I have been teaching for a long time, and in doing so have acquired a body of knowledge about kids and learning that I really wish more people would understand about the potential of students. In 1931, my grandmother -- bottom left for you guys over here -- graduated from the eighth grade. She went to school to get the information because that's where the information lived. It was in the books; it was inside the teacher's head; and she needed to go there to get the information, because that's how you learned. Fast-forward a generation: this is the one-room schoolhouse, Oak Grove, where my father went to a one-room schoolhouse. And he again had to travel to the school to get the information from the teacher, stored it in the only portable memory he has, which is inside his own head, and take it with him, because that is how information was being transported from teacher to student and then used in the world. When I was a kid, we had a set of encyclopedias at my house. It was purchased the year I was born, and it was extraordinary, because I did not have to wait to go to the library to get to the information. The information was inside my house and it was awesome. This was different than either generation had experienced before, and it changed the way I interacted with information even at just a small level. But the information was closer to me. I could get access to it.
Mokau jau ilgą laiką, ir tai darydama įgyjau daug patirties apie vaikus ir mokymąsi, ir aš norėčiau, kad daugiau žmonių suprastų apie tai, ką sugeba mokiniai. 1931-aisiais, mano močiutė - jums ji apačioje kairėje štai čia - baigė aštuonias klases. Ji į mokyklą ėjo gauti informacijos, nes būtent mokykla buvo informacijos šaltinis. Ji buvo knygose; ji buvo mokytojo galvoje; ir jai reikėjo ateiti čia, norint gauti informacijos, nes būtent taip buvo mokomasi. Žygiuokime pirmyn per vieną kartą: tai yra vieno kambario mokykla, Oak Grove, kur mano tėtis ėjo į vieno kambario mokyklą. Jis vėlgi turėjo eiti į mokyklą, kad gautų informacijos iš mokytojos, jis saugojo informaciją vienintelėje turimoje nešiojamoje atmintyje, t.y. savo paties galvoje, ir nešiojosi ją su savimi, nes būtent tokiu būdu informacija buvo perduodama mokytojų mokiniams ir vėliau panaudojama pasaulyje. Kai aš buvau vaikas, namuose turėjome enciklopedijų rinkinį. Jis buvo nupirktas tais metais, kai aš gimiau, ir jis buvo ypatingas, nes man nereikėjo laukti, kol nueisiu į biblioteką gauti informacijos. Informacija buvo mano namuose ir tai buvo nuostabu. Tai buvo visiškai kitaip nei tai, ką patyrė bet kuri iš anksčiau buvusių kartų, ir tai pakeitė mano sąveiką su informacija nors ir labai mažame lygmenyje. Bet man informacija buvo labiau pasiekiama. Aš turėjau priėjimą prie jos.
In the time that passes between when I was a kid in high school and when I started teaching, we really see the advent of the Internet. Right about the time that the Internet gets going as an educational tool, I take off from Wisconsin and move to Kansas, small town Kansas, where I had an opportunity to teach in a lovely, small-town, rural Kansas school district, where I was teaching my favorite subject, American government. My first year -- super gung-ho -- going to teach American government, loved the political system. Kids in the 12th grade: not exactly all that enthusiastic about the American government system. Year two: learned a few things -- had to change my tactic. And I put in front of them an authentic experience that allowed them to learn for themselves. I didn't tell them what to do or how to do it. I posed a problem in front of them, which was to put on an election forum for their own community.
Per tą laikotarpį, nuo tada, kai aš buvau vaikas vidurinėje mokykloje ir, kai pradėjau mokyti, atsirado internetas. Kaip tik tada, kai Internetas įsibėgėjo kaip mokymo priemonė, aš išvykau iš Wiscosin'o ir persikėliau į Kansas'ą, mažą miestelį Kansas'ą, kur turėjau galimybę mokyti jaukioje, mažo miestelio, kaimo mokykloje Kansas'o rajone, kur aš dėsčiau savo mėgstamiausią dalyką, Amerikos politiką. Mano pirmieji metai - super gung-ho - ketinau dėstyti Amerikos politiką, man patiko ši politinė sistema. Vaikai 12-oje klasėje: nevisai entuziastingai žiūri į Amerikos politinę sistemą. Antrieji metai: išmokau kelis dalykus, kurie pakeitė mano taktiką. Aš jiems leidau pamatyti, kas yra tikra patirtis, kuri leidžia jiems mokytis patiems. Aš jiems nesakiau, ką ir kaip daryti. Aš jiems pateikiau problemą, kuri buvo: surengti rinkimų forumą savo bendruomenėje.
