A confession: I am an archaeologist and a museum curator, but a paradoxical one. For my museum, I collect things, but I also return things back to where they came from. I love museums because they're social and educational, but I'm most drawn to them because of the magic of objects: a one-million-year-old hand axe, a totem pole, an impressionist painting all take us beyond our own imaginations. In museums, we pause to muse, to gaze upon our human empire of things in meditation and wonder. I understand why US museums alone host more than 850 million visits each year.
Prisipažįstu: Esu archeologas ir muziejaus kuratorius, bet paradoksalus. Savo muziejui aš renku objektus, bet ir grąžinu juos ten, iš kur jie kilę. Man patinka muziejai, nes jie atlieka socialinę ir edukacinę funkciją, bet labiausiai mane prie jų traukia objektų magiškumas: milijono metų senumo rėžtukas, totemo stulpas, impresionistinis paveikslas, visi šie objektai neša mus už vaizduotės ribų. Muziejuose mes stabtelime pamąstyti, pažvelgti į žmonių daiktų imperiją su susikaupimu ir nuostaba. Suprantu, kodėl vien JAV muziejai kasmet pritraukia daugiau nei 850 milijonų apsilankymų.
Yet, in recent years, museums have become a battleground. Communities around the world don't want to see their culture in distant institutions which they have no control over. They want to see their cultural treasures repatriated, returned to their places of origin. Greece seeks the return of the Parthenon Marbles, a collection of classical sculptures held by the British Museum. Egypt demands antiquities from Germany. New Zealand's Maori want to see returned ancestral tattooed heads from museums everywhere. Yet these claims pale in comparison to those made by Native Americans. Already, US museums have returned more than one million artifacts and 50,000 sets of Native American skeletons.
Vis dėlto, pastaraisiais metais muziejai tapo mūšio lauku. Bendruomenės visame pasaulyje nenori matyti savo kultūros tolimose institucijose, kurių negali kontroliuoti. Jos nori matyti savo kultūrines vertybes grąžinamas į jų kilmės vietas. Graikija siekia, kad būtų grąžintas Partenono marmuras, klasikinių skulptūrų rinkinys, esantis Britų muziejuje. Egiptas reikalauja, kad Vokietija grąžintų senienas. Naujosios Zelandijos maorių tauta nori, kad būtų grąžintos tatuiruotos jų protėvių galvos, laikomos įvairiuose muziejuose. Tačiau šie reikalavimai nublanksta prieš tuos, kuriuos pateikė indėnai. JAV muziejai jau grąžino daugiau nei milijoną artefaktų ir 50 000 indėnų griaučių.
To illustrate what's at stake, let's start with the War Gods. This is a wood carving made by members of the Zuni tribe in New Mexico. In the 1880s, anthropologists began to collect them as evidence of American Indian religion. They came to be seen as beautiful, the precursor to the stark sculptures of Picasso and Paul Klee, helping to usher in the modern art movement. From one viewpoint, the museum did exactly as it's supposed to with the War God. It helped introduce a little-known art form for the world to appreciate. But from another point of view, the museum had committed a terrible crime of cultural violence.
Kad parodyčiau situacijos rimtumą, pradėsiu nuo Karo Dievų. Tai iš medžio išdrožta skulptūra, pagaminta Naujojo Meksiko zunių genties narių. Devintajame 19a. dešimtmetyje antropologai pradėjo jas rinkti kaip indėnų religijos įrodymą. Į jas žiūrėta kaip į gražias didžių Pikaso ir Polio Klė skulptūrų pirmtakes, padedančias įsitraukti į modernaus meno judėjimą. Iš vienos pusės, muziejus su Karo Dievu pasielgė taip, kaip turėjo pasielgti. Jis padėjo pristatyti mažai žinomą meno formą pasauliui, kad šis galėtų ją įvertinti. Bet iš kitos pusės, muziejus padarė siaubingą kultūrinį nusikaltimą.
