So I'm a doctor, but I kind of slipped sideways into research, and now I'm an epidemiologist. And nobody really knows what epidemiology is. Epidemiology is the science of how we know in the real world if something is good for you or bad for you. And it's best understood through example as the science of those crazy, wacky newspaper headlines. And these are just some of the examples.
Esu aš gydytojas, bet nuslydau į tyrimų sritį, tad dabar esu epidemiologas. Ir niekas iš tikrųjų nežino, kas yra epidemiologija. Epidemiologija yra mokslas, aiškinantis, kaip tikrajame pasaulyje žinoti, kas jums naudinga ir kas kenkia. Ir ji geriausiai suprantama, pavyzdžiui, kaip tų beprotiškų, trenktų laikraščių antraščių mokslas. Štai keletas pavyzdžių.
These are from the Daily Mail. Every country in the world has a newspaper like this. It has this bizarre, ongoing philosophical project of dividing all the inanimate objects in the world into the ones that either cause or prevent cancer. Here are some of the things they said cause cancer: divorce, Wi-Fi, toiletries and coffee. Some things they say prevent cancer: crusts, red pepper, licorice and coffee. So you can see there are contradictions. Coffee both causes and prevents cancer. As you start to read on, you can see that maybe there's some political valence behind some of this. For women, housework prevents breast cancer, but for men, shopping could make you impotent.
Šios yra iš "Daily Mail" (britų laikraštis). Kiekviena pasaulio šalis turi po tokį laikraštį. Jame vyksta toks keistas filosofinis projektas: visi negyvi pasaulio objektai skirstomi į sukeliančius vėžį arba užkertančius jam kelią. Štai keli dalykai, apie kuriuos pastaruoju metu sakoma, kad sukelia vėžį: skyrybos, Wi-Fi, kosmetika ir kava. Štai keletas dalykų, anot jų, stabdančių vėžį: duonos plutelė, raudonieji pipirai, saldymedis ir kava. Iškart matote, kad yra prieštaravimų. Kava vėžį ir sukelia, ir saugo nuo jo. Pradėjus straipsnį skaityti toliau, matyti, kad galbūt už to slepiasi kokios nors politinės jėgos. Tad moteris namų ruoša saugo nuo krūties vėžio, o vyrams apsipirkinėjimas gali sukelti impotenciją. Tad aišku, kad reik pradėti
(Laughter)
So we know that we need to start unpicking the science behind this. And what I hope to show is that unpicking the evidence behind dodgy claims isn't a kind of nasty, carping activity; it's socially useful. But it's also an extremely valuable explanatory tool, because real science is about critically appraising the evidence for somebody else's position. That's what happens in academic journals, it's what happens at academic conferences -- the Q&A session after a postdoc presents data is often a bloodbath. And nobody minds that; we actively welcome it. It's like a consenting intellectual S&M activity.
narplioti už šito slypintį mokslą. Aš tikiuosi parodyti, kad narplioti neaiškius teiginius, išnarplioti tų neaiškių teiginių įrodymus nėra bjaurus kabinėjimasis, tai naudinga visuomenei, bet taip pat ir itin vertingas aiškinamasis įrankis. Nes tikrame moksle visada kritiškai vertinami kieno nors kito pozicijos įrodymai. Tai vyksta akademiniuose žurnaluose. Tai vyksta akademinėse konferencijose. Per diskusiją, pristačius duomenis apie savo veiklą, dažnai kraujo upės liejas. Ir niekas tam neprieštarauja. Mes tai aktyviai palaikome. Tai lyg pritarti intelektualiniam sadomazochistiniam užsiėmimui.
(Laughter)
Taigi ką ketinu jums parodyti,
So what I'm going to show you is all of the main things, all of the main features of my discipline, evidence-based medicine. And I will talk you through all of these and demonstrate how they work, exclusively using examples of people getting stuff wrong.
yra visi pagrindiniai dalykai, visi pagrindiniai požymiai mano disciplinos - įrodymais pagrįstos medicinos. Ir visus juos jums nupasakosiu ir pademonstruosiu, kaip jie veikia, naudodamasis vien tik pavyzdžiais, kur žmonės ką nors ne taip suprato.
