How often do we hear that people just don't care? How many times have you been told that real, substantial change isn't possible because most people are too selfish, too stupid or too lazy to try to make a difference in their community? I propose to you today that apathy as we think we know it doesn't actually exist; but rather, that people do care, but that we live in a world that actively discourages engagement by constantly putting obstacles and barriers in our way.
Kiek kartų esate girdėję sakant, kad žmonėms paprasčiausiai niekas nerūpi? Kiek kartų jums yra sakę, kad neįmanoma iš tikrųjų kažką pakeisti todėl, kad dauguma žmonių yra per dideli savanaudžiai, per kvaili ar per tingūs tam, kad bandytų kažką pakeisti savo visuomenėje? Šiandien aš teigiu, kad apatiškumas - toks, kokį mes manome gerai pažįstantys - iš tiesų neegzistuoja, ir kad priešingai - žmonėms ne visvien, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame esame aktyviai atgrasomi nuo veiklos ir įsitraukimo nuolat prikuriant kliūčių ir trukdžių mūsų kelyje.
I'll give you some examples of what I mean. Let's start with city hall. You ever see one of these before? This is a newspaper ad. It's a notice of a zoning application change for a new office building so the neighborhood knows what's happening. As you can see, it's impossible to read. You need to get halfway down to even find out which address they're talking about, and then further down, in tiny 10-point font, to find out how to actually get involved. Imagine if the private sector advertised in the same way -- if Nike wanted to sell a pair of shoes --
Duosiu jums keletą pavyzdžių. Pradėkim nuo miesto rotušės. Ar esate kada matę vieną šitų? Tai reklama iš laikraščio. Pranešimas apie zonų pakeitimą naujam biurų pastatui, parašytas tam, kad vietos bendruomenė žinotų, kas vyksta. Kaip patys matote, įskaityti neįmanoma. Tik antroje teksto pusėje sužinosite, apie kurį adresą apskritai kalbama, ir dar žemiau, mažytėmis 10 šrifto dydžio raidėmis parašyta, kaip galima įsitraukti į susijusią veiklą. Įsivaizduokite kaip atrodytų, jei taip reklamuotųsi privatusis sektorius - jei Nike norėtų parduoti porą sportbačių
(Laughter)
ir įdėtų į laikraštį štai tokią reklamą.
And put an ad in the paper like that.
(Applause)
(Plojimai)
Now, that would never happen. You'll never see an ad like that, because Nike actually wants you to buy their shoes, whereas the city of Toronto clearly doesn't want you involved with the planning process, otherwise their ads would look something like this, with all the information laid out clearly. As long as the city's putting out notices like this to try to get people engaged, then of course people aren't going to be engaged. But that's not apathy; that's intentional exclusion.
Taip neatsitiktų niekada gyvenime. Jūs niekada nepamatysite tokios reklamos, nes Nike iš tiesų suinteresuoti, kad jūs pirktumėt jų batelius. Kai tuo tarpu Toronto miestas akivaizdžiai nenori, kad jūs dalyvautumėte miesto planavimo veikloje, nes kitu atveju jų pranešimai atrodytų kaip nors taip -- su visa informacija pateikta aiškiai ir suprantamai. Jei miestas platina tokio tipo pranešimus ir taip bando įtraukti žmones, tada akivaizdu, kad žmonės jokioje veikloje nedalyvaus. Bet tai nėra apatija; tai tyčinis atskyrimas.
Public space.
Viešoji erdvė.
(Applause)
(Plojimai)
The manner in which we mistreat our public spaces is a huge obstacle towards any type of progressive political change, because we've essentially put a price tag on freedom of expression. Whoever has the most money gets the loudest voice, dominating the visual and mental environment. The problem with this model is there are some amazing messages that need to be said, that aren't profitable to say. So you're never going to see them on a billboard.
Tai, kad mes neteisingai naudojame viešąją erdvę yra didžiulė kliūtis siekiant bet kokių pažangių politinių pokyčių. Nes iš esmės mes užklijuojame etiketę su kaina ant saviraiškos laisvės. Tas, kas turi daugiausiai pinigų, gauna kalbėti garsiausiai, ir dominuoja vaizdinėje ir protinėje aplinkoje. Šito modelio bėda yra ta, kad yra nemažai fantastiškų idėjų, kurios privalo būti išsakytos, bet kurių paskelbimas neneša pelno. Ir todėl jūs niekada jų neišvysite ant reklaminio plakato.
The media plays an important role in developing our relationship with political change, mainly by ignoring politics and focusing on celebrities and scandals, but even when they do talk about important political issues, they do it in a way that I feel discourages engagement. I'll give you an example. The "Now" magazine from last week: progressive, downtown weekly in Toronto. This is the cover story. It's an article about a theater performance, and it starts with basic information about where it is, in case you actually want to go and see it after you've read the article -- where, the time, the website. Same with this -- it's a movie review. An art review. A book review -- where the reading is in case you want to go. A restaurant -- you might not want to just read about it, maybe you want to go there. So they tell you where it is, the prices, the address, the phone number, etc.