For Zunis, the War God is not a piece of art, it is not even a thing. It is a being. For Zunis, every year, priests ritually carve new War Gods, the Ahayu:da, breathing life into them in a long ceremony. They are placed on sacred shrines where they live to protect the Zuni people and keep the universe in balance. No one can own or sell a War God. They belong only to the earth. And so Zunis want them back from museums so they can go to their shrine homes to fulfill their spiritual purpose. What is a curator to do? I believe that the War Gods should be returned.
Zuniai Karo Dievo nelaiko nei meno kūriniu, nei apskritai daiktu. Jie jį laiko būtybe. Zunių dvasininkai kasmet ritualo metu išdrožia naujus Karo Dievus, Ahayu'da, įkvėpdami jiems gyvybę ilgos ceremonijos metu. Juos padeda ant šventyklos, kur jie gyvena saugodami zunių genties žmones ir palaikydami visatos pusiausvyrą. Niekam nevalia turėti Karo Dievą ar jį parduoti. Jie priklauso tik Žemei. Todėl zuniai nori atgauti juos iš muziejų, kad jie galėtų grįžti į savo namus šventyklose ir įgyvendinti savo dvasinę paskirtį. Ką daryti kuratoriui? Aš manau, kad Karo Dievus reikėtų grąžinti.
This might be a startling answer. After all, my conclusion contradicts the refrain of the world's most famous archaeologist: "That belongs in a museum!"
Šis atsakymas gali pritrenkti. Juk mano išvada prieštarauja žymiausio archeologo pasaulyje žodžiams: „Tai turėtų būti muziejuje!“
(Laughter)
(Juokas)
is what Indiana Jones said, not just to drive movie plots, but to drive home the unquestionable good of museums for society.
Tai pasakė Indiana Džounsas, siekdamas ne tik vystyti filmo siužetą, bet ir pristatyti visuomenei neginčijamą muziejų naudą.
I did not come to my view easily. I grew up in Tucson, Arizona, and fell in love with the Sonoran Desert's past. I was amazed that beneath the city's bland strip malls was 12,000 years of history just waiting to be discovered. When I was 16 years old, I started taking archaeology classes and going out on digs. A high school teacher of mine even helped me set up my own laboratory to study animal bones.
Prieiti prie tokios išvados nebuvo lengva. Užaugau Tuksone, Arizonoje, ir pamilau Sonoros dykumos praeitį. Mane žavėjo mintis, kad po nykiais miesto prekybos centrais slypi 12 000 metų istorija, kuri tik ir laukia, kad ją kas nors atrastų. Kai man buvo šešiolika, pradėjau lankyti archeologijos pamokas ir vykti į kasinėjimus. Vienas vidurinės mokytojas man net padėjo įrengti nuosavą laboratoriją, kad galėčiau tyrinėti gyvūnų kaulus.
But in college, I came to learn that my future career had a dark history. Starting in the 1860s, Native American skeletons became a tool for science, collected in the thousands to prove new theories of social and racial hierarchies. Native American human remains were plundered from graves, even taken fresh from battlefields. When archaeologists came across white graves, the skeleton was often quickly reburied, while Native bones were deposited as specimens on museum shelves. In the wake of war, stolen land, boarding schools, laws banning religion, anthropologists collected sacred objects in the belief that Native peoples were on the cusp of extinction. You can call it racism or colonialism, but the labels don't matter as much as the fact that over the last century, Native American rights and culture were taken from them.
Tačiau koledže sužinojau, kad mano būsima profesija turi tamsią praeitį. Pradedant septintuoju 19 a. dešimtmečiu, indėnų griaučiai tapo moksliniu įrankiu, tūkstančiai jų buvo renkami, siekiant įrodyti naujas teorijas apie socialines ir rasines hierarchijas. Indėnų palaikai buvo grobiami iš kapaviečių, netgi imami tiesiai iš mūšio laukų. Kai archeologai atrasdavo baltųjų kapus, griaučius dažnai greitai perlaidodavo, o tuo tarpu indėnų kaulus patalpino kaip pavyzdžius ant muziejų lentynų. Po karo, kai žemės buvo pavogtos, įkurtos internatinės mokyklos, o religija buvo draudžiama įstatymais, antropologai rinko šventus objektus, tikėdami, kad indėnams gresia išnykimas. Galite tai vadinti rasizmu ar kolonializmu, bet etiketės nėra tokios svarbios, kaip faktas, kad per praėjusį amžių iš indėnų buvo atimtos jų teisės ir kultūra.