We'll start with the absolute weakest form of evidence known to man, and that is authority. In science, we don't care how many letters you have after your name -- we want to know what your reasons are for believing something. How do you know that something is good for us or bad for us? But we're also unimpressed by authority because it's so easy to contrive. This is somebody called Dr. Gillian McKeith, PhD, or, to give her full medical title, Gillian McKeith.
Tad pradėkime nuo pačios silpniausios žmogui žinomos įrodymų formos - autoriteto. Moksle mums nerūpi, kiek raidžių seka po jūsų vardo. Moksle mes norime žinoti, dėl kokių priežasčių jūs kuo nors tikite. Iš kur žinote, kas mums gerai, o kas kenkia? Bet mums autoritetas nedaro įspūdžio, nes jį lengva sukurti. Štai asmuo vardu dr. Gillian McKeith arba, su pilnu medicininiu titulu, Gillian McKeith.
(Laughter)
(Juokas)
Again, every country has somebody like this. She is our TV diet guru. She has five series of prime-time television, giving out very lavish and exotic health advice. She, it turns out, has a non-accredited correspondence course PhD from somewhere in America. She also boasts that she's a certified professional member of the American Association of Nutritional Consultants, which sounds very glamorous; you get a certificate. This one belongs to my dead cat, Hettie. She was a horrible cat. You go to the website, fill out the form, give them $60, it arrives in the post. That's not the only reason we think this person is an idiot. She also says things like eat lots of dark green leaves, they contain chlorophyll and really oxygenate your blood. And anybody who's done school biology remembers that chlorophyll and chloroplasts only make oxygen in sunlight, and it's quite dark in your bowels after you've eaten spinach.
Vėlgi, kiekvienoj šaly yra panašių žmonių. Ji - mūsų TV dietų guru. Ji jau galingus penkis sezonus geriausiu laiku rodomose laidose dalina prašmatnius ir egzotiškus sveikatos patarimus. Ji, pasirodo, daktaro laispnį įgijo po neakredituotų kursų paštu kažkur Amerikoje. Ji taip pat giriasi, kad yra sertifikuota profesionali Amerikos mitybos konsultantų asociacijos narė, kas skamba labai žaviai ir įdomiai. Gauni pažymėjimą ir visa kita. Šis priklauso mano mirusiai katei Hetti. Ji buvo siaubinga katė. Tiesiog nueinat į tinklalapį, užpildot anketą, sumokat jiems 60$, ir pažymėjimas atkeliauja paštu. Tai ne vienintelė priežastis, kodėl manom, kad šis asmuo - kvailys. Ji taip pat pasakoja tokius dalykus kaip: reikia valgyti daug tamsiai žalių lapų, nes juose yra labai daug chlorofilo ir jis gerai prisotins jūsų kraują deguonimi. Kiekvienas mokykloje mokęsis biologijos atsimena, kad chlorofilas ir chloroplastai deguonį gamina tik saulės šviesoje, o užvalgius špinatų jūsų viduriuose yra gana tamsu.
Next, we need proper science, proper evidence. So: "Red wine can help prevent breast cancer." This is a headline from The Daily Telegraph in the UK. "A glass of red wine a day could help prevent breast cancer." So you find this paper, and find that it is a real piece of science. It's a description of the changes in the behavior of one enzyme when you drip a chemical extracted from some red grape skin onto some cancer cells in a dish on a bench in a laboratory somewhere. And that's a really useful thing to describe in a scientific paper. But on the question of your own personal risk of getting breast cancer if you drink red wine, it tells you absolutely bugger all. Actually, it turns out that your risk of breast cancer increases slightly with every amount of alcohol you drink. So what we want are studies in real human people.
