Hi, my name is Frank, and I collect secrets. It all started with a crazy idea in November of 2004. I printed up 3,000 self-addressed postcards, just like this. They were blank on one side, and on the other side I listed some simple instructions. I asked people to anonymously share an artful secret they'd never told anyone before. And I handed out these postcards randomly on the streets of Washington, D.C., not knowing what to expect.
Labas, mano vardas Frenkas. Aš kolekcionuoju paslaptis. Viskas prasidėjo nuo beprotiškos minties 2004 metų lapkritį. Aš išspausdinau 3000 sau adresuotų atvirukų, štai tokių. Vienoje pusėje jie tušti, o kitoje pusėje aš išvardinau kelias paprastas instrukcijas. Aš prašiau žmonių anonimiškai pasidalinti paslaptimi, kurios prieš tai jie niekam niekada nebuvo sakę. Ir iškabinau šiuos atvirukus Vašingtono gatvėse, nežinodamas, ko tikėtis.
But soon the idea began spreading virally. People began to buy their own postcards and make their own postcards. I started receiving secrets in my home mailbox, not just with postmarks from Washington, D.C., but from Texas, California, Vancouver, New Zealand, Iraq. Soon my crazy idea didn't seem so crazy. PostSecret.com is the most visited advertisement-free blog in the world. And this is my postcard collection today. You can see my wife struggling to stack a brick of postcards on a pyramid of over a half-million secrets.
Tačiau netrukus ši idėja pradėjo plisti kaip virusas. Žmonės patys pradėjo pirkti atvirukus ir gaminti juos. Pradėjau gauti paslaptis į savo pašto dėžutę su pašto ženklais ne tik iš Vašingtono, bet ir iš Teksaso, Kalifornijos, Vankuverio, Naujosios Zelandijos, Irako. Greitai mano beprotiška idėja nebeatrodė tokia beprotiška. PostSecret.com yra lankomiausias pasaulyje tinklaraštis be reklamos. O čia mano šiandieninė atvirukų kolekcija. Matote mano žmoną, besistengiančią užkrauti atvirukų ryšulį ant daugiau nei pusės milijono paslapčių piramidės.
What I'd like to do now is share with you a very special handful of secrets from that collection, starting with this one. "I found these stamps as a child, and I have been waiting all my life to have someone to send them to. I never did have someone." Secrets can take many forms. They can be shocking or silly or soulful. They can connect us to our deepest humanity or with people we'll never meet. (Laughter) Maybe one of you sent this one in. I don't know. This one does a great job of demonstrating the creativity that people have when they make and mail me a postcard. This one obviously was made out of half a Starbucks cup with a stamp and my home address written on the other side.
Dabar aš norėčiau pasidalinti su jumis labai ypatinga sauja paslapčių iš tos kolekcijos, pradėdamas nuo šios. "Aš radau šiuos ženklus kai buvau dar vaikas, ir laukiau visą savo gyvenimą, kad atrasčiau žmogų, kuriam galėčiau juos nusiųsti. Niekada tokio neradau". Paslaptys gali būti įvairių formų. Jos gali būti šokiruojančios arba kvailos, arba jausmingos. Jos gali sujungti mus su mūsų giliausiu žmoniškumu arba su žmonėmis, su kuriais mes niekada nesusitiksime. "Aš duodu kavą be kofeino klientams, kurie yra man grubūs". Gal vienas iš jūsų atsiuntė šitą. Aš nežinau. Šitas demonstruoja kūrybiškumą, kurį žmonės panaudoja, kai gamina ir rašo man atviruką. Šitas atvirukas, be abejo, buvo padarytas iš pusės "Starbukso" puodelio su antspaudu ir mano namų adresu, parašytu kitoje pusėje.
"Dear Birthmother, I have great parents. I've found love. I'm happy." Secrets can remind us of the countless human dramas, of frailty and heroism, playing out silently in the lives of people all around us even now. "Everyone who knew me before 9/11 believes I'm dead." "I used to work with a bunch of uptight religious people, so sometimes I didn't wear panties, and just had a big smile and chuckled to myself."