In 1990, after years of Native protests, the US government, through the US Congress, finally passed a law that allowed Native Americans to reclaim cultural items, sacred objects and human remains from museums. Many archaeologists were panicked. For scientists, it can be hard to fully grasp how a piece of wood can be a living god or how spirits surround bones. And they knew that modern science, especially with DNA, can provide luminous insights into the past. As the anthropologist Frank Norwick declared, "We are doing important work that benefits all of mankind. We are not returning anything to anyone."
1990, po metų metus trukusių indėnų protestų, JAV vyriausybė per JAV Kongresą galiausiai išleido įstatymą, leidusį indėnams reikalauti sugrąžinti kultūrinius bei šventus objektus ir žmonių palaikus iš muziejų. Daugelį archeologų apėmė panika. Mokslininkams gali būti sunku pilnai suvokti, kaip medžio gabalas gali būti gyvu dievu, ar kaip dvasios supa kaulus. Jie taip pat žinojo, kad modernus mokslas, ypač DNR pagalba, gali duoti ryškių įžvalgų į praeitį. Kaip pareiškė antropologas Frankas Norwickas: „Atliekame svarbų darbą, duodantį naudos visai žmonijai. Nieko niekam negrąžinsime.“
As a college student, all of this was an enigma that was hard to decipher. Why did Native Americans want their heritage back from the very places preserving it? And how could scientists spend their entire lives studying dead Indians but seem to care so little about living ones?
Man, kaip koledžo studentui, visa tai buvo sunkiai įmenama mįslė. Kodėl indėnai norėjo atgauti savo paveldą iš tų vietų, kuriose jis buvo saugomas? Ir kaip mokslininkai gali praleisti visą gyvenimą, studijuodami mirusius indėnus, kai gyvieji, atrodo, jiems taip mažai rūpi.
I graduated but wasn't sure what to do next, so I traveled. One day, in South Africa, I visited Nelson Mandela's former prison cell on Robben Island. I had an epiphany. Here was a man who helped a country bridge vast divides to seek, however imperfectly, reconciliation. I'm no Mandela, but I ask myself: Could I, too, plant seeds of hope in the ruins of the past?
Baigiau koledžą, bet nebuvau tikras, ką veikti toliau, tad keliavau. Vieną dieną Pietų Afrikoje Aplankiau Nelsono Mandelos buvusią kalėjimo vienutę Robeno saloje. Patyriau nušvitimą. Štai žmogus, padėjęs šaliai įveikti didelius skirtumus ir surasti, nors ir netobulą, būdą susitaikyti. Aš joks Mandela, bet paklausiau savęs: Ar ir aš galėčiau pasėti vilties sėklą praeities griuvėsiuose?
In 2007, I was hired as a curator at the Denver Museum of Nature and Science. Our team agreed that unlike many other institutions, we needed to proactively confront the legacy of museum collecting. We started with the skeletons in our closet, 100 of them. After months and then years, we met with dozens of tribes to figure out how to get these remains home. And this is hard work. It involves negotiating who will receive the remains, how to respectfully transfer them, where will they go. Native American leaders become undertakers, planning funerals for dead relatives they had never wanted unearthed.
2007-aisiais, buvau pasamdytas kaip kuratorius Denverio gamtos ir mokslo muziejuje. Mūsų komanda susitarė, kad kitaip nei kitos institucijos, turėtume aktyviai ieškoti konfrontacijos su muziejaus kolekcionavimo palikimu. Pradėjome nuo skeletų spintoje, visų 100. Per mėnesius, o vėliau metus, susitikome su dešimtimis genčių, kad išsiaiškintume, kaip pargabenti šiuos palaikus namo. O tai sunki užduotis. Ji apima derybas apie tai, kas priims palaikus, kaip juos pagarbiai perkelti, kur juos gabenti. Indėnai tampa organizatoriais, jie planuoja mirusių giminaičių laidotuves, nors niekada nenorėjo, kad jų palaikus iškastų.