Toliau, mums reikia tikro mokslo, tikrų įrodymų. Taigi "raudonasis vynas gali užkirsti kelią krūties vėžiui". Tai antraštė iš Jungtinės Karalystės "Daily Telegraph". "Taurė raudonojo vyno kasdien gali padėti užkirsti kelią krūties vėžiui." Taigi susirandat šį straipsnį ir atrandat, kad tai yra gabalėlis tikro mokslo. Tai aprašymas, kaip keičiasi vienas fermentas, kai užlašinama cheminės medžiagos išskirtos iš raudonųjų vynuogių žievelės ant vėžio ląstelių esančių kažkur lėkštelėje ant laboratorijos stalo. Tai tikrai naudingas aprašas mokslo leidinyje, bet apie klausimą, kiek jums asmeniškai gresia susirgti krūties vėžiu, jei geriate raudonąjį vyną, jis jums pasako visišką šnipštą. Tiesą sakant, pasirodo, kad krūties vėžio rizika truputį padidėja su kiekvienu jūsų išgeriamu alkoholio kiekiu. Tad mes norime tyrimų su tikrais žmonėmis.
And here's another example. This is from Britain's "leading" diet nutritionist in the Daily Mirror, our second-biggest selling newspaper. "An Australian study in 2001 found that olive oil, in combination with fruits, vegetables and pulses, offers measurable protection against skin wrinklings," and give the advice: "If you eat olive oil and vegetables, you'll have fewer wrinkles." They helpfully tell you how to find the paper, and what you find is an observational study. Obviously, nobody has been able to go back to 1930, get all the people born in one maternity unit, and half of them eat lots of fruit and veg and olive oil, half of them eat McDonald's, and then we see how many wrinkles you've got later.
Štai dar vienas pavyzdys. Tai iš Britanijos pirmaujančio dietų ir mitybos žinovo "Daily Mirror", kuris yra mūsų antras perkamiausias laikraštis. "Australų tyrime 2001-aisiais atrasta, kad alyvuogių aliejus suderinatas su vaisiais, daržovėmis ir ankštiniais teikia išmatuojamą apsaugą nuo odos raukšlėjimosi." Ir tada jie jums pataria: "jei valgysite alyvuogių aliejų ir daržoves, turėsite mažiau odos raukšlių." Ir jie labai paslaugiai paaiškina jums, kaip susirasti tą straipsnį. Tad susiieškote tą straipsnį ir paaiškėja, kad tai yra stebimasis tyrimas. Aišku niekas negalėjo sugrįžti į 1930-uosius, surinkti visus žmones gimusius vienuose gimdymo namuose, kad pusė iš jų valgytų daug vaisių, daržovių ir alyvuogių aliejaus, o kita pusė valgytų McDonalds maistą, ir vėliau pažiūrėti, pas ką kiek raukšlių atsiras.
You have to take a snapshot of how people are now. And what you find is, of course: people who eat veg and olive oil have fewer wrinkles. But that's because people who eat fruit and veg and olive oil are freaks -- they're not normal, they're like you; they come to events like this.
Reikia padaryti nuotraukas žmonių, kad pasimatytų, kaip jie atrodo. Ir, žinoma, paaiškėtų, kad žmonės, kurie valgo daržoves ir alyvuogių aliejų turi mažiau odos raukšlių. Bet taip yra todėl, kad žmonės, kurie valgo vaisius, daržoves ir alyvuogių aliejų, jie yra išsigimėliai, jie nenormalūs, jie tokie, kaip jūs; jie lanko tokius renginius kaip šis.
(Laughter)
Jie prašmatnūs, turtingi, rečiau dirba lauke,
They're posh, they're wealthy, less likely to have outdoor jobs, less likely to do manual labor, they have better social support, are less likely to smoke; for a host of fascinating, interlocking social, political and cultural reasons, they're less likely to have wrinkles. That doesn't mean it's the vegetables or olive oil.
rečiau dirba fizinį darbą, gauna geresnę socialinę paramą, rečiau rūko - tad, dėl galybės nuostabių, persipynusių, socialinių, politinių ir kultūrinių priežasčių, tikimybė, kad jie turės raukšlių, yra mažesnė. Bet tai nereiškia, kad tą lemia daržovės ar alyvuogių aliejus. (Juokas)
(Laughter)
Idealiu atveju reikia atlikti tyrimą.
