When I was in the fifth grade, I bought an issue of "DC Comics Presents #57" off of a spinner rack at my local bookstore, and that comic book changed my life. The combination of words and pictures did something inside my head that had never been done before, and I immediately fell in love with the medium of comics. I became a voracious comic book reader, but I never brought them to school. Instinctively, I knew that comic books didn't belong in the classroom. My parents definitely were not fans, and I was certain that my teachers wouldn't be either. After all, they never used them to teach, comic books and graphic novels were never allowed during silent sustained reading, and they were never sold at our annual book fair. Even so, I kept reading comics, and I even started making them. Eventually I became a published cartoonist, writing and drawing comic books for a living.
Būdamas penktoku nusipirkau <i>„DC Comics Presents“</i> 57-ąjį numerį, radęs jį vietinėje knygų parduotuvėje, ir ta knyga pakeitė mano gyvenimą. Žodžių ir paveikslėlių kombinacija mane paveikė taip, kaip dar niekas iki tol, ir iš karto pamilau komiksų meną. Tapau užkietėjusiu komiksų skaitytoju, tačiau nesinešiau jų į mokyklą. Nujaučiau, kad klasėje komiksams ne vieta. Tėvams nepatiko šis mano pomėgis, tad buvau įsitikinęs, jog jo nemėgs ir mokytojai. Jie nesinaudojo komiksais pamokų metu, grafiniai romanai nebuvo leidžiami tylaus skaitymo valandėlėse, ir jais nebuvo prekiaujama kasmetinėje knygų mugėje. Bet vis tiek skaičiau komiksus, ir net pradėjau pats juos kurti. Ilgainiui tapau pripažintu iliustratoriumi, uždirbančiu iš komiksų piešimo ir rašymo.
I also became a high school teacher. This is where I taught: Bishop O'Dowd High School in Oakland, California. I taught a little bit of math and a little bit of art, but mostly computer science, and I was there for 17 years. When I was a brand new teacher, I tried bringing comic books into my classroom. I remember telling my students on the first day of every class that I was also a cartoonist. It wasn't so much that I was planning to teach them with comics, it was more that I was hoping comics would make them think that I was cool.
Taip pat tapau mokytoju vidurinėje mokykloje. Štai ši mokykla: <i>Bishop O'Dowd</i> vidurinė mokykla Oklande, Kalifornijoje. Mokiau šiek tiek matematikos ir dailės, tačiau daugiausiai – informatikos. Dirbau ten 17 metų. Kai dar tik pradėjau dirbti, mėginau pristatyti komiksus savo klasei. Atsimenu, kaip visiems naujiems mokiniams sakydavau, jog esu ir iliustratorius. Sakiau ne dėl to, kad norėjau juos mokyti su komiksais – tiesiog tikėjausi, kad tuomet jie manys, jog esu <i>kietas</i>.
(Laughter)
(Juokas.)
I was wrong. This was the '90s, so comic books didn't have the cultural cachet that they do today. My students didn't think I was cool. They thought I was kind of a dork. And even worse, when stuff got hard in my class, they would use comic books as a way of distracting me. They would raise their hands and ask me questions like, "Mr. Yang, who do you think would win in a fight, Superman or the Hulk?"
Klydau. Visa tai vyko 90-aisiais, kai komiksai dar nebuvo gerai žinomi. Mano mokiniai nemanė, kad esu kietas. Jiems aš atrodžiau keistuolis. Dar blogiau – kai pradėdavome mokytis kažką sudėtingo, jie blaškydavo mane klausimais apie komiksus. Jie keldavo rankas ir klausdavo kažko panašaus į: „Pone Yang, kaip manote, kas laimėtų kovoje, Supermenas ar Halkas?“
(Laughter)
(Juokas.)
I very quickly realized I had to keep my teaching and my cartooning separate. It seemed like my instincts in fifth grade were correct. Comic books didn't belong in the classroom.
Greitai supratau, kad mano mokytojo ir karikatūristo darbai yra nesietini. Atrodė, kad ta nuojauta, kurią turėjau penktoje klasėje, buvo teisinga. Pamokų metu komiksams vietos nebuvo.
But again, I was wrong. A few years into my teaching career, I learned firsthand the educational potential of comics. One semester, I was asked to sub for this Algebra 2 class. I was asked to long-term sub it, and I said yes, but there was a problem. At the time, I was also the school's educational technologist, which meant every couple of weeks I had to miss one or two periods of this Algebra 2 class because I was in another classroom helping another teacher with a computer-related activity. For these Algebra 2 students, that was terrible. I mean, having a long-term sub is bad enough, but having a sub for your sub? That's the worst. In an effort to provide some sort of consistency for my students, I began videotaping myself giving lectures. I'd then give these videos to my sub to play for my students. I tried to make these videos as engaging as possible. I even included these little special effects. For instance, after I finished a problem on the board, I'd clap my hands, and the board would magically erase.