A decade later, the Denver Museum and our Native partners have reburied nearly all of the human remains in the collection. We have returned hundreds of sacred objects. But I've come to see that these battles are endless. Repatriation is now a permanent feature of the museum world. Hundreds of tribes are waiting their turn. There are always more museums with more stuff. Every catalogued War God in an American public museum has now been returned -- 106, so far -- but there are more beyond the reach of US law, in private collections and outside our borders.
Per dešimt metų Denverio muziejus ir mūsų partneriai indėnai perlaidojo beveik visus žmonių palaikus, buvusius kolekcijoje. Grąžinome šimtus šventų objektų. Tačiau aš supratau, kad šiems mūšiams nėra galo. Repatriacija yra nuolatinis bruožas muziejų pasaulyje. Šimtai genčių laukia savo eilės. Visada atsiras daugiau muziejų su daugiau objektų. Visi Karo Dievai, įtraukti į Amerikos valstybinio muziejaus sąrašą, jau grąžinti, iki dabar jų yra 106, bet yra daugiau tokių, kurių JAV įstatymais neįmanoma pasiekti, privačiose kolekcijose ar už mūsų valstybės sienų.
In 2014, I had the chance to travel with a respected religious leader from the Zuni tribe named Octavius Seowtewa to visit five museums in Europe with War Gods. At the Ethnological Museum of Berlin, we saw a War God with a history of dubious care. An overly enthusiastic curator had added chicken feathers to it. Its necklace had once been stolen. At the Musée du quai Branly in Paris, an official told us that the War God there is now state property with no provisions for repatriation. He insisted that the War God no longer served Zunis but museum visitors. He said, "We give all of the objects to the world." At the British Museum, we were warned that the Zuni case would establish a dangerous precedent for bigger disputes, such as the Parthenon Marbles, claimed by Greece.
2014-aisiais turėjau galimybę su gerbiamu zunių religiniu lyderiu, Octavius Seowtewa, aplankyti penkis muziejus Europoje, turinčius Karo Dievų. Berlyno etnologijos muziejuje pamatėme Karo Dievą, kurio priežiūra kėlė abejonių. Pernelyg entuziastingas kuratorius jį papuošė viščiuko plunksnomis. Kadaise buvo pavogtas jo kaklo papuošalas. Paryžiaus Musée du quai Branly pareigūnas mums pasakė, kad ten esantis Karo Dievas dabar priklauso valstybei, ir nėra jokių repatriacijos nuostatų. Jis tvirtino, kad dabar Karo Dievas tarnauja nebe zuniams, o muziejaus lankytojams. Jis tarė: „Mes duodame visus objektus pasauliui.“ Britų Muziejuje mus perspėjo, kad zunių problema pakurstys didesnius ginčus, pavyzdžiui, dėl Partenono Marmuro, kurio reikalauja Graikija.
After visiting the five museums, Octavius returned home to his people empty-handed. He later told me, "It hurts my heart to see the Ahayu:da so far away. They all belong together. It's like a family member that's missing from a family dinner. When one is gone, their strength is broken."
Aplankęs penkis muziejus, Octavius grįžo pas savo žmones tuščiomis rankomis. Vėliau jis man pasakė: „Man skauda širdį matant Ahayu'da taip toli“. Jiems visiems lemta būti kartu. Tai lyg šeimos narys, nedalyvaujantis bendroje vakarienėje. Kai vieno nario nėra, stiprybė palaužta.
I wish that my colleagues in Europe and beyond could see that the War Gods do not represent the end of museums but the chance for a new beginning. When you walk the halls of a museum, you're likely just seeing about one percent of the total collections. The rest is in storage. Even after returning 500 cultural items and skeletons, my museum still retains 99.999 percent of its total collections. Though we no longer have War Gods, we have Zuni traditional pottery, jewelry, tools, clothing and arts. And even more precious than these objects are the relationships that we formed with Native Americans through the process of repatriation. Now, we can ask Zunis to share their culture with us.