They produced flyers. They called offices. They checked schedules. They were meeting with secretaries. They produced an election forum booklet for the entire town to learn more about their candidates. They invited everyone into the school for an evening of conversation about government and politics and whether or not the streets were done well, and really had this robust experiential learning. The older teachers -- more experienced -- looked at me and went, "Oh, there she is. That's so cute. She's trying to get that done." (Laughter) "She doesn't know what she's in for." But I knew that the kids would show up, and I believed it, and I told them every week what I expected out of them. And that night, all 90 kids -- dressed appropriately, doing their job, owning it. I had to just sit and watch. It was theirs. It was experiential. It was authentic. It meant something to them. And they will step up.
Jie gamino reklamines skrajutes. Jie skambino į įstaigas. Jie tikrino tvarkaraščius. Jie susitikinėjo su sekretoriais. Jie parengė elektroninį forumo bukletą, kad visas miestas sužinotų apie jų kandidatus. Jie visus pakvietė į mokyklą vakariniam pokalbiui apie vyriausybę ir politiką, ir ar gatvės yra pakankamai tvarkingos, ir tas patirtinis mokymasis buvo tikrai tvirtas. Vyresni mokytojai - tie, kurie turėjo daugiau patirties - pažiūrėdavo į mane ir nueidavo, „Oi, štai ji. Tai taip miela. Ji bando tai padaryti.“ (Juokas) „Ji nežino, į ką ji įsivėlė.“ Tačiau aš žinojau, kad vaikai ateis, aš tikėjau tuo, ir aš sakiau jiems kiekvieną savaitę, ko aš iš jų tikiuosi. Ir tą naktį, visi 90 mokinių - tinkamai apsirengę, atliko savo darbą, savo nuosavą darbą. Man reikėjo tik sėdėti ir žiūrėti. Tai buvo jų darbas. Darbas, pagrįstas patyrimu. Tai buvo tikra. Jiems tai kažką reiškė. Ir jie dar tobulės.
From Kansas, I moved on to lovely Arizona, where I taught in Flagstaff for a number of years, this time with middle school students. Luckily, I didn't have to teach them American government. Could teach them the more exciting topic of geography. Again, "thrilled" to learn. But what was interesting about this position I found myself in in Arizona, was I had this really extraordinarily eclectic group of kids to work with in a truly public school, and we got to have these moments where we would get these opportunities. And one opportunity was we got to go and meet Paul Rusesabagina, which is the gentleman that the movie "Hotel Rwanda" is based after. And he was going to speak at the high school next door to us. We could walk there. We didn't even have to pay for the buses. There was no expense cost. Perfect field trip.
Iš Kansas'o aš persikėliau į puikiąją Arizoną, kur mokiau Flagstaff 'e keletą metų, šį kartą vidurinės mokyklos mokinius. Laimei, man nereikėjo jų mokyti Amerikos politikos. Galėjau jiems dėstyti žymiai įdomesnę discipliną - geografiją. Vėlgi, buvo „malonu“ mokytis. Bet įdomiausia šioje pozicijoje, kurioje atsidūriau būdama Arizonoje, buvo tai, kad aš turėjau tikrai nuostabią eklektišką vaikų grupę, su kuria dirbau tikroje valstybinėje mokykloje. Mūsų gyvenime turi būti tokios akimirkos, kai atsiranda tokios galimybės. Viena iš tokių galimybių buvo tai, kad mes turėjome susitikti su Paul Rusesabagina, tai yra su tuo džentelmenu, kurio istorija yra pagrįstas filmas „Ruandos viešbutis“. Jis planavo kalbėti šalia mūsų esančioje vidurinėje mokykloje. Mes galėjome ten nueiti pėsčiomis. Mums net nereikėjo mokėti už autobusus. Nebuvo jokių išlaidų. Puiki ekskursija.
