I wanted to just start by asking everyone a question: How many of you are completely comfortable with calling yourselves a leader? I've asked that question all across the country, and everywhere I ask it, no matter where, there's a huge portion of the audience that won't put up their hand. And I've come to realize that we have made leadership into something bigger than us; something beyond us. We've made it about changing the world. We've taken this title of "leader" and treat it as something that one day we're going to deserve. But to give it to ourselves right now means a level of arrogance or cockiness that we're not comfortable with. And I worry sometimes that we spend so much time celebrating amazing things that hardly anybody can do, that we've convinced ourselves those are the only things worth celebrating. We start to devalue the things we can do every day, We take moments where we truly are a leader and we don't let ourselves take credit for it, or feel good about it. I've been lucky enough over the last 10 years to work with amazing people who've helped me redefine leadership in a way that I think has made me happier. With my short time today, I want to share with you the one story that is probably most responsible for that redefinition.
Norėčiau pradėti užduodamas jums klausimą: Kurie iš jūsų užtikrintai galite save pavadinti lyderiais? Matot, aš uždavinėjau šį klausimą važinėdamas po šalį, ir visur, kur tik paklausiu, didžioji auditorijos dalis nepakelia savo rankos. Tada supratau, kad pradėjome žiūrėti į lyderystę, kaip į kažką didingesnio už mus pačius. Mes iškėlėme ją virš savęs. Mes susiejome lyderystę su pasaulio keitimu. Negana to, į lyderio titulą mes žiūrime lyg į kažką mums nepasiekiamo. Kažką, ko nusipelnysime. Tačiau pripažinti save lyderiais dabar pat nedrįstame, nes tai reikštų aroganciją ir „pasikėlimą“. Tai nebūtų priimtina mums. Mane neramina tai, kad kartais mes praleidžiame tiek daug laiko švęsdami didžiulius kitų žygdarbius. Ir todėl mes įtikinome save, jog tik dideli žygdarbiai ir pasiekimai turi būti pripažinti kaip lyderystė. Mes esame linkę nuvertinti mūsų kasdienius pasiekimus, kurie kiekvieną iš mūsų paverčia lyderiu. Mes tiesiog nepripažįstame savo kasdienės lyderystės ir neleidžiame sau dėl to džiaugtis. Žinote, man išties pasisekė, nes pastaruosius 10 metų dirbau su nuostabiais žmonėmis, kurie padėjo man perprasti lyderystės sąvoką kitaip. Tai padarė mane daug laimingesniu. Ir šiandien aš norėčiau papasakoti jums vieną istorija, kuri man padėjo įvertinti ir pamatyti lyderystę kitaip. Vienąkart aš nuvažiavau į mažą universitetą vardu
I went to a little school called Mount Allison University in Sackville, New Brunswick. And on my last day there, a girl came up to me and said, "I remember the first time I met you." And she told me a story that had happened four years earlier. She said, "On the day before I started university, I was in the hotel room with my mom and dad, and I was so scared and so convinced that I couldn't do this, that I wasn't ready for university, that I just burst into tears. My mom and dad were amazing. They were like, "We know you're scared, but let's just go tomorrow, go to the first day, and if at any point you feel as if you can't do this, that's fine; tell us, and we'll take you home. We love you no matter what.'"
Mount Allison University, kuris yra Sackville, New Brunswick. Ir mano paskutinės dienos metu pas mane atėjo viena mergina ir ji man pasakė: „Aš prisimenu pirmą dieną, kai pamačiau jus“. Ir tada ji man papasakojo tai, ką jai teko patirti prieš ketverius metus. Ji tarė: „Žinot, paskutinę dieną prieš pradedant studijas šiame universitete aš buvau viešbučio kambaryje su savo tėvais ir aš buvau tokia išsigandusi ir įsitikinusi, kad dar nesu pasiruošusi studijoms, jog tiesiog apsiverkiau“. Tačiau mano tėvai buvo tiesiog nuostabūs. Jie man pasakė: „Mes žinome, kad tu labai bijai, bet nuvažiuokime rytoj į universitetą ir jei kažkuriuo metu tu pasijausi blogai ir vis dar manysi, kad nesi pasiruošusi, tiesiog pasakyk mums. Tada mes parvešime tave namo, juk žinai, jog mes tave labai mylime.“
She says, "So I went the next day. I was in line for registration, and I looked around and just knew I couldn't do it; I wasn't ready. I knew I had to quit. I made that decision and as soon as I made it, an incredible feeling of peace came over me. I turned to my mom and dad to tell them we needed to go home, and at that moment, you came out of the student union building wearing the stupidest hat I've ever seen in my life."