Tačiau aš ir vėl klydau. Kelis metus išdirbęs mokytoju, pats pastebėjau komiksų, kaip mokymo priemonės, potencialą. Vieną semestrą buvau paprašytas pavaduoti mokytoją Algebros 2 pamokai. Pavaduoti reikėjo ilgam. Aš sutikau, tačiau buvo viena problema. Tuo metu taip pat buvau ir mokyklos technologas. Tai reiškė, kad kas 2-3 savaites turėdavau praleisti vieną ar dvi šių Algebros 2 pamokų, nes būdavau kitame kabinete ir padėdavau kitam mokytojui įjungti ir vykdyti elektroninius pratimus. Algebros 2 mokiniams tai buvo siaubinga. Negana to, kad jie turėjo ilgalaikį pavaduojantį mokytoją, jį taip pat reikėjo pavaduoti? To jau buvo per daug. Norėdamas jiems suteikti bent kažką pastovaus, pradėjau įrašinėti save, skaitantį paskaitas. Perduodavau įrašus pavaduojančiam mokytojui, kad leistų peržiūrėti mokiniams. Stengiausi, kad tie įrašai būtų kuo įdomesni. Net panaudodavau efektus, pavyzdžiui, išsprendęs uždavinį lentoje, suplodavau rankomis ir lenta magiškai tapdavo švaria.
(Laughter)
(Juokas.)
I thought it was pretty awesome. I was pretty certain that my students would love it, but I was wrong.
Maniau, kad atrodė neblogai. Buvau įsitikinęs, kad mokiniams tai patiks, tačiau klydau.
(Laughter)
(Juokas.)
These video lectures were a disaster. I had students coming up to me and saying things like, "Mr. Yang, we thought you were boring in person, but on video, you are just unbearable."
Tos vaizdo paskaitos buvo katastrofiškos. Priėję prie manęs, mokiniai sakydavo, „Pone Yang, paprastai esate nuobodus, tačiau vaizdo įrašuose jūs tiesiog nepakenčiamas.“
(Laughter)
(Juokas.)
So as a desperate second attempt, I began drawing these lectures as comics. I'd do these very quickly with very little planning. I'd just take a sharpie, draw one panel after the other, figuring out what I wanted to say as I went. These comics lectures would come out to anywhere between four and six pages long, I'd xerox these, give them to my sub to hand to my students. And much to my surprise, these comics lectures were a hit. My students would ask me to make these for them even when I could be there in person. It was like they liked cartoon me more than actual me.
Beviltiškai stengdamasis vėl juos sudominti, pradėjau vaizduoti šias pamokas komiksuose. Jie buvo greiti ir improvizuoti – Su markeriu piešdavau vieną paveikslėlį po kito, tuo pačiu metu galvodamas, ką noriu jais pasakyti. Tokių komiksų-pamokų ilgis buvo apie 4-6 puslapiai. Pavaduojantis mokytojas šių komiksų kopijas perduodavo mokiniams. Mano nuostabai, šie komiksai buvo labai sėkmingi. Mokiniai prašydavo, kad duočiau juos, net kai būdavau pamokoje. Atrodė, kad jiems labiau patikau kaip personažas.
(Laughter)
(Juokas.)
This surprised me, because my students are part of a generation that was raised on screens, so I thought for sure they would like learning from a screen better than learning from a page. But when I talked to my students about why they liked these comics lectures so much, I began to understand the educational potential of comics. First, unlike their math textbooks, these comics lectures taught visually. Our students grow up in a visual culture, so they're used to taking in information that way. But unlike other visual narratives, like film or television or animation or video, comics are what I call permanent. In a comic, past, present and future all sit side by side on the same page. This means that the rate of information flow is firmly in the hands of the reader. When my students didn't understand something in my comics lecture, they could just reread that passage as quickly or as slowly as they needed. It was like I was giving them a remote control over the information. The same was not true of my video lectures, and it wasn't even true of my in-person lectures. When I speak, I deliver the information as quickly or slowly as I want. So for certain students and certain kinds of information, these two aspects of the comics medium, its visual nature and its permanence, make it an incredibly powerful educational tool.
