We really need to put the best we have to offer within reach of our children. If we don't do that, we're going to get the generation we deserve. They're going to learn from whatever it is they have around them.
Mes turime padaryti taip, kad viskas, ką turime geriausia, būtų prieinama mūsų vaikams. Jeigu to nepadarysime, turėsime kartą, kurios ir nusipelnėme. Vaikai mokosi iš visko, ką mato aplinkui.
And we, as now the elite, parents, librarians, professionals, whatever it is, a bunch of our activities are, in fact, in trying to get the best we have to offer within reach of those around us, or as broadly as we can. I'm going to start and end this talk with a couple things that are carved in stone. One is what's on the Boston Public Library. Carved above their door is, "Free to All." It's kind of an inspiring statement, and I'll go back at the end of this. I'm a librarian, and what I'm trying to do is bring all of the works of knowledge to as many people as want to read it. And the idea of using technology is perfect for us. I think we have the opportunity to one-up the Greeks. It's not easy to one-up the Greeks. But with the industriousness of the Egyptians, they were able to build the Library of Alexandria -- the idea of a copy of every book of all the peoples of the world. The problem was you actually had to go to Alexandria to go to it. On the other hand, if you did, then great things happened. I think we can one-up the Greeks and achieve something. And I'm going to try to argue only one point today: that universal access to all knowledge is within our grasp. So if I'm successful, then you'll actually come away thinking, yeah, we could actually achieve the great vision of everything ever published, everything that was ever meant for distribution, available to anybody in the world that's ever wanted to have access to it.
Ir mūsų kaip elito, tėvų, bibliotekininkų, visų kitų profesijų žmonių dalis veiklos nukreipta tam, kad visa ką geriausia turime, galėtume pasiūlyti aplinkiniams arba paskleisti kiek galima plačiau. Savo kalbą ketinu pradėti ir baigti keliais žodžiais, iškaltais akmenyje. Pirmieji užrašyti ant Bostono viešosios bibliotekos pastato. Virš durų iškaltas užrašas: „Laisva visiems". Tai įkvepiantis teiginys, ir prie jo sugrįšiu kalbos pabaigoje. Esu bibliotekininkas, ir stengiuosi, kad visi žinių ir kūrybos vaisiai būtų prieinami visiems žmonėms, kurie jų siekia. Mums labai tinka idėja pasitelkti technologijas. Manau, kad turime galimybę aplenkti graikus. Juos aplenkti nelengva. Pasinaudodami egiptiečių stropumu, jie pajėgė pastatyti Aleksandrijos biblioteką – įgyvendino idėją turėti kiekvieną knygą, kokia tik buvo parašyta bet kuriame krašte. Tačiau problema buvo ta, kad tam visų pirma reikėjo nuvykti į Aleksandriją. Tačiau jeigu nuvykai, tuomet laukė didingi dalykai. Manau, kad mes galime pralenkti graikus ir sukurti kažką reikšminga. Šiandien pateiksiu tik vieną teiginį ir jį pagrįsiu: visuotinis prieinamumas prie žinių mums yra pasiekiamas. Jeigu man pavyks, iš čia išvyksite galvodami: „Taip, mes galėtume įgyvendinti didingą viziją, kad viskas, kas kada nors buvo išleista, viskas, kas kada nors buvo skirta sklaidai, tapo prieinama kiekvienam pasaulio žmogui, norinčiam su tuo susipažinti."
Yes, there's issues about how money should be distributed, and that's still being refigured out. But I'd say there's plenty of money, and there's plenty of demand, so we can actually achieve that. But I'm going to go over the technological, social and sort of where are we as a whole, trying to get to that particular vision. And the way I'm going to try to do this is do it like the Amazon.com website, the books, music, video and just go step -- media type by media type, just go and say, all right, how're we doing on this?
Tiesa, tebėra svarstoma, kiek tam reikėtų išleisti pinigų, ir tie skaičiavimai nuolat keičiasi. Aš pasakyčiau taip: pinigų kiekis didelis, bet didelė ir paklausa, tad mes galime įgyvendinti šį sumanymą. Norėčiau aptarti technologines, socialines aplinkybes, nubrėžti koordinates, kur mes šiuo metu esame, judėdami šios vizijos link. Būdas, kaip ketinu tai daryti, panašus į Amazon.com interneto svetainę – knygos, muzikos, vaizdo įrašai, ir sulig kiekvienu nauju žingsniu gali rinktis medijos rūšį, žanrą, t.t. Taigi, kaip mums sekasi tai daryti?
So if we start with books, you know, sort of where are we? Well, first you have to, as an engineer, scope the problem. How big is it? If you wanted to put all of the published works online so that anybody could have it available, well, how big a problem is it? Well, we don't really know, but the largest print library in the world is the Library of Congress. It's 26 million volumes, 26 million volumes. It is, by far and away, the largest print library in the world. And a book, if you had a book, is about a megabyte, so -- you know, if you had it in Microsoft Word. So a megabyte, 26 million megabytes is 26 terabytes -- it goes mega-, giga-, tera-. 26 terabytes. 26 terabytes fits in a computer system that's about this big, on spinning Linux drives, and it costs about 60,000 dollars. So for the cost of a house -- or around here, a garage -- you can put, you can have spinning all of the words in the Library of Congress. That's pretty neat.