Ir mergina pasakojo man savo istoriją toliau: „Taigi, kitą dieną mes nuvažiavome į universitetą ir aš stovėjau eilėje, kad užsiregistruočiau ir žvelgdama aplink save aš tiesiog žinojau, kad aš negaliu. Žinojau, kad aš dar nepasiruošusi. Aš norėjau pasitraukti.“ Mergina pasakojo toliau: „Ir kai aš apsisprendžiau, įvyko kai kas nepakartojamo. Aš atsisukau į savo tėvus, norėdama jiems pasakyti, kad aš nesijaučiu pasiruošusi, ir kaip tik tą akimirką iš Student Union pastato išėjote Jūs, vilkėdamas patį juokingiausią kostiumą mano gyvenime.“ (Juokas)
(Laughter)
„Tai buvo nepakartojama!
"It was awesome. And you had a big sign promoting Shinerama," -- which is Students Fighting Cystic Fibrosis, a charity I've worked with for years -- "And you had a bucketful of lollipops. You were handing the lollipops out to people in line, and talking about Shinerama. All of the sudden, you got to me, and you just stopped. And you stared. It was creepy."
Jūs turėjote tą iškabą, skatinančią aukoti „Shinerama“, kuri remia studentus, sergančius paveldima plaučių liga - labdaros organizacija, kurioje dirbau keletą metų- taip pat Jūs nešėtės visą kibirą saldainių. Jūs tiesiog eidamas ir dalindamas visiems saldainius, kalbėjote su visais eilėje apie „Shinerama“. Ir galiausiai priėjęs prie manęs, Jūs sustojote ir žiūrėjote į mane. Buvo baisu!“ (Juokas)
(Laughter)
Ši mergina puikiai supranta, ką aš turiu omenyje. (Juokas)
This girl knows what I'm talking about.
(Laughter)
Mergina pasakojo toliau: „Ir tada jūs pažvelgėte į už manęs stovintį vyruką.
"Then you looked at the guy next to me, smiled, reached into your bucket, pulled out a lollipop, held it out to him and said, 'You need to give a lollipop to the beautiful woman next to you.'" She said, "I've never seen anyone get more embarrassed faster in my life. He turned beet red, he wouldn't even look at me. He just kind of held the lollipop out like this."
Nusišypsojote ir iš savo kibiro ištraukėte saldainį. Ir ištraukęs jį, duodamas saldainį tam vaikinui, Jūs tarėte: „Tu privalai duoti tą saldainį šiai nuostabiai moteriai, stovinčiai šalia tavęs“. „Ir, žinote, aš gyvenime nebuvau mačiusi tokio susigėdusio žmogaus“ - toliau pasakojo mergina „Jis visas tiesiog išraudonavo ir, net nepažvelgęs į mane, ištiesęs ranką, maždaug šitaip, padavė man tą saldainį.“ (Juokas)
(Laughter)
„Aš pasijutau taip blogai dėl to vaikino
"I felt so bad for this dude that I took the lollipop. As soon as I did, you got this incredibly severe look on your face, looked at my mom and dad and said, 'Look at that! Look at that! First day away from home, and already she's taking candy from a stranger?'"