Nustebau, nes mano mokiniai buvo tos kartos, kuri užaugo, žiūrėdama į ekranus, todėl maniau, kad jiems bus lengviau mokytis žiūrint į ekraną, o ne į popieriaus lapą. Tačiau išgirdęs jų nuomonę, kodėl jiems šie komiksai taip patiko, pradėjau suprasti edukacinį komiksų potencialą. Pirmiausia: kitaip nei matematikos vadovėliai, komiksai moko vizualiai. Jaunoji karta auga vaizdo kultūroje, todėl jie lengviau įsisavina taip pateiktą informaciją. Tačiau kitaip, nei kitas vaizdines priemones, tokias, kaip filmai, televizija, animacija ar vaizdo įrašai, komiksus aš laikau pastoviais. Komikse praeitis, dabartis ir ateitis yra šalia viena kitos tame pačiame lape. Tai reiškia, kad perduodamos informacijos kiekis yra valdomas paties skaitytojo. Kai mokinys kažko nesupranta, jis gali perskaityti tą vietą iš naujo jam tinkamu greičiu. Atrodė, kad daviau jiems pultelį informacijai valdyti. To negalima pasakyti apie paskaitas vaizdo įrašuose, taip pat ir paskaitas, kurias skaitau būdamas kabinete. Kalbėdamas, informaciją perteikiu tokiu greičiu, kokiu pats noriu. Todėl kai kuriems mokiniams ir tam tikrai informacijai pateikti, dėl savo vizualios prigimties ir pastovumo, komiksai yra nepamainomas mokymosi įrankis.
When I was teaching this Algebra 2 class, I was also working on my master's in education at Cal State East Bay. And I was so intrigued by this experience that I had with these comics lectures that I decided to focus my final master's project on comics. I wanted to figure out why American educators have historically been so reluctant to use comic books in their classrooms. Here's what I discovered.
Tuo metu, kai mokiau šią Algebros 2 klasę, taip pat studijavau edukologijos magistro studijose <i>Cal State East Bay</i>. Mano patirtis su šiomis komiksų pamokomis buvo tokia įdomi, kad nusprendžiau, jog mano baigiamasis darbas bus apie komiksus. Norėjau suprasti, kodėl per visą šalies istoriją amerikiečiai mokytojai taip nenorėjo naudoti komiksų pamokų metu. Ir štai, ką atradau.
Comic books first became a mass medium in the 1940s, with millions of copies selling every month, and educators back then took notice. A lot of innovative teachers began bringing comics into their classrooms to experiment. In 1944, the "Journal of Educational Sociology" even devoted an entire issue to this topic. Things seemed to be progressing. Teachers were starting to figure things out. But then along comes this guy. This is child psychologist Dr. Fredric Wertham, and in 1954, he wrote a book called "Seduction of the Innocent," where he argues that comic books cause juvenile delinquency.
Komiksai plačiai paplitusia medija tapo 1940-aisiais: kas mėnesį buvo parduodamos milijonai kopijų, todėl jie atkreipė tuometinių švietėjų dėmesį. Dauguma pažangių mokytojų ėmė naudoti komiksus pamokose, stebėdami šių naudą. 1944-aisiais <i>„Journal of Educational Sociology“</i> šiai temai skyrė visą žurnalo numerį. Požiūris į komiksus atrodė vis palankesnis. Mokytojai ėmė prisitaikyti prie šių naujovių. Tačiau staiga atsiranda šis vyrukas. Tai – vaikų psichologas dr. Fredric Wertham. 1954-aisiais jis išleido knygą <i>„Seduction of the Innocent“</i>, kurioje jis teigia, kad komiksai skatina nepilnamečių nusikalstamumą.
(Laughter)
(Juokas.)
He was wrong. Now, Dr. Wertham was actually a pretty decent guy. He spent most of his career working with juvenile delinquents, and in his work he noticed that most of his clients read comic books. What Dr. Wertham failed to realize was in the 1940s and '50s, almost every kid in America read comic books.
Jis buvo neteisus. Iš tiesų dr. Wertham buvo visai neblogas žmogus. Jis ilgą laiką dirbo su nepilnamečiais nusikaltėliais ir pastebėjo, kad dauguma jų skaitė komiksus. Tačiau jis pamiršo tai, jog 1940-aisiais ir 50-aisiais beveik visi vaikai Amerikoje skaitė komiksus.
Dr. Wertham does a pretty dubious job of proving his case, but his book does inspire the Senate of the United States to hold a series of hearings to see if in fact comic books caused juvenile delinquency. These hearings lasted for almost two months. They ended inconclusively, but not before doing tremendous damage to the reputation of comic books in the eyes of the American public.
Dr. Wertham argumentai buvo abejotini, tačiau jo knyga paskatino Jungtinių Valstijų Senatą detaliau panagrinėti, ar komiksai iš tiesų skatina vaikų nusikalstamumą. Šie tyrimai tęsėsi beveik du mėnesius. Jie nedavė aiškių rezultatų, tačiau padarė didžiulę žalą komiksų reputacijai Amerikoje.
After this, respectable American educators all backed away, and they stayed away for decades. It wasn't until the 1970s that a few brave souls started making their way back in. And it really wasn't until pretty recently, maybe the last decade or so, that comics have seen more widespread acceptance among American educators.