Gal pradėkime nuo knygų, taigi, kaip mums sekasi? Tarsi statybininkai, pirmiausia turime nustatyti užduoties mastą. Kokio ji dydžio? Jeigu norėtumėte visus spausdintus kūrinius paskelbti internete, kad jie visiems taptų prieinami, tuomet kokio masto būtų ši užduotis? Tiesą sakant, mes tiksliai nežinome, tačiau pati didžiausia pasaulyje spaudinių biblioteka yra Kongreso biblioteka – jos fondus sudaro 26 milijonai vienetų. Pagal fondų dydį ji gerokai pralenkia kitas spaudinių bibliotekas pasaulyje. Viena knyga užima apie vieną megabaitą, jeigu ji yra Microsoft Word formate. Taigi, megabaitas, 26 milijonai megabaitų yra 26 terabaitai, (mega-, giga-, tera-) 26 terabaitai. 26 terabaitai telpa į maždaug tokio dydžio kompiuterio sistemą su Linux programine įranga, ir kainuoja apie 60 000 dolerių. Taigi, už namo – arba panašiau, kad garažo – kainą galite sudėti visus kūrinius, kurie yra Kongreso bibliotekoje. Gana ekonomiška.
Then the question is, what do you get? You know, is it worth trying to get there? Do you actually want it online? Some of the first things that people do is they make book readers that allow you to search inside the books, and that's kind of fun. And you can download these things, and look around them in new and different ways. And you can get at them remotely, if you happen to have a laptop. There's starting to be some of these sort of page turn-y interfaces that look a whole lot like books in certain ways, and you can search them, make little tabs, and it's kind of cute -- still very book-like -- on your laptop. But I don't know, reading things on a laptop -- whenever I pull up my laptop, it always feels like work. I think that's one of the reasons why the Kindle is so great. I don't have to feel like I'm at work to read a Kindle. It's starting to be a little bit more specified. But I have to say that there's older technologies that I tend to like. I like the physical book. And I think we can go and use our technology to go and digitize things, put them on the Net, and then download, print them and bind them, and end up with books again.
Kitas klausimas: kas iš to? Ar verta to siekti? Ar iš tikrųjų jums jų reikia internete? Vienas iš privalumų – tai skaitytojams sukuriama galimybė atlikti žodžių paiešką knygose, jų viduje – ir tai gana patrauklu. Gautus paieškos rezultatus galima atsisiųsti ir į viską pamatyti ir pateikti naujai. Jeigu turite nešiojamąjį kompiuterį, tuomet prieiga galima iš bet kur. Atsiranda įrangos ir programų, kurios labai panašios į pačias knygas, tačiau šiose knygose galite atlikti žodžių paiešką, sukurti žymas, ir visa tai – nors labai panašu į knygą – atlikti savo kompiuteryje. Ką noriu pasakyti dėl knygų skaitymo kompiuterio ekrane, – kai tik įsijungiu savo kompiuterį, visuomet pasijuntu tarsi darbe. Manau, kad dėl šios priežasties „Kindle" e-knygų skaityklė yra puikus sprendimas. Kai skaitau „Kindle", nesijaučiu tarsi darbe, šis prietaisas man asocijuojasi su tam tikru konkrečiu užsiėmimu. Turiu pasakyti, kad yra ir senesnių technologijų, kurios man patinka. Man patinka knyga. Apčiuopiama knyga. Manau, kad tam galime panaudoti savo skaitmeninimo technologiją – įkelti į internetą, paskui atsisiųsti, atsispausdinti ir įrišti – ir šitaip vėl turėti knygos formatą.
And we sort of said, well, how hard is this? And it turns out to not be very hard. We actually went off to make a bookmobile. And a bookmobile -- the size of a van with a satellite dish, a printer, binder and cutter, and kids make their own books. It costs about three dollars to download, print and bind a normal, old book. And they actually come out kind of nice looking. You can actually get really good-looking books for on the order of one penny per page, sort of the parts cost for doing this.
Ar tai sudėtinga? Tai nėra labai sudėtinga. Iš tiesų šį sumanymą mes realizavome sukurdami knygomobilį. Knygomobilis – tai furgonas su palydovine antena, spausdintuvu, knygų įrišimo aparatu, pjaustykle – ir vaikai gali gamintis savo knygas. Įprastą knygą atsisiųsti, atsispausdinti ir įrišti kainuoja apie tris dolerius. Tos knygos tikrai atrodo gražiai. Puikios išvaizdos knygos savikaina, įskaičiuojant visas sąnaudas, yra daugmaž vienas centas už puslapį.