So ideally, what you want to do is a trial. People think they're familiar with the idea of a trial. Trials are old; the first one was in the Bible, Daniel 1:12. It's straightforward: take a bunch of people, split them in half, treat one group one way, the other group, the other way. A while later, you see what happened to each of them. I'm going to tell you about one trial, which is probably the most well-reported trial in the UK news media over the past decade. This is the trial of fish oil pills. The claim: fish oil pills improve school performance and behavior in mainstream children. They said, "We did a trial. All the previous ones were positive, this one will be too." That should ring alarm bells: if you know the answer to your trial, you shouldn't be doing one. Either you've rigged it by design, or you've got enough data so there's no need to randomize people anymore.
Ir visi mano, kad yra susipažinę su tyrimo idėja. Tyrimai labai seni. Pirmasis tyrimas minimas Biblijoje -- Danieliaus 1:12. Tai labai paprasta - imat būrį žmonių, padalinat juos per pusę, su viena grupe elgiatės vienaip, su kita - kitaip, ir truputį vėliau pasižiūrit, kas kiekvienai iš jų nutiko. Aš jums papasakosiu apie vieną bandymą, kuris turbūt yra geriausiai aprašytas bandymas J. K. spaudoje per paskutinį dešimtmetį. Tai žuvų taukų piliulių tyrimas. Buvo teigiama, kad žuvų taukų piliulės pagerina paprastų vaikų pasiekimus mokykloje ir elgesį. Jie teigė: "mes atlikome tyrimą. Visi ankstesni tyrimai buvo teigiami ir mes žinome, kad ir šis toks bus." Tai visad turėtų įjungti aliarmo varpus. Nes jei jau žinote savo tyrimo atsakymą, jums tyrimo nereiktų daryti. Arba jūs planuotai jį suklastojote, arba turite pakankamai duomenų ir žmonių skirstyti atsitiktine tvarka nebereikia. Štai ką jie ketino savo tyrime daryti.
So this is what they were going to do in their trial: They were taking 3,000 children, they were going to give them these huge fish oil pills, six of them a day, and then, a year later, measure their school exam performance and compare their performance against what they predicted their exam performance would have been if they hadn't had the pills. Now, can anybody spot a flaw in this design?
Ėme 3000 vaikų, ketino duoti jiems didžiulių žuvų taukų piliulių po šešias per dieną ir tada, po metų, ketino išmatuoti jų mokyklinių egzaminų rezultatus ir palyginti pasiekimus su tuo, kokie jų pasiekimai būtų buvę, jei jie nebūtų gėrę piliulių. Ar kas nors gali įžiūrėti šio plano trūkumą?
(Laughter)
Klinikinių tyrimų metodologijos profesoriams
And no professors of clinical trial methodology are allowed to answer this question. So there's no control group. But that sounds really techie, right? That's a technical term. The kids got the pills, and their performance improved.
į šį klausimą atsakinėti negalima. Taigi nėra kontrolės; nėra kontrolinės grupės. Bet tai skamba labai techniškai. Tai techninis terminas. Vaikai gėrė piliules, ir jų pasiekimai pagerėjo.
What else could it possibly be if it wasn't the pills? They got older; we all develop over time. And of course, there's the placebo effect, one of the most fascinating things in the whole of medicine. It's not just taking a pill and performance or pain improving; it's about our beliefs and expectations, the cultural meaning of a treatment. And this has been demonstrated in a whole raft of fascinating studies comparing one kind of placebo against another. So we know, for example, that two sugar pills a day are a more effective treatment for gastric ulcers than one sugar pill. Two sugar pills a day beats one a day. That's an outrageous and ridiculous finding, but it's true. We know from three different studies on three different types of pain that a saltwater injection is a more effective treatment than a sugar pill, a dummy pill with no medicine in it, not because the injection or pills do anything physically to the body, but because an injection feels like a much more dramatic intervention. So we know that our beliefs and expectations can be manipulated, which is why we do trials where we control against a placebo, where one half of the people get the real treatment, and the other half get placebo.