ir kai tik tai įvyko, Jūs su nenusakomai griežta veido išraiška atsisukote į mano, šalia stovinčius, tėvus, Jūs tarėte: „Tik pažiūrėkit! Tik pažiūrėkit! Pirma diena ne namie ir ji jau ima saldainius iš nepažįstamų!?“. (Juokas)
(Laughter)
Mergina pasakojo toliau: „Ir tą akimirką aplink stovintys žmonės
She said, "Everybody lost it. Twenty feet in every direction, everyone started to howl. I know this is cheesy, and I don't know why I'm telling you this, but in that moment when everyone was laughing, I knew I shouldn't quit. I knew I was where I was supposed to be; I knew I was home. And I haven't spoken to you once in the four years since that day. But I heard that you were leaving, and I had to come and tell you you've been an incredibly important person in my life. I'm going to miss you. Good luck."
tiesiog prapliupo juokais. Ir aš žinau, kad ši istorija skamba gan paprastai, tačiau tą akimirką, kai visi juokėsi, aš supratau, kad vis dėl to esu pasiruošusi. Supratau, kad aš esu ten, kur ir turiu būti- namie. Ir aš žinau, kad su Jumis nesu kalbėjusi nei karto per ketverius metus nuo tos akimirkos. Tačiau aš sužinojau, kad Jūs išvykstate ir aš atėjau Jums pasakyti, kad Jūs esate nepaprastai svarbus žmogus mano gyvenime ir aš Jūsų pasiilgsiu. Sėkmės“. Ir ji išeina, o aš esu tiesiog priblokštas.
And she walks away, and I'm flattened. She gets six feet away, turns around, smiles and goes, "You should probably know this, too: I'm still dating that guy, four years later."
Paėjėjusi keletą metrų ji atsisuko ir, su šypsena veide, tarė: „Jūs turėtumėte žinoti ir tai. Aš vis dar susitikinėju su tuo vaikinu jau ketverius metus!“. (Juokas).
(Laughter)
Po pusantrų metų aš išsikrausčiau į Torontą,
A year and a half after I moved to Toronto, I got an invitation to their wedding.
tačiau nepaisant to, ta mergina man atsiuntė pakvietimą į savo vestuves.
(Laughter)
Here's the kicker: I don't remember that. I have no recollection of that moment. I've searched my memory banks, because that is funny and I should remember doing it and I don't. That was such an eye-opening, transformative moment for me, to think that maybe the biggest impact I'd ever had on anyone's life, a moment that had a woman walk up to a stranger four years later and say, "You've been an important person in my life," was a moment that I didn't even remember.
Ir keisčiausia tai, jog aš to nepamenu. Aš nepamenu to vieno momento, nors labai stengiausi prisiminti tą juokingą akimirką. Ir aš turėčiau prisiminti tą akimirką, tačiau nepamenu. Būtent ta akimirka, kai supratau, jog negaliu prisiminti, atvėrė man akis. Ji leido man suprasti, kad galbūt didžiausias mano pasiekimas buvo, kad būtent ta „mano akimirka“ privertė šią merginą surasti mane po ketverių metų ir man ištarti tuos žodžius: „Jūs esate be galo svarbus žmogus mano gyvenime“. O aš net nepamenu to.
How many of you guys have a lollipop moment, a moment where someone said or did something that you feel fundamentally made your life better? All right. How many of you have told that person they did it? See, why not? We celebrate birthdays, where all you have to do is not die for 365 days --
Kiek iš Jūsų turi štai tokią „saldainio akimirką“, kai kažkas Jums kažką pasakė ar padarė ir tai pakeitė Jūsų gyvenimą į gerąją pusę? Gerai. Keli iš Jūsų pasakėte tam žmogui, kad jis tai padarė? Matote, kodėl gi ne? Mes švenčiame gimtadienius, kai reikia tik išlikti gyviems 365 dienas. (Juokas)
(Laughter)
Yet we let people who have made our lives better walk around without knowing it. Every single one of you has been the catalyst for a lollipop moment. You've made someone's life better by something you said or did. If you think you haven't, think of all the hands that didn't go up when I asked. You're just one of the people who hasn't been told.
