjiečiai, bet viduje mes tapome labai skirtingi dėl 67 metus trukusio padalinimo. Mane net ištiko tapatybės krizė. Ar aš pietų korėjietė ar šiaurės korėjietė? Iš kur aš? Kas aš? Staiga nebebuvo šalies, kurią galėčiau išdidžiai vadinti sava.
Even though adjusting to life in South Korea was not easy, I made a plan -- I started studying for the university entrance exam.
Nepaisant to, kad prisitaikyti prie gyvenimo Pietų Korėjoje nebuvo lengva, aš sukūriau planą. Pradėjau mokytis priėmimo į universitetą egzaminui.
Just as I was starting to get used to my new life, I received a shocking phone call. The North Korean authorities intercepted some money that I sent to my family, and, as a punishment, my family was going to be forcibly removed to a desolate location in the countryside. They had to get out quickly. So I started planning how to help them escape.
Bet vos tik ėmiau priprasti prie savo naujo gyvenimo, sulaukiau gąsdinančio telefono skambučio. Šiaurės Korėjos pareigūnai sulaikė pinigus, kuriuos siunčiau savo šeimai, ir todėl šeimai buvo paskirta bausmė būti ištremtiems į apleistą kaimo vietovę. Jie turėjo greitai bėgti, todėl pradėjau planuoti kaip jiems padėti.
North Koreans have to travel incredible distances on the path to freedom. It's almost impossible to cross the border between North Korea and South Korea. So, ironically, I took a flight back to China and headed toward the North Korean border. Since my family couldn't speak Chinese, I had to guide them somehow through more than 2,000 miles in China, and then into Southeast Asia. The journey by bus took one week, and we were almost caught several times. One time, our bus was stopped and boarded by a Chinese police officer. He took everyone's I.D. cards, and he started asking them questions. Since my family couldn't understand Chinese, I thought my family was going to be arrested. As the Chinese officer approached my family, I impulsively stood up, and I told him that these are deaf and dumb people that I was chaperoning. He looked at me suspiciously, but luckily, he believed me.
Šiaurės korėjiečiai turėjo pereiti neįsivaizduojamus tolius norėdami pasiekti laisvę. Beveik neįmanoma pereiti sieną tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos, todėl, kaip bebūtų ironiška, turėjau grįžti į Kiniją ir keliauti link Šiaurės Korėjos sienos. Mano šeima nekalbėjo kiniškai, todėl turėjau keliauti kartu, kažkaip, daugiau kaip 2000 mylių Kinijoje ir tada patekti į pietryčių Aziją. Kelionė autobusu užtruko vieną savaitę ir keletą kartų mus beveik pagavo. Kartą mūsų autobusą sustabdė ir į jį įlipo kinų policijos pareigūnas. Jis paėmė visų asmens dokumentus ir pradėjo uždavinėti klausimus. Mano šeima nesuprato kiniškai, todėl maniau, kad mano šeimą suims. Kinų pareigūnui artinantis prie mano šeimos aš impulsyviai atsistojau ir pasakiau, kad šie žmonės kurti ir nepilno proto, ir kad aš buvau jų palydovė. Jis pažiūrėjo į mane įtariai, bet laimei manimi patikėjo.
We made it all the way to the border of Laos. But I had to spend almost all my money to bribe the border guards in Laos. But even after we got past the border, my family was arrested and jailed for illegal border crossing. After I paid the fine and bribe, my family was released in one month. But soon after, my family was arrested and jailed again, in the capital of Laos.
Mes nuvykome iki pat Laoso sienos, bet Laoso pasienio darbuotojų papirkinėjimui turėjau išleisti beveik visus savo pinigus. Bet net perėjus sieną, mano šeima buvo suimta ir įkalinta dėl nelegalaus perėjimo per sieną. Man sumokėjus baudą ir kyšį mano šeima buvo paleista po mėnesio, bet ne už ilgo vėl suimta ir įkalinta Laoso sostinėje.
This was one of the lowest points in my life. I did everything to get my family to freedom, and we came so close, but my family was thrown in jail, just a short distance from the South Korean embassy. I went back and forth between the immigration office and the police station, desperately trying to get my family out. but I didn't have enough money to pay a bribe or fine anymore. I lost all hope.