Kas gi kitas galėjo tą nulemti, jei ne piliulės? Jie augo. Mes visi laikui bėgant vystomės. Ir, žinoma, dar yra placebo efektas. Placebo efektas yra vienas žavingiausių dalykų visoje medicinoje. Jis siejasi ne tik su tuo, kad išgėrus piliulę jūsų pasiekimai pagerėja, ir skausmas apmalšta. Jis siejasi su tuo, kuo mes įsitikinę ir ko tikimės. Jis siejas su kultūrine gydymo samprata. Ir tai buvo pademonstruota galybėje nuostabių tyrimų, lyginančių vienokius placebus su kitokiais. Tad mes žinome, pavyzdžiui, kad dvi cukrinės tabletės per dieną efektyviau gydo skrandžio opas nei viena cukrinė tabletė. Dvi cukrinės tabletės per dieną pralenkia vieną cukrinę tabletę per dieną. Ir tai yra neįtikėtinas ir juokingas atradimas, bet tai tiesa. Mes žinome iš trijų skirtingų tyrimų nagrinėjusių tris skirtingas skausmo rūšis, kad druskos tirpalo injekcija efektyviau malšina skausmą nei išgerta cukrinė tabletė, išgerta netikra tabletė, kurioje nėra vaistų - ne todėl, kad injekcija ar tabletės fiziškai ką nors padaro kūnui, bet todėl, kad injekcija sudaro dramatiškesnio įsikišimo įspūdį. Tad žinome, kad mūsų įsitikinimais ir lūkesčiais galima manipuliuoti, būtent todėl ir atliekame tyrimus, kur lyginame rezultatus su placebo efektu, kur pusė žmonių gauna tikrus vaistus, o kita pusė gauna placebą.
But that's not enough. What I've just shown you are examples of the very simple and straightforward ways that journalists and food supplement pill peddlers and naturopaths can distort evidence for their own purposes. What I find really fascinating is that the pharmaceutical industry uses exactly the same kinds of tricks and devices, but slightly more sophisticated versions of them, in order to distort the evidence they give to doctors and patients, and which we use to make vitally important decisions.
Bet to negana. Aš jums ką tik parodžiau pavyzdžius labai paprastų ir aiškių būdų, kuriais žurnalistai ir prekeiviai maisto papildų tabletėmis, ir natūropatai gali iškraipyti įrodymus savo labui. Kas mane stulbina, yra tai, kad vaistų pramonė naudojasi tokiais pat triukais ir įnagiais, tik šiek tiek rafinuotesnėmis jų versijomis, siekdami iškreipti įrodymus, kuriuos pateikia gydytojams ir pacientams, ir kuriais mes remiamės priimdami gyvybiškai svarbius sprendimus.
So firstly, trials against placebo: everybody thinks a trial should be a comparison of your new drug against placebo. But in a lot of situations that's wrong; often, we already have a good treatment currently available. So we don't want to know that your alternative new treatment is better than nothing, but that it's better than the best available treatment we have. And yet, repeatedly, you consistently see people doing trials still against placebo. And you can get licensed to bring your drug to market with only data showing that it's better than nothing, which is useless for a doctor like me trying to make a decision.
Tad pirmiausia, tyrimai lyginant su placebu: visi mano žinantys, kad tyrimas turi būti jūsų naujojo vaisto palyginimas su placebu. Bet iš tikrųjų, daugeliu atveju tai netiesa. Nes dažnai jau yra prieinami labai geri vaistai, tad mes nenorim žinoti, kad jūsų alternatyvūs nauji vaistai yra geriau negu nieko. Mes norime žinoti, kad jie yra geresni už geriausius mūsų dabar turimus vaistus. Ir vis delto, pakartotinai, vis matome, kaip žmonės atlieka tyrimus vis tiek lygindami su placebu. Ir galima gauti licenciją išleisti savo vaistą į rinką, teturint duomenis, rodančius, kad jis geriau negu nieko, kas tokiam kaip aš gydytojui, bandančiam priimti sprendimą, neduoda jokios naudos.