Tačiau aplink mus vis dar vaikšto žmonės, kurie nė nenumano, jog pavertė mūsų gyvenimus daug geresniais. Ir kiekvienas iš Jūsų, kiekvienas esate ar buvote tokios akimirkos „šaltinis“. Jūs pavertėte kažką laimingesniu paprasčiausiai kažką pasakydami, ar padarydami. Ir jei manote, kad ne, tada prisiminkite nepakeltas rankas, kai iš klausiau apie lyderystę. Jūs galite būti tas žmogus, kuriam nebuvo papasakota, jog jis pakeitė kažkieno gyvenimą.
It's scary to think of ourselves as that powerful, frightening to think we can matter that much to other people. As long as we make leadership something bigger than us, as long as we keep leadership beyond us and make it about changing the world, we give ourselves an excuse not to expect it every day, from ourselves and from each other.
Tai, jog mes galime laikyti save tokiais galingais, tai, jog kitiems mes galime reikšti tiek daug, mus gąsdina. Ir kol mes lyderystę laikome kažkuo didesniu, kol ją laikome didesniu pasiekimu nei ji yra, kol manome, jog lyderystė tai tik didžiuliai, pasaulį keičiantys žygdarbiai, mes suteikiame sau ir kitiems pretekstą, nelaikyti savęs ir kitų lyderiais.
Marianne Williamson said, "Our greatest fear is not that we are inadequate. [It] is that we are powerful beyond measure. It is our light and not our darkness that frightens us." My call to action today is that we need to get over our fear of how extraordinarily powerful we can be in each other's lives. We need to get over it so we can move beyond it, and our little brothers and sisters and one day our kids -- or our kids right now -- can watch and start to value the impact we can have on each other's lives, more than money and power and titles and influence. We need to redefine leadership as being about lollipop moments -- how many of them we create, how many we acknowledge, how many of them we pay forward and how many we say thank you for. Because we've made leadership about changing the world, and there is no world. There's only six billion understandings of it.
Marianne Williamson kartą pasakė: „Didžiausia mūsų baimė yra ne tai, kad mes esame lygūs, o tai, kad mes esame neišmatuojamai galingi. Tai šviesa, o ne tamsa, kuri mus gąsdina“. Ir mano paskatinimas šiandien būtų, kad mes turime tai pakeisti. Mes turime įveikti savo baimę, jog esame daug reikšmingesni vienas kito gyvenime nei galime numanyti. Mes turime tai įveikti, kad galėtume judėti pirmyn, tam, kad mūsų mažieji broliai ir seserys, ir mūsų vaikai vieną dieną arba šiandien, galėtų įvertinti tą didybę, kurią mes tokiomis akimirkomis sukuriame vienas kito gyvenime, o ne tą, kurią sukuria pinigai, ar galia, ar titulai, ar įtaka. Lyderystę mes turime paversti štai tokia „Saldainio akimirka“ tuo, kiek tokių akimirkų mes sukuriame, kiek jų mes pripažįstame, už kelias iš jų mes atsidėkojame pasakydami: „Ačiū“. Ir, žinote, vien todėl, kad mes pavertėme lyderystę tik pasaulio keitimu, nėra jokio pasaulio. Yra tik šeši milijardai nuomonių apie tai. Ir jeigu pavyks pakeisti vieno žmogaus nuomonę, mąstymą apie tai,
And if you change one person's understanding of it, understanding of what they're capable of, understanding of how much people care about them, understanding of how powerful an agent for change they can be in this world, you've changed the whole thing.
vieno žmogaus supratimą, kiek daug jis gali, vieno žmogaus supratimą, koks svarbus jis yra kitiems, vieno žmogaus supratimą, kad jis gali būti be galo reikšmingas šiame pasaulyje, tada mes pakeisime ir lyderystės sąvoką. Ir jeigu mes galėsime suprasti lyderystę būtent taip,
And if we can understand leadership like that, I think if we can redefine leadership like that, I think we can change everything. And it's a simple idea, but I don't think it's a small one. I want to thank you so much for letting me share it with you today.
tada, aš manau, mes galėsime pakeisti lyderystės sąvoką ir tuo pačiu viską. Ir, žinoma, tai paprasta idėja, bet, nemanau, kad ji maža ir aš noriu Jums be galo nuoširdžiai padėkoti už tai, kad leidote su Jumis pasidalinti šia paprasta istorija.