Hi. (Laughter)
Sveiki. (Juokas)
I did that for two reasons. First of all, I wanted to give you a good visual first impression. But the main reason I did it is that that's what happens to me when I'm forced to wear a Lady Gaga skanky mic.
Aš tai padariau dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš norėjau sudaryti gerą pirmą vaizdinį įspūdį. Bet pagrindinė priežastis, kodėl aš tai padariau, yra ta, kad man tai nutinka, kai mane verčia užsidėti nemalonų Lady Gagos mikrofoną.
(Laughter)
(Juokas)
I'm used to a stationary mic. It's the sensible shoe of public address.
Aš esu pripratęs prie stacionaraus mikrofono. Jis yra patogus viešos kalbos įrankis.
(Laughter)
(Juokas)
But you clamp this thing on my head, and something happens. I just become skanky. (Laughter) So I'm sorry about that. And I'm already off-message.
Bet jūs suspaudžiat mano galvą su šituo daiktu ir kažkas atsitinka. Aš pasidarau ištvirkęs. (Juokas). Tad dėl to atsiprašau. Ir aš jau nukrypau nuo temos.
(Laughter)
(Juokas)
Ladies and gentlemen, I have devoted the past 25 years of my life to designing books. ("Yes, BOOKS. You know, the bound volumes with ink on paper. You cannot turn them off with a switch. Tell your kids.") It all sort of started as a benign mistake, like penicillin. (Laughter)
Ponios ir ponai, paskutinius 25 metus paskyriau knygų dizainui. „Taip, KNYGŲ. Žinot, įrišti tomai su rašalu ant popieriaus. Jų neina išjungti jungikliu – pasakykit tai savo vaikams.“ Visa tai tarsi prasidėjo kaip maža klaidelė. Kaip pencilinas. (Juokas)
What I really wanted was to be a graphic designer at one of the big design firms in New York City. But upon arrival there, in the fall of 1986, and doing a lot of interviews, I found that the only thing I was offered was to be Assistant to the Art Director at Alfred A. Knopf, a book publisher. Now I was stupid, but not so stupid that I turned it down.
Aš išties norėjau būti grafinis dizaineris vienoje iš didžiųjų dizaino įmonių Niujorko mieste. Bet kai ten atvykau 1986 metų rudenį ir perėjau daug darbo pokalbių, paaiškėjo, kad vienintelis dalykas, kurį man pasiūlė buvo meno vadovo asistento pareigos knygų leidykloje Alfred A. Knopf. Aš buvau kvailas, bet ne toks kvailas, kad tokio pasiūlymo atsisakyčiau.
I had absolutely no idea what I was about to become part of, and I was incredibly lucky. Soon, it had occurred to me what my job was. My job was to ask this question: "What do the stories look like?" Because that is what Knopf is. It is the story factory, one of the very best in the world. We bring stories to the public.
Aš neturėjau jokio supratimo, kieno dalimi aš tapsiu, bet man neįtikėtinai pasisekė. Greitai man paaiškėjo, koks buvo mano darbas. Mano darbas buvo klausti šį klausimą: „Į ką pasakojimai yra panašūs?“ Nes toks yra Knopfas. Tai yra pasakojimų gamykla – viena geriausių pasaulyje. Mes suteikiame visuomenei pasakojimus.
The stories can be anything, and some of them are actually true. But they all have one thing in common: They all need to look like something. They all need a face. Why? To give you a first impression of what you are about to get into. A book designer gives form to content, but also manages a very careful balance between the two.
Pasakojimais gali būti bet kas, o kai kurie pasakojimai yra tikri. Bet visi jie turi vieną bendrą bruožą: jie visi turi kaip nors atrodyti. Jiems visiems reikia veido. Kodėl? Tam, kad jūs susidarytumėte pirmą įspūdį apie tai, ką ketinate imtis. Knygų dizaineris suteikia turiniui formą, bet taip pat valdo labai subtilų balansą tarp jų.