"Brangi gimdytoja, turiu puikius tėvus. Aš radau meilę. Esu laiminga(s)". Paslaptys mums gali priminti daugybės žmonių dramas, trapumą ir heroizmą, tyliai žaisti žmonių aplink mus gyvenimais, net ir dabar. "Visi, kurie mane pažinojo prieš Rugsėjo 11-tą, mano, kad aš miręs. " "Aš esu dirbusi su būriu sukaustytų religingų žmonių, todėl kartais nenešiodavau kelnaičių, o tiesiog plačiai šypsojausi ir sau kikenau".
(Laughter)
(Juokas)
This next one takes a little explanation before I share it with you. I love to speak on college campuses and share secrets and the stories with students. And sometimes afterwards I'll stick around and sign books and take photos with students. And this next postcard was made out of one of those photos. And I should also mention that, just like today, at that PostSecret event, I was using a wireless microphone. "Your mic wasn't off during sound check. We all heard you pee." (Laughter) This was really embarrassing when it happened, until I realized it could have been worse. Right. You know what I'm saying.
Prieš pasidalindamas kitu, turiu kai ką paaiškinti. Man patinka kalbėti koledžo studentų miesteliuose ir dalintis paslaptimis ir istorijomis su studentais. Ir kartais po to aš vaikštau aplink ir pasirašinėju knygas ir fotografuojuosi su studentais. O šis sekantis atvirukas buvo pagamintas iš vienos iš tų nuotraukų. Taip pat turėčiau paminėti, kad, kaip ir šiandien, tame PostSecret susitikime aš naudojau belaidį mikrofoną. "Per garso patikrinimą Jūsų mikrofonas nebuvo išjungtas. Mes visi girdėjome, kaip jūs šlapinatės." (Juokas) Kai tai atsitiko, buvo tikrai gėda, kol aš supratau, kad galėjo būti ir dar blogiau. Teisingai. Jūs suprantate, ką aš sakau.
(Laughter)
(Juokas)
"Inside this envelope is the ripped up remains of a suicide note I didn't use. I feel like the happiest person on Earth (now.)" "One of these men is the father of my son. He pays me a lot to keep it a secret."
Šio voko viduje yra suplėšytos savižudybės žinutės liekanos, kuom aš nepasinaudojau. Jaučiuosi laimingiausias žmogus žemėje (dabar)". "Vienas iš šių vyrų yra mano sūnaus tėvas. Jis man daug moka, kad laikyčiau tai paslaptimi".
(Laughter)
(Juokas)
"That Saturday when you wondered where I was, well, I was getting your ring. It's in my pocket right now." I had this postcard posted on the PostSecret blog two years ago on Valentine's Day. It was the very bottom, the last secret in the long column. And it hadn't been up for more than a couple hours before I received this exuberant email from the guy who mailed me this postcard.
"Tą šeštadienį, kai tu klausei, kur aš buvau, ką gi, aš ieškojau tau žiedo. Dabar jis mano kišenėje". Šitą atviruką aš patalpinau į PostSecret blogą per Valentino dieną prieš du metus. Jis buvo pačioje apačioje, paskutinė paslaptis ilgoje skiltyje. Ir jis neišsilaikė ilgiau nei kelias valandas prieš man gaunant įmantrų elektroninį laišką iš vaikino, kuris man išsiuntė šį atviruką.
And he said, "Frank, I've got to share with you this story that just played out in my life." He said, "My knees are still shaking." He said, "For three years, my girlfriend and I, we've made it this Sunday morning ritual to visit the PostSecret blog together and read the secrets out loud. I read some to her, she reads some to me." He says, "It's really brought us closer together through the years.
Jame sakoma: "Frenkai, turiu su jumis pasidalinti šia istorija, įvykusia mano gyvenime". Jis sakė: "Mano keliai vis dar dreba". Jis sakė: "Jau trejus metus mano draugė ir aš, atliekame sekmadienio ryto ritualą - kartu aplankome PostSecret dienoraštį ir garsiai skaitome paslaptis. Vieną aš skaitau jai, kitą ji skaito man." Jis sako: "Per tuos metus tai tikrai mus suartino".
And so when I discovered that you had posted my surprise proposal to my girlfriend at the very bottom, I was beside myself. And I tried to act calm, not to give anything away. And just like every Sunday, we started reading the secrets out loud to each other." He said, "But this time it seemed like it was taking her forever to get through each one." But she finally did. She got to that bottom secret, his proposal to her. And he said, "She read it once and then she read it again." And she turned to him and said, "Is that our cat?" (Laughter) And when she saw him, he was down on one knee, he had the ring out. He popped the question, she said yes. It was a very happy ending.
