So when I was a little girl, a book sat on the coffee table in our living room, just steps from our front door. And the living room is a first impression. Ours had white carpet and a curio of my mother's most treasured collectibles. That room represented the sacrifices of generations gone by who, by poverty or by policy, couldn't afford a curio of collectibles let alone a middle class house to put them in. That room had to stay perfect. But I would risk messing up that perfect room every day just to see that book. On the cover sat a woman named Septima Clark. She sat in perfect profile with her face raised to the sky. She had perfect salt-and-pepper cornrows platted down the sides of her head, and pride and wisdom just emanated from her dark skin.
Kai aš buvau maža mergaitė ant stalo, mūsų svetainėje, gulėjo knyga, keli žingsniai nuo durų. Ir ta svetainė yra pirmasis įspūdis. Mūsų svetainė turėjo baltą kilimą ir neįprastą mano mamos brangenybių kolekciją. Tas kambarys simbolizavo visas praėjusių kartų aukas, kurios dėl skurdo negalėjo įpirkti visų šitų dalykų, ką jau kalbėti apie vidurinės klasės namą, kur būtų galima juos padėti. Tas kambarys turėjo išlikti tobulas. Bet aš kiekvieną dieną rizikuodavau suversti tą tobulą kambarį, kad galėčiau pamatyti tą knygą. Ant knygos viršelio sėdėjo moteris vardu Septima Clark. Ji sėdėjo puikiu profiliu su pakelta galva. Ji turėjo gražią šukuoseną iš standžiai supintų kaselių, kurios buvo nutįsusios jai ant veido, ir savigarba ir išmintis tasi sklido iš jos tamsios odos.
Septima Clark was an activist and an educator, a woman after whom I'd eventually model my own career. But more than all the words she ever spoke, that single portrait of Septima Clark, it defined confidence for me before I ever even knew the word.
Septima Clark buvo aktyvistė ir švietėja, moteris, pagal kurią galutinai susikūriau savo karjerą. Bet iš visų žodžių, kuriuos ji kada nors buvo pasakius, tas Septimos Clark portretas apibūdino man pasitikėjimo savimi sąvoką dar prieš sužinant patį žodį.
It may sound simple, but confidence is something that we underestimate the importance of. We treat it like a nice-to-have instead of a must-have. We place value on knowledge and resources above what we deem to be the soft skill of confidence. But by most measures, we have more knowledge and more resources now than at any other point in history, and still injustice abounds and challenges persist. If knowledge and resources were all that we needed, we wouldn't still be here. And I believe that confidence is one of the main things missing from the equation.
Tai gali skambėti paprastai, bet mes visi nuvertiname pasitikėjimo savimi svarbą. Galvojame, kad tai tik šiaip naudinga, bet iš tikrųjų tai nepakeičiama. Mes vertiname žinias ir įgūdžius kur kas labiau, nei pasitikėjimą savimi. Bet pagal daugybę skaičiavimų mes turime daugiau žinių ir daugiau įgūdžių nei bet kada istorijoje, bet aplink vis dar daug neteisingumo ir iššūkių. Jei žinios ir įgūdžiai būtų viskas ko mums reikia, viso to jau nebebūtų. Ir aš tikiu, kad pasitikėjimas savimi yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurių mums trūksta.
I'm completely obsessed with confidence. It's been the most important journey of my life, a journey that, to be honest, I'm still on. Confidence is the necessary spark before everything that follows. Confidence is the difference between being inspired and actually getting started, between trying and doing until it's done. Confidence helps us keep going even when we failed. The name of the book on that coffee table was "I Dream A World," and today I dream a world where revolutionary confidence helps bring about our most ambitious dreams into reality.
Aš visiškai apsėsta pasitikėjimu savimi. Tai buvo svarbiausia kelionė mano gyvenime, kelionė, kurioje, tiesą sakant, aš vis dar esu. Pasitikėjimas savimi yra ta žiežirba, kurios reikia, kad viskas prasidėtų. Pastikėjimas savimi yra skirtumas tarp įkvėpimo ir tarp kažko pradėjimo, tarp bandymų ir darymo iki galo. Pasitikėjimas savimi padeda nesustoti, net kai mums nepasiseka. Tos knygos pavadinimas buvo „Aš svajoju apie pasaulį“, ir šiandien aš svajoju apie pasaulį, kur revoliuciškas pasitikėjimas savimi padeda mums paversti didžiausias svajones realybe.