The problem then becomes how do you take seventh- and eighth-graders to a talk about genocide and deal with the subject in a way that is responsible and respectful, and they know what to do with it. And so we chose to look at Paul Rusesabagina as an example of a gentleman who singularly used his life to do something positive. I then challenged the kids to identify someone in their own life, or in their own story, or in their own world, that they could identify that had done a similar thing. I asked them to produce a little movie about it. It's the first time we'd done this. Nobody really knew how to make these little movies on the computer, but they were into it. And I asked them to put their own voice over it. It was the most awesome moment of revelation that when you ask kids to use their own voice and ask them to speak for themselves, what they're willing to share. The last question of the assignment is: how do you plan to use your life to positively impact other people? The things that kids will say when you ask them and take the time to listen is extraordinary.
Problema tada tapo tai: kaip nusivesti septintos-aštuntos klasės mokinius į pokalbį apie genocidą ir kaip nagrinėti šį klausimą atsakingai ir su pagarba, ir taip, kad jie žinotų, ką šiuo klausimu reikia daryti. Taigi, mes nusprendėme pažvelgti į Paul Rusesabagina kaip į džentelmeno, kuris savo gyvenimą išnaudojo siekdamas padaryti kažką pozityvaus, pavyzdį. Tada aš pasiūliau vaikams rasti kažką savo gyvenime, ar savo pačių istorijoje, savo pačių pasaulyje, ką jie galėtų sutapatinti padarius kažką panašaus. Aš paprašiau jų sukurti trumpą filmuką apie tai. Tai buvo pirmas kartas, kai mes tai darėme. Iš tiesų niekas nežinojo, kaip kurti tokius trumpus filmukus kompiuteryje, tačiau jie tai padarė. Ir dar jų paprašiau jame įrašyti savo pačių balsus. Tai buvo pats nuostabiausias atsiskleidimo momentas - kai tu paprašai vaikų panaudoti savo pačių balsus ir paprašai jų kalbėti už save, kuo jie nori pasidalinti. Paskutinis užduoties klausimas: kaip tu toliau planuoji gyventi ir savo gyvenimu daryti teigiamą poveikį kitiems žmonėms? Tai, ką pasako vaikai, kai tu paprašai to ir skiri laiko juos išklausyti yra nuostabu.
Fast-forward to Pennsylvania, where I find myself today. I teach at the Science Leadership Academy, which is a partnership school between the Franklin Institute and the school district of Philadelphia. We are a nine through 12 public school, but we do school quite differently. I moved there primarily to be part of a learning environment that validated the way that I knew that kids learned, and that really wanted to investigate what was possible when you are willing to let go of some of the paradigms of the past, of information scarcity when my grandmother was in school and when my father was in school and even when I was in school, and to a moment when we have information surplus. So what do you do when the information is all around you? Why do you have kids come to school if they no longer have to come there to get the information?
Žygiuokime pirmyn į Pennsylvania, kur esu šiandien. Aš dėstau Mokslo Lyderiavimo Akademijoje, kuri yra Franklin Instituto ir Filadelfijos mokyklų rajono mokykla partnerė. Esame valstybinė 9-12 klasių mokykla, tačiau mes mokome kitaip. Aš persikėliau čia pirmiausia dėl to, kad būčiau tokios mokymosi aplinkos dalimi, kuri patvirtina būtent tokį mokymosi būdą, kurį aš išpažįstu, ir aš iš tiesų norėjau ištirti, kas yra įmanoma, kai tu esi pasiruošęs paleisti keletą praeities paradigmų, informacijos stoką, kai mano močiutė mokėsi mokykloje, kai mano tėtis mokėsi mokykloje ir net, kai aš mokiausi mokykloje, ir kai šiuo metu mes turime informacijos perteklių. Taigi, ką jūs darote, kai visa informacija yra aplink jus? Kodėl leidžiate vaikus į mokyklą, jei jiems jau nereikia eiti ten gauti informacijos?
In Philadelphia we have a one-to-one laptop program, so the kids are bringing in laptops with them everyday, taking them home, getting access to information. And here's the thing that you need to get comfortable with when you've given the tool to acquire information to students, is that you have to be comfortable with this idea of allowing kids to fail as part of the learning process. We deal right now in the educational landscape with an infatuation with the culture of one right answer that can be properly bubbled on the average multiple choice test, and I am here to share with you: it is not learning. That is the absolute wrong thing to ask, to tell kids to never be wrong. To ask them to always have the right answer doesn't allow them to learn. So we did this project, and this is one of the artifacts of the project. I almost never show them off because of the issue of the idea of failure.