So the idea of -- this technology actually may end up putting books back in people's hands again. There are some other bookmobiles running around. This is Eric Eldred making books at Walden Pond -- Thoreau's works. This is just before he got kicked out by the Parks Services, for competing with the bookstore there. In India, they've got another couple bookmobiles running around. And this is the opening day at the Library of Alexandria, the new Library of Alexandria, in Egypt. It was quite popularly attended. And kids starting to make their own books, and a happy kid with the first book that he's ever owned. So the idea of being able to use this technology to end up with paper where I can handle sort of sounds a little retro, but I think it still has its place. And being from the Silicon Valley, sort of utopian sort of world, we thought, if we can make this technology work in rural Uganda, we might have something. So we actually got some funding from the World Bank to try it out. And we found in about 30 days we could go and take a couple folks from Silicon Valley, fly them to Uganda, buy a car, set up the first Internet connection at the National Library of Uganda, figure out what they wanted, and get a program going making books in rural Uganda. And it actually -- so technologically, it works.
Tad ši technologijų panaudojimo idėja iš tiesų gali sugrąžinti knygas į žmonių rankas. Yra daugiau knygomobilių. Čia Erikas Eldredas spausdina Toro kūrinius Walden Pond'e. Fotografuota prieš Parko tarnybai jį išvarant iš šios vietos, kad nesudarytų konkurencijos ten esančiam knygynui. Keli knygomobiliai yra Indijoje. Čia yra Aleksandrijos bibliotekos atidarymo diena. Naujoji Aleksandrijos biblioteka Egipte. Ji susilaukė gana didelio populiarumo. Vaikai gaminasi savo pačių knygas, ir štai čia vaikas su pirmąja gyvenime nuosava knyga. Idėja panaudoti šią technologiją tam, kad vėl į rankas gautum popierinį knygos variantą, gali atrodyti šiek tiek retro, tačiau manau, kad ši idėja turi savo nišą. Mąstėme, kad jeigu sujungtume Silicio slėnį, tam tikrą Utopiją ir kartu – tam tikros kultūros pasaulį, jeigu galėtume šią technologiją paleisti į darbą Ugandos kaimuose, tuomet iš tiesų būtume nuveikę kažką reikšminga. Šiam sumanymui įgyvendinti gavome lėšų iš Pasaulio banko. O po 30 dienų Silicio slėnyje jau buvo keli žmonės, kurie su mumis skrido į Ugandą; čia nusipirkome automobilį, Nacionalinėje Ugandos bibliotekoje įrengėme interneto ryšį, išsiaiškinome jų poreikius ir Ugandos kaimuose pradėjome knygų gaminimo programą. Ji iš tiesų puikiai veikia, technologiškai – taip pat.
What we found out of this is we didn't have the right books. So the books were in the library. We could get it to people, if they're digitized, but we didn't know how to quite get them digitized. Everybody thought the answer is, send things to India and China. And so we've tried that, and I'll go over that in a moment. There are some newer technologies for delivering that have happened that are actually quite exciting as well. One is a print-on-demand machine that looks like a Rube Goldberg machine. We have one of these things now. It's completely cool. It's all conveyor belt, and it makes a book. And it's called the "Espresso Book Machine," and in about 10 minutes, you can press a button and make a book.
Paaiškėjo, kad mes neturime reikalingų knygų. Knygos buvo bibliotekoje. Galėjome gauti tik tas, kurios buvo suskaitmenintos, tačiau nežinojome, ką daryti, kad jos būtų suskaitmenintos. Visi manė, kad geriausias sprendimas – siųsti knygas į Indiją ir Kiniją. Taip ir padarėme, ir apie tai netrukus papasakosiu daugiau. Yra ir naujesnių knygų pristatymo technologijų, kurios jau taikomos ir yra ne mažiau puikios. Viena iš jų – tai spausdinimo pagal užsakymą mašina, labai panaši į Rubio Goldbergo mašiną. Turime vieną tokią. Ypatingas sprendimas. Tai konvejerio principu veikianti knygų gaminimo mašina. Vadinama „Espreso knygų mašina", knygą ji atspausdina maždaug per 10 minučių po mygtuko paspaudimo.
Something else I'm quite excited about in this particular domain, beyond these sort of kiosk-y things where you can get books on demand, is some of these new little screens that are coming out. And one of my favorites in this is the $100 laptop. And I don't mean to steal any thunder here, but we've gone and used one of these things to be an e-book reader. So here's one of the beta units and you can -- it actually turns out to be a really good-looking e-book reader. And we have a quick hack that we did to try to put one of our books on it, and it turns out that 200 dots per inch means that you can put scanned books on them that look really good. At 200 dots per inch, it's kind of the equivalent of a 300 dot print laser printer. We're in good enough shape. You actually can go and read scanned books quite easily.
Kitas variantas, kuris man patinka – ši interneto svetainė, kurioje greta įvairaus kioskui būdingo turinio apie tai, kur spausdinti knygas pagal užsakymą, yra šie iškylantys nauji nedidukai ekranai. Ir vienas iš mano mėgstamiausių – kompiuteris už 100 dolerių. Nenoriu atkreipti į save viso dėmesio, tačiau vieną iš šių kompiuterių mes panaudojome kaip elektroninę knygų skaityklę. Čia yra vienas iš beta serijos gaminių ir jis gali būti iš tikrųjų gera e-knygų skaitykle. Mes pabandėme ja skaityti savo skenuotas knygas, ir paaiškėjo, kad 200 taškų colyje yra pakankama raiška skenuotoms knygoms kokybiškai atvaizduoti. Ekrane 200 taškų colyje atitinka lazerinio spausdintuvo 300 taškų colyje. Palaikome gana gerą kokybę. Skenuotas knygas galite skaityti gana patogiai.