Now, the first day of my graphic design training at Penn State University, the teacher, Lanny Sommese, came into the room and he drew a picture of an apple on the blackboard, and wrote the word "Apple" underneath, and he said, "OK. Lesson one. Listen up." And he covered up the picture and he said, "You either say this," and then he covered up the word, "or you show this. But you don't do this." Because this is treating your audience like a moron. (Laughter) And they deserve better.
Pirmą dieną grafinio dizaino paskaitoje Pensilvanijos universitete dėstytojas Lanny Sommese įėjo į auditoriją, ant lentos nupiešė obuolį, po juo užrašė žodį „obuolys“ ir pasakė: „Taigi, pamoka Nr. 1. Klausykite.“ Jis uždengė piešinį ir pasakė: „Jūs arba sakote šitai“ ir uždengė obuolį, „arba parodote šitai. Bet nedarote šitaip.“ Nes tai reikštų, kad auditoriją laikote protiškai atsilikusia. (Juokas) O ji nusiplenė geriau.
And lo and behold, soon enough, I was able to put this theory to the test on two books that I was working on for Knopf. The first was Katharine Hepburn's memoirs, and the second was a biography of Marlene Dietrich. Now the Hepburn book was written in a very conversational style, it was like she was sitting across a table telling it all to you. The Dietrich book was an observation by her daughter; it was a biography. So the Hepburn story is words and the Dietrich story is pictures, and so we did this. So there you are. Pure content and pure form, side by side. No fighting, ladies.
Ir štai netrukus aš galėjau šią teoriją išbandyti su dvejomis knygomis, prie kurių dirbau Knopfui. Pirma buvo Katerinos Hepburn memuarai ir antra – Marlene Dietrich biografija. Hepburn knyga buvo parašyta labai būdingame šnekamosios kalbos stiliuje lyg ji sėdėtų prieš tave prie stalo ir visa tai pasakotų. Dietrich knyga buvo jos dukros pastebėjimai – tai buvo biografija. Taigi Hepburn pasakojimas yra žodžiai, o Dietrich pasakojimas yra nuotraukos, ir mes padarėme taip. Taigi. Grynas turinys ir gryna forma, vienas šalia kito. Damos, nesimuškit.
("What's a Jurassic Park?") Now, what is the story here? Someone is re-engineering dinosaurs by extracting their DNA from prehistoric amber. Genius! (Laughter)
„Kas yra Jūros periodo parkas?“ Apie ką šis pasakojimas? Kažkas rekonstruoja dinozaurus išgaudamas jų DNR iš priešistorinio gintaro. Genialu! (Juokas)
Now, luckily for me, I live and work in New York City, where there are plenty of dinosaurs. (Laughter) So, I went to the Museum of Natural History, and I checked out the bones, and I went to the gift shop, and I bought a book. And I was particularly taken with this page of the book, and more specifically the lower right-hand corner.
Mano laimei aš gyvenu Niujorke, kur yra pilna dinozaurų. (Juokas) Taigi, aš nuvykau į Gamtos mokslų muziejų, peržiūrėjau kaulus, nuėjau į suvenyrų parduotuvę ir nusipirkau knygą. Ir aš buvau ypač sužavėtas šiuo knygos puslapiu, tiksliau, apatiniu dešiniuoju kampu.
Now I took this diagram, and I put it in a Photostat machine, (Laughter) and I took a piece of tracing paper, and I taped it over the Photostat with a piece of Scotch tape -- stop me if I'm going too fast -- (Laughter) -- and then I took a Rapidograph pen -- explain it to the youngsters -- (Laughter) and I just started to reconstitute the dinosaur.
Paėmiau šią diagramą, įdėjau į fotostatą, (Juokas) paėmiau kalkinio popieriaus lapą, lipnia juosta priklijavau jį prie fotostato – sustabdykite mane, jei kalbu per greitai – (Juokas) tada paėmiau rapidografą – paaiškinkite jaunuoliams – (Juokas) ir pradėjau atkurti dinozaurą.