That's exactly the kind of world that I wanted to create in my classroom when I was a teacher, like a Willy Wonka world of pure imagination, but make it scholarly. All of my students were black or brown. All of them were growing up in a low-income circumstance. Some of them were immigrants, some of them were disabled, but all of them were the very last people this world invites to be confident. That's why it was so important that my classroom be a place where my students could build the muscle of confidence, where they could learn to face each day with the confidence you need to redesign the world in the image of your own dreams. After all, what are academic skills without the confidence to use those skills to go out and change the world.
Būtent toks buvo pasaulis, kurį norėjau sukurti savo klasėje, kai buvau mokytoja, lyg Vilio Vonkos visiškos vaizduotės pasaulis, bet labiau akademiškas. Visi mano mokiniai buvo tamsiaodžiai. Jie visi augo mažų atlyginimų sąlygomis. Dalis jų buvo imigrantai, dalis jų buvo neįgalūs, bet jie buvo paskutiniai žmonės, kuriuos pasaulis kvietė būti pasitikinčiais savimi. Tai buvo priežastis, kodėl mano klasė turėjo būti vieta, kur mano mokiniai galėtų šią savybę ugdyti, kur jie galėtų išmokti atlaikyti dieną su visu reikalingu pasitikėjimu, kad būtų įmanoma pertvarkyti pasaulį pagal savo svajones. Ko verti akademiniai sugebėjimai be pasitikėjimo savimi, kuris leistų juos panaudoti pasauliui pakeisti.
Now is when I should tell you about two of my students, Jamal and Regina. Now, I've changed their names, but their stories remain the same. Jamal was brilliant, but unfocused. He would squirm in his chair during independent work, and he would never stay still for more than three or four minutes. Students like Jamal can perplex brand new teachers because they're not quite sure how to support young people like him. I took a direct approach. I negotiated with Jamal. If he could give me focused work, then he could do it from anywhere in the classroom, from our classroom rug, from behind my desk, from inside his classroom locker, which turned out to be his favorite place. Jamal's least favorite subject was writing, and he never wanted to read what he had written out loud in class, but we were still making progress. One day, I decided to host a mock 2008 presidential election in my classroom. My third graders had to research and write a stump speech for their chosen candidate: Barack Obama, Hillary Clinton or John McCain. The heavy favorites were obvious, but one student chose John McCain. It was Jamal. Jamal finally decided to read something that he had written out loud in class, and sure enough, Jamal stunned all of us with his brilliance. Just like Jamal's dad, John McCain was a veteran, and just like Jamal's dad protected him, Jamal believed that John McCain would protect the entire country. And he wasn't my candidate of choice, but it didn't matter, because the entire class erupted into applause, a standing ovation for our brave friend Jamal who finally showed up as his most confident self for the first time that year.
Dabar geras metas papasakoti apie du mano mokinius, Jamal ir Regina. Aš pakeičiau jų vardus, bet istorija yra ta pati. Jamal buvo nuostabus, bet nemokėjo susikoncentruoti. Jis rangydavosi savo kėdėje, kai reikėdavo dirbti savarankiškai, ir niekad negalėdavo išlikti ramus daugiau nei 3 ar 4 minutes. Mokiniai, kaip Jamal gali būti labai sunkus atvejis naujiems mokytojams, nes jie nežino kaip padėti tokiems jauniems žmonėms. Aš ėmiausi tiesioginio metodo. Aš derėjausi su Jamal. Jei jis galėdavo susikoncentruoti į užduotį, aš jam leisdavau mokytis iš bet kurios vietos klasėje, nuo klasės kilimo, iš už mano stalo, iš jo rūbų spintelės, kuri, pasirodo, buvo jo mėgstamiausia vieta. Jamal nemėgstamiausias dalykas buvo rašyti ir jis niekada nenorėdavo garsiai prieš klasę skaityti to, ką parašė, bet mes vis tiek judėjome į priekį. Vieną dieną, aš nusprendžiau surengti mokomuosius 2008 metų prezidento rinkimus. Mano trečiokai turėjo rasti informaciją ir parašyti politinę kalbą apie kandidatą kurį pasirinko: Barack Obama, Hillary Clinton ar John McCain. Favoritai buvo akivaizdūs, bet vienas mokinys pasirinko John McCain. Tai buvo Jamal. Jamal pagaliau nusprendė perskaityti ką parašė prieš klasę ir žinomą, Jamal mus visus pribloškė savo talentingumu. Taip kaip ir jo tėtis, John McCain buvo veteranas, ir taip kaip John tėtis gynė jį, Jamal tikėjo, jog John McCain apsaugos visą šalį. Tai nebuvo mano kandidatas, kurį aš būčiau rinkusi, bet tai buvo nesvarbu, nes visa klasė išsiveržė plojimais, visi stojosi savo drąsiam draugui Jamal, kuris pagaliau pirmąkart parodė savo pasitikėjimą savimi.