So the idea of electronic books is starting to come about. But how do you go about doing all this scanning? So we thought, okay, well, let's try out this send books to India thing. And there was a project with, funded by the National Science Foundation -- sent a bunch of scanners, and the American libraries were supposed to send books. Well, they didn't. They didn't want to send their books. So we bought 100,000 books and sent them to India. And then we learned why you don't want to send books to India. The lesson we learned out of this is, scan your own books. If you really care about books, you're going to scan them better, especially if they're valuable books. If they're new books and you can just, you know, butcher them, because you could just buy another one, that's not such a big deal in terms of doing high-quality scanning. But do things that you love. But the Indians have been scanning a lot of their own books -- about 300,000 now -- doing very well. The Chinese did over a million, and the Egyptians are about 30,000.
Taigi, elektroninės knygos idėja ima plisti. O kaip organizuojamas knygų skenavimas? Tuomet pagalvojome – bandykime knygas skenuoti Indijoje. Iš projekto, kurį finansavo Nacionalinis mokslo fondas, lėšų buvo nupirkta ir nusiųsta skenerių, o iš Amerikos bibliotekų turėjo būti siunčiamos knygos. Tačiau bibliotekos nenorėjo siųsti savo knygų. Todėl patys nusipirkome 100 000 knygų ir nusiuntėme jas į Indiją. Tuomet supratome, kodėl nenorima knygų siųsti į Indiją. Pamoka, kurią gavome iš šios patirties yra ta, kad skenuoti reikia nuosavas knygas. Jeigu jums iš tiesų rūpi knygos, jas skenuosite stropiau, ypač jeigu knygos yra vertingos. Jei jos naujos, su jomis gali elgtis atsainiau, nes vieną sugadinęs gali nusipirkti kitą, o tai nėra didelė problema, jei sieki aukštos skenavimo kokybės. Ir mėgsti darbą, kurį dirbi. Indai yra skenavę daugybę savų knygų – dabar jų skaičius siektų apie 300 000, – ir šį darbą atliko labai gerai. Kiniečiai yra nuskenavę daugiau kaip milijoną knygų, egiptiečiai – apie 30 000.
But we sent -- thought, OK, if we're going to need to do this, let's do it in-library. How do we go and do this, and how do we get it down so that it's a cost point that we could afford? And we sort of picked the price point of 10 cents a page. If it's basically the cost of xeroxing to basically digitize, OCR, package it up, make it so that you could download, print and bind it -- the whole shebang -- we would have achieved something. So we started out trying to figure out. How do we get to 10 cents? And we tried these robot things, and they worked pretty well -- sort of these auto-page-turning things. If we can have Mars Rovers, you'd think you could turn pages. But it actually turns out to be pretty hard to turn pages, and the volume isn't there. So anyway -- so we ended up making our own book scanner, and with two digital, high-grade, professional digital cameras, controlled museum lighting, so even if it's a black and white book, you can go and get the proper intonation. So you basically do a beautiful, respectful job. This is not a fax, this is -- the idea is to do a beautiful job as you're going through these libraries. And we've been able to achieve 10 cents a page if we run things in volume. This is what it looks like at the University of Toronto. And actually, it turns out to, you know, pay a living wage. People seem to love it. Yes, it's a little boring, but some people kind of get into the Zen of it. (Laughter) And especially if it's kind of interesting books that you care about, in languages that you can read. We actually have been able to do a pretty good job of this, at getting 10 cents a page. So 10 cents a page, 300 pages in your average book, 30 dollars a book. The Library of Congress, if you did the whole darn thing -- 26 million books -- is about 750 million dollars, right? But a million books, I think, actually would be a pretty good start, and that would cost 30 million dollars. That's not that big a bill.