I had no idea what I was doing, I had no idea where I was going, but at some point, I stopped -- when to keep going would seem like I was going too far. And what I ended up with was a graphic representation of us seeing this animal coming into being. We're in the middle of the process. And then I just threw some typography on it. Very basic stuff, slightly suggestive of public park signage. (Laughter)
Nežinojau, ką dariau, nežinojau, link kur ėjau, bet tam tikru momentu sustojau – kai tęsti būtų atrodę lyg aš einu per toli. Ir pabaigiau grafiniu atvaizdu, kaip mes matome šio gyvūno atsiradimą. Mes esame proceso dalis. Ir tada įdėjau šiek tiek tipografijos. Labai paprasti dalykai, šiek tiek primenantys viešojo parko ženklą. (Juokas)
Everybody in house loved it, and so off it goes to the author. And even back then, Michael was on the cutting edge. ("Michael Crichton responds by fax:") ("Wow! Fucking Fantastic Jacket") (Laughter) (Applause) That was a relief to see that pour out of the machine. (Laughter) I miss Michael.
Leidykloje tai visiems labai patiko, taigi dizainas keliauja knygos autoriui. Net ir tais laikais Maiklas buvo labai pažangus. „Maiklas Kraitonas atsako faksu:“ „Oho! Eina šikt koks fantastiškas viršelis“ (Juokas, aplodismentai) Buvo palengvėjimas pamatyti tai išlendant iš aparato. (Juokas) Pasiilgstu Maiklo.
And sure enough, somebody from MCA Universal calls our legal department to see if they can maybe look into buying the rights to the image, just in case they might want to use it. Well, they used it. (Laughter) (Applause)
Ir žinoma, kažkas iš MCA Universal paskambina į mūsų teisinį skyrių pasiteirauti, jei jie galbūt galėtų įsigyti teises į dizainą, jei jiems jo prireiktų. Na ir jie jį panaudojo. (Juokas, aplodismentai)
And I was thrilled. We all know it was an amazing movie, and it was so interesting to see it go out into the culture and become this phenomenon and to see all the different permutations of it. But not too long ago, I came upon this on the Web. No, that is not me. But whoever it is, I can't help but thinking they woke up one day like, "Oh my God, that wasn't there last night. Ooooohh! I was so wasted." (Laughter)
Aš buvau sujaudintas. Mes visi žinome, kad tai buvo nuostabus filmas, ir buvo labai įdomu matyti, kaip jis paplito mūsų kultūroje ir tapo fenomenu, ir taip pat matyti visas jo išraiškas. Bet ne per seniausiai aš atsitiktinai internete pamačiau štai ką. Ne, tai ne aš. Bet kad ir kas tai būtų, negaliu susilaikyti negalvojęs, kad vieną dieną tas žmogus atsikėlęs pasakė: „O Dieve, juk šitos tatuiruotės aš vakar neturėjau. Oooo! Aš buvau tiek prisigėręs.“ (Juokas)
But if you think about it, from my head to my hands to his leg. (Laughter) That's a responsibility. And it's a responsibility that I don't take lightly. The book designer's responsibility is threefold: to the reader, to the publisher and, most of all, to the author. I want you to look at the author's book and say, "Wow! I need to read that."