O kai aš pamačiau, kad Jūs patalpinote mano piršlybų siurprizą pačioje apačioje aš buvau kaip ne savas. Aš bandžiau išlikti ramus, neišsiduoti. Ir, kaip kiekvieną sekmadienį, mes pradėjome vienas kitam garsiai skaityti paslaptis". Jis sakė: "Tačiau šį kartą atrodė, kad truko amžinybę, kol ji kiekvieną perskaitė". Bet pagaliau ji perskaitė. Ji priėjo prie tos paskutinės paslapties, jo pasipiršimo jai. Ir jis sakė: "Ji perskaitė ją vieną kartą, o po to - dar kartą". Tada pasisuko į jį ir pasakė: "Ar tai mūsų katė?" (Juokas) Ir kai ji pažiūrėjo į jį, jis klūpėjo ant kelių, išsitraukęs žiedą. Jis uždavė klausimą, ji pasakė "taip". Tai buvo labai laiminga pabaiga.
So I emailed him back and I said, "Please share with me an image, something, that I can share with the whole PostSecret community and let everyone know your fairy tale ending." And he emailed me this picture.
Taigi, aš atrašiau jam elektroninį laišką ir pasakiau: "Prašau pasidalinti su manimi vaizdu, kuo nors, kuo aš galėčiau pasidalinti su visa PostSecret bendruomene, tegul visi sužino tavo pasakos pabaigą". Ir jis man atsiuntė šitą nuotrauką.
(Laughter)
(Juokas)
"I found your camera at Lollapalooza this summer. I finally got the pictures developed and I'd love to give them to you." This picture never got returned back to the people who lost it, but this secret has impacted many lives, starting with a student up in Canada named Matty. Matty was inspired by that secret to start his own website, a website called IFoundYourCamera. Matty invites people to mail him digital cameras that they've found, memory sticks that have been lost with orphan photos. And Matty takes the pictures off these cameras and posts them on his website every week. And people come to visit to see if they can identify a picture they've lost or help somebody else get the photos back to them that they might be desperately searching for. This one's my favorite.
"Šią vasarą Lolapalūzoje aš radau jūsų fotoaparatą. Pagaliau padariau nuotraukas ir norėčiau atsiųsti jas jums". Ši nuotrauka niekada negrįžo pas žmones, kurie ją pametė, bet ši paslaptis įtakojo daugybę gyvenimų, pradedant nuo studento Kanadoje vardu Mati. Mati buvo įkvėptas tos paslapties pradėti savo naują tinklapį, tinklapį, pavadinimu IFoundYourCamera [aš radau jūsų kamerą - vert. past.]. Mati kviečia žmones atsiųsti jam fotokameras, kurias jie rado, prarastas atmintines su pamestomis nuotraukomis. O Mati iš šių kamerų padaro nuotraukas ir kiekvieną savaitę patalpina jas savo tinklalapyje. Ir žmonės apsilanko pažiūrėti, ar atras nuotraukas, kurias jie pametė arba padės kažkam kitam susigrąžinti nuotraukas, kurių galbūt kažkas desperatiškai ieško. Šita - viena iš mano mėgstamiausių.
(Laughter)
(Juokas)
Matty has found this ingenious way to leverage the kindness of strangers. And it might seem like a simple idea, and it is, but the impact it can have on people's lives can be huge. Matty shared with me an emotional email he received from the mother in that picture. "That's me, my husband and son. The other pictures are of my very ill grandmother. Thank you for making your site. These pictures mean more to me than you know. My son's birth is on this camera. He turns four tomorrow." Every picture that you see there and thousands of others have been returned back to the person who lost it -- sometimes crossing oceans, sometimes going through language barriers.
Mati rado šį išradingą būdą išnaudoti nepažįstamų žmonių gerumą. Ir tai gali atrodyti paprasta idėja, taip ir yra, tačiau poveikis, kurį ji gali turėti žmonių gyvenime, gali būti didžiulis. Mati pasidalino su manimi emocionaliu laišku, kurį jis gavo iš motinos toje nuotraukoje. "Tai aš, mano vyras ir sūnus. Kitos nuotraukos yra mano labai sergančios močiutės. Dėkojame už jūsų svetainę. Tos nuotraukos man reiškia daugiau, nei jūs įsivaizduojate. Šioje kameroje yra mano sūnaus gimimas. Rytoj jam sueis ketveri". Kiekviena nuotrauka, kurią čia matote ir tūkstančiai kitų buvo sugrąžintos žmonėms, kurie jas pametė... kartais už vandenyno, kartais peržengiant kalbos barjerą.