Įtakingi Amerikos švietėjai atsitraukė, ir ši situacija nesikeitė kelis dešimtmečius. Tik 1970-aisiais keli drąsūs mokytojai pamėgino vėl naudoti komiksus. Ir tik visai neseniai – galbūt pastarąjį dešimtmetį – komiksai vėl buvo pripažinti amerikiečių mokytojų.
Comic books and graphic novels are now finally making their way back into American classrooms and this is even happening at Bishop O'Dowd, where I used to teach. Mr. Smith, one of my former colleagues, uses Scott McCloud's "Understanding Comics" in his literature and film class, because that book gives his students the language with which to discuss the relationship between words and images. Mr. Burns assigns a comics essay to his students every year. By asking his students to process a prose novel using images, Mr. Burns asks them to think deeply not just about the story but also about how that story is told. And Ms. Murrock uses my own "American Born Chinese" with her English 1 students. For her, graphic novels are a great way of fulfilling a Common Core Standard. The Standard states that students ought to be able to analyze how visual elements contribute to the meaning, tone and beauty of a text.
Komiksai ir grafinės novelės pagaliau grįžta atgal į Amerikos mokyklas – net ir į <i>Bishop O' Dowd</i>, kurioje aš anksčiau dėsčiau. Vienas iš mano buvusių bendradarbių, ponas Smith, naudoja Scott McCloud'o <i>„Understanding Comics“</i> savo literatūros ir kino pamokose, nes ši knyga jo mokiniams suteikia kalbą, kuria yra nagrinėjamas ryšys tarp teksto ir vaizdo. Mokytojas Burns kasmet savo mokiniams skiria komikso-esė užduotį. Jis prašo, kad šie prozos kūrinį atpasakotų paveikslėliais, taip skatindamas nagrinėti ne tik pasakojimą, bet ir tai, kaip jis pasakojamas. O mokytoja Murrock naudoja mano komiksą <i>„American Born Chinese“</i> savo Anglų kalbos 1 pamokose. Jai grafiniai romanai padeda įvykdyti Bendrojo mokymo standarto reikalavimus. Šiame standarte teigiama, jog mokiniai turi gebėti analizuoti, kaip vaizdinės priemonės padeda suprasti teksto prasmę, nuotaiką ir grožį.
Over in the library, Ms. Counts has built a pretty impressive graphic novel collection for Bishop O'Dowd. Now, Ms. Counts and all of her librarian colleagues have really been at the forefront of comics advocacy, really since the early '80s, when a school library journal article stated that the mere presence of graphic novels in the library increased usage by about 80 percent and increased the circulation of noncomics material by about 30 percent.
Bibliotekininkė Counts yra surinkusi įspūdingą grafinių romanų kolekciją mokyklai. Counts ir jos kolegos bibliotekininkai tikrai ištikimai gina ir skatina komiksų skaitymą jau nuo ankstyvųjų 80-ųjų, kai mokyklos bibliotekos žurnalo straipsnyje buvo teigiama, kad vien dėl komiksų buvimo bibliotekoje jos lankytojų srautas padidėjo 80%, o kitokio žanro knygų cirkuliacija padidėjo maždaug 30%.
Inspired by this renewed interest from American educators, American cartoonists are now producing more explicitly educational content for the K-12 market than ever before. A lot of this is directed at language arts, but more and more comics and graphic novels are starting to tackle math and science topics. STEM comics graphics novels really are like this uncharted territory, ready to be explored.
Įkvėpti šio atgimusio amerikiečių švietėjų susidomėjimo, Amerikos iliustratoriai dabar išleidžia daugiau išskirtinai mokomojo pobūdžio kūrinių mokiniams, nei bet kada anksčiau. Daugelyje jų aptariami kalbotyros klausimai, tačiau vis daugiau grafinių novelių yra skiriama matematikai ir mokslui. Mokomieji komiksai yra lyg nežinoma teritorija, kuri laukia, kada bus atrasta.
America is finally waking up to the fact that comic books do not cause juvenile delinquency.
Amerika pagaliau pradeda suvokti, kad komiksai neskatina vaikų nusikalstamumo.
(Laughter)
(Juokas.)
That they really do belong in every educator's toolkit. There's no good reason to keep comic books and graphic novels out of K-12 education. They teach visually, they give our students that remote control. The educational potential is there just waiting to be tapped by creative people like you.
Jiems tikrai yra vietos ant kiekvieno mokytojo darbo stalo. Nėra jokios priežasties neleisti komiksams ir grafinėms novelėms mokyti jaunimo. Jie moko vizualiai ir leidžia mokiniams valdyti informaciją. Jų edukacinis potencialas laukia, kol bus panaudotas tokių kūrybingų žmonių, kaip jūs.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai.)