And then there was Regina. Regina was equally as brilliant, but active. She'd inevitably finish her work early, and then she'd get on about the business of distracting other students.
Tada dar buvo ir Regina. Regina buvo tiek pat protinga, bet energinga. Ji neišvengiamai pabaigdavo savo darbą anksčiau ir tada ji sugalvodavo, kad būtų gerai patrukdyti kitiems.
(Laughter)
(Juokas)
Walking, talking, passing those notes that teachers hate but kids love. You look like you passed a lot of them.
Vaikščiojimas, kalbėjimas, raštelių siuntinėjimas, kurių nekentė mokytojai, bet mėgo vaikai. Atrodo, kad jūs jų siuntinėdavote daug.
(Laughter)
(Juokas)
Despite my high ideals for our classroom, I would too often default to my baser instincts, and I would choose compliance over confidence. Regina was a glitch in my intended system. A good teacher can correct misbehavior but still remain a student's champion. But on one day in particular, I just plain old chose control. I snapped, and my approach didn't communicate to Regina that she was being a distraction. My approach communicated to Regina that she herself was a distraction. I watched the light go out from her eyes, and that light sparked joy in our classroom. I had just extinguished it. The entire class became irritable, and we didn't recover for the rest of the day.
Nepaisant mano didelių siekių mūsų klasei, aš taip pat dažnai nusirisdavau iki savo žemesnių instinktų ir pasirinkdavau taisyklių laikymąsį, vietoje pasitikėjimo savimi. Regina buvo trukdis mano siektoje sistemoje. Geras mokytojas gali ištaisyti blogą elgesį, bet vis tiek išlikti to mokinio draugu. Bet tam tikrą dieną, aš tiesiog pasirinkau naudoti kontrolę. Aš palūžau ir mano metodas neleido Reginai suprasti, kad jos elgesys trukdė kitiems. Ji suprato, kad ji pati yra trukdytoja. Aš mačiau kaip nustojo spindėti jos akys, o tas spindesys džiugindavo visą klasę. Aš ką tik nuslopinau visų džiaugsmą. Visa klasė pasirdarė irzli ir mes visi išlikome tokie visą likusią dieną.
I think about the day often, and I have literally prayed that I did not do irreparable harm, because as a woman who used to be a little girl just like Regina, I know that I could have started the process of killing her confidence forever.
Aš dažnai galvoju apie tą dieną ir aš meldžiausi, kad nebūčiau padariusi jokios nepataisomos žalos, nes kaip moteris, kuri kadaise buvo tokia pat maža mergaitė kaip Regina, aš žinau, kad galėjau pradėti savęs pasitikėjimo naikinimą visam laikui.
A lack of confidence pulls us down from the bottom and weighs us down from the top, crushing us between a flurry of can'ts, won'ts and impossibles. Without confidence, we get stuck, and when we get stuck, we can't even get started. Instead of getting mired in what can get in our way, confidence invites us to perform with certainty. We all operate a little differently when we're sure we can win versus if we just hope we will. Now, this can be a helpful check. If you don't have enough confidence, it could be because you need to readjust your goal. If you have too much confidence, it could be because you're not rooted in something real. Not everyone lacks confidence. We make it easier in this society for some people to gain confidence because they fit our preferred archetype of leadership. We reward confidence in some people and we punish confidence in others, and all the while far too many people are walking around every single day without it. For some of us, confidence is a revolutionary choice, and it would be our greatest shame to see our best ideas go unrealized and our brightest dreams go unreached all because we lacked the engine of confidence. That's not a risk I'm willing to take.
Pasitikėjimo stoka iškelia mus iš apačios ir nuleidžia mus iš viršaus suspaudžia mus tarp blaškymosi, negalimo ir neįmanomo. Be pasitikėjimo, mes užstringame, ir kai mes užstringame, mes net negalime pradėti. Vietoj to kad pasiduotume tam, kas pasitaiko mūsų kelyje, pasitikėjimas mus kviečia viską atlikti su užtikrintumu. Mes visi dirbame kiek kitaip, kai žinome, kad galime laimėti nei tada, kai tik tikimės laimėti. Tai gali būti labai naudinga. Jei neturite didelio pasitikėjimo, tai gali būti, kad jūs turite pakeisti savo tikslą. Jei turite per didelį pasitikėjimą, tai gali būti, kad neturite tvirto pagrindo. Ne visiems trūksta pasitikėjimo. Šioje visuomenėje mes leidžiame lengviau įgyti pasitikėjimo žmonėms, kurie atitinka mūsų pageidaujamą lyderystės archetipą. Mes apdovanojame pasitikėjimą kai kuriuose žmonėse ir baudžiame pasitikėjimą kituose, bet bėgant laikui, dauguma žmonių kiekvieną dieną vaikšto aplink be jo. Bet kai kuriems iš mūsų pastikėjimas yra revoliucinis pasirinkimas ir manau tai būtų didžiausias mūsų nusivylimas matyti geriausias idejas nerealizuotas ir didžiausias svajones nepasiektas, vien todėl, kad neturime pakankamai pasitikėjimo. Tai nėra rizika, kurią esu pasiruošusi priimti.