Bet mes siuntėme – na, pagalvojome, jeigu mums šių darbų reikės, tai atlikime juos bibliotekose. Kaip tai padaryti, kad darbų kaina mums būtų prieinama? Paskaičiavome, kad vieno puslapio skenavimas turėtų kainuoti ne daugiau kaip 10 centų. Į kainą įeina puslapio nuskenavimas, konvertavimas su optinio simbolių atpažinimo (OCR) programa, suarchyvavimas, parengimas tam, kad vartotojas galėtų knygą atsisiųsti, atsispausdinti ir įrišti – atlikti viską iki paskutinio taško – štai tuomet būtume kažką atlikę iki galo. Pradėjome ieškoti būdų, kaip pasiekti 10 centų savikainą. Išbandėme robotų darbą, jie dirbo gana kokybiškai – kalbant apie automatinį puslapių vertimą. Jeigu jau turime Marso Roverį, tai, atrodytų, puslapių vartymas nėra sudėtinga užduotis. Tačiau paaiškėjo, kad vartyti puslapius yra gana sudėtinga, ir negalime apimti tokio didelio masto. Taigi, turėjome patys susikurti savo knygų skenerį. Panaudojome du aukštos klasės profesionalius fotoaparatus, reguliuojamą muziejinę apšvietimo aparatūrą – kad net juodai baltoms knygoms galėtume parinkti tinkamiausią apšvietimą. Žodžiu, iš esmės darėme gražų, nepriekaištingą darbą. Skanavimo kokybė neprimena fakso; kiekvienoje bibliotekoje savo darbą norėjome atlikti dailiai. Mums pavyko pasiekti 10 centų savikainą, kai darbų apimtys buvo didelės. Štai kaip tai atrodo Toronto universitete. Ir užmokestis už šį darbą atitinka pragyvenimo standartus. Atrodo, kad žmonės pamilo šį darbą. Tiesa, jis nuobodokas, tačiau kai kurie žmonėms tai būdas patekti į tam tikrą meditacinę būseną. (Juokas) Ypač jeigu skenuojamos knygos, kurios tau įdomios ir kurių kalbą supranti. Iš tikrųjų mes neblogai padirbėjome, kad pasiektume 10 centų už puslapį savikainą. 10 centų už puslapį, vidutinė knygos apimtis – 300 puslapių, tad viena knyga – 30 dolerių. Kongreso bibliotekai, jeigu būtų skaitmeninami visi fondai – 26 milijonai knygų – kainuotų apie 750 milijonus dolerių, tiesa? Manau, kad ir milijonas knygų būtų gera pradžia, ir tai kainuotų 30 milijonų dolerių. Ne tokia jau didelė sąskaita.
And what we've been able to do is get into libraries. We've now got eight of these scanning centers in three countries, and libraries are up for having their books scanned. The Getty here is moving their books to the UCLA, which is where we have one these scanning centers, and scanning their out-of-copyright books, which is fabulous. So we're starting to get the institutional responsibility. The thing we're missing is the 10 cents. If we can get the 10 cents, all the rest of it flows. We've scanned about 200,000 books. Now we're scanning about 15,000 books a month, and it's starting to gear up another factor of two from there.
Tai, ką pavyko pasiekti – tai įsikurti bibliotekose. Dabar turime aštuonis skenavimo centrus trijose šalyse, o bibliotekos sutinka, kad jų knygos būtų skenuojamos. Getty perkelia savo knygas į UCLA (Kalifornijos universitetą), kuriame įsikūręs vienas iš mūsų skenavimo centrų, ir skenuoja knygas, kurių autorinių teisių galiojimo terminas pasibaigęs – ir tai yra nuostabu. Taigi, mums tenka pagrindinė atsakomybė. Dalykas, kurio trūksta – tai 10 centų savikaina. Jei šį skaičių pasiektume, tuomet viskas vyktų sklandžiai. Esame jau nuskenavę apie 200 000 knygų. Dabar per mėnesį nuskenuojame vidutiniškai 15 000 knygų, ir pagreitis didėja.
So all in all, that's going very well. And we're starting to move out of the just out-of-copyright into the out-of-print world. So I think of -- we're kind of going from the out-of-copyright, library stuff, and Amazon.com is coming from the in-print world. And I think we'll meet in the middle some place, and have the classic thing that you have, which is a publishing system and a library system working in parallel. And so we're starting up a program to do out-of-print works, but loaning them. Exactly what loaning means, I'm not quite sure. But anyway, loaning out-of-print works from the Boston Public Library, the Woods Hole Oceanographic Institute and a few other libraries that are starting to participate in this program, to try out this model of where does a library stop and where does the bookstore take over. So all in all, it's possible to do this in large scale. We're also going back over microfilm and getting that online. So, we can do 10 cents a page, we're going 15,000 books a month and we've got about 250,000 books online, counting all the other projects that are starting to add in. So what I wanted to argue is, books are within our grasp. The idea of taking on the whole ball of wax is not that big a deal. Yes, it costs tens of millions, low hundreds of millions, but one time shot and we've got basically the history of printed literature online. And then, there's business model issues about how to try to effectively market it and get it to people. But it is within our grasp, technologically and law-wise, at least for the out of print and out of copyright, we suggest, to be able to get the whole darn thing online.