Bet kita vertus, jei apie tai pagalvoji: iš mano galvos į mano rankas, į jo koją. (Juokas) Tai – atsakomybė. Ir tai atsakomybė, kurią aš priimu rimtai. Knygų dizainerio atsakomybė yra trejopa: skaitytojui, leidėjui ir ypač autoriui. Aš noriu, kad jūs pažiūrėtumėte į knygą ir pasakytumėte: „Tai bent! Aš turiu ją perskaityti.“
David Sedaris is one of my favorite writers, and the title essay in this collection is about his trip to a nudist colony. And the reason he went is because he had a fear of his body image, and he wanted to explore what was underlying that. For me, it was simply an excuse to design a book that you could literally take the pants off of. But when you do, you don't get what you expect. You get something that goes much deeper than that. And David especially loved this design because at book signings, which he does a lot of, he could take a magic marker and do this. (Laughter) Hello! (Laughter)
Davidas Sedaris yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Esė rinkinio pavadinimu „Nuogas“ jis rašo apie savo kelionę į nudistų koloniją. Ir priežastis, kodėl jis ten ėjo, buvo jo baimė savo kūno atvaizdui, ir jo noras išsiaiškinti, kas ją sukėlė. Man tai buvo pasiteisinimas sukurti tokią knygą, nuo kurios jūs tiesiogine prasme galėtumėte nuimti kelnes. Bet kai tai padarote, jūs negaunate, ko tikėjotės. Gaunate kažką, kas slepiasi daug giliau. Ir Davidui patiko toks dizainas ypač todėl, kad per knygų pasirašymus, kurių jis turi daug, jis gali paimti stebuklingą žymeklį ir padaryti štai ką. (Juokas) Labas! (Juokas)
Augusten Burroughs wrote a memoir called ["Dry"], and it's about his time in rehab. In his 20s, he was a hotshot ad executive, and as Mad Men has told us, a raging alcoholic. He did not think so, however, but his coworkers did an intervention and they said, "You are going to rehab, or you will be fired and you will die."
Augusten Burroughs parašė memuarą apie savo reabilitaciją pavadinimu „Sausas“. Trečiame savo gyvenimo dešimtmetyje jis buvo klestintis reklamų vadovas ir, kaip „Mad Men“ (serialas „Reklamos vilkai“) sakė, siautėjantis alkoholikas. Jis taip nemanė, tačiau jo bendradarbiai įsikišo ir pasakė: „Arba važiuoji reabilituotis, arba būsi atleistas ir mirsi.“
Now to me, this was always going to be a typographic solution, what I would call the opposite of Type 101. What does that mean? Usually on the first day of Introduction to Typography, you get the assignment of, select a word and make it look like what it says it is. So that's Type 101, right? Very simple stuff. This is going to be the opposite of that. I want this book to look like it's lying to you, desperately and hopelessly, the way an alcoholic would.
Man tai visad būdavo tipografinis sprendimas, kurį aš pavadinčiau tipografijos įvado priešingybe. Ką tai reiškia? Paprastai pirmą dieną tipografijos įvade gauni užduotį pasirinkti žodį ir pavaizduoti jį taip, kaip tai, ką jis apibūdina. Taigi, įvadas į tipografiją, tiesa? Patys pagrindai. Tačiau tai buvo priešingybė. Aš noriu, kad ta knyga atrodytų, lyg ji jums meluoja desperatiškai ir beviltiškai – taip, kaip tai darytų alkoholikas.
The answer was the most low-tech thing you can imagine. I set up the type, I printed it out on an Epson printer with water-soluble ink, taped it to the wall and threw a bucket of water at it. Presto! Then when we went to press, the printer put a spot gloss on the ink and it really looked like it was running.
Sprendimas buvo pats primityviausias dalykas, kokį galite įsivaizduoti. Parašiau raides, atspausdinau „Espon“ spausdintuvu su vandeniniais dažais, priklijavau prie sienos ir užpyliau kibirą vandens. Presto! Kai nuėjome į spaustuvę, spausdintuvas rašalą padengė blizgiu sluoksniu ir tikrai atrodė, kad raidės iš tikrųjų buvo subėgusios.
Not long after it came out, Augusten was waylaid in an airport and he was hiding out in the bookstore spying on who was buying his books. And this woman came up to it, and she squinted, and she took it to the register, and she said to the man behind the counter, "This one's ruined." (Laughter) And the guy behind the counter said, "I know, lady. They all came in that way." (Laughter) Now, that's a good printing job.
Netrukus po knygos išleidimo Augusten buvo užkluptas oro uoste, pasislėpęs knygyne, šnipinėdamas perkančius jo knygas. Ir viena moteriškė priėjo prie knygos, sušnairavo, nunešė ją kasininkui ir pasakė: „Šita knyga yra sugadinta.“ (Juokas) Ir kasininkas atsakė: „Aš žinau, ponia. Jos visos tokios atėjo.“ (Juokas) Tai yra geras atspausdinimas.