So how do we crack the code on confidence? In my estimation, it takes at least three things: permission, community and curiosity. Permission births confidence, community nurtures it and curiosity affirms it. In education, we've got a saying, that you can't be what you can't see. When I was a little girl, I couldn't show confidence until someone showed me.
Tai kaip mus rasti kelią į pasitikėjimą? Mano nuomonę, reikia bent trijų dalykų: leidimo, bendruomenės ir smalsumo. Iš leidimo gimsta pasitikėjimas, bendruomenė ją puoselėja ir smalsumas jį patvirtina. Moksle, mes turime tokį posakį, kad tu negali būti tuo, ko nematai. Kai aš buvau maža mergaitė, aš nemokėjau rodyti pasitikėjimo, kol kas nors man jį parodė.
My family used to do everything together, including the mundane things, like buying a new car, and every time we did this, I'd watch my parents put on the exact same performance. We'd enter the dealership, and my dad would sit while my mom shopped. When my mom found a car that she liked, they'd go in and meet with the dealer, and inevitably, every time the dealer would turn his attention and his body to my dad, assuming that he controlled the purse strings and therefore this negotiation. "Rev. Packnett," they'd say, "how do we get you into this car today?" My dad would inevitably respond the same way. He'd slowly and silently gesture toward my mother and then put his hands right back in his lap. It might have been the complete shock of negotiating finances with a black woman in the '80s, but whatever it was, I'd watch my mother work these car dealers over until they were basically giving the car away for free.
Mano šeima buvo įpratusi daryti viską kartu, įskaitant kasdieninius dalykus, pavyzdžiui, pirkti naują automobilį, ir kievieną karta tai darant, aš stebėdavau savo tėvus atliekant tą patį pasirodymą. Mes įeidavome į automobilių saloną, mano tėtis atsisėsdavo, kol mano mama apsipirkinėdavo. Kai mano mama rasdavo automobilį, kuris jai patiko, jie iš karto eidavo susitikti su pardavėju ir neišvengiamai, kiekvieną kartą pardavėjas nukreipdavo dėmesį ir savo kūną į mano tėvą, darydamas prielaidą, kad jis valdo pinigus, o taip pat ir šias derybas. „Rev. Packnett“, jie sakydavo, „Kaip mes šiandien galime jus įsodinti šią mašiną?“ Mano tėtis neišvengiamai reaguodavo taip pat. Jis lėtai ir tyliai parodydavo gestu mano motinos link ir tada padėdavo rankas atgal ant savo kelių. Tai galėjo būti visiškas šokas derėtis dėl finansų su juodaode moterimi 80-aisiais, bet kas tai bebūtų buve, aš stebėdavau savo mamą derantis su šiais automobilių pardavėjais kol jie atiduodavo mašiną kone nemokamai.
(Laughter)
(Juokas)
She would never crack a smile. She would never be afraid to walk away. I know my mom just thought she was getting a good deal on a minivan, but what she was actually doing was giving me permission to defy expectations and to show up confidently in my skill no matter who doubts me.
Ji niekada nenusišypsodavo. Ji niekada nebijojo nueiti. Aš žinau, kad mano mama galvojo, kad ji gavo tik gerą mikroautobuso sandorį, bet ką ji iš tikrųjų darė, tai davė man leidimą nepaisyti lūkesčių ir pasitikėti savo įgūdžiais nepaisant, kas manimi abejoja.
Confidence needs permission to exist and community is the safest place to try confidence on.
Pasitikėjimui reikia leidimo egzistuoti ir bendruomenė yra saugiausia vieta išbandyti pasitikėjimą.
I traveled to Kenya this year to learn about women's empowerment among Maasai women. There I met a group of young women called Team Lioness, among Kenya's first all-female community ranger groups. These eight brave young women were making history in just their teenage years, and I asked Purity, the most verbose young ranger among them, "Do you ever get scared?" I swear to you, I want to tattoo her response all over my entire body. She said, "Of course I do, but I call on my sisters. They remind me that we will be better than these men and that we will not fail." Purity's confidence to chase down lions and catch poachers, it didn't come from her athletic ability or even just her faith. Her confidence was propped up by sisterhood, by community. What she was basically saying was that if I am ever in doubt, I need you to be there to restore my hope and to rebuild my certainty.