Bendrai, viskas vyksta gerai. Pradedame pereiti nuo fondų, kurių autorinių teisių galiojimo terminas pasibaigęs, prie fondų, kurie jau nebepublikuojami. Manau, kad mes ateiname iš vienos pusės – pasibaigusio autorinių teisių galiojimo bibliotekos fondų skaitmeninimo, o Amazon.com ateina iš kitos pusės – šiuo metu spausdinamų fondų pasaulio, ir, manau, susitiksime kažkur viduryje kelio, turėdami klasikinį modelį, kurį turite ir jūs – t.y. lygiagrečiai veikiančias leidybos sistemą ir bibliotekos sistemą. Pradedame dirbti su nebespausdinamais fondais, tačiau juos skolinamės. Gerai nežinau, ką reiškia skolintis. Kaip bebūtų, mes skolinamės jau nebespausdinamus fondus iš Bostono viešosios bibliotekos, Woods Hole okeanografijos instituto ir dar kelių bibliotekų, kurios įsijungė į šią programą, – norime išbandyti tokį modelį, ties kuriuo bibliotekos sustojo ir kurį pratęsė knygynai. Apskritai, visa tai įmanoma atlikti dideliu mastu. Tai pat skaitmeniname mikrofilmus ir keliame juos į internetą. Žodžiu, pasiekėme 10 centų savikainą už puslapį, skaitmeniname 15 000 knygų per mėnesį ir dabar esame sukūrę interneto prieigą prie 250 000 knygų, įgyvendiname kitus projektus, kurie netrukus dar labiau praturtins e-fondus. Mintis, kurią noriu pasakyti, yra ši – knygos mums pasiekiamos. Mintis imtis įgyvendinti šitokio masto sumanymą nėra ypatinga. Taip, ji kainuoja dešimtis milijonų, kelis šimtus milijonų, tačiau tai yra vienkartinė injekcija – kurios dėka turėsime interneto prieigą prie visos istorijos spausdintos literatūros. Kiti klausimai susiję su vadybos modeliu, su marketingo veiksmingumu ir pateikimu žmonėms. Technologiniu ir teisiniu požiūriu visa tai yra išsprendžiama, bent jau dėl tų fondų, kurie jau nebepublikuojami ir kurių autorinių teisių galiojimo terminas pasibaigęs; mes siūlome, kad visi fondai būtų prieinami internete.
Now let's go for audio, and I'm going to go through these. So how much is there? Well, as best we can tell, there are about two to three million disks having been published -- so 78s, long-playing records and CDs -- or at least that's the largest archives of published materials we've been able to sort of point at. It costs about 10 dollars a piece to go and take a disk and put it online, if you're doing things in volume. But we've found that the rights issues are really quite thorny. This is a fairly heavily litigated area, so we've found that there are niches in the music world that aren't served terribly well by the classic commercial publishing system. And we've been starting to make these available by going and offering shelf space on the Net. In the United States, it doesn't cost you to give something away. Right? If you give something to a charity or to the public, you get a pat on the back and a tax donation -- except on the Net, where you can go broke. If you put up a video of your garage band, and it starts getting heavily accessed, you can lose your guitars or your house.
Dabar pakalbėkime apie garso įrašus. Kiek jų yra? Galime pasakyti tik tiek, kad išleista nuo dviejų iki trijų milijonų diskų – vinilinės plokštelės ir kompaktiniai diskai, kitaip sakant, tai yra didžiausi paskelbtos medžiagos archyvai, kuriuos galėtume įvardyti. Darbus atliekant dideliu mastu, prieigos sukūrimas vienam diskui kainuoja apie 10 dolerių. Supratome, kad autorinių teisių klausimai iš tiesų gana „dygūs". Šioje srityje yra nemažai sudėtingų bylinėjimosi atvejų, bet pamatėme, kad muzikos pasaulyje yra nišų, kuriose klasikinė komercinės leidybos sistema menkai pasitarnauja. Ir pradėjome kurti prieigą šiems fondams, pasiūlydami jiems atskirą erdvę internete. Jungtinėse Valstijose jums nieko nekainuoja, jeigu kažką norite atiduoti. Tiesa? Jeigu norite atiduoti labdarai ar visuomenės reikmėms, jums už tai padėkoja ir sumažina mokesčius; išskyrus internetą, kur dėl tokio poelgio galite visko netekti. Jeigu internete paskelbiate savo muzikinės grupės vaizdo įrašą ir šis įrašas susilaukia populiarumo, galite netekti savo gitarų arba savo namo.
This doesn't make any sense. So we've offered unlimited storage, unlimited bandwidth, forever, for free, to anybody that has something to share that belongs in a library. And we've been getting a lot of takers. One is the rock 'n' rollers. The rock 'n' rollers had a tradition of sharing, as long as nobody made any money. You could -- concert recordings, it's not the commercial recordings, but concert recordings, started by the Grateful Dead. And we get about two or three bands a day signing up. They give permission, and we get about 40 or 50 concerts a day. We have about 40,000 concerts, everything the Grateful Dead ever did, up on the Net, so that people can see it and listen to this material. So audio is possible to put up, but the rights issues are really pretty thorny. We've got a lot of collections now -- a couple hundred thousand items -- and it's growing over time.
Tai prieštarauja sveikam protui. Taigi, mes pasiūlėme neribotą vietą, neribotą duomenų srautą, neribotam laikui, nemokamai – visiems, kurie nori kažkuo pasidalinti ir tai priklausytų bibliotekai. Ir susilaukėme tų, kurie pasiūlymu pasinaudojo. Vieni iš jų yra rokenrolo žmonės. Rokenrolo žmonėms būdinga dalinimosi tradicija, tol, kol niekas iš to neuždirba. Koncertų įrašai, kurie nėra komerciniai įrašai, bet koncertų įrašai, pradedant grupe „Grateful Dead". Per dieną užsiregistruodavo dvi ar trys grupės. Jie duoda leidimą, ir mes kasdien gauname 40-50 koncertų įrašų. Internete turime apie 40 000 koncertų, viską, ką grupė „Grateful Dead" kada nors yra atlikusi, kad žmonės galėtų matyti ją ir klausytis jos. Taigi, garso įrašus skelbti įmanoma, nors teisiniai klausimai yra gana keblūs. Dabar turime daug kolekcijų – porą šimtų tūkstančių vienetų – ir jos vis auga.
