Around the globe, there are approximately 60 million people who have been forced to leave their homes to escape war, violence, and persecution. The majority of them have become internally displaced persons, which means they have fled their homes but are still within their own countries. Others have crossed a border and sought shelter outside of their own countries. They are commonly referred to as refugees. But what exactly does that term mean? The world has known refugees for millennia, but the modern definition was drafted in the UN's 1951 Convention relating to the status of refugees in response to mass persecutions and displacements of the Second World War. It defines a refugee as someone who is outside their country of nationality, and is unable to return to their home country because of well-founded fears of being persecuted. That persecution may be due to their race, religion, nationality, membership in a particular social group, or political opinion, and is often related to war and violence. Today, roughly half the world's refugees are children, some of them unaccompanied by an adult, a situation that makes them especially vulnerable to child labor or sexual exploitation. Each refugee's story is different, and many must undergo dangerous journeys with uncertain outcomes. But before we get to what their journeys involve, let's clear one thing up. There's a lot of confusion regarding the difference between the terms "migrant" and "refugee." "Migrants" usually refers to people who leave their country for reasons not related to persecution, such as searching for better economic opportunities or leaving drought-stricken areas in search of better circumstances. There are many people around the world who have been displaced because of natural disasters, food insecurities, and other hardships, but international law, rightly or wrongly, only recognizes those fleeing conflict and violence as refugees. So what happens when someone flees their country? Most refugee journeys are long and perilous with limited access to shelter, water, or food. Since the departure can be sudden and unexpected, belongings might be left behind, and people who are evading conflict often do not have the required documents, like visas, to board airplanes and legally enter other countries. Financial and political factors can also prevent them from traveling by standard routes. This means they can usually only travel by land or sea, and may need to entrust their lives to smugglers to help them cross borders. Whereas some people seek safety with their families, others attempt passage alone and leave their loved ones behind with the hopes of being reunited later. This separation can be traumatic and unbearably long. While more than half the world's refugees are in cities, sometimes the first stop for a person fleeing conflict is a refugee camp, usually run by the United Nations Refugee Agency or local governments. Refugee camps are intended to be temporary structures, offering short-term shelter until inhabitants can safely return home, be integrated to the host country, or resettle in another country. But resettlement and long-term integration options are often limited. So many refugees are left with no choice but to remain in camps for years and sometimes even decades. Once in a new country, the first legal step for a displaced person is to apply for asylum. At this point, they are an asylum seeker and not officially recognized as a refugee until the application has been accepted. While countries by and large agree on one definition of refugee, every host country is responsible for examining all requests for asylum and deciding whether applicants can be granted the status of refugee. Different countries guidelines can vary substantially. Host countries have several duties towards people they have recognized as refugees, like the guarantee of a minimum standard of treatment and non-discrimination. The most basic obligation towards refugees is non-refoulement, a principle preventing a nation from sending an individual to a country where their life and freedom are threatened. In reality, however, refugees are frequently the victims of inconsistent and discriminatory treatment. They're increasingly obliged to rebuild their lives in the face of xenophobia and racism. And all too often, they aren't permitted to enter the work force and are fully dependent on humanitarian aid. In addition, far too many refugee children are out of school due to lack of funding for education programs. If you go back in your own family history, chances are you will discover that at a certain point, your ancestors were forced from their homes, either escaping a war or fleeing discrimination and persecution. It would be good of us to remember their stories when we hear of refugees currently displaced, searching for a new home.