Šiais metais keliavau į Keniją sužinoti apie moterų įgalinimą tarp Massai moterų. Ten aš sutikau grupę jaunų moterų pavadintų „Team Lioness“ , vieną pirmųjų Kenijos vien moterų bendruomenės reindžerių grupių. Šios aštuonios drąsios jaunos moterys kūrė istoriją jau savo pauglystės metais, ir aš paklausiau Purity, kalbančios daugiausiai kalbų tarp jaunųjų raindžerių: „Ar jūs kada nors bijote?“ Aš prisiekiu jums, noriu išsitatuiruoti visą savo kūną jos atsakymu. Ji pasakė: „Žinoma aš bijau, bet visada pasikviečiu seses. Jos man primena, kad mes būsime geresnės nei tie vyrai ir mes nesusikirsime“. Purity pasitikėjimas persekioti liūtus ir gaudyti brakonierius nekilo iš jos sportinių sugebėjimų ar tiesiog tikėjimo. Jos pasitikėjimas rėmėsi seserija, bendruomene. Ką ji iš esmės sakė tai, jei aš kada nors abejoju, man reikia tavęs čia atgaivinti mavo viltį ir atkurti mano užtikrintumą.
In community, I can find my confidence and your curiosity can affirm it. Early in my career, I led a large-scale event that did not go exactly as planned. I'm lying to you. It was terrible. And when I debriefed the event with my manager, I just knew that she was going to run down the list of every mistake I had ever made, probably from birth. But instead, she opened with a question: What was your intention? I was surprised but relieved. She knew that I was already beating myself up, and that question invited me to learn from my own mistakes instead of damage my already fragile confidence. Curiosity invites people to be in charge of their own learning. That exchange, it helped me approach my next project with the expectation of success. Permission, community, curiosity: all of these are the things that we will need to breed the confidence that we'll absolutely need to solve our greatest challenges and to build the world we dream, a world where inequity is ended and where justice is real, a world where we can be free on the outside and free on the inside because we know that none of us are free until all of us are free. A world that isn't intimidated by confidence when it shows up as a woman or in black skin or in anything other than our preferred archetypes of leadership. A world that knows that that kind of confidence is exactly the key we need to unlock the future that we want.
Bendruomenėje, aš galiu rasti savo pasitikėjimą ir jūsų smalsumas gali tai patvirtinti. Savo karjeros pradžioje vadovavau didelio masto renginiui, ir jis nevyko tiksliai taip, kaip buvo planuota. Aš meluoju. Jis buvo siaubingas. Ir kai aptariau renginį su savo vadove, aš tiesiog žinojau, kad ji pateiks sąrašą kiekvienos klaidos, kurią kada būčiau padariusi, turbūt nuo gimimo. Bet užuot, ji pradėjo klausimu: „Koks buvo tavo ketinimas?“ Aš nustebau, bet man palengvėjo. Ji žinojo kad jau pati save griaužiau, ir tas klausimas paskatino mane mokytis iš savo klaidų vietoj to, kad toliau žaločiau savo trapų pasitikėjimą. Smalsumas kviečia žmones būti atsakingais už savo mokymąsi. Šis pakeitimasis padėjo man imtis kito projekto su sekmės lūkesčiu. Leidimas, bendruomenė, smalsumas: Visa tai yra ko reikia užsiauginti pasitikėjimą, kurio mums tikrai reikės spręndžiant didžiausius įššiūkius ir kuriant pasaulį, apie kurį svajojame, pasaulį, kuriame nebėra nelygybės ir kur teisingumas yra realus, pasaulį, kuriame mes galime būti laisvi iš išorės ir viduje nes žinome, kad niekas iš mūsų nėra laisvas, kol mes visi nesame laisvi. Pasaulį, kuris nebijo pasitikėjimo kai jis pasirodo kaip moteris ar juodoje odoje, ar dar kitaip nei mūsų pageidaujami lyderystės archetipai. Pasaulį, kuris žino, kad toks pasitikėjimas yra būtinas raktas atrakinti norimą ateitį.
I have enough confidence to believe that that world will indeed come to pass, and that we are the ones to make it so.
Aš turiu pakankamai pasitikėjimo tikėti, kad tas pasaulis iš tikrųjų ateis, ir kad mes esame tie, kurie tai padarys.
Thank you so much.
Labai jums ačiū.
(Applause)
(Plojimai)