A book cover is a distillation. It is a haiku, if you will, of the story. This particular story by Osama Tezuka is his epic life of the Buddha, and it's eight volumes in all. But the best thing is when it's on your shelf, you get a shelf life of the Buddha, moving from one age to the next. All of these solutions derive their origins from the text of the book, but once the book designer has read the text, then he has to be an interpreter and a translator.
Knygos viršelis yra distiliacija. Tai yra pasakojimo haiku, kitaip tariant. Šis Osamos Tezukos pasakojimas yra apie didingą Budos gyvenimą ir jį iš viso sudaro aštuoni tomai. Bet geriausias dalykas – kai jis yra padėtas ant lentynos, jūs galite matyti Budos gyvenimą einant nuo vieno amžiaus prie kito. Visi šie sprendimai kyla iš knygos teksto, bet kai knygos dizaineris perskaito tekstą, jis turi būti interpretatorius ir vertėjas.
This story was a real puzzle. This is what it's about. ("Intrigue and murder among 16th century Ottoman court painters.")
Pasakojimas buvo tikras galvosūkis. Štai apie ką jis yra: „Intriga ir žmogžudystė tarp XVI amžiaus osmanų teismo dažytojų.“
(Laughter)
(Juokas)
All right, so I got a collection of the paintings together and I looked at them and I deconstructed them and I put them back together. And so, here's the design, right? And so here's the front and the spine, and it's flat. But the real story starts when you wrap it around a book and put it on the shelf.
Gerai. Taigi aš gavau tapinių kolekciją, žiūrėjau į ją, analizavau ir padėjau atgal. Ir štai čia yra dizainas, tiesa? Čia yra priekis ir nugarėlė – plokšti. Bet tikrasis pasakojimas prasideda, kai jį įkūniji knygoje ir padedi ant lentynos.
Ahh! We come upon them, the clandestine lovers. Let's draw them out. Huhh! They've been discovered by the sultan. He will not be pleased. Huhh! And now the sultan is in danger. And now, we have to open it up to find out what's going to happen next. Try experiencing that on a Kindle. (Laughter)
Ach! Mes juos aptikome, slaptus įsimylėjėlius. Ištraukime juos. Ach! Juos pamatė sultonas. Jis nebus patenkintas. Ach! Ir dabar sultonas pavojuje. Ir dabar mes turime knygą atversti, kad išsiaiškintume, kas vyks po to. Pabandykite tą patirti su „Kindle“. (Juokas)
Don't get me started. Seriously. Much is to be gained by eBooks: ease, convenience, portability. But something is definitely lost: tradition, a sensual experience, the comfort of thingy-ness -- a little bit of humanity.
Nenorėkit, kad aš pradėčiau... Rimtai. Elektroninės knygos tikrai turi savo privalumų: lengvumas, patogumas, portabilumas. Bet kažko joms tikrai trūksta: tradicijos, jutiminės patirties, daiktiškumo komforto, – šiek tiek žmoniškumo.
Do you know what John Updike used to do the first thing when he would get a copy of one of his new books from Alfred A. Knopf? He'd smell it. Then he'd run his hand over the rag paper, and the pungent ink and the deckled edges of the pages. All those years, all those books, he never got tired of it. Now, I am all for the iPad, but trust me -- smelling it will get you nowhere. (Laughter) Now the Apple guys are texting, "Develop odor emission plug-in." (Laughter)
Ar žinote, ką Džonas Updike iškart darydavo, kai gaudavo savo naujos knygos kopiją iš Alfred A. Knopf? Jis ją pauostydavo. Jis prabėgdavo savo pirštais per popierių, stiprų kvapą skleidžiantį rašalą ir ornamentuotus lapų kraštus. Visi tie metai, visos tos knygos jam niekad nenusibosdavo. Aš palaikau „iPad“, bet patikėkite – jį pauostę nieko nepešite. (Juokas) Ir dabar „Apple“ darbuotojai rašo SMS: „Sukurk įskiepį skleisti kvapui.“ (Juokas)
And the last story I'm going to talk about is quite a story. A woman named Aomame in 1984 Japan finds herself negotiating down a spiral staircase off an elevated highway. When she gets to the bottom, she can't help but feel that, all of a sudden, she's entered a new reality that's just slightly different from the one that she left, but very similar, but different. And so, we're talking about parallel planes of existence, sort of like a book jacket and the book that it covers.