This is the last postcard I have to share with you today. "When people I love leave voicemails on my phone I always save them in case they die tomorrow and I have no other way of hearing their voice ever again." When I posted this secret, dozens of people sent voicemail messages from their phones, sometimes ones they'd been keeping for years, messages from family or friends who had died. They said that by preserving those voices and sharing them, it helped them keep the spirit of their loved ones alive. One young girl posted the last message she ever heard from her grandmother.
Tai paskutinis atvirukas, kuriuo norėjau šiandien su jumis pasidalinti. "Kai mano mylimi žmonės palieka balso pašto žinutes mano telefone, aš visada jas išsaugau tam atvejui, jei jie rytoj mirtų ir jokiu būdu daugiau nebegalėsiu išgirsti jų balso". Kai patalpinau šią paslaptį, dešimtys žmonių išsiuntė balso pašto žinutes iš savo telefonų, kartais vienos iš jų laikomos metų metus, žinutės iš šeimos narių ar draugų, kurie jau mirę. Sakoma, kad tų balsų išsaugojimas ir dalijimasis jais padėjo jiems išlaikyti savo artimųjų dvasią gyva. Viena jauna mergina atsiuntė paskutinę žinutę, kurią išgirdo iš savo senelės.
Secrets can take many forms. They can be shocking or silly or soulful. They can connect us with our deepest humanity or with people we'll never meet again.
Paslaptys būna įvairių formų. Jos gali būti šokiruojančios arba kvailos, arba jausmingos. Jos gali sujungti mus su mūsų giliausiu žmoniškumu arba su žmonėmis, su kuriais mes niekada nebesusitiksime.
Voicemail recording: First saved voice message. Grandma: ♫ It's somebody's birthday today ♫ ♫ Somebody's birthday today ♫ ♫ The candles are lighted ♫ ♫ on somebody's cake ♫ ♫ And we're all invited ♫ ♫ for somebody's sake ♫ You're 21 years old today. Have a real happy birthday, and I love you. I'll say bye for now.
Balso pašto įrašas: Pirma išsaugota balso žinutė. Senelė: ♫ Šiandien kažkieno gimtadienis♫ ♫ Šiandien kažkieno gimtadienis♫ ♫ Uždegtos žvakutės ♫ ♫ ant kažkieno torto ♫ ♫ ir mes visi pakviesti ♫ ♫ dėl kažkieno meilės ♫ Šiandien tau 21-eri. Linkiu tikrai laimingo Gimtadienio ir aš tave myliu. Dabar sakau ate.
FW: Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)
June Cohen: Frank, that was beautiful, so touching. Have you ever sent yourself a postcard? Have you ever sent in a secret to PostSecret?
Džiunė Kohen: Frenkai, tai buvo gražu, taip jautru. Ar pats kada siuntėte atviruką? Ar kada siuntėte paslaptį į PostSecret?
FW: I have one of my own secrets in every book. I think in some ways, the reason I started the project, even though I didn't know it at the time, was because I was struggling with my own secrets. And it was through crowd-sourcing, it was through the kindness that strangers were showing me, that I could uncover parts of my past that were haunting me.
Aš kiekvienoje knygoje turiu po savo paslaptį. Manau, kad tam tikru būdu, priežastis, kodėl aš pradėjau šį projektą, nors tuomet aš to nežinojau, buvo ta, kad tuomet kovojau su savo paties paslaptimis. Ir minia buvo kaip šaltinis, ji buvo daugiau nei maloni, kai svetimi man parodė, kad galiu atskleisti dalį savo praeities, kuri mane persekiojo.
JC: And has anyone ever discovered which secret was yours in the book? Has anyone in your life been able to tell?
Ar kada nors kas nors išsiaiškino, kuri paslaptis knygoje buvo jūsų? Ar kas nors jūsų gyvenime galėjo tai pasakyti?
FW: Sometimes I share that information, yeah.
Taip, kartais aš dalinuosi ta informacija.
(Laughter)
(Juokas)
(Applause)
(Plojimai)