Philadelphijoje, mes turime nešiojamų kompiuterių kiekvienam programą, todėl vaikai kiekvieną dieną atsineša su savimi nešiojamuosius kompiuterius, nešasi juos namo, turi priėjimą prie informacijos. Ir tai, su kuo reikia išmokti susigyventi, kai tau suteikiamas įrankis, kurio pagalba mokiniai gali gauti informaciją, yra tai, kad tu turi susitaikyti su mintimi, kad vaikams turi būti leidžiama klysti, ir tai yra mokymosi proceso dalis. Šiuo metu švietime mes turime reikalų su aklu susižavėjimu vieno atsakymo kultūra, atsakymo, kurį galima tinkamai įrašyti į vidutinį kelių pateikčių testą, ir aš esu šiandien čia, norėdama pasidalinti su jumis šia žinia - tai nėra mokymasis. Yra absoliučiai klaidinga prašyti, sakyti vaikams, kad jiems niekada nevalia klysti. Prašydami jų visada turėti teisingą atsakymą neleidžiame jiems mokytis. Todėl mes įgyvendinome šį projektą, ir tai yra vienas projekto produktų. Aš beveik niekada jų nerodau viešai, būtent dėl nesėkmės idėjos problemos.
My students produced these info-graphics as a result of a unit that we decided to do at the end of the year responding to the oil spill. I asked them to take the examples that we were seeing of the info-graphics that existed in a lot of mass media, and take a look at what were the interesting components of it, and produce one for themselves of a different man-made disaster from American history. And they had certain criteria to do it. They were a little uncomfortable with it, because we'd never done this before, and they didn't know exactly how to do it. They can talk -- they're very smooth, and they can write very, very well, but asking them to communicate ideas in a different way was a little uncomfortable for them. But I gave them the room to just do the thing. Go create. Go figure it out. Let's see what we can do. And the student that persistently turns out the best visual product did not disappoint. This was done in like two or three days. And this is the work of the student that consistently did it.
Mano mokiniai sukūrė šiuos info-grafikus, kaip skyriaus apibendrinimą, kurį mes nusprendėme padaryti metų pabaigoje reaguodami į naftos išsiliejimą. Aš paprašiau jų imti pavyzdžius, kuriuos mes matėme info-grafikoje, kurią galima buvo rasti daugelyje žiniasklaidos priemonių, ir žvilgtelėti į jos įdomiąsias sudedamąsias dalis bei patiems sukurti info-grafiką, atspindintį kitą žmogaus sukeltą nelaimę Amerikos istorijoje. Jie turėjo tam tikrus kriterijus, kaip tai padaryti. Jiems tai buvo šiek tiek nepatogu, nes mes niekada to anksčiau nedarėme ir jie nežinojo, kaip būtent tai padaryti. Jie moka kalbėti - labai sklandžiai ir jie moka labai, labai gerai rašyti, bet paprašius jų pristatyti idėjas kitaip, jiems pasidarė šiek tiek nejauku. Bet aš jiems daviau laisvę, kaip tai padaryti. Eikite ir kurkite. Eikite ir išsiaiškinkite. Pažiūrėkime, ką mes galime nuveikti. Ir tas mokinys, kuris nuolatos pateikia geriausius vizualinius produktus, nenuvylė. Tai buvo baigta per dvi ar tris dienas. Ir tai yra darbas to mokinio, kuris tai darė nuosekliai.
And when I sat the students down, I said, "Who's got the best one?" And they immediately went, "There it is." Didn't read anything. "There it is." And I said, "Well what makes it great?" And they're like, "Oh, the design's good, and he's using good color. And there's some ... " And they went through all that we processed out loud. And I said, "Go read it." And they're like, "Oh, that one wasn't so awesome." And then we went to another one -- it didn't have great visuals, but it had great information -- and spent an hour talking about the learning process, because it wasn't about whether or not it was perfect, or whether or not it was what I could create. It asked them to create for themselves, and it allowed them to fail, process, learn from. And when we do another round of this in my class this year, they will do better this time, because learning has to include an amount of failure, because failure is instructional in the process.