Ir paskutinė istorija, kurią aš jums papasakosiu ir nemenka. Moteris vardu Aomame 1984 metais Japonije kabarojasi žemyn sraigtiniais laiptais iš aukščiau esančio kelio. Kai ji nusileidžia žemyn, ji neišvengiamai pasijaučia, jog staiga ji pateko į naują realybę, kuri šiek tiek skiriasi nuo ankstesniosios, bet yra labai labai panaši, nors skirtinga. Taigi mes kalbame apie lygiagrečias egzistencijos plokštumas, kaip tarytum knyga ir ją dengiantis knygos aplankas.
So how do we show this? We go back to Hepburn and Dietrich, but now we merge them. So we're talking about different planes, different pieces of paper. So this is on a semi-transparent piece of velum. It's one part of the form and content. When it's on top of the paper board, which is the opposite, it forms this. So even if you don't know anything about this book, you are forced to consider a single person straddling two planes of existence. And the object itself invited exploration interaction, consideration and touch.
Taigi, kaip mes tą parodome? Grįžkime prie Hepburn ir Dietrich, tik šįkart jas suliekime. Kalbame apie atsiras plokštumas, atskirus popieriaus lapus. Šis yra padarytas iš pusiau permatomo pergamento. Tai yra viena formos ir turinio dalis. Kai ji yra uždedama ant kartono, kuris yra priešingybė, susidaro toks vaizdas. Tad netgi jeigu nieko nežinai apie šią knygą, esi priverstas pagalvoti apie asmenį, vaikščiojantį po dvi egzistencijos plokštumas. Ir pati knyga skatina tyrinėjimą, interakciją, apgalvojimą ir lytėjimą.
This debuted at number two on the New York Times Best Seller list. This is unheard of, both for us the publisher, and the author. We're talking a 900-page book that is as weird as it is compelling, and featuring a climactic scene in which a horde of tiny people emerge from the mouth of a sleeping girl and cause a German Shepherd to explode. (Laughter) Not exactly Jackie Collins. Fourteen weeks on the Best Seller list, eight printings, and still going strong.
Ši knyga debiutavo antroje vietoje New Tork Times perkamiausių sąraše. Tai yra negirdėta tiek mums, leidėjams, tiek knygos autoriui. Mes kalbame apie 900 puslapių knygą, kuri yra tiek keista, kiek įtikinanti, su kulminacija, kurioje mažų žmogelių būrys išlenda iš miegančios mergaitės burnos ir sukelia vokiečių aviganio sprogimą. (Juokas) Ne visai Jackie Collins. Bet keturiolika savaičių perkamiausių saraše, aštuoni tiražai ir vis dar laikosi neblogai.
So even though we love publishing as an art, we very much know it's a business too, and that if we do our jobs right and get a little lucky, that great art can be great business.
Net ir jei mes mylime leidybą kaip meną, mes taip pat puikiai žinome, kad tai yra verslas, ir jei mes savo darbą atliekame gerai ir mums šiek tiek pasiseka, šis nuostabus menas gali būti nuostabus verslas.
So that's my story. To be continued. What does it look like? Yes. It can, it does and it will, but for this book designer, page-turner, dog-eared place-holder, notes in the margins-taker, ink-sniffer, the story looks like this.
Tad tokia mano istorija. Kuri tęsis... Kaip atrodo tęsinys? Taip. Jis gali būti ir toks, jis toks ir yra, ir bus, bet šiam knygų dizaineriui, puslapių vartytojui, vietininkui šuns ausimis, užsirašinėtojui paraštėse, dažų uostytojui pasakojimas atrodo taip.
Thank you.
Ačiū
(Applause)
(Aplodismentai)