But that's not the only way you can rig your data. You can also rig your data by making the thing you compare your new drug against really rubbish. You can give the competing drug in too low a dose, so people aren't properly treated. You can give the competing drug in too high a dose, so people get side effects. And this is exactly what happened with antipsychotic medication for schizophrenia. Twenty years ago, a new generation of antipsychotic drugs were brought in; the promise was they would have fewer side effects. So people set about doing trials of the new drugs against the old drugs. But they gave the old drugs in ridiculously high doses: 20 milligrams a day of haloperidol. And it's a foregone conclusion if you give a drug at that high a dose, it will have more side effects, and your new drug will look better.
Bet tai ne vienintelis būdas klastoti duomenis. Duomenis klastoti taip pat galima lyginimui su naujaisiais vaistais pasirenkant visišką šlamštą. Galima vaistą-varžovą skirti per maža doze, kad žmonės nebūtų tinkamai gydomi. Galima vaistą-varžovą skirti per didele doze, kad sukeltų pašalinius poveikius. Būtent tai nutiko su antipsichotiniais vaistais šizofrenijai gydyti. Prieš 20 metų buvo sukurta nauja antipsichotinių vaistų karta ir pažadėta, kad jie turės mažiau pašalinių poveikių. Tad imtąsi vykdyti naujųjų vaistų tyrimus lyginant su senaisiais, bet senuosius buvo paskirta gerti nesąmoningai didelėmis dozėmis - 20 miligramų per dieną haloperidolio. Išvada aiški - jei vaistas skiriamas tokio didumo doze, jis turės daugiau pašalinių poveikių ir jūsų naujasis vaistas atrodys geriau.
Ten years ago, history repeated itself, when risperidone, the first of the new-generation antipsychotic drugs, came off copyright, so anybody could make copies. Everybody wanted to show their drug was better than risperidone, so you see trials comparing new antipsychotic drugs against risperidone at eight milligrams a day. Again, not an insane dose, not an illegal dose, but very much at the high end of normal. So you're bound to make your new drug look better. And so it's no surprise that overall, industry-funded trials are four times more likely to give a positive result than independently sponsored trials.
Prieš 10 metų istorija pasikartojo, ir gana įdomiai, kai baigė galioti risperidono, kuris buvo pirmasis iš naujos kartos antipsichotinių vaistų, patentas, ir bet kas galėjo gaminti kopijas. Visi norėjo parodyti, kad jų naujasis vaistas yra geresnis už risperidoną, tad galybėje tyrimų nauji antipsichotiniai vaistai lyginti su risperidonu, skirtu aštuonių miligramų per dieną dozėmis. Vėlgi, ne beprotiška dozė, ne nelegali dozė, bet kiek tik galima didesnė priimtos normalios dozės ribose. Tad naujas vaistas garantuotai atrodo geriau. Ir nieko nestebina, kad, apskritai, pramonės remiami tyrimai keturiskart labiau linkę pateikti teigiamą rezultatą nei nepriklausomai remiami tyrimai.
But -- and it's a big but --
Bet - ir tai didelis bet -
(Laughter)
(Juokas)
it turns out, when you look at the methods used by industry-funded trials, that they're actually better than independently sponsored trials. And yet, they always manage to get the result that they want. So how does this work?
paaiškėja, pažvelgus į metodus pramonės remiamų tyrimų, kad jie iš tikrųjų geresni nei nepriklausomai remiamų tyrimų metodai. Ir vis tiek, jiems visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Kaip tai veikia?
(Laughter)
Kaip paaiškinti šį keistą reiškinį?
How can we explain this strange phenomenon? Well, it turns out that what happens is the negative data goes missing in action; it's withheld from doctors and patients. And this is the most important aspect of the whole story. It's at the top of the pyramid of evidence. We need to have all of the data on a particular treatment to know whether or not it really is effective. There are two different ways you can spot whether some data has gone missing. You can use statistics or you can use stories. I prefer statistics, so that's what I'll do first.
Pasirodo, darosi štai kas - neigiami duomenys pradingsta tyrimų metu; jie nuslepiami nuo gydytojų ir pacientų. Ir tai yra svarbiausias visos istorijos aspektas. Jis yra įrodymų piramidės viršūnėje. Mums reikalingi visi duomenys apie tam tikrą gydymo būdą, jei norime žinoti, ar jis iš tiesų efektyvus. Yra du būdai, kaip pastebėti, ar dalis duomenų nepradingo veiksmo metu. Galite naudotis statistika arba galite naudotis istorijomis. Asmeniškai, man labiau patinka statistika, tad apie tai pirmiau.