Ir kai aš paprašiau mokinių atsisėsti ir paklausiau,: „Kieno darbas geriausias?“ Jie tuoj pat atsakė: „Štai jis.“ Nieko neskaitę. „Štai jis.“ O aš pasakiau: „Na, kodėl jis toks puikus?“ Jie atsakė: „Oi, geras dizainas, tinkamos spalvos. Tada ...“ Ir garsiai perėjo per viską, ką mes svarstėme. Aš pasakiau: „Skaitykite.“ Jie atsakė: „Šis nebuvo toks nuostabus.“ Tada mes perėjome prie kito - jis nebuvo gerai vizualiai išreikštas, tačiau jame buvo pateikta puiki informacija. Mes praleidom valandą kalbėdami apie mokymosi procesą, nes kalba nėjo apie tai, ar darbas buvo puikus, ar ne, ir nebuvo apie tai, ar tai yra tai, ką aš galėčiau sukurti. Kalba ėjo apie tai, kad jie turi sukurti patys, ir apie tai,kad čia galima buvo klysti, dalyvauti procese, mokytis. Ir kai mes kitą kartą tai darysime mano pamokose šiais metais, šį kartą jie tai padarys geriau, nes mokymasis turi apimti šiek tiek nesėkmės, nes nesėkmė yra mokymasis procese.
There are a million pictures that I could click through here, and had to choose carefully -- this is one of my favorites -- of students learning, of what learning can look like in a landscape where we let go of the idea that kids have to come to school to get the information, but instead, ask them what they can do with it. Ask them really interesting questions. They will not disappoint. Ask them to go to places, to see things for themselves, to actually experience the learning, to play, to inquire. This is one of my favorite photos, because this was taken on Tuesday, when I asked the students to go to the polls. This is Robbie, and this was his first day of voting, and he wanted to share that with everybody and do that. But this is learning too, because we asked them to go out into real spaces.
Turiu milijonus nuotraukų, kurias galėjau čia įkelti, ir turėjau atidžiai rinktis - tai viena iš mano mėgstamiausių - nuotraukų, kurioje mokiniai mokosi, kaip gali atrodyti mokymasis ten, kur mes išleidžiame idėją, dėl kurios vaikai turi ateiti į mokyklą, norėdami gauti informacijos, bet užuot tai darius, paklauskite jų, ką jie gali su ja padaryti. Klauskite jų, išties, įdomių klausimų. Jie tikrai nenuvils. Paprašykite jų nueiti į tam tikras vietas, pasiūlykite jiems patiems pamatyti tai, jei jie nori iš tikrųjų patirti mokymąsi, prašykite jų žaisti, klausti. Tai viena mano mėgstamiausių nuotraukų, nes ji buvo nufotografuota antradienį, kai aš paprašiau mokinių nueiti į rinkimus. Tai Robbie ir tai buvo jo pirma balsavimo diena ir jis norėjo pasidalinti tuo su kiekvienu, ir padarė tai. Bet čia taip pat mokymasis, nes mes paprašėme jų nueiti į tikras erdves.
The main point is that, if we continue to look at education as if it's about coming to school to get the information and not about experiential learning, empowering student voice and embracing failure, we're missing the mark. And everything that everybody is talking about today isn't possible if we keep having an educational system that does not value these qualities, because we won't get there with a standardized test, and we won't get there with a culture of one right answer. We know how to do this better, and it's time to do better.
Svarbiausia yra tai, kad jei mes toliau žiūrėsime į švietimą, kaip į ėjimą į mokyklą, kur reikia ieškoti informacijos, o ne apie patirtinį mokymą, įgalinantį mokinį kalbėti ir leidžiantį klysti, mes nepataikysime į taikinį. Ir viskas, apie ką visi šiandien šneka, yra neįmanoma, jei švietimo sistema ir toliau bus tokia, kuri nevertina šių savybių, nes mes ten nenueisime standartizuotų testų pagalba, ir mes ten nenueisime vieno teisingo atsakymo kultūros pagalba. Mes žinome, kaip tai padaryti geriau ir jau laikas daryti geriau.
(Applause)
(Plojimai)