Moving images: if you think of theatrical releases, there are not that many of them. As best we can tell, there are about 150,000 to 200,000 movies ever that are really meant for a large-scale theatrical distribution. It's just not that many. But half of those were Indian. But anyway, it's doable, but we've only found about a thousand of these things that -- to be out of copyright. So we've digitized those and made those available. But we've found that there's lots of other types of movies that haven't really seen the light of day -- archival films. We've found, also, a lot of political films, a lot of amateur films, all sorts of things that are basically needing a home, a permanent home. So we've been starting to make these available and it's grown to be very popular. We're not quite a YouTube. We tended towards longer-term things and also things that people can reuse and make into new movies, which has just been great fun.
Judantys paveikslai: jei pagalvojote apie kinoteatrams skirtus filmus, jų nėra tiek daug. Kiek galime pasakyti, iš viso yra apie 150 000-200 000 filmų, kurie buvo skirti masiniam platinimui kino teatruose. Jų nėra tiek daug. Ir pusė jų buvo indiški filmai. Kiek bebūtų, šie fondai gali būti prieinami, bet mes radome tik apie tūkstantį tokių, kurių autorinių teisių galiojimo terminas pasibaigęs. Tad juos suskaitmeninome ir padarėme prieinamais. Pamatėme, kad yra daugybė kitų rūšių filmų, kurie nėra išvydę dienos šviesos – archyviniai filmai. Taip pat supratome, kad daugeliui politinių filmų, mėgėjiškų filmų, kitiems panašiems fondams reikalingi „namai", nuolatinė saugykla. Taigi pradėjome ir juos daryti prieinamais, ir jie sulaukė didelio populiarumo. Mes ne visai tokie, kaip „YouTube"; mes renkamės ilgalaikės vertės dalykus bei medžiagą, kurią žmonės gali vėl naudoti, pritaikyti naujiems filmams, ką daryti iš tiesų labai smagu.
Television comes quite a bit larger. We started recording 20 channels of television 24 hours a day. It's sort of the biggest TiVo box you've ever seen. It's about a petabyte, so far, of worldwide television -- Russian, Chinese, Japanese, Iraqi, Al Jazeera, BBC, CNN, ABC, CBS, NBC -- 24 hours a day. We only put one week up, which is mostly for cost reasons, which is the 9/11, sort of from 9/11/2001. For one week, what did the world see? CNN was saying that Palestinians were dancing in the streets. Were they? Let's look at the Palestinian television and find out. How can we have critical thinking without being able to quote and being able to compare what happened in the past? And television is dreadfully unrecorded and unquotable, except by Jon Stewart, who does a fabulous job. So anyway, television is, I would suggest, within our grasp. So 15 dollars per video hour, and also about 100 dollars to 150 dollars per celluloid hour, we're able to go and get materials online very inexpensively and have them up on the Net. And we've got, now, a lot of these materials. So we've got about 100,000 pieces up there. So books, music, video, software. There's only 50,000 titles of it. Mostly the issues there are legal issues and breaking copy protections. But we've worked through some of those, but we've still got real problems in Washington.
Televizijos įrašų apimtys didesnės. Pradėjome įrašinėti 20 kanalų 24 valandas per parą. Tai tarsi pats didžiausias TiVo, kokį tik esate matę. Jis užima apie petabaitą (milijoną gigabaitų) – visų pasaulio televizijų: Rusijos, Kinijos, Japonijos, Irako, Al Jazeera, BBC, CNN, ABC, CBS, NBC – 24 valandas per parą. Pateikiame įrašus vienos savaitės intervalais, didžiąja dalimi dėl sąnaudų. Imkim 2001 metų rugsėjo 11 dieną: vieną savaitę – ką pasaulis matė? CNN pranešė, kad palestiniečiai šoka gatvėse. Kur jie? Pažiūrėkime į Palestinos televiziją ir suraskime juos. Kaip galime kritiškai mąstyti, neturėdami galimybės cituoti ir palyginti su tuo, kas vyko praeityje? Televizija neatleistinai nefiksuojama ir necituojama, išskyrus Džoną Stiuartą (Jon Stewart), kuris atlieka neįtikėtiną darbą. Kaip bebūtų, manau, kad pasiekiamumą galima sukurti ir televizijai. 15 dolerių už valandą vaizdo įrašo, 100-150 dolerių už kino juostos valandą – galima visai nebrangiai sukurti prieigą prie šių fondų internete. Turime daugybę tokios medžiagos. Apie 100 000 vienetų. Taigi, knygos, garso, vaizdo įrašai; programos – kurių yra tik 50 000 pavadinimų. Dažniausios problemos susijusios su teisiniais klausimais ir platinimo pažeidimais. Šiuos klausimus sprendžiame, tačiau iki šiol turime rimtų problemų Vašingtone.