Tai buvo vienas sunkiausių momentų mano gyvenime. Dariau viską, kad šeimai iškovočiau laisvę, ir buvome taip arti, bet mano šeimą įkalino būnant visai netoli nuo Pietų Korėjos ambasados. Vaikščiojau pirmyn atgal nuo imigracijos biuro iki policijos nuovados, beviltiškai bandydama išlaisvinti savo šeimą, bet neturėjau pakankamai pinigų, kad mokėčiau kyšius. Visai praradau viltį.
At that moment, I heard one man's voice ask me, "What's wrong?" I was so surprised that a total stranger cared enough to ask. In my broken English, and with a dictionary, I explained the situation, and without hesitating, the man went to the ATM, and he paid the rest of the money for my family, and two other North Koreans to get out of jail.
Tada išgirdau kažką klausiant: „Kas atsitiko?“ Aš buvau nustebusi, kad visiškai nepažįstamam žmogui rūpėjo paklausti. Savo laužyta anglų kalba ir su žodynu paaiškinau situaciją ir tas žmogus nedvejodamas nuėjo prie bankomato ir sumokėjo likusią dalį pinigų, kurių reikėjo išlaisvinti mano šeimai ir dviems kitiems šiaurės korėjiečiams.
I thanked him with all my heart, and I asked him, "Why are you helping me?"
Padėkojau jam iš visos širdies ir paklausiau: „Kodėl man padedate?“
"I'm not helping you," he said. "I'm helping the North Korean people."
„Padedu ne tau“,- tarė jis. „Padedu Šiaurės Korėjos žmonėms.“
I realized that this was a symbolic moment in my life. The kind stranger symbolized new hope for me and the North Korean people, when we needed it most. And he showed me that the kindness of strangers and the support of the international community are truly the rays of hope we North Korean people need.
Tai buvo simbolinis mano gyvenimo momentas. Gerasis nepažįstamasis man įkūnijo naują viltį sau ir Šiaurės Korėjos žmonėms, kai to reikėjo labiausiai, ir parodė, kad nepažįstamųjų gerumas ir tarptautinės bendruomenės parama yra vilties spinduliai, kurių reikia Šiaurės Korėjos žmonėms.
Eventually, after our long journey, my family and I were reunited in South Korea. But getting to freedom is only half the battle. Many North Koreans are separated from their families, and when they arrive in a new country, they start with little or no money. So we can benefit from the international community for education, English language training, job training, and more. We can also act as a bridge between the people inside North Korea and the outside world. Because many of us stay in contact with family members still inside, and we send information and money that is helping to change North Korea from inside.
Galų gale po ilgos kelionės mano šeima ir aš buvome kartu Pietų Korėjoje, bet išsilaisvinimas buvo tik dalis kovos. Daug šiaurės korėjiečių yra atskirti nuo savo šeimų ir atvykę į naują šalį jie pradeda turėdami mažai arba jokių pinigų. Todėl tarptautinė bendrija mums gali labai padėti su švietimu, anglų kalbos mokymais, darbo apmokymais ir kitais dalykais. Mes taip pat galime būti tiltas, jungiantis žmones Šiaurės Korėjoje su išorinius pasauliu, nes dauguma mūsų palaiko ryšius su šeimos nariais likusiais ten ir mes siunčiame jiems žinias ir pinigus, ir tai padeda keisti Šiaurės Korėją iš vidaus.
I've been so lucky, received so much help and inspiration in my life, so I want to help give aspiring North Koreans a chance to prosper with international support. I'm confident that you will see more and more North Koreans succeeding all over the world, including the TED stage.
Man taip pasisekė. Savo gyvenime aš gavau tiek paramos ir įkvėpimo, tad noriu padėti suteikdama šiaurės korėjiečiams galimybę suklestėti su tarptautine parama. Esu tikra, kad pamatysite vis daugiau šiaurės korėjiečių visame pasaulyje, kuriems puikiai sekasi, galbūt net šioje TED scenoje.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)