Žiniasklaida žaidžia svarbų vaidmenį kurdama mūsų ryšį su politiniais pokyčiais - pagrinde ignoruodama politiką ir kreipdama daugiausiai dėmesio pramogų pasaulio žvaigždėms ir skandalams. Tačiau netgi tada, kai žiniasklaida kalba apie svarbius politinius klausimus, mano manymu, ji tai daro taip, kad atgraso mus nuo veiklos ir įsitraukimo. Duosiu jums pavyzdį: praeitos savaitės žurnalas Now - pažangus miesto savaitraštis leidžiamas Toronte. Čia pirmo puslapio straipsnis. Rašoma apie teatro vaidinimą; straipsnis prasideda esmine informacija apie tai, kur jis vyksta, jei perskaitę straipsnį kartais norėtumėt patys nueiti ir pasižiūrėti, veiksmo vieta, laikas, internetinis puslapis. Tas pats ir čia - tai filmo apžvalga, meno apžvalga, knygos apžvalga, kur vyks skaitymas, jei norėtumėt patys nueiti. Restoranas - galbūt norėsite ne tik apie jį paskaityti, gal norėsite ir apsilankyti pačiame restorane. Taigi jums pranešama, kur jis yra, kokios ten kainos, adresas, telefono numeris, ir taip toliau.
Then you get to their political articles. Here's a great article about an important election race that's happening. It talks about the candidates, written very well, but no information, no follow-up, no websites for the campaigns, no information about when the debates are, where the campaign offices are. Here's another good article, about a new campaign opposing privatization of transit, without any contact information for the campaign. The message seems to be that the readers are most likely to want to eat, maybe read a book, maybe see a movie, but not be engaged in their community. You might think this is a small thing, but I think it's important, because it sets a tone and it reinforces the dangerous idea that politics is a spectator sport.
Ir tada prieiname straipsnius politinėmis temomis. Štai puikus straipsnis apie svarbius vykstančius rinkimus. Rašoma apie kandidatus, straipsnis puikiai parašytas, bet nėra jokios informacijos, jokio tęsinio - nei rinkiminių kampanijų internetinių puslapių, nei informacijos apie tai, kada vyks debatai, nei kur rasti kampanijų centrus. Štai dar vienas geras straipsnis apie naują iniciatyvą, nepritariančią tranzito privatizavimui be jokios iniciatyvos organizatorių kontaktinės informacijos. Įspūdis toks, kad skaitytojai ko gero norės pavalgyti, galbūt - paskaityti knygą, galbūt pažiūrėti filmą, bet ne dalyvauti visuomeninėje veikloje. Ir galbūt jums tai pasirodys smulkmena, bet aš manau, kad tai svarbu, nes tai užduoda tam tikrą toną ir įtvirtina pavojingą suvokimą, kad politinę veiklą galima tik stebėti.
Heroes: How do we view leadership? Look at these 10 movies. What do they have in common? Anyone? They all have heroes who were chosen. Someone came up to them and said, "You're the chosen one. There's a prophecy. You have to save the world." And then they go off and save the world because they've been told to, with a few people tagging along. This helps me understand why a lot of people have trouble seeing themselves as leaders -- because it sends all the wrong messages about what leadership is about. A heroic effort is a collective effort, number one. Number two, it's imperfect; it's not very glamorous, and doesn't suddenly start and suddenly end. It's an ongoing process your whole life. But most importantly, it's voluntary. It's voluntary. As long as we're teaching our kids that heroism starts when someone scratches a mark on your forehead, or someone tells you you're part of a prophecy, they're missing the most important characteristic of leadership, which is that it comes from within. It's about following your own dreams, uninvited, and then working with others to make those dreams come true.
Herojai: kaip mes suvokiame lyderystę? Pažvelkite į šiuos 10 filmų. Ką jie turi bendro? Niekas nežinote? Visuose juose filmo herojus buvo išrinktas. Kažkas atėjo ir pasakė jam "Tu esi išrinktasis. Taip buvo išpranašauta. Tu privalai išgelbėti pasaulį." Ir tada jis eina išgelbėti pasaulio, nes kažkas jam taip liepė, padedamas keleto keliaujančiųjų drauge. Šitai padeda man suprasti, kodėl tiek daug žmonių sunkiai įsivaizduoja save lyderiais. Nes mums perduodami visiškai klaidingi signalai apie tai, ką reiškia lyderystė. Herojiškos pastangos yra bendros pastangos, tai pirma. Antra, tai netobula; neitin įspūdingai atrodo; bei neprasideda ir nesibaigia staiga. Tai ilgalaikis, visą gyvenimą besitęsiantis procesas. bet visų svarbiausia - tai savanoriška. Tai savanoriška. Tol, kol mokysime savo vaikus, kad herojiškumas prasideda tik tada, kai kas nors pažymi tavo kaktą ypatingu ženklu, arba praneša tau, kad esi pranašystės dalis, jie nesupras pačio svarbiausio lyderystės bruožo - to, kad ji ateina iš vidaus. Tai reiškia siekti savo paties svajonių - niekam neprašant, niekam neprašant - ir tada dirbti kartu su kitais tam, kad tos svajonės išsipildytų.