Norėčiau, kad mano kolegos Europoje ir už jos ribų pamatytų, kad Karo Dievai reiškia ne muziejų pabaigą, o galimybę naujai pradžiai. Vaikščiodami muziejaus salėse greičiausiai matote tik 1% visų kolekcijų. Likusi dalis saugykloje. Net grąžinęs 500 kultūrinių objektų ir griaučių, mano muziejus vis dar turi 99,999 % visos savo kolekcijos. Nors ir nebeliko Karo Dievų, turime tradicinių zunių keramikos dirbinių, papuošalų, įrankių, drabužių bei meno kūrinių. O dar brangesni nei šie objektai yra santykiai, kuriuos užmezgėme su indėnais repatriacijos proceso metu. Dabar galime prašyti zunių pasidalinti savo kultūra su mumis.
Not long ago, I had the chance to visit the returned War Gods. A shrine sits up high atop a mesa overlooking beautiful Zuni homeland. The shrine is enclosed by a roofless stone building threaded at the top with barbed wire to ensure that they're not stolen again. And there they are, inside, the Ahayu:da, 106 War Gods amid offerings of turquoise, cornmeal, shell, even T-shirts ... a modern gift to ancient beings. And standing there, I got a glimpse at the War Gods' true purpose in the world. And it occurred to me then that we do not get to choose the histories that we inherit. Museum curators today did not pillage ancient graves or steal spiritual objects, but we can accept responsibility for correcting past mistakes. We can help restore dignity, hope and humanity to Native Americans, the very people who were once the voiceless objects of our curiosity. And this doesn't even require us to fully understand others' beliefs, only that we respect them. Museums are temples to things past. Now they must also become places for living cultures.
Neseniai turėjau galimybę aplankyti grąžintus Karo Dievus. Aukštai ant stalkalnio yra šventykla su vaizdu į nuostabią zunių tėvynę. Ši šventykla atitverta akmeniniu pastatu be stogo su viršuje pritvirtinta spygliuota viela, siekiant užtikrinti, kad jų vėl nepavogs. Ir štai jie, viduje, Ahayu'da 106 Karo Dievai apsupti aukų turkio, kukurūzų miltų, kriauklių pavidale, net marškinėlių... tai lyg moderni dovana senovės būtybėms. Ir stovėdamas ten aš pamačiau Karo Dievų tikrąjį tikslą šiame pasaulyje. Ir tuomet supratau, kad mes negalime pasirinkti istorijų, kurias paveldime. Šiandienos muziejų kuratoriai neplėšė senų kapaviečių ir nevogė dvasinių objektų, bet mes galime prisiimti atsakomybę ir ištaisyti praeities klaidas. Gallime padėti indėnams atkurti orumą, viltį ir žmogiškumą, tiems, kurie kažkada buvo bebalsiai mūsų smalsumo objektai. Ir net nėra būtina pilnai suprasti kitų įsitikinimus, svarbu juos tiesiog gerbti. Muziejai yra praeities šventovės. Dabar juose turi atsirasti vietos ir dabartinėms kultūroms.
As I turned to walk away from the shrine, I drank in the warm summer air, and I watched an eagle turn lazy circles high above. I thought of the Zunis, whose offerings ensure that their culture is not dead and gone but alive and well, and I could think of no better place for the War Gods to be.
Nusisukęs nuo šventovės, įkvėpiau šilto vasaros oro ir stebėjau erelį, tingiai sukantį ratus aukštai virš manęs. Pagalvojau apie zunius, kurių aukos užtikrina, kad jų kultūra nėra mirusi, o gyva ir sveika, ir negalėjau įsivaizduoti geresnės vietos, kur galėtų būti Karo Dievai.
Thank you.
Ačiū.
(Applause)
(Plojimai)