This is a funnel plot. A funnel plot is a very clever way of spotting if small negative trials have disappeared, have gone missing in action. This is a graph of all of the trials done on a particular treatment. As you go up towards the top of the graph, what you see is each dot is a trial. As you go up, those are bigger trials, so they've got less error; they're less likely to be randomly false positives or negatives. So they all cluster together. The big trials are closer to the true answer. Then as you go further down at the bottom, what you can see is, on this side, spurious false negatives, and over on this side, spurious false positives. If there is publication bias, if small negative trials have gone missing in action, you can see it on one of these graphs. So you see here that the small negative trials that should be on the bottom left have disappeared. This is a graph demonstrating the presence of publication bias in studies of publication bias. And I think that's the funniest epidemiology joke you will ever hear.
Tai vadinamasis piltuvo grafikas. Piltuvo grafikas - labai gudrus būdas pastebėti, ar nepradingo maži neigiami tyrimai, ar nepasimetė tyrimų metu. Tai yra grafikas visų tyrimų, atliktų tam tikram vaistui. Kylant aukštyn link grafiko viršaus, matote, kad kiekvienas taškas yra tyrimas. Kuo aukščiau, tuo didesni tyrimai, todėl jų paklaida mažesnė. Mažiau tikėtina, kad jie bus atsitiktinai neteisingai teigiami ar atsitiktinai neteisingai neigiami. Jie visi susispiečia kartu. Didieji tyrimai yra arčiau tikrojo atsakymo. Tada, leidžiantis žemiau apačioje, matome, šioje pusėje, apgaulingus neteisingai neigiamus rezultatus, o šioje pusėje - apgaulingus neteisingai teigiamus rezultatus. Jei publikacija šališka, jei maži neigiami tyrimai pradingo, tai matyti šiuose grafikuose. Tad čia matote, kad mažieji neigiami tyrimai, turėję būti apačioje kairėje, pradingo. Šis grafikas vaizduoja publikacijų šališkumo buvimą publikacijų šališkumo tyrimuose. Ir manau, kad tai yra linksmiausias epidemiologijos juokelis, kurį jums kada nors teks girdėti.
(Laughter)
Taip šitai galima įrodyti statistiškai,
That's how you can prove it statistically. But what about stories? Well, they're heinous, they really are. This is a drug called reboxetine. This is a drug which I, myself, have prescribed to patients. And I'm a very nerdy doctor. I hope I go out of my way to try and read and understand all the literature. I read the trials on this. They were all positive, all well-conducted. I found no flaw. Unfortunately, it turned out, that many of these trials were withheld. In fact, 76 percent of all of the trials that were done on this drug were withheld from doctors and patients. Now if you think about it, if I tossed a coin a hundred times, and I'm allowed to withhold from you the answers half the times, then I can convince you that I have a coin with two heads. If we remove half of the data, we can never know what the true effect size of these medicines is.
o kaip istorijos? Na, jos yra baisios, tikrai. Tai vaistas pavadinimu reboksetinas. Aš pats esu jį išrašęs pacientams. O esu labai moksliukiškas gydytojas. Tikiuosi, visada stengiuos perskaityti ir suprasti visą literatūrą. Skaičiau apie šio vaisto tyrimus. Jie visi buvo teigiami. Visi buvo gerai atlikti. Neradau jokio trūkumo. Deja, paaiškėjo, kad daug šių tyrimų buvo nutylėta. Iš tiesų, 76 procentai visų atliktų šio vaisto tyrimų buvo nuslėpti nuo gydytojų ir pacientų. Pagalvokim, jei šimtą kartų mesčiau monetą ir man būtų leista nuo jūsų nuslėpti atsakymus pusę kartų, tada galėčiau jus įtikinti, kad moneta turi du herbus. Jei pašalinama pusė duomenų, mes niekad negalime sužinoti, koks tikrasis šių vaistų poveikio dydis.