Visame pasaulyje yra apie 60 milijonų žmonių, kurie turėjo palikti namus tam, kad pabėgtų nuo karo, smurto ir persekiojimo. Dauguma jų buvo perkelti šalies viduje, kas reiškia, kad palikę namus vis dar yra savo šalyje. Kiti kirto sieną, ieškodami prieglobsčio už savo šalies ribų. Jie bendrai vadinami pabėgėliais. Bet ką tiksliai reiškia šis terminas? Pasaulis pažįsta pabėgėlius jau tūkstantmečius, tačiau modernus apibrėžimas buvo parengtas 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijoje, susijusioje su pabėgėlių statusu, kaip atsakas masiniams persekiojimams ir perkėlimams antrojo pasaulinio karo metu. Joje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, esantis už savo šalies ribų ir negalintis grįžti į savo šalį dėl pagrįstų baimių būti persekiojamam. Persekiojimas gali vykti dėl rasės, religijos, tautybės, dalyvavimo tam tikroje socialinėje grupėje ar politinės nuomonės ir dažnai yra susijęs su karu ir smurtu. Šiandien, maždaug pusė pasaulio pabėgėlių yra vaikai, o dalis jų nėra lydimi suaugusiųjų, kas juos padaro ypatingai silpnus prieš vaikų darbinį ar seksualinį išnaudojimą. Kiekvieno pabėgėlio istorija skirtinga, daugelis privalo iškęsti pavojingas keliones su neaiškiomis pabaigomis. Bet prieš pradedant apie tai, kas įeina į šias keliones, išsiaiškinkime štai ką. Kyla daug neaiškumų dėl skirtumų tarp apibrėžimų „migrantas“ ir „pabėgėlis“. „Migrantais“ dažniausiai vadinami žmonės, paliekantys savo šalis dėl priežasčių, nesusijusių su persekiojimu, pavyzdžiui, kai ieškoma geresnių ekonominių galimybių ar paliekamos sausros ištiktos vietos ieškant geresnių gyvenimo sąlygų. Pasaulyje yra daug žmonių, persikėlusių dėl natūralių katastrofų, maisto trūkumo ir kitų sunkumų, tačiau tarptautinė teisė, teisingai ar ne, pabėgėliais pripažįsta tik asmenis, bėgančius nuo konfliktų ir smurto. Taigi, kas nutinka kai kažkas pabėga iš savo šalies? Daugelio pabėgėlių kelionės yra ilgos ir pavojingos, be pastogės, vandens ar maisto. Kadangi išvykimas gali būti staigus ir netikėtas, asmeninį turtą gali būti tekę palikti, todėl bėgantys nuo konfliktų žmonės, dažnai neturi reikiamų dokumentų, kaip vizų, kurių reikia lipant į lėktuvą ir norint legaliai būti kitoje šalyje. Finansiniai ir politiniai veiksniai taip pat gali užkirsti kelią pabėgėliams keliaujant standartiniais maršrutais. Tai reiškia, kad dažniausiai jie gali keliauti tik žeme ar vandeniu ir jiems gali teikti patikėti savo gyvybes kontrabandininkams, kad šie padėtų kirsti sienas. Kol dalis žmonių siekia saugumo kartu su šeimomis, kiti leidžiasi į kelionę vieni, palikdami savo mylimuosius, su viltimi susitikti ateityje. Išsiskyrimas gali būti sunkus ir nepakeliamai ilgas. Nors daugiau nei pusė pasaulio pabėgėlių gyvena miestuose, kartais pirmas, bėgančio nuo konflikto asmens, sustojimas yra pabėgėlių stovykla, dažniausiai prižiūrima Jungtinių Tautų Pabėgėlių Agentūros ar vietinės valdžios. Pabėgėlių stovyklavietės yra sukurtos kaip laikinos struktūros, siūlančios trumpalaikę pastogę tol, kol gyventojai gali saugiai grįžti namo, būti integruoti priėmusioje šalyje ar persikeltų į kitą šalį. Tačiau persikėlimo ir ilgalaikės integracijos galimybės dažnai ribotos, todėl daug pabėgėlių yra palikti be kito pasirinkimo nei pasilikti stovyklose metams, o kartais net dešimtmečiams. Atsidūrus naujoje šalyje, pirmas persikėlusio asmens žingsnis yra prieglobsčio prašymas. Tuo metu, jie yra prieglobsčio prašytojai ir nėra oficialiai pripažinti pabėgėliais kol aplikacija nebus priimta. Nors visos šalys sutinka su pabėgėlio apibrėžimu, kiekviena priimančioji šalis yra atsakinga už aplikacijų peržiūrą ir sprendimą, gali prašančiajam prieglobsčio būti suteiktas pabėgėlio statusas, ar ne. Skirtingų šalių gairės gali iš esmės skirtis. Priimančios šalys asmenims, kuriuos pripažįsta pabėgėliais privalo užtikrinti keletą dalykų, kaip minimalaus gyvenimo lygio standarto užtikrinimas ir nediskriminavimas. Pati pagrindinė pareiga prieš pabėgėlius yra negražinimo principas – principas, trukdantis šaliai išsiųsti asmenį atgal į šalį, kurioje jo gyvybei ir laisvei grėstų pavojus. Realybėje, deja, pabėgėliai dažnai yra nepastovių ir diskriminacinių gyvenimo sąlygų aukos. Jie privalo atstatyti savo gyvenimus, nuolat susiduriant su ksenofobija ir rasizmu. Ir dažniausiai jiems nėra leidžiama įeiti į darbo rinką, todėl jie yra pilnai priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. Taip pat, didžioji dalis pabėgėlių vaikų nėra mokomi mokyklose dėl lėšų švietimo programoms trūkumo. Jei pasidomėsi savo šeimos istorija, didelė tikimybė, kad atrasi, jog kažkada tavo protėviai buvo priversti išvykti ir savo namų, bėgdami nuo karo, diskriminacijos ir persekiojimo. Būtų gerai, jei prisimintume jų istorijas, kai girdime apie pabėgėlius, kurie turėjo palikti savo namus ir dabar ieško naujų namų.