Political parties: oh, boy. Political parties could and should be one of the basic entry points for people to get engaged in politics. Instead, they've become, sadly, uninspiring and uncreative organizations that rely so heavily on market research and polling and focus groups that they end up all saying the same thing, pretty much regurgitating back to us what we already want to hear at the expense of putting forward bold and creative ideas. And people can smell that, and it feeds cynicism.
Politinės partijos - o, brolyti. Politinės partijos galėtų ir turėtų būti vienas pačių elementariausių pradžios taškų, kur žmonės imtų dalyvauti politinėje veikloje. Vietoj to, deja, jos yra tapusios neįkvepiančiomis ir nekūrybiškomis organizacijomis, kurios yra taip priklausomos nuo rinkos tyrimų, apklausų ir tikslinių grupių, kad galiausiai išeina taip, kad jos visos kalba tą patį, iš esmės vėl išspjaudamos mums tai, ką mes ir taip norime girdėti ir taip atitraukia dėmesį nuo drąsių ir kūrybiškų idėjų. Ir žmonės tai jaučia, ir tai skatina jų ciniškumą.
(Applause)
(Plojimai)
Charitable status. Groups who have charitable status in Canada aren't allowed to do advocacy. This is a huge problem and a huge obstacle to change, because it means that some of the most passionate and informed voices are completely silenced, especially during election time. Which leads us to the last one, which is: our elections.
Labdaringų organizacijų statusas: Grupės, turinčios labdaringumo statusą Kanadoje neturi teisės užsiimti propagavimu. Tai didžiulė problema ir didžiulė kliūtis pokyčiams, nes tai reiškia, jog dalis pačių entuziastingiausių ir geriausiai informuotų balsų yra visiškai užčiaupiami, ypač rinkimų sezono metu. Ir tai atveda mus prie paskutinio aspekto, kuris yra mūsų rinkimai.
As you may have noticed, our elections in Canada are a complete joke. We use out-of-date systems that are unfair and create random results. Canada's currently led by a party that most Canadians didn't actually want. How can we honestly and genuinely encourage more people to vote when votes don't count in Canada? You add all this up together, and of course people are apathetic. It's like trying to run into a brick wall.
Galbūt ir patys jau pastebėjote, kad mūsų rinkimai Kanadoje yra tiesiog juokingi. Mes naudojame pasenusias sistemas, kurios nėra sąžiningos ir kurios sukuria atsitiktinius rezultatus. Šiuo metu Kanadai vadovauja partija, kurios dauguma kanadiečių net nenorėjo. Tai kaip mes galim sąžiningai ir nuoširdžiai skatinti daugiau žmonių eiti balsuoti, jei balsai Kanadoje nieko nelemia? Sudėkite visa tai į vieną krūvą ir žinoma, žmonės yra apatiški. Tai tas pats, kaip bandyti galva pramušti sieną.
Now, I'm not trying to be negative by throwing all these obstacles out and explaining what's in our way. Quite the opposite -- I actually think people are amazing and smart and that they do care, but that, as I said, we live in this environment where all these obstacles are being put in our way. As long as we believe that people, our own neighbors, are selfish, stupid or lazy, then there's no hope. But we can change all those things I mentioned. We can open up city hall. We can reform our electoral systems. We can democratize our public spaces.
Aš nenoriu pasirodyti pesimistiškas iškeldamas į paviršių visas šias kliūtis ir aiškindamas, kas stovi mūsų kelyje. Visai priešingai: tiesą sakant, aš manau, kad žmonės yra nuostabūs ir protingi ir kad jiems tikrai daug kas rūpi. Bet, kaip jau minėjau, mes gyvename tokioje aplinkoje, kur visos šios kliūtys pastoja mums kelią. Tol, kol mes manysime, kad žmonės, mūsų pačių kaimynai, yra savanaudžiai, kvailiai ar tinginiai, tol vilties nebus. Bet mes galime pakeisti visus tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau. Mes galime padaryti miesto rotušę atviresnę. Mes galime reformuoti rinkimų sistemas. Mes galime padaryti viešąją erdvę demokratiškesnę.
My main message is: if we can redefine apathy, not as some kind of internal syndrome, but as a complex web of cultural barriers that reinforces disengagement, and if we can clearly define, clearly identify what those obstacles are, and then if we can work together collectively to dismantle those obstacles, then anything is possible.
Mano pagrindinė mintis yra tokia: jei mes sugebėsime iš naujo apibrėžti apatiškumą ne kaip kažkokį vidinį sindromą, bet kaip sudėtingą kultūrinių barjerų tinklą, kuriuo įtvirtinamas neaktyvumas, ir jei mes sugebėsime aiškiai apibrėžti, aiškiai įvardyti, kokios yra tos kliūtys, ir tada, jei sugebėsime dirbti kartu tam, kad tų kliūčių atsikratytume, tuomet viskas taps įmanoma.
Thank you.
Ačiū jums.
(Applause)
(Plojimai)