And this is not an isolated story. Around half of all of the trial data on antidepressants has been withheld, but it goes way beyond that. The Nordic Cochrane Group were trying to get ahold of the data on that to bring it all together. The Cochrane Groups are an international nonprofit collaboration that produce systematic reviews of all of the data that has ever been shown. And they need to have access to all of the trial data. But the companies withheld that data from them. So did the European Medicines Agency -- for three years.
Ir tai ne viena atskira istorija. Maždaug pusė antidepresantų tyrimų duomenų buvo nuslėpta, bet būna ir dar sudėtingiau. Šiaurės Cochrane grupė bandė surinkti duomenis apie tai į vieną vietą. Cochrane grupės yra tarptautinė pelno nesiekianti organizacija, kuri rengia sistemines visų kada nors pateiktų duomenų peržiūras. Jiems reikalinga prieiga prie visų tyrimų duomenų. Bet kompanijos tuos duomenis nuo jų nuslėpė, tą patį darė ir Europos vaistų agentūra trejetą metų. Ši problema kol kas yra neišspręsta.
This is a problem that is currently lacking a solution. And to show how big it goes, this is a drug called Tamiflu, which governments around the world have spent billions and billions of dollars on. And they spend that money on the promise that this is a drug which will reduce the rate of complications with flu. We already have the data showing it reduces the duration of your flu by a few hours. But I don't care about that, governments don't care. I'm sorry if you have the flu, I know it's horrible, but we're not going to spend billions of dollars trying to reduce the duration of your flu symptoms by half a day. We prescribe these drugs. We stockpile them for emergencies on the understanding they'll reduce the number of complications, which means pneumonia and death. The infectious diseases Cochrane Group, which are based in Italy, has been trying to get the full data in a usable form out of the drug companies, so they can make a full decision about whether this drug is effective or not, and they've not been able to get that information. This is undoubtedly the single biggest ethical problem facing medicine today. We cannot make decisions in the absence of all of the information.
Kad parodyčiau kokio ji masto - štai vaistas "Tamiflu", kuriam viso pasaulio vyriausybės išleido milijardų milijardus dolerių. Ir jie už tuos pinigus pirko pažadą, kad šis vaistas sumažins gripo komplikacijų rodiklį. Mes jau turime duomenų, rodančių, kad jis sumažina jūsų gripo trukmę keliomis valandomis. Bet man tai iš tiesų nerūpi. Vyriausybėms tai nerūpi. Man labai gaila, jei sergate gripu. Žinau, tai siaubinga, bet neketiname išleisti milijardus dolerių, bandydami sutrumpinti jūsų gripo simptomų trukmę puse dienos. Mes išrašome šiuos vaistus, kaupiame juos nelaimių atvejams, vadovaudamiesi tuo, kad jie sumažins skaičių komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas, mirtis. Infekcinių ligų Cochrane grupė, kuri yra įsikūrusi Italijoje, bandė gauti visus susistemintus duomenis iš vaistų kompanijų tam, kad galėtų nuspręsti, ar vaistas efektyvus, ar ne. Ir tos informacijos gauti jiems nepavyko. Tai, be abejo, viena didžiausių etikos problemų, su kuriomis medicina susiduria šiandien. Mes negalime priimti sprendimų, stokodami visos informacijos.
So it's a little bit difficult from there to spin in some kind of positive conclusion. But I would say this: I think that sunlight is the best disinfectant. All of these things are happening in plain sight, and they're all protected by a force field of tediousness. And I think, with all of the problems in science, one of the best things that we can do is to lift up the lid, finger around at the mechanics and peer in.
Gana sunku po viso to įpinti kokią nors teigiamą išvadą. Bet noriu pasakyti štai ką: manau, kad saulės šviesa yra geriausia dezinfekcijos priemonė. Visi šie dalykai vyksta akivaizdžiai, ir juos visus saugo varginantis jėgos laukas. Aš manau, kai moksle tiek problemų, geriausia, ką galime padaryti, yra pakelti dangtį, apčiupinėti viską ir įdėmiai pasižvalgyti.
Thank you very much.
Labai ačiū.
(Applause)
(Plojimai)