Whether it’s being chained to a burning wheel, turned into a spider, or having an eagle eat one’s liver, Greek mythology is filled with stories of the gods inflicting gruesome horrors on mortals who angered them. Yet one of their most famous punishments is not remembered for its outrageous cruelty, but for its disturbing familiarity.
Pririšimas prie degančio rato, pavertimas į vorą, arba bausmė, jog erelis iškapotų nusikaltėliui kepenis – graikų mitologijoje gausu istorijų, kuriose dievai sukelia siaubingus skausmus juos supykdžiusiems mirtingiesiems. Tačiau viena žymiausių bausmių garsi ne dėl neįtikėtino žiaurumo, o dėl sukeliamo nejaukaus artimumo jausmo.
Sisyphus was the first king of Ephyra, now known as Corinth. Although a clever ruler who made his city prosperous, he was also a devious tyrant who seduced his niece and killed visitors to show off his power. This violation of the sacred hospitality tradition greatly angered the gods. But Sisyphus may still have avoided punishment if it hadn’t been for his reckless confidence.
Sizifas buvo pirmasis Efirės (dabar – Korinto) miesto karalius. Jis buvo protingas karalius, leidęs miestui suklęstėti, tačiau taip pat ir klastingas tironas, kuris suviliojo savo dukterėčią ir žudė svečius, taip rodydamas savo galią. Toks šventos svetingumo tradicijos laužymas įpykdė dievus. Tačiau Sizifas būtų išvengęs bausmės, jei ne jo beatodairiškas pasitikėjimas savimi.
The trouble began when Zeus kidnapped the nymph Aegina, carrying her away in the form of a massive eagle. Aegina’s father, the river god Asopus, pursued their trail to Ephyra, where he encountered Sisyphus. In exchange for the god making a spring inside the city, the king told Asopus which way Zeus had taken the girl. When Zeus found out, he was so furious that he ordered Thanatos, or Death, to chain Sisyphus in the underworld so he couldn’t cause any more problems.
Problemos prasidėjo tada, kai Dzeusas pagrobė nimfą Aiginą ir, pasivertęs didžiuliu ereliu, ją nusinešė. Aiginos tėvas – upės dievas Asopas – nusekė juos iki Efirės, ir ten susidūrė su Sizifu. Mainais už tai, kad dievas sukurtų mieste šaltinį, karalius parodė Asopui, į kurią pusę Dzeusas nusinešė merginą. Apie tai sužinojęs Dzeusas taip supyko, jog liepė Tanatui, arba Mirčiai, užrakinti Sizifą požemio karalystėje, kur jis daugiau nebekels problemų.
But Sisyphus lived up to his crafty reputation. As he was about to be imprisoned, the king asked Thanatos to show him how the chains worked – and quickly bound him instead, before escaping back among the living. With Thanatos trapped, no one could die, and the world was thrown into chaos. Things only returned to normal when the god of war Ares, upset that battles were no longer fun, freed Thanatos from his chains.
Tačiau Sizifas apgynė gudruolio vardą. Kol buvo rakinamas, karalius paprašė Tanato parodyti jam, kaip reikia rakinti. Taip šis greit surakino Tanatą ir sugrįžo pas gyvuosius. Kadangi Tanatas buvo spąstuose, žmonės negalėjo mirti, ir pasaulyje kilo sumaištis. Viskas sugrįžo į savo vėžes tik kai karo dievas Arėjas, nepatenkintas dėl kovų nuobodumo, išlaisvino Tanatą.
Sisyphus knew his reckoning was at hand. But he had another trick up his sleeve. Before dying, he asked his wife Merope to throw his body in the public square, from where it eventually washed up on the shores of the river Styx. Now back among the dead, Sisyphus approached Persephone, queen of the Underworld, and complained that his wife had disrespected him by not giving him a proper burial. Persephone granted him permission to go back to the land of living and punish Merope, on the condition that he would return when he was done. Of course, Sisyphus refused to keep his promise, now having twice escaped death by tricking the gods.
Sizifas žinojo, kad greitai turės atlyginti už savo pokštus, tačiau jis buvo paruošęs dar vieną gudrybę. Prieš mirtį jis paprašė savo žmonos, Meropės, išmesti jo kūną į miesto aikštę, iš kur jis ilgainiui pasiekė Stikso upės krantus. Grįžęs pas mirusiuosius, Sizifas kreipėsi į Persefonę, požemio karalystės valdovę, ir pasiskundė, jog jo žmona jo nepagerbė ir deramai nepalaidojo. Persefonė leido jam grįžti į gyvųjų pasaulį ir nubausti Meropę su sąlyga, kad tai padaręs jis sugrįš. Žinoma, Sizifas nesilaikė savo pažado, taip jau du kartus išvengęs mirties apgaudinėdamas dievus.
There wouldn’t be a third time, as the messenger Hermes dragged Sisyphus back to Hades. The king had thought he was more clever than the gods, but Zeus would have the last laugh. Sisyphus’s punishment was a straightforward task – rolling a massive boulder up a hill. But just as he approached the top, the rock would roll all the way back down, forcing him to start over …and over, and over, for all eternity.
Trečiojo karto jis nesulaukė – dievų pasiuntinys Hermis nunešė Sizifą atgal pas Hadą. Karalius manė, kad yra protingesnis už dievus, tačiau šį kartą Dzeusas juokėsi paskutinis. Sizifo bausmė buvo paprasta užduotis – stumti didžiulį akmenį į kalno viršunę. Tačiau, tik jam pasiekus viršunę, akmuo nurieda žemyn, priversdamas Sizifą pradėti iš naujo... vėl...ir vėl...ir vėl, visą amžinybę.
Historians have suggested that the tale of Sisyphus may stem from ancient myths about the rising and setting sun, or other natural cycles. But the vivid image of someone condemned to endlessly repeat a futile task has resonated as an allegory about the human condition. In his classic essay The Myth of Sisyphus, existentialist philosopher Albert Camus compared the punishment to humanity’s futile search for meaning and truth in a meaningless and indifferent universe. Instead of despairing, Camus imagined Sisyphus defiantly meeting his fate as he walks down the hill to begin rolling the rock again. And even if the daily struggles of our lives sometimes seem equally repetitive and absurd, we still give them significance and value by embracing them as our own.
Istorikai mano, kad Sizifo pasakojimas gali būti kilęs iš antikinių mitų apie kylančią ir besileidžiančią saulę, taip pat kitus natūralaus ciklo pavyzdžius. Tačiau ryškus žmogaus, pasmerkto amžinai dirbti nenaudingą darbą, paveikslas tapo žmonijos būsenos ir likimo alegorija. Klasikinėje savo esė <i>Sizifo mitas</i> egzistencializmo filosofas Alberas Kamiu šią bausmę prilygino bergždžioms žmonijos pastangoms surasti prasmę ir tiesą beprasmėje, abejingoje visatoje. Kamiu įsivaizdavo, jog vietoje to, kad liūdėtų, Sizifas nepasiduodamas priėmė savo likimą, lipdamas žemyn nuo kalno ir pradėdamas ridenti akmenį iš naujo. Net jei mūsų kasdienės problemos kartais atrodo tokios pat absurdiškos ir pasikartojančios, vistiek suteikiame joms svarbą ir vertę pripažindami, jog jos – mūsų.