Well, we're best known as the World Wide Web. We've been archiving the World Wide Web since 1996. We take a snapshot of every website and all of the pages on it, every two months. And actually, it's really been pioneered by Alexa Internet, which donates this collection to the Internet Archive. And it's been growing along for the last 11 years, and it's a fantastic resource. And we've made a Wayback Machine that you can then go and see old websites kind of the way they were. If you go and search on something -- this is Google.com, the different versions of it that we have, this is what it looks like when it was an alpha release, and this is what it looked like at Stanford. So anyway, you've got basically an idea of where things came from. Mostly, people want to see their old stuff out of this. If there's one thing that we want to learn from the Library of Alexandria version one, which is probably best known for burning, is, don't just have one copy. So we've started to -- we've made another copy of all of this and we actually put it back in the Library of Alexandria. So this is a picture of the Internet Archive at the Library of Alexandria. And we now have also another copy building up in Amsterdam. So, we should put it in the San Andreas Fault Line in San Francisco, flood zone in Amsterdam and in the Middle East. Right, so anyway ... so we're hedging our bets here. If we go and put it in a couple more places, I think we'll be in good shape.
Ką gi, mes labiausiai žinomi kaip pasaulinis žiniatinklis (World Wide Web). Pasaulinį žiniatinklį mes archyvuojame nuo 1996-ųjų. Kas du mėnesius kopijuojame kiekvieną žiniatinklio svetainę su visais jos puslapiais. Iš tiesų šio darbo pirmtakė buvo Alexa Internet kompanija, kuri padovanojo savo kolekciją mūsų interneto archyvui. Pastaruosius 11 metų šis archyvas vis augo ir tai fantastiški ištekliai. Mes sukūrėme „Kelionės į praeitį mašiną", kurios dėka galite pamatyti, kokia buvo senoji svetainių išvaizda. Pažvelkime į kai ką, štai Google.com, turime jos skirtingas versijas: štai kaip atrodė Alfa versija, o štai kaip tai atrodė Stenforde. Šitaip pamatote, kaip ir iš kur ateina idėjos. Čia dažniausiai žmonės nori pamatyti savo seną medžiagą. Jeigu ko galima pasimokyti iš Aleksandrijos bibliotekos pirmos versijos, kuri matyt geriausiai žinoma dėl savo gaisro, tai ta pamoka yra ši: vienos kopijos neužtenka. Tad mes padarėme visų šių fondų kopijas ir laikome jas Aleksandrijos bibliotekoje. Čia yra Aleksandrijos bibliotekos interneto archyvo nuotrauka. Turime dar vieną kopijų saugyklą Amsterdame. Turėtume kopijas laikyti San Andreas geologinėje žemės lūžio zonoje San Franciske, Amsterdamo užliejamoje zonoje ir Artimuosiuose Rytuose, tiesa? Turime apsidrausti nuo praradimo. Jeigu kopijas laikytume dar keliose vietose, manau, būtume gana užtikrinti.
There's a political and social question out of this. Is all of this, as we go digital, is it going to be public or private? There's some large companies that have seen this vision, that are doing large-scale digitization, but they're locking up the public domain. The question is, is that the world that we really want to live in? What's the role of the public versus the private as things go forward? How do we go and have a world where we both have libraries and publishing in the future, just as we basically benefited as we were growing up? So universal access to all knowledge -- I think it can be one of the greatest achievements of humankind, like the man on the moon, or the Gutenberg Bible, or the Library of Alexandria. It could be something that we're remembered for, for millennia, for having achieved. And as I said before, I'll end with something that's carved above the door of the Carnegie Library. Carnegie -- one of the great capitalists of this country -- carved above his legacy, "Free to the People." Thank you very much.
Dar yra politinių ir socialinių klausimų. Ar visa tai, ką skaitmeniname, turi būti viešai prieinama ar privatu? Yra stambių kompanijų, kurios mato šią viziją, kurios atlieka didelio masto skaitmeninimo darbus, tačiau vieša prieiga užrakinta. Klausimas toks: ar norime gyventi tokiame pasaulyje? Kas turi būti vieša, o kas – privatu? Kaip mums seksis kurti ateities pasaulį, kuriame yra ir bibliotekos, ir leidyba, teikiančios mums naudą? Taigi, visuotinis prieinamumas prie žinių – manau, galėtų būti didžiausias žmonijos pasiekimas, prilygstantis žmogaus išsilaipinimui mėnulyje ar Gutenbergo Biblijos atspausdinimui ar Aleksandrijos bibliotekai. Tai būtų darbas, dėl kurio mus prisimintų tūkstantmečius. Kaip jau sakiau prieš tai, kalbą baigsiu žodžiais, kurie išraižyti virš Karnegio bibliotekos durų – Karnegis, vienas didžiausias šios šalies kapitalistų, užrašė virš savo palikimo: „Laisva visiems žmonėms". Ačiū jums labai.